2023-02-01 Nr. AB-2895-3-62-3-02565-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-55-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02565-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Parsekas“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Parsekas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Parsekas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. AD5-19079 „Sprendimas dėl 2022-09-02 privalomojo nurodymo Nr. PN-506“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje buvo nutarta Departamento Aplinkos kokybės departamento Kauno aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2022 m. rugsėjo 2 d. privalomąjį nurodymą PN-506 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) perduoti jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad Departamento Aplinkos kokybės departamento Kauno aplinkos kokybės kontrolės skyrius 2022 m. rugsėjo 2 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjui nurodė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 2 dalimi, vykdyti atliekų surinkimą tik iš ūkio subjektų, kurie nurodyti bendrovei išduoto Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo I skyriaus 2 punkte. UAB „Parsekas“ 2022 m. rugsėjo 15 d. su skundu kreipėsi į Departamentą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Departamentas ginčijamu Sprendimu Privalomąjį nurodymą panaikino ir perdavė jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 1 dalį, privalomąjį nurodymą gali apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas. Privalomasis nurodymas per 10 darbo dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui (Įstatymo 2 str.). Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba nustatydamas kitus jo įvykdymo terminus; 3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 3 punktu, t. y. pareiškėjui duotą Privalomąjį nurodymą panaikinant ir perduodant jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju privalomojo nurodymo davimo procedūra pareiškėjui dar nėra užbaigta, kadangi pareiškėjui duotas Privalomasis nurodymas yra panaikintas ir galutinis pareiškėjui teisines pasekmes sukeliantis sprendimas dėl privalomojo nurodymo davimo dar nėra priimtas. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas, kuriuo privalomasis nurodymas panaikintas ir perduotas jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo, negali būti administracinės bylos dalyku, kadangi jame nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui ir toks sprendimas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

Teismas išaiškino pareiškėjui, kad jis turi teisę ginčyti galutinį atsakovo sprendimą dėl privalomojo nurodymo davimo, priimtą išnagrinėjus bylos medžiagą iš naujo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas pagal savo turinį negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, jog skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai nustatė skundo dalyką, be to, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalį su prašymais į administracinių ginčų komisiją arba administracinį teismą kreipiasi viešojo administravimo subjektai, o su skundais – kiti asmenys. Reikalavimai skundui (prašymui, pareiškimui) yra įtvirtinti ABTĮ 9, 24-25, 35 straipsniuose. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus. Skundo sudedamosios dalys yra: skundo dalykas – pareiškėjo reikalavimas, ir pagrindas – aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija, leidžianti preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos.

Departamentas priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta (remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 191 str. 2 d.) vykdyti atliekų surinkimą tik iš ūkio subjektų, kurie nurodyti bendrovei išduoto Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK leidimas) leidimo I skyriaus 2 punkte, t. y. naftos produktais užterštus vandenis ir kitas naftuotas atliekas surinkti iš Klaipėdos jūrų uoste aptarnaujamų laivų ir prie Klaipėdos uosto akvatorijos esančių ūkio subjektų (Karo laivų flotilė, UAB „Vakarų buitis“ ir kt.). Departamento teigimu, UAB „Parsekas“ rinkdamas atliekas iš ūkio subjektų, nepriklausančių Klaipėdos uosto akvatorijai, pvz. UAB „Toksika“ (duomenys neskelbtini); UAB „Žalvaris“ Kauno skyrius, (duomenys neskelbtini); UAB „Vipakus“, (duomenys neskelbtini); UAB „Atliekų tvarkymo centras“ Vilniaus padalinys, (duomenys neskelbtini); UAB „COWAS BALTICS“, (duomenys neskelbtini), ir kt., pažeidė TIPK leidimo I skyriaus 2 punktą, Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 118 punktą.

Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 15 d., remdamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą, kuriame nurodė, kad Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – TIPK taisyklės) 118 punktas aiškintinas TIPK taisyklių 62 ir 681 punktų nuostatų kontekste, t. y. tokie TIPK leidimo duomenys, kaip TIPK leidimo titulinis lapas ir TIPK bendroji dalis, nelaikytini TIPK leidimo sąlygomis, kurias pažeidus kyla pagrindas konstatuoti TIPK taisyklių 118 punkto pažeidimą. Tuo tarpu Privalomajame nurodyme nurodyta, kad UAB „Parsekas“ pažeidė TIPK leidimo I skyriaus 2 punktą, t. y. TIPK leidimo I skyriaus „BENDROJI DALIS“ 2 punktą „Ūkinės veiklos aprašymas“. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad kaltinimai pareiškėjui dėl TIPK taisyklių 118 punkto ir tuo pačiu dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo yra pagrįsti, teisėti, teisingi ir logiški, o Skyrius tokiu būdu akivaizdžiai netinkamai ir plečiamai taiko teisės aktų normas, dėl ko Privalomasis nurodymas neteisėtas.

Departamentas Sprendime nesutiko su pareiškėjo argumentais, nurodydamas, kad, remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi, 191 straipsnio 1 dalimi, TIPK taisyklių 45-47 straipsnių nuostatomis, išduodant TIPK leidimą, yra įvertinama visa pateikta informacija, susijusi su planuojama veikla, aplinka, kurioje veikla bus vykdoma, planai dėl naudojamų žaliavų, planuojamos taršos, priemonių taršai šalinti bei jos vengti, taikomas aplinkos apsaugos priemones ir kt. Veiklos vykdytojas pirmiausiai yra vertinamas pagal savo techninę bei ekonominę padėtį bei siekį pasirengti saugiai eksploatuoti įrenginį, t. y. vertinama, ar taikomos taršos prevencijos priemonės, kaip efektyviai ir taupiai naudojami gamtos ištekliai bei energija, taip pat vertinama avarijų rizikos tikimybė bei numatoma jų kontrolė ir kt. Taigi, TIPK leidime nurodytos informacijos vertinti atsietai negalima. Veiklos vykdytojas, vykdydamas veiklą, privalo vadovautis visais TIPK leidimo reikalavimais, kurie yra suskirstyti TIPK leidimo dalyse (tituliniame lape, bendrojoje dalyje, leidimo sąlygose, leidimo prieduose). Šiuo atveju TIPK leidimu UAB „Parsekas“ leidžiama vykdyti atliekų surinkimą tik iš Klaipėdos jūrų uoste aptarnaujamų laivų ir prie Klaipėdos uosto akvatorijos esančių ūkio subjektų (Karo laivų flotilė, UAB „Vakarų buitis“ ir kt.), todėl taip ir reikėtų elgtis.

Nors Departamentas atmetė pareiškėjo pagrindinius skundo argumentus, tačiau Privalomąjį nurodymą panaikino, nes, Departamento vertinimu, asmuo, dėl kurio yra priimamas Privalomasis nurodymas, iš jo turinio turi aiškiai suprasti, kokį pažeidimą jis padarė bei kaip, kokia apimtimi jį pašalinti. Nagrinėjamu atveju, duodant Privalomąjį nurodymą, buvo vadovautasi teisiniu reguliavimu, kuris įpareigoja pareiškėją tinkamai vykdyti TIPK leidimo I skyriaus „BENDROJI DALIS“ 2 punkte „Ūkinės veiklos aprašymas“ numatytus reikalavimus, be to, Privalomojo nurodymo turinys nėra pakankamai aiškus, jame nėra aiškiai apibrėžti veiksmai, kuriuos privalo atlikti pareiškėjas. Tokio turinio Privalomasis nurodymas negali būti objektyviai įvykdomas. Atitinkamai ir priverstinis jo vykdymas negalės būti realiai įgyvendinamas. Pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nekėlė Privalomojo nurodymo neaiškumo klausimo remiantis tuo, kad Privalomasis nurodymas ir be to neatitiko teisėtumo, pagrįstumo kriterijų, kurie yra pagrindas jį panaikinti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu.

Taigi nors Privalomasis nurodymas buvo panaikintas, jis tuo pačiu buvo perduotas priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo, tai, pareiškėjo įsitikinimu, nėra tinkamas ir pagrįstas jo skundo išnagrinėjimas. Kitaip tariant, Sprendimas panaikinti Privalomąjį nurodymą iš esmės teisėtas ir pagrįstas, tačiau Sprendimas perduoti Privalomąjį nurodymą priėmusiam pareigūnui pateikti jį iš naujo yra netinkamo pareiškėjo skundo išnagrinėjimo rezultatas, nes Privalomasis nurodymas buvo neteisėtas ne tik dėl jo neaiškumo ar neįgyvendinamumo, o ir dėl to, kad jis buvo surašytas netinkamai aiškinant ir taikant teisės normas.

Dėl paminėtų priežasčių, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą dalyje, kurioje buvo nutarta Departamento Privalomąjį nurodymą perduoti jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo, netinkamai atskleidė bylos esmę ir nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje nurodyta, kad teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jis Sprendimą skundė, nes, nepaisant to, kad Sprendimas panaikinti Privalomąjį nurodymą Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu savaime nėra neteisėtas ar nepagrįstas, Privalomasis nurodymas turėjo būti panaikintas Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 4 punktu, kadangi Privalomojo nurodymo priėmimui niekada nebuvo jokio teisinio pagrindo, o jis buvo surašytas tik dėl akivaizdaus netinkamo teisės aktų aiškinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, negali būti užkertamas kelias asmeniui patikrinti viešojo administravimo institucijos sprendimą dalyje, kuri turi esminę reikšmę ginčo išsprendimui iš esmės. Kitaip tariant, Privalomojo nurodymo panaikinimas Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 4 punkto pagrindu yra itin skirtingos teisinės pasekmės, t. y. pagal 3 punktą ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, o pagal 4 punktą – iš esmės.

Priešingu atveju, susiklosto situacija, kai viešojo administravimo subjektas, turėdamas kelis pasirinkimo variantus dėl situacijos išsprendimo, priima sau palankiausią sprendimą, ignoruojant teisingiausią sprendimą, kuris užbaigtų visas neteisėtas procedūras, o asmuo net neturi teisės tokio sprendimo teisėtumo patikrinti teisme, nepaisant, kad tokia teisė garantuojama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų.

Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįsigilino į pareiškėjo kreipimosi į teismą esmę, skundo teismui dalyką, dėl to nepagrįstai sprendė, kad Sprendimas negali būti administracinės bylos dalyku. Priešingai, Sprendimas, dalyje, kurioje Privalomasis nurodymas buvo panaikintas ne Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 4 punkto, o 3 punkto pagrindu, turi būti įvertintas teismine tvarka, kitu atveju yra užprogramuojami ateities ginčai, kurie pasižymės ekonominiais nuostoliais, didžiulėmis darbo, laiko sąnaudomis ir pan.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo ir nuo aktualios teismų praktikos, nes, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-1921-602/2020, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė ir nagrinėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Departamento sprendimą panaikinti privalomąjį nurodymą ir perduoti jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo. Pagrindinis skundo argumentas buvo identiškas pareiškėjo UAB „Parsekas“ skundo argumentams, t. y. kad privalomasis nurodymas turėjo būti panaikintas Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 4, o ne 3 punkto pagrindu. Taigi tokio pobūdžio sprendimai pagal savo turinį gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, o teismo atsisakymas priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą taisyklę, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, kad skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kadangi skundžiamame Sprendime nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, ir toks sprendimas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl pagal savo turinį negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą, netinkamai atskleidė bylos esmę ir nukrypo nuo teismų praktikos.

Byloje nustatyta, kad Departamento Aplinkos kokybės departamento Kauno aplinkos kokybės kontrolės skyrius 2022 m. rugsėjo 2 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-506, kuriuo pareiškėjui nurodė, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 2 dalimi, vykdyti atliekų surinkimą tik iš ūkio subjektų, kurie nurodyti UAB „Parsekas“ išduoto Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo I skyriaus 2 punkte. UAB „Parsekas“ 2022 m. rugsėjo 15 d. su skundu kreipėsi į Departamentą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Departamentas ginčijamu Sprendimu Privalomąjį nurodymą panaikino ir perdavė jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomąjį nurodymą gali apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba nustatydamas kitus jo įvykdymo terminus. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, nustatydamas kitus privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, mutatis mutandis vadovaujasi šio Įstatymo 21 straipsnio nuostatomis; 3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens sprendimas dėl privalomojo nurodymo įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.

Taigi teisės aktai nustato teisę asmeniui, dėl kurio priimtas privalomasis nurodymas, teisę jį apskųsti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiai institucijai, o pastarosios priimtą sprendimą – teismui.

Pareiškėjas, pasinaudodamas teisės aktuose jam suteikta teise, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo, remiantis Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 3 punktu nuspręsta panaikinti UAB „Parsekas“ duotą Privalomąjį nurodymą ir perduoti jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo.

Kaip jau buvo minėta, teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Šis klausimas yra susijęs su materialiosiomis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant byloje sprendimą. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-624/2022).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir atskirojo skundo motyvus, sprendžia, kad šiuo atveju neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog ginčijamas Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių ir nedaro įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Departamento skundžiamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą, jame yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, t. y. panaikintas pareiškėjui duotas Privalomasis nurodymas ir nurodyti argumentai, dėl kurių jis naikinamas. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad Sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, vertino, jog privalomojo nurodymo davimo procedūra pareiškėjui dar nėra užbaigta, nes pareiškėjui duotas Privalomasis nurodymas yra panaikintas ir galutinis pareiškėjui teisines pasekmes sukeliantis sprendimas dėl privalomojo nurodymo davimo dar nėra priimtas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje skundžiamas atsakovo Sprendimas, kuriuo panaikintas Privalomasis nurodymas, ir perduotas jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo. Taigi šiuo atveju pareiškėjas skunde kelia klausimą ir nesutinka su Sprendimu dėl Privalomojo nurodymo grąžinimo jį priėmusiam pareigūnui pateikti jį iš naujo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo išvada, jog skundžiamas individualus administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas individualus administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-208/2009; kt.). Pabrėžtina, kad aplinkybė, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės ar įstatymų saugomas interesai iš tikrųjų buvo pažeisti, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti pareiškėjo skunde keliamus klausimus ir spręsti, ar ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, o atsižvelgiant į pastarąją išvadą spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra faktinio ir teisinio pagrindo spręsti, jog Sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Parsekas“ atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė