2020-03-04 Nr. AB-4867-3-61-3-04323-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-193-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04323-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), jam kilusią turtinę žalą ir įpareigoti Kalėjimų departamentą nuo priteistos sumos sumokėti įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Sveikatos draudimo fondo biudžetus.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytus skundui keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. per 14 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties nuorašo įteikimo dienos patikslinti atsakovą(-us) ir tiksliai suformuluoti reikalavimą atsakovo(-ų) atžvilgiu.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2020 m. sausio 17 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas prašė priteisti turtinę žalą remiantis pateiktu paskaičiavimu ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų, ar Kalėjimų departamentas nepažeidžia pareiškėjo konstitucinių teisių. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad atsakovas byloje yra Lietuvos valstybė, o jos atstovas – Kalėjimų departamentas, nes jis nustato bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas. Teigė, kad darbo apmokėjimas bausmę atliekantiems nuteistiesiems yra diskriminacinio pobūdžio. Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundų netenkino, todėl jis toleruoja tokį nuteistųjų išnaudojimą. Pareiškėjo nuomone, dėl jo nusiskundimų yra atsakingas Kalėjimų departamentas, o ne Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – Pravieniškių PN-AK) ar Laivės atėmimo vietų ligoninė, kaip 2019 m. gruodžio 31 d. nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovo Lietuvos valstybės atstovu nurodė Kalėjimų departamentą, tačiau iš pareiškėjo skundo turinio ir prie jo pridėtų priedų matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka Pravieniškių PN-AK ir turtinę žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, kildina iš netinkamai sumokėto darbo užmokesčio jam dirbant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Pravieniškių PN-AK (teikiant paslaugas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Autokausta“). Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje pateiktų darbo užmokesčio pažymų matyti, jog pareiškėjui dirbant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje darbo užmokestį apskaičiavo ir išmokėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninė (Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. S-1374 laikotarpiu nuo 2017 m. spalio mėn. iki 2018 m. sausio mėn.), o pareiškėjui dirbant Pravieniškių PN-AK (teikiant paslaugas UAB „Autokausta“) darbo užmokestį apskaičiavo ir išmokėjo ne Kalėjimų departamentas, o Pravieniškių PN-AK (Pravieniškių PN-AK 2019 m. spalio 2 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 7-5158 laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn.).

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos valstybės atstovu šiuo atveju yra ne Kalėjimų departamentas, bet tos institucijos, kurios apskaičiavo ir išmokėjo pareiškėjui darbo užmokestį, t. y. Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Pravieniškių PN-AK. Kadangi Laisvės atėmimo vietų ligoninės buveinės adresas yra Pravieniškių 57, Pravieniškių k., Kaišiadorių r., o Pravieniškių PN-AK buveinės adresas – Pravieniškių g. 5, Pravieniškių k., Kaišiadorių r., teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas teismingas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjo įsitikinimu, būtent Kalėjimų departamentas pagal Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) yra atsakingas už dirbantiems nuteistiesiems mokamą darbo užmokestį ir socialinių garantijų jiems suteikimą. Pažymi, kad šį jo argumentą patvirtina Kalėjimų departamento 2019 m. spalio 24 d. raštas Nr. (1.23E)7R-6435.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti nagrinėti jo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nustatęs, kad byla nepriskirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 31 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad atsakovas yra materialiojo teisinio santykio šalis, galimai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-330/2008 yra išaiškinęs, kad pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Tačiau administracinis teismas, būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.), turi atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodytas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, kitaip tariant, yra netinkamas atsakovas. Spręsdamas skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turi vertinti, ar jam paduotame skunde atsakovu yra nurodytas tinkamas subjektas, kadangi nustačius, jog atsakovu pagal pareiškėjo reiškiamą reikalavimą turi būti kitas subjektas, kurio buveinė yra kito administracinio teismo veiklos teritorijoje, tokį skundą atsisakoma priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-461/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjo skundo reikalavimus jo nurodyto atsakovo atžvilgiu, 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. per 14 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties nuorašo įteikimo dienos patikslinti atsakovą(-us) ir tiksliai suformuluoti jam reikalavimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.), siekdami nustatyti, ar pareiškėjo nurodyti reikalavimai atlyginti turtinę žalą ir įpareigoti Kalėjimų departamentą nuo priteistos sumos sumokėti įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Sveikatos draudimo fondo biudžetus yra susiję su Kalėjimų departamento pareiga atsakyti pagal pareiškėjo pareikštus reikalavimus.

Pareiškėjas, šalindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus, pateikė patikslintą skundą, kuriama nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi nustatytais trūkumais. Pareiškėjas tiek savo skunduose, tiek atskirajame skunde teigė, kad atsakovas byloje yra Lietuvos valstybė, o jos atstovas – Kalėjimų departamentas, nes jis nustato bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas. Pareiškėjas tokią savo poziciją grindė Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ normomis ir Kalėjimų departamento 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. (1.23E)7R-6435, kuriuose, pareiškėjo teigimu, nurodyta, jog Kalėjimų departamentas yra atsakingas už dirbantiems nuteistiesiems mokamą darbo užmokestį ir socialinių garantijų jiems suteikimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundų, atskirojo skundo argumentus, taip pat pareiškėjo kartu su skundu pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turtinę žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, kildina iš netinkamai sumokėto darbo užmokesčio jam dirbant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Pravieniškių PN-AK (teikiant paslaugas UAB „Autokausta“), todėl Lietuvos valstybės atstovu šiuo atveju yra ne Kalėjimų departamentas, bet institucijos, kurios apskaičiavo ir sumokėjo pareiškėjui darbo užmokestį, t. y. Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Pravieniškių PN-AK. Pažymėtina, kad pareiškėjo minimame Apraše nėra įtvirtina, jog Kalėjimų departamentas yra atsakingas už dirbantiems nuteistiesiems mokamą darbo užmokestį ir socialinių garantijų jiems suteikimą. Nuteistųjų darbą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) XI skyriaus II skirsnis, pagal kurio 131 straipsnio 1 dalį nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi BVK 131 straipsnio 1 dalis delegavo Vyriausybei nustatyti nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarką, o Vyriausybė, priimdama Aprašą, realizavo įstatymo leidėjo jai suteiktus įgaliojimus. Aprašas detaliai reglamentuoja nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarką, tačiau vienareikšmiškai nenustato, jog nuteistiesiems už darbą moka Kalėjimų departamentas.

Teisėjų kolegija, atlikusi BVK XI skyriaus II skirsnyje įtvirtintų teisės normų analizę, priėjo prie išvados, kad nuteistiesiems darbo užmokestį sumoka pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, administracija. Atkreiptinas dėmesys, kad pataisos įstaigoms pavesta daryti išskaitas iš nuteistojo darbo užmokesčio. BVK 132 straipsnio 1 dalis numato išskaitas į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį iš nuteistojo bendros darbo užmokesčio sumos, išskyrus atviras kolonijas, atskaitomi 5 proc. į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį, kurios naudoti nuteistasis neturi teisės. Ši suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Iš likusios nuteistojo darbo užmokesčio sumos atskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus (BVK 132 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad Kalėjimų departamentas yra atsakingas už dirbantiems nuteistiesiems mokamą darbo užmokestį. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo minimame Kalėjimų departamento 2019 m. spalio 24 d. rašte Nr. (1.23E)7R-6435 (b. l. 21) pateikta bendro pobūdžio informacija apie nustatytą teisinį reglamentavimą apmokant nuteistiesiems už darbą, tačiau jame nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių aukščiau minėtus pareiškėjo argumentus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino pareiškėjui, kad reikalavimas atlyginti turtinę žalą, kildinamą iš netinkamai sumokėto darbo užmokesčio dirbant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Pravieniškių PN-AK, turėtų būti nukreiptas į Lietuvos valstybės atstovus Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir Pravieniškių PN-AK, dėl ko toks reikalavimas nėra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė