2017-04-20 Nr. AB-9084-3-64-3-03479-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-703-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03479-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija: 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. lapkričio 30 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdžio 2015 m. lapkričio 12 d. protokolinį sprendimą Nr. PRP-44, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092 dalį, kuria pareiškėjai buvo 30 procentų sumažintas socialinės pašalpos dydis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., ir įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją nuo 2015 m. lapkričio 1 d. susidariusią socialinės pašalpos skolą grąžinti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Pareiškėja paaiškino, kad ji 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi dėl socialinės pašalpos pratęsimo. Pareiškėja pateikė, be kita ko, prašymą dėl socialinės pašalpos nemažinimo, nurodydama, jog aktyviai dalyvavo visuose darbo biržos pasiūlymuose, bet nesisekė įsidarbinti, nes darbdaviai jos nepasirinkdavo. Skyrius 2015 m. lapkričio 13 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pratęsė pareiškėjai paskirtos socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., tačiau minėtu sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 10 straipsnio 2 dalies 2 punktu, sumažino pašalpos dydį 30 procentų, t. y. nuo 102 Eur iki 71,40 Eur motyvuojant tuo, jog ji socialinę pašalpą gavo jau 28 mėnesius ir per šį laikotarpį nedirbo, nors įdarbinta nebuvo ne dėl savo kaltės.

Pareiškėjos nuomone, ginčijami sprendimai priimti neteisingai taikant įstatymo nuostatas, todėl naikintini. Paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose, jei Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Analogiška ir net išplėsta nuostata buvo perkelta ir į Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-42 patvirtintą Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpiu nedirbo ne dėl savo kaltės, paskirtoji socialinė pašalpa negalėjo būti mažinama, nes Šiaulių teritorinė darbo birža pašalpos mokėjimo laikotarpiu jai siūlė darbus, kurių ji negalėjo dirbti dėl sveikatos būklės. Pareiškėja negalėjo dirbti su dulkėmis, cheminėmis medžiagomis, kai šiluminė aplinka neatitiko norminių verčių, lauko sąlygomis bei jonizuojančia spinduliuote. Siūlant viešuosius darbus ir nukreipiant pas darbdavį įsidarbinti, Šiaulių teritorinė darbo birža privalėjo darbo pasiūlymus teikti atsižvelgdama į pareiškėjos sveikatos būklę. Taigi, pareiškėja neatsakinga už neigiamus pasiūlymų įsidarbinti rezultatus, nes visi neigiami darbo rezultatai buvo su pateisinama objektyvia priežastimi – darbdaviai, pas kuriuos buvo nukreipta įsidarbinimui, pasirinko kitus kandidatus arba jiems pasiūlė dalyvauti tolimesnėje atrankoje. Pareiškėja negalėjo daryti įtakos darbdavių sprendimui pasirinkti vieną ar kitą kandidatą. Dėl minėtų priežasčių pateikti darbo pasiūlymai prilygintini situacijai, kai faktiškai darbas nebuvo pasiūlytas.

Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) (toliau kartu – ir atsakovai) atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, jog 2013 m. birželio l d. įsigaliojus Paramos įstatymo pakeitimui, buvo nustatyti pašalpos gavimo laikotarpiai, nuo kurių mažinama socialinė pašalpa (10 str. 2 d.). Piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis Paramos įstatymu ir Aprašu. Pagal pareiškėjos 2015 m. lapkričio 5 d. pateiktą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti ir prašymą Komisijai, buvo priimtas ginčijamas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 20092 pareiškėjai skirti sumažinto dydžio socialinę pašalpą. Apie tai pareiškėja informuota 2015 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-3441. Pagal pareiškėjos 2015 m. lapkričio 13 d. pateiktą prašymą, jai įteiktos šio sprendimo ir Komisijos 2015 m. lapkričio 12 d. protokolinio sprendimo Nr. PRP-44 patvirtintos kopijos.

Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, jog Paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte nurodyta nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Kaip matyti iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašo, pareiškėjai buvo siūlomas darbas. Vadovaujantis šia nuostata bei atsižvelgiant į socialinės pašalpos mokėjimo pareiškėjai laiką (28 mėn.), ir buvo priimtas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 20092, kuriuo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. jai 30 procentų mažinamas socialinės pašalpos dydis. Tačiau atsakovai pažymėjo, kad, pagal Paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalį, savivaldybės administracijai suteikta teisė nemažinti socialinės pašalpos dydžio. Vadovaujantis Aprašo 32 punktu, pareiškėjams pateikus motyvuotus prašymus, turėdama surašytus pareiškėjų gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus, Komisija priima protokolinius sprendimus, tarp jų – nemažinimo socialinės pašalpos dydžio, kaip tai nustatyta Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, arba paramos gavėjas atsisakė pasiūlyto darbo dėl pateisinamos priežasties (32.10 p.). Atsižvelgdama į tai, Komisijos posėdžio protokolu buvo priimtas sprendimas sumažinti pašalpos dydį 30 procentų. Be to, pastebėtina, kad, 2015 m. lapkričio 10 d. Socialinės paramos skyriaus darbuotojoms nuvykus pas pareiškėją surašyti Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, aktas buvo surašytas pasitikint pareiškėjos parodymais, jog bute niekas nepasikeitė, o darbuotojos nebuvo įleistos apžiūrėti butą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjos R. P. skundą tenkino.

Teismas pažymėjo, kad Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus darbingas, bet nedirbantis asmuo (išskyrus atvejus, kai nedirbama dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose), socialinės pašalpos dydis, apskaičiuotas pagal šio įstatymo 9 straipsnį, išskyrus socialinę pašalpą vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, yra mažinamas, kai socialinė pašalpa mokama nuo 24 mėnesių iki 36 mėnesių – socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui mažinamas 30 procentų. Paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, kad, patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Analogiška ir net praplėsta nuostata įtvirtinta Apraše.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Komisiją, prašydama nuo 2015 m. lapkričio 1 d. skirti nesumažintą socialinę pašalpą, ir nurodydama, jog ji buvo registruota Šiaulių teritorinėje darbo biržoje, aktyviai dalyvavo darbo rinkos politikos priemonėse, tačiau nesisekė įsidarbinti dėl pateisinamų priežasčių, jokių kitų pajamų neturėjo. 2015 m. lapkričio 10 d. buvo surašytas Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas. Byloje taip pat nustatyta, kad socialinė pašalpa pareiškėjai mokama nuo 2013 m. birželio 1 d., skundžiami sprendimai priimti 2015 m. lapkričio mėn., t. y. kai pareiškėjai socialinė pašalpa jau buvo mokama 28 mėnesius. Byloje pateikti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjai ne kartą teikti darbo pasiūlymai ir visais atvejais (išskyrus 2014 m. balandžio 9 d. – rinkimų komisijos narys) pasiūlymų rezultatai buvo neigiami, tačiau su pateisinama priežastimi.

Teismo vertinimu, Savivaldybė, priimdama ginčijamą 2015 m. lapkričio 12 d. protokolinį sprendimą Nr. PRP-44 pareiškėjai skirti sumažinto dydžio socialinę pašalpą, priėmė neteisėtą individualų administracinį aktą. Savivaldybė, svarstydama pareiškėjos prašymą, turėjo vadovautis ir taikyti Aprašo 32.10 punktą, bei priimti sprendimą dėl socialinės pašalpos dydžio nemažinimo, kadangi visais atvejais pareiškėjai teikiamų darbo pasiūlymų rezultatai buvo neigiami su pateisinama priežastimi (išskyrus 2014 m. balandžio 9 d. – rinkimų komisijos narys), t. y. pareiškėja atitiko Aprašo 32.10 punkto reikalavimus. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nusprendė, kad pareiškėja visą socialinės pašalpos gavimo laikotarpį aktyviai stengėsi įsidarbinti, dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, tačiau ne dėl savo kaltės, niekaip negalėdama įtakoti trečiųjų asmenų sprendimų, įdarbinta nebuvo. Todėl tokia situacija, kai asmuo, niekaip negalėdamas pakeisti savo socialinės padėties, nors ir aktyviai stengdamasis, netenka dalies socialinės pašalpos, negali būti pripažįstama teisėta ir socialiai teisinga. Be to, atsakovas, nepakankamai individualiai spręsdamas susidariusią situaciją, pažeidė Paramos įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti piniginę socialinę paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia bei išvengti skurdo spąstų, o tuo pačiu pažeidė ir visuotinai pripažintinus teisingumo ir protingumo teisės principus.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamas protokolas ir sprendimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu buvo individualūs administraciniai aktai, kuriems taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, be kita ko, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.). Ginčijamas Komisijos 2015 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokolas Nr. PRP-44, kuriuo nutarta pareiškėjai skirti sumažinto dydžio socialinę pašalpą, priimtas vadovaujantis Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi. Skyrius, remdamasis šiuo protokolu, priėmė 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 20092 pareiškėjai skirti 30 procentų sumažintą socialinę pašalpą nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. Pastarajame sprendime nurodomas skyrimo pagrindas: Paramos įstatymas. Teismas pastebėjo, kad Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis išskiria 5 punktus, kiek socialinė pašalpa mažinama atsižvelgiant į socialinės pašalpos gavimo laikotarpį, tačiau Komisijos 2015 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokole Nr. PRP-44 nurodyta tik minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, tiksliai nenurodant jos punkto. Taip pat įvertinus skundžiamo protokolo turinį matyti, jog protokolas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis (nurodytas faktinis pagrindas), tačiau protokole visiškai neišskirtos priežastys (motyvai), kodėl pareiškėjai nutarta skirti sumažinto dydžio socialinę pašalpą, t. y. protokole nenurodyta individuali argumentacija. Be to, įvertinus skundžiamo sprendimo turinį matyti, jog jame nenurodytos priežastys (motyvai), kodėl pareiškėjai skirta sumažinto dydžio socialinė pašalpa, nenurodyta konkreti Paramos įstatymo norma, taikytina nagrinėjamoje situacijoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visetą, konstatavo, jog atsakovai netinkamai taikė Aprašą, skundžiamame protokole ir sprendime aiškiai nenurodė įstatyminio pagrindo, nepateikė individualios argumentacijos, o tai reiškė, jog Komisijos posėdžio 2015 m. lapkričio 12 d. protokolinis sprendimas Nr. PRP-44 ir Skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092 dalis dėl socialinės pašalpos sumažinimo neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teismas akcentavo, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 20092 pasirašė vyresnioji socialinių išmokų specialistė A. K. ir socialinių išmokų vyriausioji specialistė A. M.. Susipažinus su Skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vyresniojo socialinių išmokų specialisto pareigybės aprašymo 2 punktu, matyti, kad Socialinės paramos skyriaus vyresniojo socialinių išmokų specialisto pareigybė reikalinga siekiant užtikrinti teisingą socialinių bei šalpos išmokų ir kompensacijų už būsto šildymo, šalto ir karšto vandens išlaidas dokumentų priėmimą, išmokų ir kompensacijų skaičiavimą, teisingą duomenų suvedimą į kompiuterį. Įvertinus minėtos vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo IV skyriuje numatytas funkcijas, nustatyta, kad sprendimų priėmimo funkcija nenumatyta. Šiuo atveju skundžiamą sprendimą pasirašė vyresnysis specialistas, kuriam nesuteikti įgaliojimai priimti sprendimus. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamą sprendimą taip pat pasirašė socialinių išmokų vyriausioji specialistė A. M., kuriai Skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vyriausiojo socialinių išmokų specialisto pareigybės aprašymo 4.1 punkte suteikiama teisė priimti sprendimus dėl socialinių bei šalpos išmokų ir kompensacijų skyrimo ar jų mokėjimo nutraukimo, negalima konstatuoti, kad būtent šis pažeidimas darė skundžiamą 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 20092 neteisėtu.

Teismas pabrėžė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau nei per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Iš Skyriaus 2015 m. lapkričio 16 d. rašto Nr.(28.4.40)SSP-3441 „Dėl socialinės pašalpos mažinimo“ matyti, kad prie šio rašto skundžiami aktai nebuvo pridėti, taip pat matyti, kad aptariamas tik Komisijos priimtas protokolinis sprendimas, bet neinformuojama apie kitą skundžiamą aktą, t. y. Skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 20092. Tokia praktika laikytina ydinga ir prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatytai asmens informavimo tvarkai.

Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, konstatavo, kad Komisijos posėdžio 2015 m. lapkričio 12 d. protokolinis sprendimas Nr. PRP-44 ir Skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092 dalis dėl socialinės pašalpos sumažinimo buvo neteisėti iš esmės ir naikintini.

III. Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir atmesti pareiškėjos R. P. skundą.

Atsakovai pažymi, kad Skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. 30 procentų sumažinti socialinės pašalpos dydį pareiškėjai, buvo priimtas vadovaujantis Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi ir 9 punktu ir Aprašo nuostatomis bei atsižvelgiant į socialinės pašalpos pareiškėjai mokėjimo laiką, t. y. nuo 2013 m. birželio 1 d. (28 mėn.). Tuo tarpu teismas neteisingai taikė teisės normas konstatuodamas, kad pareiškėja visą socialinės pašalpos gavimo laikotarpį aktyviai stengėsi įsidarbinti, dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, tačiau ne dėl savo kaltės nebuvo įdarbinta, todėl tokia situacija, kai asmuo, niekaip negalėdamas pakeisti savo socialinės padėties, nors ir aktyviai stengdamasis, vien formaliu pagrindu netenka dalies socialinės pašalpos, negali būti pripažįstama socialiai teisinga. Skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Komisijos protokoliniu sprendimu, kuriuo Komisija nusprendė pareiškėjai sumažinti paramos dydį 30 procentų, remdamasi tuo, kad Aprašo nustatyta tvarka anksčiau jau buvo atsižvelgta į pareiškėjos prašymus ir buvo padarytos išimtys, t. y. socialinė parama nesumažinta. Taigi, socialinės paramos dydžio mažinimas atitiko Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas sąlygas.

Atsakovų vertinimu, teismas Viešojo administravimo 8 straipsnio 4 dalies nuostatomis vadovavosi neatsižvelgdamas į tai, jog reikalavimas apie individualų administracinį aktą asmeniui, kuriam šis aktas turi tiesioginį poveikį, raštu pranešti ne vėliau nei per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo, yra taikomas tik jei tai atitinkama tvarka nėra reglamentuota kituose įstatymuose. Šiuo atveju Skyrius vadovavosi Paramos įstatymo 21 straipsnio 15 dalimi, pagal kurią paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą informuojamas ne vėliau nei per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu. Pareiškėja pateiktame prašyme-paraiškoje pageidavo sprendimą gauti telefonu ir nurodė telefono numerį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Skyrius apie priimtą sprendimą pareiškėją papildomai informavo 2015 m. lapkričio 16 d. raštu, nurodydamas socialinės paramos neskyrimo priežastį ir apskundimo tvarką, kaip tai ir numatyta Paramos įstatyme bei Apraše.

Atsakovai taip pat nesutinka su teismu, kad, sumažinant pareiškėjai skirtą paramą, buvo pažeisti Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti principai bei teisingumo ir protingumo principai. Pareiškėja paramą gauna nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., per visą paramos teikimo laikotarpį buvo darbinga, naudojosi darbo biržos paslaugomis ir joje registruota nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. Pareiškėja naudojasi tik viena iš užimtumo rėmimo priemonių, t. y. darbo rinkos paslaugomis (dalyvauja darbdavių siūlomose atrankose), nuo 2013 m. birželio 1 d. nėra dalyvavusi aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, nors ji šią formuluotę visuomet įrašydavo savo prašymuose, o tai teismo priimta neįsigilinus į formuluotės reikšmę. Be to, net pagal tris pareiškėjos prašymus Komisija priėmė jai palankius sprendimus, todėl nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. jai buvo skirta nesumažinto dydžio socialinė pašalpa, nors, atsakovų nuomone, Komisija neįpareigota visais atvejais nemažinti socialinės pašalpos dydžio tiems paramos gavėjams, kurie atsisakė darbo dėl pateisinamos priežasties.

Atsakovai atkreipia dėmesį į tai, kad Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti. Pareiškėjos Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto 10 dalies pabaigoje yra nurodyta, kad rašiusi aktą darbuotoja nebuvo įleista į butą ir todėl aktas surašytas perkeliant informaciją iš anksčiau surašyto akto, nes priešingu atveju pareiškėja teigė ant akto nepasirašysianti. Pareiškėja darbuotojai paaiškino, kad einant į butą nešasi purvas ir bakterijos. Atsakovų vertinimu, šiais veiksmais pareiškėja ignoravo Paramos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendradarbiavimo ir dalyvavimo principą bei neįvykdė šio įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos pareigos savivaldybės socialiniams darbuotojams sudaryti galimybę tikrinti pareiškėjos gyvenimo sąlygas, užimtumą. Pareiškėjos parašu patvirtintame Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte tėra pareiškėjos pateikta informacija, bet ne ją tikrinusios darbuotojos išvados. Tai Šiaulių miesto savivaldybės administracijai suteikė teisę pareiškėjai visiškai neskirti piniginės socialinės paramos iki minėtos pareigos bus įvykdytos (Paramos įstatymo 23 str. 2 d. 5 p.).

Pareiškėja R. P. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėja pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpiui ji nedirbo ne dėl savo kaltės, ir vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi bei Aprašu, jai paskirta socialinė pašalpa negalėjo būti mažinama, nes Šiaulių teritorinė darbo birža pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėjai siūlė darbus, kurių ji negalėjo dirbti dėl savo sveikatos būklės. Pareiškėja nė karto neatsisakė siūlomo tinkamo darbo. Pareiškėja nėra atsakinga už neigiamus pasiūlymų įsidarbinti rezultatus, nes ji neturi galimybės paveikti darbdavių sprendimus. Pareiškėjos nuomone, Skyriaus darbuotojai, priimdami ginčijamą sprendimą, nepagrįstai piktnaudžiavo savo teisėmis, t. y. sprendimą priėmė savo nuožiūra, visiškai neatsižvelgdami į Paramos įstatymą ir Aprašą bei sudėtingą dabartinę pareiškėjos materialinę padėtį, nepakankamai individualiai vertino susidariusią situaciją.

Pareiškėja taip pat paaiškina, kad 2015 m. lapkričio 10 d. pas ją sutartu laiku atvykusi Skyriaus darbuotoja atsinešė jau visiškai užpildytą Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurį pareiškėjai pateikė tik pasirašyti. Darbuotoja pareiškėjai nurodė, kad ji rėmėsi telefoninio pokalbio metu pareiškėjos išsakytais teiginiais, jog niekas nėra pasikeitę. Be to, pareiškėja akcentavo, kad Skyrius jos niekada neinformuodavo apie socialinės paramos pratęsimą ar mažinimą, jei ji pati to raštiškai nepaprašydavo. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad Skyrius nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. jai vėl skyrė nepagrįstai 30 procentų sumažintą socialinę pašalpą, ką ji apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. XII-2399 redakjcija). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092, kuriuo skirtas sumažinto dydžio socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos R. P. skundą ir patikslintus skundus tenkino, t. y. panaikino Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos posėdžio 2015 m. lapkričio 12 d. protokolinį sprendimą Nr. PRP-44 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092 dalį, kuria R. P. buvo sumažintas socialinės pašalpos dydis 30 procentų laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. bei įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybės administraciją nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. susidariusią socialinės pašalpos skolą grąžinti pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašo nustatytą tvarką. Teismas sprendime konstatavo, kad atsakovai netinkamai taikė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-42 patvirtinto Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašą, skundžiamame protokole ir sprendime aiškiai nenurodė įstatyminio pagrindo, nepateikė individualios argumentacijos, o tai reiškia, jog Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijos posėdžio 2015 m. lapkričio 12 d. protokolinis sprendimas Nr. PRP-44 ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092 dalis dėl socialinės pašalpos sumažinimo yra neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti anksčiau minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir netinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Dėl 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092 panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) ir Šiaulių mesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-42 patvirtinti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašas.

Lietuvos Respublikos socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus darbingas, bet nedirbantis asmuo (išskyrus atvejus, kai nedirbama dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose), socialinės pašalpos dydis, apskaičiuotas pagal šio įstatymo 9 straipsnį, išskyrus socialinę pašalpą vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, yra mažinamas, kai socialinė pašalpa mokama nuo 24 mėnesių iki 36 mėnesių – socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui mažinamas 30 procentų. Pagal to paties įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktą (ginčo metu galiojusi nuostata), patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Šiaulių mesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-42 patvirtintame Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos apraše. Šio aprašo 32.10 punkte įtvirtinta, kad pareiškėjams pateiktus motyvuotus prašymus, turėdama surašytus pareiškėjų gyvenimo sąlygų patikrinimo aktus, Paramos teikimo komisija priima protokolinius sprendimus dėl nemažinimo socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, arba paramos gavėjas atsisakė pasiūlyto darbo dėl pateisinamos priežasties.

Byloje nustatyta, kad R. P. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Paramos teikimo komisijai 2015 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą dėl pašalpos skyrimo, kuriuo prašė nuo 2015 m. lapkričio 1 d. skirti nesumažinto dydžio (102 Eur) socialinę pašalpą. Nurodė, jog šiuo metu yra registruota Šiaulių teritorinėje darbo biržoje Šiaulių skyriuje, aktyviai dalyvauja darbo rinkos politikos priemonėse, bet nežiūrint į tai, kad yra teikiami Šiaulių darbo biržos darbo pasiūlymai ir visuose dalyvauja, tačiau nesiseka įsidarbinti dėl pateisinamų priežasčių. Dėl pastarosios aplinkybės ginčo byloje nėra. Taip pat pažymėtina, jog ginčijamų sprendimų priėmimo metu R. P. socialinė pašalpa buvo mokama daugiau kaip 28 mėnesius.

Lietuvos Respublikos socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 10 straipsnyje reglamentuoti pagrindai, kada nepasiturintiems gyventojams mažinamas socialinės išmokos dydis. Šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktu savivaldybės administracijai suteikiama teisė nemažinti socialinės išmokos dydžio atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes. Tai reiškia, jog ši savivaldybės administracijos teisė nėra absoliuti. Kaip matyti iš įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatų, savivaldybės administracijai suteikiamos teisės įgyvendinimas yra siejamas su 10 punkte numatytų sąlygų egzistavimu. Šios teisės įgyvendinimui reikšmingos yra minėtoje nuostatoje aptartos sąlygos: bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygų patikrinimas ir buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto surašymas (1) ir Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (2). Tik esant abiem šioms sąlygoms savivaldybė turi teisę nemažinti socialinės pašalpos dydžio.

Byloje pateiktas 2015 m. lapkričio 10 d. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas. Jame nurodyta, kad R. P. viena gyvena nuosavybės teise nepriklausančiame vieno kambario bute. Butas tvarkingas, kuklus, prabangos nėra. Bute esantys baldai, buitinė technika bei namų apyvokos daiktai kuklūs, tvarkingi, neprabangūs. Kaip teigia pareiškėja iš gaunamos socialinės pašalpos yra sunku pragyventi ir susimokėti komunalinius mokesčius. Bendraujant su R. P. žalingų įpročių nepastebėta, bendro ūkio su kitu asmeniu neveda. Taip pat patikrinimo akte nurodyta, jog buities aktas surašytas neapžiūrėjus buto ir gyvenimo sąlygų, kadangi R. P. teigė, kad nuo paskutinio socialinės darbuotojos vizito bute niekas nepasikeitė. R. P. nurodė socialinei darbuotojai rašyti buities tyrimo aktą taip kaip buvo surašyta anksčiau, nes priešingu atveju ji buities tyrimo akte nepasirašys. Socialinės darbuotojos neleido įeiti į butą, kadangi į namus nešasi purvas ir bakterijos.

Taigi nagrinėjamu atveju buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas surašytas, jame išdėstytos aplinkybės apie turimą turtą ir gaunamas pajamas bei buities ir gyvenimo sąlygas. Atsakovo teiginiai, kad realus patikrinimas nebuvo atliktas, nes pareiškėja socialinės darbuotojos neįsileido, vertintini kritiškai. R. P. teismo posėdžio metu paaiškino ir atsiliepime i apeliacinį skundą nurodė, kad savivaldybės darbuotoja buvo įleista į butą, tačiau apžiūrą atlikti atsisakė, teigdama, jog surašė patikrinimo aktą vadovaudamasi ankstesniu patikrinimu ir paprašė tik pasirašyti. Teismo vertinimu, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą ir išanalizavus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto 10 skiltyje „Tikrinusių asmenų (socialinių darbuotojų, Socialinės paramos komisijos (tarybos) atstovų ir kitų asmenų) išvados ir rekomendacijos“ pateiktą informaciją, taip pat atsižvelgiant į tai, kad minėtas patikrinimo aktas yra pareiškėjos pasirašytas (jeigu socialinės darbuotojos neįsileido į butą, atsakovas nenurodo, kada pareiškėja šį patikrinimo aktą pasirašė), nėra pagrindo abejoti R. P. pateiktais paaiškinimais. Konstatavus, kad buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas surašytas ir pareiškėjai teikiamų darbo pasiūlymų rezultatai buvo neigiami su pateisinama priežastimi, darytina išvada, jog yra abi sąlygos, suponuojančios savivaldybės teisės nemažinti socialinės pašalpos dydžio įgyvendinimą Lietuvos Respublikos socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkto prasme. Panašios teisės įgyvendinimo sąlygos įtvirtintos ir Aprašo 32.10 punkte.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio ir Aprašo 32.10 punkto nuostatas, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja atitiko Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams teikimo aprašo 32.10 punkto keliamus reikalavimus paramos gavėjui.

Dėl 2015 m. lapkričio 12 d. protokolo Nr. PRP-44 ir 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 20092 atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Taip pat individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (žr., pvz., 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog skundžiamame protokole, kuris šiuo atveju laikytinas sudėtine sprendimo dalimi, ir sprendime aiškiai nenurodė įstatyminio pagrindo, nepateikė individualios argumentacijos, todėl toks protokolas ir sprendimas, kaip nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais, naikintini.

Tai reiškia, jog pareiškėjos prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, kaip to reikalauja teisės aktai. Ginčijamas atsakovo sprendimas iš esmės yra visiškai nemotyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Teisėjų kolegija vertina, kad ginčijamas atsakovo įsakymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai panaikintas (<... neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012).

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė