2013-07-10 Nr. AB-3544-3-62-3-01418-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-411/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01418-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo BUAB „Vidiva“ bei trečiųjų suinteresuotųjų asmenų UAB „Galinta ir partneriai“ ir B. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vidiva“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims UAB „Galinta ir partneriai“, UAB „Prekybos miestelis urmas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. M., B. L. dėl savavališkos statybos aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas BUAB (toliau – ir BUAB) „Vidiva“ 2010 m. gruodžio 23 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija; atsakovas) 2010 m. lapkričio 26 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-101126-00080 bei 2010 m. lapkričio 26 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-101126-00079 (toliau – ir skundžiami aktai).

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad surašyti skundžiami aktai yra neteisėti ir naikintini. Pažymėjo, jog savavališkos statybos aktai BUAB „Vidiva“ buvo surašyti už tai, kad, atsakovo manymu, neteisėtai (be statybos leidimo) buvo pastatyta rampa prie šiaurinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusės (duomenys neskelbtini) ir stoginė prie šiaurinės, rytinės ir pietinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, įvykdęs visus teisės aktų ir nuomos sutarties nustatytus privalomus reikalavimus, atliko tik patalpų (jų atskirų dalių) kapitalinį remontą pagal 2003 m. liepos 25 d. statybos leidimą Nr. 526-6-NR219-122 ir tokiu būdu iš esmės pagerino patalpas. Tuo tarpu kitus statybos darbus, taip pat turint visus teisės aktų privalomus leidimus, atliko UAB „Foralis“. Atkreipė dėmesį, jog visi kapitalinio remonto darbai buvo teisėtai atlikti 2003 – 2004 m., o rampos ir stoginės statyba buvo teisėta, tačiau ją atliko ne pareiškėjas. Tai, kad pareiškėjas yra rampos ir stoginės statytojas, grindžiama tik UAB „Galinta ir partneriai“ prielaida, kad niekas kitas išskyrus pareiškėją ir negalėjo atlikti pastato, esančio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos bei atsakovo atstovės teismo posėdžio metu išsakyta nuomone, jog būtent pareiškėjo atliktą neteisėtą statybą patvirtina ginčijami aktai.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą metu nurodė, kad pareiškėjas nuo 2002 m. gruodžio 1 d. buvo vienintelis visų patalpų, esančių Pastate 1F1p, nuomininkas, todėl nėra pagrindo manyti, kad kažkas kitas, o ne pareiškėjas atliko ginčo rampos ir stoginės statybos darbus ar statybos darbų užsakovo funkcijas. Pareiškėjas, kaip visų patalpų vienintelis nuomininkas, nepateikė teismui statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų bei nenurodė kito subjekto, galėjusio atlikti ginčo rampos ir stoginės statybos darbus, todėl savavališkos statybos aktai buvo teisėtai ir pagrįstai surašyti būtent minėtam subjektui. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 23 d. skundu pripažino, kad ginčo rampos ir stoginės statybą atliko būtent jis, o patikslintu skundu pakeitė faktinį pagrindą vieninteliu argumentu nurodydamas, kad pareiškėjas nestatė ginčo rampos ir stoginės. Prašė skundą atmesti.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Galinta ir partneriai“ bei B. M. atstovai prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, palaikė atsakovo poziciją bei nurodė, kad pareiškėja, iki skundžiamų aktų priėmimo, neneigė fakto, jog ji pastatė ginčo rampą ir stoginę. Todėl abejonių dėl statytojo nėra.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Prekybos miestelis urmas“ atstovas teismo posėdžio metu prašė skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamus aktus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Statybos įstatymo 33 straipsnį, 2 straipsnio 71, 73 punktus ir pagal esamus byloje duomenis darė išvadą, jog 2002 m. lapkričio 27 d. ir 2002 m. gruodžio 1 d. nuomos sutarčių pagrindu nuo 2002 metų pabaigos AB prekybos bazė „Urmas“ tapo teisėtu patalpų naudotoju, ši daiktinė teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl jos galiojimas esant ginčui su trečiaisiais asmenimis nekvestionuojamas. Pažymėjo, kad nuomos sutartys patvirtina, jog minėtam juridiniam asmeniui buvo suteikta teisė ne tik naudotis ginčo turtu, bet ir atlikti patalpų remonto, fasado, rekonstrukcijos darbus, patalpas subnuomoti tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad nuomos teisė kaip daiktinė teisė kitų asmenų atžvilgiu Nekilnojamojo turto registre neįregistruota.

Nustatė, kad administracinės bylos medžiaga patvirtina, jog 2003 m. liepos 25 d. AB prekybos bazei „Urmas“ buvo išduotas statybos leidimas Pastato 1F1p kapitaliniam remontui (pramoninių prekių turgaus įrengimui), 2003 m. liepos 23 d. statybos leidimas išduotas ginčo patalpų subnuomininkui UAB „Foralis“ sandėlio 1F1p kapitaliniam remontui (prekybos fasuotais maisto produktais ir baldais paviljonų įrengimui). Nurodė, kad statybos techninio projekto dokumentacijoje, parengtoje pagal 2003 m. liepos 25 d. AB prekybos bazei „Urmas“ išduotą statybos leidimą, pirmo aukšto plane šiaurinėje ginčo pastato pusėje yra nubrėžta brūkšninė linija per visą pastato ilgį ir įrašas „numatoma rampa“, minėtas statinys bei stoginė nėra užfiksuoti techninės apskaitos duomenimis, rampos iš pastato pietinės pusės dalies buvimas techninės apskaitos bylos duomenimis užfiksuotas 1994-1995 metais. Įvertinęs minėtus įrodymus, teismas darė išvadą, jog rampa, dėl kurios surašytas savavališkos statybos aktas, buvo numatyta techniniame projekte, išduodant statybos leidimą AB prekybos bazės „Urmas“ pastato kapitaliniam remontui, iki to laiko jos nebuvo, šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir buvęs AB prekybos bazės „Urmas“ direktorius D. V., todėl akivaizdu, jog šio objekto atsiradimą sąlygojo AB prekybos bazės „Urmas“ (vėlesnis pavadinimas – UAB „Vidiva“) veiksmai, pareiškėjas buvo kapitalinio remonto darbų užsakovas, statybos dokumentacijoje įvardintas statytoju, o tai atitinka Statybos įstatyme „Statytojo“ apibrėžtai sąvokai. Pažymėjo, kad ginčui aktualios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas nustatė, jog statytojas (užsakovas) yra Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui).

Pažymėjo, kad, nors atsakovas patikslintame skunde neigia minėtų objektų (rampos ir stoginės) statybą, tačiau šią aplinkybę yra pripažinęs pradiniame skunde. Nurodė, jog pradinį skundą yra pasirašiusi Bendrovės direktorė V. I.. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl ginčo objektų statybos yra prieštaringi, nenuoseklūs, bylos nagrinėjimo metu iš esmės keitėsi, teismas jais vadovautis neturėjo pagrindo. Darė išvadą, jog patikslintame skunde bei teismo posėdžių metu išdėstyti Bendrovės direktorės argumentai yra paneigti kita bylos medžiaga, vertintini kaip suinteresuoto asmens siekimas išvengti atsakomybės dėl savavališkos statybos pasekmių.

Pažymėjo, kad byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kada konkrečiai buvo pastatyta stoginė ir rampa, dėl kurių savavalinės statybos buvo surašyti ginčijami aktai. Nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog AB prekybos bazė „Urmas“ patalpomis naudojosi nuo 2002 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 23 d., todėl, teismo nuomone, nustatant, ar pastatyti minėti objektai priskirtini savavališkai statybai, turi būti taikomos iki 2009 m. balandžio 23 d. statybos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos.

Nurodė tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 9.9.4, 9.9.5 punktus, vadovaudamasis statybos techninio reglamentu STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, nuostatomis konstatavo, kad byloje aptariami stoginė ir rampa pagal nurodytus požymius (užstatymo plotą) ir 2010 m. lapkričio 26 d. faktinių duomenų patikrinimo aktuose esamus išmatavimus yra priskiriami II grupės nesudėtingiems statiniams. Vadovavosi minėto statybos techninio reglamento 12.4 punkto nuostatomis, pagal kuriuos tokio statinio statybai nėra reikalingas statybos leidimas, tačiau reikalingas supaprastintas statinio projektas ir savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, įgalioto nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, raštiškas pritarimas. Pažymėjo, kad nurodytų dokumentų pareiškėjas nėra pateikęs, todėl tokią statybą Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies prasme laikė savavališka statinio statyba. Teismas nesutiko, jog minėti objektai priskirtini kapitalinio remonto darbams.

Atkreipė dėmesį į 2004 m. gruodžio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Foralis“ ir AB prekybos bazės „Urmas“, kurioje nurodyta, jog UAB „Foralis“ perduoda AB prekybos bazei „Urmas“ ilgalaikį materialų turtą, į kurio sąrašą yra įtraukta nauja rampa su stogeliu (Nr. 1). Pažymėjo, kad tai negali būti laikoma objektyviu įrodymu, patvirtinančiu ginčo objekto perleidimą pareiškėjo nuosavybėn, nes rampa nėra apibūdinta konkrečiais požymiais, pagal sutartį nėra aiški jos buvimo vieta, o pagal byloje esamus nekilnojamojo registro duomenis tuo metu jau buvo pastatyta ir įregistruota rampa iš pietinės pastato pusės. Be to, minėta sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl, esant ginčui su trečiaisiais asmenimis, ja negalima vadovautis kaip objektyviu įrodymu. Net ir nustačius aplinkybę, kad minėtas turtas perėjo pareiškėjo nuosavybėn ar buvo pastatytas subnuomininko UAB „Foralis“ ar kitų subnuomininkų, tai, teismo nuomone, pareiškėjo neatleidžia nuo atsakomybės dėl savavališkos statybos nustačius, kad ginčo laikotarpiu Bendrovė buvo vienintelė turto naudotoja, kuriai savininkai nuomos sutartimis, įregistruotomis viešajame registre, buvo suteikę teisę atlikti statybos darbus ir nustatę atsakomybę už jose numatytų reikalavimų, susijusių ir su statybos darbais, nesilaikymą.

Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog savavališkos statybos aktai nebuvo surašyti anksčiau, t. y. 2009 metais, kai UAB „Galinta ir partneriai“ kreipėsi į Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių dėl savavališkos statybos fakto, teismo nuomone, neturi įtakos skundžiamų aktų teisėtumo vertinimui. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Prekybos miestelis urmas“ atstovo argumentus, jog ginčo rampos buvimas jau buvo užfiksuotas kadastro ir registro byloje 2003 m. rugpjūčio 7 d., teismas vertino kaip neatitinkančius faktinių aplinkybių, nes tokių duomenų kadastro ir registro byloje nėra.

III. Pareiškėjas UAB „Vidiva“ apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėjo, kad vien faktas, jog nuo 2002 m. pabaigos AB prekybos bazė „Urmas“ (UAB „Vidiva“) tapo teisėtu patalpų naudotoju, negali pagrįsti teismo teiginio, jog neteisėti statiniai buvo pastatyti būtent pareiškėjo. Atkreipė dėmesį, kad vienu atveju teismas konstatavo, jog rampa ir stoginė buvo pastatyti po 2002 metų, kitu atveju pripažino, jog šių statinių pastatymų laikas nenustatytas. Pažymėjo, kad nuomos sutartyje esanti sąlyga pati savaime nepatvirtina neteisėtos statybos fakto, nes teisė atlikti patalpų remonto, fasado ar rekonstrukcijos darbus nebūtinai turi būti įgyvendinta.

Neneigė, kad pagal nuomos sutartį atliko kapitalinio remonto darbus, tuo pagerindamas patalpas. Teigė, kad kitus statybos darbus atliko UAB „Foralis“. Nurodė, kad VĮ Registrų centro Patalpų nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo 10.2-10.5 punktai įrodo, jog visi kapitalinio remonto darbai buvo teisėtai atlikti 2003-2004 metais. Tvirtino, kad UAB „Vidiva“ atliko tik mažąją dalį atliktų kapitalinio remonto darbų. Nurodė Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktą ir pažymėjo, kad rampa buvo numatyta techniniame projekte, išduodant statybos leidimą pastato kapitaliniam remontui, tačiau tai negali patvirtinti, kad pareiškėjas pastatė neteisėtus statinius.

Pabrėžė, kad pareiškėjo patikslintas skundas buvo priimtas, todėl byla buvo išnagrinėta pagal patikslintą skundą ir teismas neturėjo teisės remtis pirminiame pareiškėjo skunde nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad 2004 m. gruodžio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „Foralis“ ir AB prekybos bazės „Urmas“ yra galiojanti, todėl teismas, pareiškėjo manymu, neturėjo jos vertinti kaip neobjektyvios. Pabrėžė, kad vien faktas, jog pareiškėjas buvo turto naudotojas, neleidžia teigti, kad būtent jis neteisėtai pastatė statinius.

Atkreipė dėmesį, kad teismas pripažino, jog stoginė ir rampa yra naujai pastatyti statiniai. Pabrėžė, kad nuomos sutartimi buvo išsinuomavęs tik konkrečias patalpas. Darė išvadą, kad naujai pastatyti statiniai (rampa ir stoginė) buvo pastatyti ne pareiškėjo nuomotose patalpose, todėl teismas negalėjo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu Bendrovė buvo vienintelis turto naudotojas, kuriai savininkai nuomos sutartimis, įregistruotomis viešajame registre, buvo suteikęs teisę atlikti statybos darbus ir nustatęs atsakomybę už jose numatytų reikalavimų, susijusių ir su statybos darbais, nesilaikymą.

Atkreipė dėmesį, jog teismo posėdžio metu buvo apžiūrėta nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, kurioje viename iš patalpų planų buvo nurodyta pastatyta rampa. Brėžinyje buvo matyti tiek senoji, tiek naujoji rampa.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašymu dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos Nr. A662-1376/2012 nagrinėjimu, priteisimo prašė iš pareiškėjo UAB „Vidiva“ priteisti 86,24 Lt patirtų kelionės išlaidų.

Atkreipė dėmesį, kad teismas išvadą, jog byloje surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, jog ne jis laikytinas savavališkai pastatytos rampos ir stoginės statytoju, padarė byloje nustatytų aplinkybių pagrindu bei įvertinęs visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, proceso dalyvių paaiškinimus, liudytojų parodymus. Pažymėjo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog statiniai buvo pastatyti po 2002 metų. Nurodė, kad statybos techninio projekto dokumentacijoje pirmo aukšto plane šiaurinėje ginčo pastato pusėje nubrėžta brūkšninė linija per visą pastato ilgį ir įrašas „numatoma rampa“, tačiau techninės apskaitos duomenyse nei ginčo rampos, nei stoginės nebuvo užfiksuota. Darė išvadą, kad pagrįstai buvo konstatuota, jog tuo metu ginčo statiniai dar nebuvo pastatyti. Kadangi rampa ir stoginė buvo statomos savavališkai, teigė, kad, jei projektinė dokumentacija ir statybos leidimas yra išlikęs, tik bendrovė gali jais disponuoti. Atkreipė dėmesį, kad ginčo rampa ir stoginė pastatytos taip, kad, norint patekti į pastato 1F1p patalpas, nuomojamas pareiškėjo, reikia pereiti ir per ginčo rampą bei stoginę, t. y. neįmanoma naudotis patalpomis, nesinaudojant savavališkai pastatyta rampa ir stogine. Atkreipė dėmesį į patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios pastate 1F1p, 2002 m. gruodžio 1 d. nuomos sutarties 2.5, 2.7 punktus ir pažymėjo, kad tokia išskirtinė teisė naudotis žemės sklypu ar jo dalimi nebuvo perleista nei vienam patalpų subnuomininkui. Manė, kad pareiškėjo pirminis skundas vertintinas kaip ir visi kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Galinta ir partneriai“ ir B. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Išdėstė, jog atsižvelgiant į tai, kad iki išnuomojant pastate esančias patalpas Bendrovei nebuvo pastatytos rampa ir stoginė, darytina išvada, kad statiniai buvo pastatyti po 2002 metų. Manė, kad pareiškėjui turėjo būti žinoma, kada buvo pastatyti statiniai. Atkreipė dėmesį, kad tik paskutiniame teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog darbus atliko UAB „Foralis“, o Bendrovė ginčo rampą ir stoginę įsigijo iš šios įmonės. Pažymėjo, kad V. I. skunde iš pradžių patvirtino, jog rampos ir stoginės statybas atliko jo vadovaujama įmonė, nors vėliau šias aplinkybes neigė. Nurodė, kad pareiškėjas nepaaiškino, kodėl skunduose pateiktos skirtingos aplinkybės. Atkreipė dėmesį, kad liudytojas D. V. paaiškino, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai jokių paaiškinimų dėl ginčo rampos ir stoginės perleidimo nedavė, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl pirkimo-pardavimo sutarties vertintini kritiškai. Pabrėžė, kad ginčo rampa ir stoginė buvo pristatyti prie pastato, kurį visą naudojo Bendrovė, kuri yra vienintelė pastato valdytoja. Pabrėžė, kad teismas vertino ne kiekvieną iš pareiškėjo ginčijamų faktų atskirai, o visumoje ir sistemiškai.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas apžvelgė, jog byloje nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyr. specialistė, atlikusi patikrinimą ir nustačiusi, kad rampa prie šiaurinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o stoginė prie šiaurinės, rytinės ir pietinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusės (duomenys neskelbtini), pastatyta, 2010 m. lapkričio 26 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA–20–101126–00079 ir Nr. SSA–20–101126–00080, kuriais sustabdė ir uždraudė UAB „Vidiva“ bet kokius statinio statybos darbus, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Iš bylos medžiagos matyti, kad vienu metu pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kapitaliniam remontui atlikti buvo išduoti du statybos leidimai: 1) UAB „Foralis“ 2003 m. liepos 23 d. statybos leidimas Nr. 526–6–NK212–119 ir kelios jo versijos, įregistruotos 2002 m. rugpjūčio 21 d. data (sandėlio 1F1p kapitalinis remontas, įrengiant prekybos fasuotais maisto produktais ir baldais paviljonus. Pirmas paviljonas (I etapas); sandėlio 1F1p kapitalinis remontas, įrengiant prekybos fasuotais maisto produktais ir baldais paviljonus. Trečias paviljonas (II etapas); sandėlio 1F1p kapitalinis remontas, įrengiant prekybos fasuotais maisto produktais ir baldais paviljonus. Šeštas paviljonas (III etapas)); 2) AB PB „Urmas“ 2002 m. liepos 25 d. statybos leidimas Nr. 526–6–NK212–122 (pastato 1F1p kapitalinis remontas, įrengiant pramoninių prekių turgų). Šiuose statybos leidimuose ir sandėlio 1F1p dalies kapitalinio remonto įrengiant prekybos patalpas pripažinimo tinkamu naudoti aktuose (2003 m. spalio 24 d., 2003 m. lapkričio 3 d. ir 2004 m. vasario 9 d.) statytojais įvardijami UAB „Foralis“ ir AB PB „Urmas“. Tai reiškia, kad pastato 1F1p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą atliko du statytojai.

Apžvelgė ir tai, jog byloje taip pat yra pateikti du statybos techniniai projektai, kuriuose nurodyti ir skirtingi statytojai ir statybos objektai, t. y. atitinkamai AB PB „Urmas“ (pastato 1F1p kapitalinis remontas įrengiant pramoninių prekių turgų (duomenys neskelbtini)) ir UAB „ Foralis“ (sandėlio 1F1p kapitalinis remontas, įrengiant prekybos baldais ir fasuotais maisto produktais paviljonus (vykdoma tam tikrais etapais) (duomenys neskelbtini)). Abiejuose techniniuose projektuose pateikti planai (pirmo aukšto planas su prekybinių plotų išdėstymu), kuriuose nurodyta ir numatoma rampa. Be to, statybos techniniame projekte, kuriame statytoju įvardijamas UAB „Foralis“, esančiame brėžinyje numatoma rampa pavaizduota per visą statinio perimetrą. Tuo tarpu iš statybos techninio projekto, kuriame statytoju nurodytas AB PB „Urmas“, matyti, jog jame pavaizduota numatoma rampa tik proporcingai tenkančiam sandėlio plotui, kuriame minėta bendrovė atliko kapitalinio remonto darbus. Todėl nagrinėjamu atveju nėra aišku, ar UAB „Vidiva“ (ankstesnis pavadinimas – AB PB „Urmas“) įrengė visą rampą ar tik jos dalį.

Atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė vieninteliu argumentu – AB PB „Urmas“ statybos techniniu projektu, kuriame pažymėta numatoma rampa, tačiau visiškai nevertina aplinkybės, kad ta pati rampa, tik jau per visą pastato perimetrą (ir ne punktyrine linija) buvo numatyta ir UAB „Foralis“ statybos techniniame projekte. Todėl visiškai nepagrįsta laikytina teismo sprendime padaryta išvada, „jog rampa, dėl kurios surašytas savavališkos statybos aktas buvo numatyta techniniame projekte, išduodant statybos leidimą „Urmas“ pastato kapitaliniam remontui, iki to laiko jos nebuvo, šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir buvęs „Urmas“ direktorius D. V. (III t., b. l. 8-9), todėl akivaizdu, jog šio objekto atsiradimą sąlygojo AB PB „Urmas“ (vėlesnis pavadinimas – UAB „Vidiva“) veiksmai, pareiškėjas buvo kapitalinio remonto darbų užsakovas, statybos dokumentacijoje įvardintas statytoju, o tai atitinka Statybos įstatyme „Statytojo“ apibrėžtai sąvokai“. Taip pat pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nepasisako dėl stoginės statybos.

Pažymėjo, kad, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą šių įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste akivaizdu, kad sprendimui trūksta logiškumo, nuoseklumo, galimi tam tikri prieštaravimai ir pan., pavyzdžiui, vienoje sprendimo vietoje nurodoma, kad rampa kaip ir buvo pastatyta atliekant pastato kapitalinį remontą (įrengiant pramoninių prekių turgų), o kitoje vietoje konstatuojama, kad administracinėje byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kada konkrečiai buvo pastatyta stoginė ir rampa.

Pridūrė, jog įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Šio įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąją teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–3817/2011).

Pasisakydama dėl galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymėjo, kad bylai išnagrinėti iš esmės yra reikalinga atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Tam yra būtina išreikalauti ir įvertinti naujus įrodymus, patvirtinančius rampos ir stoginės neteisėtos statybos faktą. Bylą nagrinėjant iš naujo vertinti apeliacinio teismo posėdžio metu pateikti dokumentai (UAB „Galinta ir partneriai“ 2009 m. balandžio 5 d. raštas (įspėjimas apie numatomą sutarties nutraukimą) ir UAB „Vidiva“ 2009 m. balandžio 20 d. raštas Nr. 14), taip pat nustatytina statybos objektų (rampos ir stoginės) statybos rūšis (nauja statinio statyba, statinio kapitalinis remontas ir pan.).

Sprendė, jog remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

V. Kauno apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 25 d. nutartimi, be kita ko, bylą nutraukė.

Teismas apžvelgė faktines bylos aplinkybes, rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsniu, 15 straipsniu, 22 straipsniu, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Išdėstė, jog savavališkos statybos aktai (nagrinėjamu atveju skundžiami aktai) pagal savo turinį nėra individualūs administraciniai aktai. Savavališkos statybos akte yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia juridines pasekmes. Žodžio „aktas“ vartojimas tam tikro dokumento pavadinime dar nereiškia jo priskyrimą individualių administracinių aktų grupei. Be to, vertinant šį aktą individualiam administraciniam aktui būdingų požymių kontekste, akivaizdu, jog savavališkos statybos aktas nepasižymi šiais individualiam administraciniam aktui būdingais požymiais: nėra teisės taikymo aktas, neįtakoja administracinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, neturi privalomojo pobūdžio ir t. t. Kitaip sakant, toks aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–77/2012). Pažymėtina, jog atliekamų patikrinimų metu viešojo administravimo subjektai surašo daug įvairių aktų, protokolų ir kitų dokumentų, kurie atspindi (patvirtina) tam tikro pažeidimo faktą. Tačiau tik tada, jeigu tokiame dokumente būtų formuluojami nurodymai arba taikomos atsakomybės priemonės (skiriamos sankcijos), šis dokumentas būtų privalomas vykdyti adresatui bei galėtų būti skundžiamas teismui. Vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, savavališkos statybos aktas, kuriame nėra privalomų viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks savavališkos statybos aktas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-77/2012; 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143 – 611/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS575-567/2012 ir kt.).

Pažymėjo, jog pareiškėjo skundžiamuosiuose savavališkos statybos aktuose yra nurodyti reikalavimai tuojau pat sustabdyti statinio (jo dalies) statybą, nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Atkreipė dėmesį, jog nors pareiškėjui adresuotame ir bylos ginčo aktuose buvo nurodyti privalomojo pobūdžio patvarkymai, tačiau šie patvarkymai pareiškėjui savavališkos statybos aktų surašymo metu nebebuvo aktualūs, nes statybos darbai nebuvo vykdomi, rampa ir stoginė jau buvo pastatyta, todėl tęsti statybos darbų po skundžiamų aktų priėmimo pareiškėjas negalėjo. Teismas sprendė, jog skundžiami savavališkos statybos aktai nenustato valinio pobūdžio patvarkymų pareiškėjai ir aktai patys savaime pareiškėjai negali sukelti kokių nors papildomų teisinių pasekmių. Šiuo atveju teisines pasekmes pareiškėjui sukelia pareiškėjo atžvilgiu 2010 m. gruodžio 8 d. Inspekcijos surašyti Reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-101208-00037 bei Nr. REI-20-101208-00038, kuriais pareiškėjas įpareigotas ne vėliau kaip iki 2011 m. birželio 8 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašyti skundžiami aktai, padarinius: nugriauti rampą, pastatytą prie šiaurinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusės (duomenys neskelbtini), Kaune ir sutvarkyti statybvietę bei nugriauti stoginę, pastatytą prie šiaurinės, rytinės ir pietinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusės (duomenys neskelbtini), Kaune ir sutvarkyti statybvietę.

Pridūrė, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovės išsakytų paaiškinimų, Inspekcija minėtais Reikalavimais (III t., b. l. 133 – 136) pareikalavo iš pareiškėjo pašalinti savavališkos statybos padarinius <...> , ir dėl šių Reikalavimų bendros kompetencijos teisme (Kauno apylinkės teisme) yra iškelta civilinė byla Nr. 2-2126-894/2013, kuri šiuo metu yra sustabdyta.

Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendė, jog Inspekcijos 2010 m. lapkričio 26 d. savavališkos statybos aktai Nr. SSA-20-101126-00079 ir Nr. SSA-101126-00080, nagrinėjamu atveju, nenustato valinio pobūdžio patvarkymų pareiškėjui, todėl byla, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (nes administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, t.y. ne individualių administracinių aktų, teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 15 str.)), nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

VI. Pareiškėjas BUAB „Vidiva“, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (III t., b. l. 191 – 193), kuriuo prašo ginčijamą nutartį panaikinti.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

1) Administracinė byla pagal pareiškėjo UAB „Vidiva“ skundą teisme nagrinėjama nuo 2010 m. gruodžio 23 d. ir iki pat skundžiamos 2013 m. kovo 25 d. nutarties priėmimo nei Kauno apygardos administraciniam teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo jokių abejonių, jog šis ginčas gali būti nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai;

2) Skundžiamoje nutartyje motyvuojant ginčo nepriskirtinumą administracinių teismų kompetencijai, nurodoma ne viena Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuri buvo priimta jau po 2010 metų, kai ši administracinė byla jau buvo nagrinėjama teisme, tačiau nepaisant to, nei vieno teismo posėdžio metu niekam nekilo abejonių, jog ginčas gali būti nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai;

3) Ginčo byla buvo pasiekusi ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuriam taip pat nekilo abejonių, jog ginčas gali būti nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai;

4) Skundžiama nutartis iš esmės prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A662-1376/2012, kuria apeliacinės instancijos teismas panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė pirmosios instancijos teismui objektyviai ir išsamiai išsiaiškinti faktines aplinkybes, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas vietoj to nusprendė nutraukti trečius metus besitęsiančią administracinę bylą;

5) Skundžiamos nutarties motyvai prieštaringi: vienu vertus teismas kaip esminį argumentą, jog byla nutrauktina, nurodo tai, kad Savavališkos statybos aktai nesukelia jokių teisinių pasekmių, jie nenustato valinio pobūdžio patvarkymų pareiškėjui, tačiau kita vertus teismas cituoja savavališkos statybos aktuose esančius reikalavimus, kuriais UAB „Vidiva“ yra nurodoma nevykdyti jokių darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką;

6) Vien tas faktas, kad ginčijamuose aktuose yra nurodytas reikalavimas „apsaugoti statybvietę ir aplinką“ reiškia, jog savavališkos statybos aktai sukelia teisines pasekmes, kadangi šiame akte formuluojamas nurodymas, kuris yra vienas iš kriterijų vertinant savavališkos statybos akto teisinį statusą;

7) Pareiškėjas neigia statęs ginčo stoginę ir rampą, o šioje administracinėje byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad būtent jis pastatė savavališkus statinius, dėl kurių buvo surašyti ginčijami aktai. Teismui atsisakius išspręsti ginčą ir nustatyti ar savavališkos statybos aktai surašyti tinkamam subjektui, pareiškėjas iš esmės nebeturės galimybės apginti savo teisių civilinėje byloje dėl reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius, kadangi šie yra surašyti šioje byloje skundžiamų savavališkos statybos aktų pagrindu.

Tretieji suinteresuotieji asmenys UAB „Galinta ir partneriai“ bei B. M. atskiruoju skundu (III t., b. l. 188 – 189) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, jog nei bylą pirmą kartą nagrinėjant Kauno apygardos administraciniame teisme, nei vėliau Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, teismams nebuvo iškilę jokių abejonių, kad pareiškėjo skundas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir atitinka šiems teismams priskirtinų bylų kriterijus. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir yra suformavęs praktiką, kad savavališkos statybos aktai nėra administracinių teismų kompetencijos objektas, tačiau kiekviena konkreti situacija turi būti vertinama atskirai. Teigia, jog išanalizavus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad savavališkos statybos aktai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai tik dėl to ir tik tuo atveju, jeigu juose nenustatyti valinio pobūdžio patvarkymai. Tačiau šiuo atveju savavališkos statybos aktuose pareiškėjui buvo pateiktas aiškus nurodymas nedelsiant sustabdyti statinio (jo dalies) statybą ir nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Taigi, priešingai nei skundžiamoje 2013 m. kovo 25 d. nutartyje nurodė Kauno apygardos administracinis teismas, tai reiškia valinius nurodymus pareiškėjui, o taip pat – ir šios bylos priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai.

Nurodo, jog minėtos pozicijos pagrįstumą iš dalies patvirtina ta pati skundžiamoje 2013 m. kovo 25 d. nutartyje Kauno apygardos administracinio teismo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-77/2012, kurioje statybos sustabdymo aktas buvo laikomas priskirtinu administracinių teismų kompetencijai. Išdėsto, jog savo esme statybos sustabdymo aktas atitinka savavališkuose statybos aktuose pateiktus nurodymus nedelsiant sustabdyti statinio (jo dalies) statybą, todėl šioje byloje savavališkos statybos aktuose ne tik konstatavus tam tikras faktines aplinkybes, susijusias su konkretaus statinio statyba, bet ir pateikus aiškius nurodymus sustabdyti jų statybos darbus, savavališkos statybos aktai turėjo būti priskirti administracinių teismų kompetencijai. Priešingu atveju, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pats būtų priėmęs nutartį nutraukti šią administracinę bylą, o ne perduoti ją iš naujo nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui. Dėl šios priežasties, būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje priimta 2012 m. spalio 7 d. nutartimi, o ne kitose bylose priimtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ir turi būti vadovaujamasi toliau nagrinėjant šią bylą, kas sudaro pagrindą ginčijamą nutartį panaikinti ir perduoti šią bylą Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš esmės.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atskiruosius skundus prašo šiuos atskiruosius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs apie tai, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-25/2013). Pažymi, jog pastarojoje byloje taip pat konstatuota, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-875/2010).

Atsižvelgdamas į tai, mano, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad individualus administracinis aktas – tai valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas.

Pažymi, jog nors pareiškėjas ir tretieji suinteresuotieji asmenys ir nurodo, kad savavališkos statybos aktuose buvo įrašyta tuojau pat sustabdyti statinio (jo dalies) statybą, nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, tačiau tai yra standartinė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. Dl-827 (Žin., 2010, Nr. 116-5946) patvirtintos savavališkos statybos akto formos formuluotė, kurios Inspekcijos skyriaus specialistai keisti ar performuluoti neturi teisės. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijami savavališkos statybos aktai pagal savo turinį nėra individualūs administraciniai aktai, nes juose fiksuotos tik faktinės nustatytos savavališkos statybos aplinkybės, o patvarkymas tuojau pat sustabdyti statinio (jo dalies) statybą, nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, ginčo savavališkos statybos aktų surašymo metu nebuvo aktualūs, nes stoginės ir rampos statyba dar gerokai iki savavališkos statybos aktų surašymo buvo baigta ir jokie statybos darbai nebuvo vykdomi. Priduria, jog tai, kad savavališkos statybos akte nurodytas reikalavimas nevykdyti jokių statybos darbų nėra reikšmingas tuo atveju, kai statyba jau yra baigta ir jokie darbai nebevykdomi, yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (remiasi 2013 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-183/2013). Taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog būtent reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, dėl kurių teisėtumo vyksta ginčas bendrosios kompetencijos teisme, sukelia teisines pasekmes pareiškėjui.

Taip pat nurodo, jog atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog vien tas faktas, kad savavališkos statybos aktuose yra nurodytas reikalavimas apsaugoti statybvietę ir aplinką, reiškia, jog minėti aktai sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Remiasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalimi bei pabrėžia, jog aktų surašymo metu jokie darbai nebuvo vykdomi, todėl reikalavimas apsaugoti statybvietę pareiškėjui yra nereikšmingas ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių.

Teigia, jog teisinės reikšmės neturi pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atskiruosiuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad byla nagrinėjama nuo 2010 m. gruodžio 23 d. ir, kad bylą nagrinėjant pirmą kartą Kauno apygardos administraciniame teisme ir vėliau Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kuris bylą grąžino iš naujo į pirmąją instanciją, abejonių, jog pareiškėjo skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai neiškilo. Tai, jog byla nagrinėjama nuo 2010 m. gruodžio 23 d., kad buvo nagrinėjama Kauno apygardos administraciniame teisme, po to Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, buvo grąžinta iš naujo nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui, nereiškia, kad teismas, pažeisdamas ABTĮ 15 straipsnio nuostatas, turėtų nagrinėti ir priimti sprendimą teismo kompetencijai nepriskirtinoje byloje.

Pažymi ir tai, jog nepagrįsti yra pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad jis nebeturės galimybės apginti savo teisių civilinėje byloje dėl reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo, nes minėtieji reikalavimai yra surašyti savavališkos statybos aktų pagrindu. Šiuo aspektu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-25/2013 pateikiamu išaiškinimu apie tai, jog minėtieji aktai bus prima facie įrodymais, išduotais kompetentingos institucijos. Taigi, ginčijami aktai nesukuria savarankiškų teisinių pasekmių ir dėl to negali būti inicijuojama atskira byla dėl jų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirieji skundai tenkintini.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo nuspręsta nutraukti administracinę bylą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, teismas bylą nutraukia (ABTĮ 101 str. 1 d.). Kitais žodžiais tariant, byla minėtuoju pagrindu nutrauktina tuomet, kai bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad egzistuoja viena iš neigiamų kreipimosi į teismą prielaidų – ginčas nebuvo ir nėra priskirtinas teismui.

Pareiškėjas ir tretieji suinteresuotieji asmenys nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi nutraukti bylą, be kita ko, teigdami, jog byla nagrinėjama nuo 2010 m. ir nuo to laiko nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl jos priskirtinumo administracinių teismų kompetencijai nebuvo kilę. Be to, ginčo savavališki statybos aktai sukelia teisines pasekmes, nes jais pareiškėjas įpareigojamas nevykdyti statybos darbų, saugoti aplinką bei statybvietę ir pan., o nenuginčijus šių aktų, nebus įmanoma užbaigti ir bendrosios kompetencijos teisme iškeltos civilinės bylos, kurioje yra ginčijami reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės pritaria atskiruosiuose skunduose nurodytai motyvacijai bei vertina, jog pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė nepagrįstai.

Atkreiptinas dėmesys, jog aktuali administracinė byla vieną kartą jau buvo nagrinėjama tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Kauno apygardos administraciniam teismui 2011 m. spalio 7 d. sprendimu pirmąjį kartą atmetus pareiškėjo skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. nutartimi šį sprendimą panaikino ir perdavė pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog byloje buvo būtina išreikalauti ir įvertinti naujus įrodymus, patvirtinančius ginčo rampos ir stoginės neteisėtumo faktą, apygardos administracinio teismo sprendimą įvertindamas kaip logiškai prieštaringą bei neišsamų, nes jame visiškai nebuvo pasisakyta dėl kito ginčo statinio – stoginės.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo turėjo pastaruosius trūkumus pašalinti bei bylą išnagrinėti iš esmės, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad byla ilgą laiką buvo teismų žinioje (byla tęsiasi nuo 2010 m.) ir tai, jog specialioji teismingumo kolegija, nors ir spręsdama teismingumo klausimą, tačiau vis dėlto konstatavo, kad konkreti byla turi būti baigta nagrinėti administraciniame teisme. Vertintina, jog būtent tokiu būdu pareiškėjui būtų buvusi suteikta efektyvi galimybė galutinai išspręsti ilgametį administracinį ginčą ir tokiu būdu pasiekti savo teisinės padėties apibrėžtumą.

Pasielgdamas priešingai – bylą, kaip nenagrinėtiną administracinių teismų, nutraukdamas – pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik nurodytus imperatyvus, bet procesinių staigmenų negalimumo principą. Pažymėtina, jog pastarasis principas yra išvestinis iš kitų bendrųjų proceso principų, tokių kaip teisingumo, rungtyniškumo ir proceso šalių lygybės. Iš konkrečios bylos duomenų matyti, jog joje buvo ginčijamasi dėl įvairių aspektų – dėl tikrojo ginčo statinių statytojo, dėl ginčo rampos įrengimo būdo ir pan., tačiau klausimas dėl galimybės nutraukti bylą minėtuoju pagrindu, nors byla ir buvo išnagrinėta keliose instancijose, keliamas nebuvo. Todėl proceso šalys apie tokią galimybę nebuvo informuotos bei neišsakė savo nuomonės, vietoje to – susilaukdamos bylos nutraukimo, kuris užkerta kelią ateityje šalims kreiptis į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 102 str. 3 d.).

Pastebėtina ir tai, kad teismas ex officio bet kurioje proceso stadijoje sprendžia klausimą dėl kreipimosi į teismą prielaidų buvimo, tačiau šioje byloje toks vertinimas buvo nesuderinamas su vienu iš teismo nepriklausomumo principo įgyvendinimo aspektų.

Konstitucinio teismo nepriklausomumo principo vienas iš aspektų yra tai, kad tik teisėjams turi būti suteikta teisė spręsti visus teisinius klausimus ir tik jiems turi priklausyti išimtinė teisė nuspręsti, ar klausimas priklauso teismo kompetencijai. Kitas teismo nepriklausomumo principo aspektas yra tai, kad teismo sprendimai negali būti nagrinėjami iš naujo jokia kita tvarka, išskyrus apeliacine ar jai prilyginta tvarka. Minėti teismo nepriklausomumo principo aspektai yra akcentuojami Jungtinių Tautų Organizacijos generalinės Asamblėjos (1985 metais), Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 ir 2010 metų rekomendacijose valstybėms Europos Tarybos narėms Dėl teisėjų nepriklausomumo principo užtikrinimo.

Apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą ir neatsižvelgęs į šioje byloje priimtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, nesuderino minėtų dviejų teismo nepriklausomumo principo aspektų, todėl netinkamai taikė Konstitucijos 109 straipsnį, įtvirtinantį teisėjo nepriklausomumo principą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl panaikinama. Pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atskirieji skundai iš esmės tenkinami ir administracinė byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 151 straipsnio 4 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo BUAB „Vidiva“ ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų UAB „Galinta ir partneriai“ ir B. M. atskiruosius skundas tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius