2019-03-20 Nr. AB-7085-3-64-3-00816-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3742-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00816-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. iki 2016 m. su pertraukomis buvo laikomas Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – Mažeikių rajono PK areštinė) kamerose Nr. 11, 18 ir 19, šiose kamerose buvo laikoma iki 4 asmenų, toks asmenų laikymas tokiose patalpose prilygsta kankinimui. Kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui teko mažiau kvadratinių metrų, nei nustatyta teisės aktuose. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė regėjimui, nebuvo iškvietimo mygtuko, veidrodžio, lentynėlės pasidėti higienos reikmenims. Unitazas buvo atskirtas tik sienele iš šono, nebuvo durelių ar užuolaidų, kas labai trikdė, nes viskas matėsi, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Kamerose nebuvo su kuo sušluoti ir susemti šiukšlių, nebuvo kibiro. Grįžusio etapu ar atvykusio iš kitos įkalinimo įstaigos nevesdavo į dušą. Krata buvo atliekama murzinose ir šaltose patalpose, reikėdavo basomis kojomis stovėti ant murzinų grindų, kas labai žemino ir trikdė. Taip pat į gyvenamąsias patalpas nerūkantys asmenys buvo talpinami su rūkančiais, tai žemino asmens orumą. Pareiškėjas Mažeikių PK areštinėje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantis, sirgo astma. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą.

2. Atsakovas Telšių AVPK pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Telšių AVPK Operatyvaus valdymo areštinėje (toliau – ir areštinė) buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. areštinės dvivietėje kameroje Nr. 19 kartu su dar vienu suimtuoju asmeniu, viso 4 paras. Nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d. areštinės dvivietėje kameroje Nr. 18 su dar vienu suimtuoju asmeniu. (2014 m. spalio 15 d. ir 2014 m. spalio 16 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 buvo laikomas vienas), viso 4 paras. Nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. buvo laikomas areštinės dvivietėje kameroje Nr. 18 kartu su dar vienu asmeniu, (nuo 2014 m. gruodžio 2 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 buvo laikomas vienas), viso 6 paras. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. buvo laikomas areštinės dvivietėje kameroje Nr. 18 kartu su dar vienu asmeniu, o nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 3 d. keturvietėje areštinės kameroje Nr. 11 su dar dviem asmenimis, viso 2 paras. Nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. buvo laikomas vienas areštinės keturvietėje kameroje Nr. 11, viso 2 paras.

2.2. Atsakovas pažymėjo, kad policijos komisariatų areštinių patalpoms netaikomi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti reikalavimai, nes ši higienos norma nustato bendruosius sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpoms. Asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Kadangi Mažeikių rajono policijos komisariato areštinė pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant buvo atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi, todėl areštinės patalpos atitiko visus keliamus jai reikalavimus, laikymo sąlygos atitiko Europos Sąjungos galiojančias normas.

Policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga buvo vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Postinio funkcijas atliekantis pareigūnas periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrindavo asmenis, esančius kamerose, apie padėtį informuoja budėtoją.

Areštinės kamerų duryse yra įrengta stebėjimo akutė, kuri įrengta taip, kad pro ją stebint areštantus, sanitarinis mazgas nesimatytų. Todėl pareiškėjo teiginius, kad pareigūnai stebėdami kamerą jį matė sanitariniame mazge vertino kaip nepagrįstus. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31 buvo pakeisti kai kurie 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtinti punktai. 29 punktas pakeistas ir išdėstytas taip:

„29. Kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su ne žemesne kaip 160–180 cm aukščio atskiriamąja pertvara ir varstomomis 120 cm durimis. Tarp grindų ir sanitarinio mazgo durų apačios paliekamas 10–20 cm tarpas, slenkstis nedaromas“, atlikus viešųjų pirkimų procedūras areštinėje minėto punkto reikalavimai buvo įgyvendinti, t. y. buvo paaukštintos sienelės (pertvaros) ir įrengtos sanitarinio mazgo durys. Veiklos taisyklių III skyriaus (policijos areštinėje laikomų asmenų teisės ir pareigos) 7 punkte numatytos policijos areštinėje laikomų asmenų teisės, tarp kurių: ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu (Veiklos taisyklių 7.12 punktas).

Asmenys, esantys areštinėje, asmens higienos procedūras ne rečiau kaip kartą per savaitę atlieka duše, o kasdienines asmens higienos procedūras gali atlikti praustuvėje, kurios įrengtos kiekvienoje kameroje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo areštinėje laikotarpiais – 2014 m. rugpjūčio 10 d., 2014 m. spalio 15 d., 2014 m. lapkričio 28 d., 2014 m. gruodžio 1 d. buvo vedamas į dušą (žurnalų kopijos pridedamos), 2015 m. buvimo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas ne ilgiau kaip 2 paras, todėl pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo sudaromos galimybės nueiti į dušą, vertino kaip nepagrįstus.

2.3. Atsakovas nurodė, jog langai buvo pritaikyti vėdinimui, jie atsidydavo iš kameros vidaus pusės (su ribotuvais, kad nebūtų galima perdavinėti daiktų), todėl atitiko higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus (24 p. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema). Kameros buvo dar papildomai vėdinamos mechaniniu būdu, elektros varikliai per ventiliacinius vamzdynus priverstinai įpučia ir ištraukia orą. Areštinėje naudojami lovos skalbiniai, rankšluosčiai, minkštas inventorius (antklodės) skalbiami UAB „Gieveta“ skalbykloje (HN 134:2015 23 p.). Areštantams išduodamas minkštas inventorius (čiužinys, pagalvė) su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, kurie kiekvieną kartą panaudojus dezinfekuojami dezinfekciniu skysčiu. Antklodės iš audinio tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti policijos areštinėje esančioje dezinfekcinėje kameroje (HN 134:2015 38p.). Areštinės patalpos (laisvos) kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, tualetai, santechniniai įrenginiai, praustuvės plaunami naudojant plovimo ir dezinfekcijos medžiagas. Patalpų valymą atliko UAB „Corpus A“ darbuotojos. Patalpoms, įrangai, inventoriui valyti priemonės naudojamos pagal jų paskirtį ir gamintojo naudojimo instrukcijas. Dušinei, sanitariniams įrenginiams valyti naudojami autorizuoti (registruoti) biocidai. Jie turi saugos duomenų lapus, autorizacijos liudijimus, naudojimo instrukcijas (HN134:2015). Pagal areštinės vidaus tvarkos taisykles, areštantai, buvimo areštinėje laikotarpiu patys rūpinasi kameros švara. Tam tikslui kiekvienoje kameroje yra grindų šluostė, šepetys, semtuvėlis.

II. 3. Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK areštinėje 2014 – 2016 metais.

5. Teismas iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Mažeikių rajono PK areštinėje nustatė, jog pareiškėjas buvimo Mažeikių rajono PK areštinėje metu buvo laikomas dvivietėse kamerose Nr. 19 ir 18, bei keturvietėje kameroje Nr. 11, kurių plotas atitinkamai 11,52 kv. m. ir 21,60 kv. m. (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Vienam asmeniui tenkantis plotas dvivietėje kameroje buvo 5,76 kv. m, o keturvietėje – 5,51 kv. m., taigi teismas konstatavo, kad minimalus areštinėje laikomam asmeniui taikomo gyvenamojo ploto dydis pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Telšių visuomenės sveikatos centras 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo metu taip pat konstatavo, kad vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis didesnis kaip 5 kv. m. (vienvietėse kamerose – 6,93 kv. m., dviejų vietų – 5,76 kv. m., keturių vietų – 5,51 kv. m.).

6. Teismas nustatė, kad į bylą buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 6 d. pažyma Nr. 11VL-1, kurioje buvo nurodyta, kad Mažeikių rajono PK areštinės įrengimas ir priežiūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Telšių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų dėl Mažeikių rajono PK areštinės kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, netinkamos natūralios apšvietos ar dirbtinio apšvietimo nenustatė, patikrinimo aktuose nurodė, kad areštinės kameros vėdinamos per langus ir veikiančia mechanine patalpų vėdinimo sistema, taigi, teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti patikrinimų aktai paneigė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo patalpų apšvietimo, per žemos oro temperatūros ir drėgmės. Teismas papildomai pasisakė, kad nors 2014 m. liepos 9 d. patikrinimo metu buvo užfiksuoti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9, 48, 49, 50 ir 57 punktų pažeidimai dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo (9 p.), areštinės patalpų, įrengimų ir baldų švaros (48 p.), nuolatinio patalpų valymo drėgnuoju būdu, kamerų, sanitarinių mazgų grindų, santechninių įrenginių, praustuvių valymo ir dezinfekcijos (49, 50 p.), blogos minkštojo inventoriaus kokybės (57 p.) pažeidimai, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nurodė, kad jis neturtinę žalą patyrė dėl per žemos gyvenamųjų patalpų temperatūros, per didelės jų drėgmės, blogo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, todėl visuomenės sveikatos centro nustatytus higienos normos pažeidimus nevertino, išskyrus pažeidimus dėl areštinės patalpų švaros (48 p.), nuolatinio patalpų ir įrenginių valymo ir dezinfekcijos (49, 50 p.), nes pareiškėjas skunde nurodė, kad krata buvo atliekama murzinose patalpose, reikėdavo basomis kojomis stovėti ant murzinų grindų. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas areštinės patalpose buvo laikomas ir jo krata atliekama pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 48, 49 ir 50 punktų reikalavimus, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo pareigūnų veiksmus.

7. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerose nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, teismas nustatęs, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių jam būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu (mygtuku), bet jis to negalėjo padaryti, pasisakė, kad pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose viskas įrengta pagal higienos normos HN 37:2009 20 punktą, tačiau nepateikė teismui jokių areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimą įrodančių dokumentų, būtent įrodymų, kad kamerose Nr. 11, 18 ir 19 pareiškėjo laikymo laikotarpiais buvo veidrodžiai ir tualeto reikmenų spintelės. Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas turi pareigą pateikti įrodymus, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius ir į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė kokias neigiamas pasekmes jis dėl to patyrė (kad kamerose nebuvo veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelių), teismas konstatavo, kad nėra pagrindo laikyti, kad dėl sanitarinio mazgo įrenginių nebuvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

9. Teismas vertindamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu užtikrintą privatumą naudojantis sanitariniu mazgu atsižvelgė į Telšių visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus, kurių metu buvo užfiksuota, kad Mažeikių areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo likusios kameros atskirtas 1,2 metro aukščio pertvara. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ginčo kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

10. Teismas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo su kuo šluoti ir susemti šiukšlių, nebuvo kibiro, atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 52 punktu, kuris numatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad areštantai buvimo areštinėje laikotarpiu patys rūpinasi kamerų švara, tam tikslui kiekvienoje kameroje yra grindų šluostė, šepetys ir semtuvėlis, bei Telšių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktais, kuriuose buvo konstatuota, kad areštinės kamerų švara ir tvarka rūpinasi patys areštantai, tam tikslui jie aprūpinami valymo inventoriumi (šepečiu grindims, šluoste, kibiru, valikliais.

11. Pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrinamos sąlygos grįžus etapu į areštinę nusiprausti teismas atmetė, vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 6 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad areštinėje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše ir Telšių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktais, kuriuose buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę areštantai turi galimybę (pagal išvedimo iš kamerų registracijos žurnalą) visą kūną prausti po dušu. Teismas taip pat atsižvelgė į byloje esančius Asmenų išvedimo iš kamerų apskaitos žurnalus ir į tai, kad reikalavimo asmenį atvykimo į areštinę dieną nuvesti nusiprausti higienos norma nenustato.

12. Pareiškėjo teiginius, kad jis nerūkantis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis teismas atmetė, pasisakydamas, kad pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė. Teismas konstatavo, kad nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydamas pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, atsakovas būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl rūkymo jo laikymo kamerose jis raštu ar žodžiu kreipėsi į areštinės administraciją, prašė jį perkelti į kitą kamerą, todėl teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo atveju. Taip pat atkreipė dėmesį, jog iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nesimato, kad jam būtų buvusi diagnozuota astma, papildomų dokumentų apie savo sveikatos būklę pareiškėjas nepateikė.

13. Teismas įvertinęs, kad pareiškėjui Mažeikių areštinėje tam tikrą laiką (viso 18 parų) nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas kamerose, pažeidžiant higienos normos reikalavimus, laikė, kad pareiškėjas dėl to patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad nustatyto pažeidimo jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nebūtų priteistas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Teismo priimtame sprendime nurodytos aplinkybės dėl kratos atlikimo murzinose patalpose yra nepagrįstos. Patikslindami aplinkybes dėl minėtų pažeidimų, atsakovas prideda dokumentus (areštinės sanitarinio žurnalo ir kenkėjų kontrolės ekspertų „Dezinfa“ aktų kopijas), įrodančius, kad areštinė buvo tinkamai valoma ir dezinfekuojama pagal minėtus teisės aktų reikalavimus (HN 37:2009).

14.2. Areštinė buvo pastatyta ir pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi. Areštinės patalpos atitinka visus keliamus reikalavimus, laikymo sąlygos atitinka galiojančias Europos Sąjungos normas.

14.3. Asmenų, esančių areštinėje, tam tikri privatumo ir jų judėjimo laisvės apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, todėl teigti, kad dėl atsakovo nurodytų teiginių areštinėje pareiškėjas buvo tyčia kankinamas, patyrė nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus sunkumus, nėra pagrindo.

14.4. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad apeliantas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažeidimai nesukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikdymo, dėl netinkamų laikymo sąlygų įstaigos administracijai ar kitoms institucijoms jis nesiskundė ir nenurodė, kodėl neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Apeliantas neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėjo, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

15. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinė skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią patyrė laikomas Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui Mažeikių areštinėje tam tikrą laiką (viso 18 parų) nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas kamerose, pažeidžiant higienos normos reikalavimus, pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekia kad pareiškėjo reikalavimas neturtinę žalą atlyginti pinigais būtų atmestas. Teigia, kad areštinės patalpos atitinka visus keliamus reikalavimus, laikymo sąlygos atitinka galiojančias Europos Sąjungos normas.

20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad sanitarinio mazgo įrengimas buvo tinkamas.

25. Telšių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu buvo užfiksuota, kad areštinės kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė), sanitarinis mazgas atskirtas 1,2 m aukščio sienele (t. I, b. l. 93-95, 104-105, 110-112, 113-115, 116-118).

26. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120-130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vieningai formuojamoje praktikoje yra vertinama, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018 ir kt.).

Taigi, net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti vertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas, net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017 ir kt.).

Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atitinkamai, atsakovo apeliacinio skundo argumentai susiję su sanitarinio mazgo įrengimu ir privatumo juo naudojantis užtikrinimu, atmetami.

27. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateikė „Dezinfa“ graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų žurnalo kopiją (t. II, b. l. 134-138) bei Areštinės sanitarinio žurnalo kopiją (t. II, b. l. 139-144). Šiais dokumentais atsakovas siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kratos atlikimo patalpos buvo nešvarios. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui nenurodo priežasčių dėl kurių šių dokumentų kopijų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, minėtuose žurnaluose užfiksuoti graužikai bei patalpų valymo faktai nepaneigia Telšių visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 16 d. patikrinimo akte Nr. AP-1-114 užfiksuotų aplinkybių, kur yra konstatuoja, kad bendro naudojimo areštinės patalpose trūksta švaros, nustatytas HN 37:2009 48 punkto pažeidimas. Neužtikrinamas areštinių nuolatinis valymas drėgnuoju būdu, nes nuo 2014 m. birželio 9 d. areštinėje nebuvo valytojos, buvo nustatytas HN 37:2009 49 punkto pažeidimas. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjui nebuvo visą laiką užtikrinama teisė į jo laikymą higienos normas atitinkančiose patalpose, konstatavo pagrįstai.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę (18 dienos), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017).

29. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 100 Eur.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė