2018-04-12 Nr. AB-7525-3-61-3-04087-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3646-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04087-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1905 (02010) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei E. F., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas motyvuojant tuo, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „OVF-INTER“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. minėta bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Pareiškėja teigė, kad visą bendrovės gyvavimo laikotarpį bendrovė vykdė veiklą, joje buvo įsteigtos daugiau negu trys darbo vietos, taip pat ir trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai.

Bendrovės akcininkas atitiko Įstatymo keliamus reikalavimus. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamento darbuotojai nebuvo susisiekę su bendrovės akcininkais, vadovybe ar darbuotojais dėl veiklos, jokių sutarčių ar veiklos finansinių ataskaitų netikrino tam, kad galėtų objektyviai nustatyti bendrovės veiklos (ne)fiktyvumą. Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2017 m. trečiojo ketvirčio tam, kad bendrovė veiktų pelningai, buvo nuspręsta keisti bendrovės veiklos sritį. Šiuo tikslu buvo nutrauktos sutartys su kosmetikos platintojais ir pradėta ieškoti naujų darbuotojų, turinčių buhalterio darbo patirtį. 2017 m. lapkričio 20 d., kai atsakovas patikrino UAB „OVF-INTER“, buvo įdarbinti penki asmenys: trys bendrovės akcininkai-užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių vienas gauna 760 Eur, kitas 124 Eur darbo užmokesčius.

Už visus darbuotojus buvo mokamos Valstybinio socialinio draudimo įmokos – už 2017 m. spalio mėnesį buvo priskaičiuota 507,86 Eur įmoka nuo 1 257,8 Eur draudžiamųjų pajamų ir tai yra daugiau negu būtų mokama už tris darbuotojus. Nurodė, kad laikinai nukrypo nuo Įstatymo reikalaujamų darbuotojų skaičiaus, tačiau pažymėjo, kad bendrovė yra aktyvi, moki, laiku mokanti mokesčius, o darbuotojų atleidimas yra susijęs išimtinai su bendrovės veiklos krypties pasikeitimu. Darbuotojų skaičiaus neatitikimas Įstatymo keliamiems reikalavimams buvo laikinas.

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena legaliai, turi įsigijusi nekilnojamąjį turtą, dalyvauja įmonės veikloje vystant verslą, todėl jai negalėjo būti pritaikytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pareiškėja vertino, kad atsakovo priimtas Sprendimas nėra motyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nelaikytinas objektyviu ir proporcingu, nes sprendimo mastas neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas akcentavo Įstatymo 50 straipsnį, nustatantį leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir pažymėjo, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, 2017 m. lapkričio 20 d. atliko patikrinimą. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinę sistemą, buvo nustatyta, kad UAB „OVF-INTER“ įdarbinti 5 asmenys: 3 bendrovės akcininkai – užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir 2 Lietuvos Respublikos piliečiai.

Tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis gavo nustatytą darbo užmokestį, o kitai Lietuvos Respublikos pilietei nuo jos darbo įmonėje pradžios 2013 m. gegužės 7 d. nebuvo mokamas didesnis nei 125 Eur darbo užmokestis. Taip pat buvo nustatyta, kad bendrovėje vyko nuolatinė darbuotojų kaita: per 2016 – 2017 m. laikotarpį į darbą buvo priimti, o vėliau atleisti 6 darbuotojai; 2017 m. rugpjūčio 4 d. atleidus 2 darbuotojus, įmonėje liko dirbti tik 1 Lietuvos Respublikos pilietė, kuriai buvo mokamas ne didesnis nei 125 Eur darbo užmokestis, o 2017 m. rugpjūčio 17 d.

UAB „OVF-INTER“ buvo įdarbintas dar vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Todėl buvo padaryta išvada, kad bendrovė faktiškai jau 2017 m. rugpjūčio 4 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Dėl nurodytų aplinkybių Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu priėmė ginčijamą Sprendimą. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo reikalavimai yra imperatyvūs ir pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jos įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek ji, tiek jos valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jai gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms (UAB „OVF-INTER“ nebeatitinkant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, nors tokia pareiga pareiškėjai turėjo būti žinoma. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog leidimas pareiškėjai buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ne dėl to, kad UAB „OVF-INTER“ yra fiktyvi, o todėl, kad UAB „OVF-INTER“ neatitinka reikalavimo, jog įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) X skyriuje „Įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarka“ neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

Duomenų Sprendimui priimti pakako, todėl Migracijos departamentas neprivalėjo susisiekti su įmonės akcininkais, apklausti darbuotojus ir imtis kitų papildomų veiksmų. Atsakovas akcentavo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, vadovaujantis Migracijos departamento disponuojamais VSDFV informacinės sistemos duomenimis. Taikytos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjos E. F. skundą atmetė.

6. Teismas bylos nustatė nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes: pareiškėja pateikė 2016 m. balandžio 6 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „OVF-INTER“ dalyvė; 2016 m. gegužės 24 d. buvo priimtas sprendimas pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos departamentas 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą priėmė įvertinęs šiuos duomenis: duomenis apie UAB „OVF-INTER“ akcininkus, kurie patvirtina, jog pareiškėjai priklauso 500 vienetų paprastųjų vardinių akcijų;

Nekilnojamojo turto registrų centro duomenis patvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso butas; pagal VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 6 d. pažymą UAB „OVF-INTER“ savo įsipareigojimus yra įvykdęs; 2013 m. kovo 7 d. sudaryta darbo sutartis tarp UAB „OVF-INTER“ ir E. F.; 2013 m. gegužės 7 d. sudaryta darbo sutartis tarp UAB „OVF-INTER“ ir V. S. (G.); 2015 m. rugsėjo 16 d. sudaryta darbo sutartis tarp UAB „OVF-INTER“ ir D. M.; 2016 m. sausio 12 d. sudaryta darbo sutartis tarp UAB „OVF-INTER“ ir K. Ž.; 2016 m. sausio 12 d. sudaryta darbo sutartis tarp UAB „OVF-INTER“ ir D.

G.; tarp RAB „40-asis Meridianas“ ir UAB „OVF-INTER“ 2015 m. sausio 12 d. sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis; tarp RAB „Projekt“ ir UAB „OVF-INTER“ 2015 m. gruodžio 11 d. sudaryta sutartis dėl reklamos; 2016 m. kovo 25 d. pateiktas aiškinamasis raštas apie įmonės UAB „OVF-INTER“ veiklą, kuriame nurodoma, kad nuo 2014 m. įmonė praplėtė savo veiklą, nurodomos pasirašytos sutartys. 2014 m. lapkričio mėnesį įdarbinta L. K., L. Ž., V. M.. Nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio priimti T. D., D. M. ir D. K.. Nuo 2016 m. sausio mėnesio atleisti T.

D. ir D. K., vietoj jų įdarbinti K. Ž. ir D. G.. Nuo 2015 m. įmonėje atsirado nauja veiklos kryptis, sudarytos tarpininkavimo paslaugų sutartys; paaiškinimai dėl gyvenamosios vietos patvirtina, kad pareiškėja gyvena ir deklaruoja gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Jonavos raj., tačiau taip pat naudojasi sūnaus bei dukros butais; pagal VSDFV duomenis 2016 m. balandžio 7 d. UAB „OVF-INTER“ dirbo 7 asmenys. Teismas nustatė, kad pareiškėja su skundu taip pat pateikė VSDFV išrašą apie apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas už laikotarpį 2017 m. sausio 1 d.

– 2017 m. gruodžio 3 d. Iš kreipimosi į Vilniaus teritorinės darbo biržos Ukmergės skyrių nustatė, kad UAB „OVF-INTER“ kreipėsi dėl darbuotojų atrankos buhalterio pareigybei užimti pilnam darbo laikui. VSDFV duomenimis nustatė, kad 2017 m. lapkričio 20 d. UAB „OVF-INTER“ dirbo 5 asmenys: 3 bendrovės akcininkai – užsieniečiai O. F. (O. F.), E. F. ir Y. M., turintys leidimus laikinai gyventi, ir 2 Lietuvos Respublikos piliečiai – V. G. ir R. G.. Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1905 (02010) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei E. F., panaikinimo“ nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. birželio 20 d.

Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

7. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis nuo 2016 m. gegužės 24 d. dvejus metus, buvo išduotas tam, kad pareiškėja vykdytų verslo veiklą Lietuvoje pagal Įstatyme nustatytus reikalavimus, t. y. leidimas buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Ginčo taip pat nėra ir dėl to, kad Migracijos departamentas nustatė, jog UAB „OVF-INTER“ dirbo tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, iš kurių vienas gavo mažesnę negu minimalią mėnesinę algą. Migracijos departamentas, remdamasis šiais duomenimis, skundžiamame Sprendime padarė išvadą, jog pareiškėja nevykdė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. kad įmonėje dirbtų trys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie dirbtų visą darbo laiką. Todėl atsakovas skundžiamame sprendime tinkamai vertino faktines aplinkybes.

8. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėja (jos įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Iš esmės analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Todėl teismas konstatavo, kad teisės normos skundžiamame Sprendime pritaikytos tinkamai.

9. Teismas akcentavo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintas ne dėl to, jog įmonė yra fiktyvi, bet kad joje visą darbo dieną nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tai Aprašo reikalavimai, kad pareiškėja būtų apklausta, šiuo atveju, sutinkant su atsakovu, netaikytini.

10. Teismas konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, nes jis atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, tiek kitų teisės aktų reikalavimus bei teisminę praktiką.

III. 11. Pareiškėja E. F. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti – panaikinti ginčijamą Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 20 d. priimtą Sprendimą.

12. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir atlikdamas patikrinimą dėl jos atitikimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindams, iš esmės pažeidė Įstatymu ir kitais norminiais aktais įtvirtintas procedūras.

13. Pareiškėja pažymi, kad Įstatymas nenustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarkos, tačiau Įstatymo 51 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad šią tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Ši tvarka nustatyta Apraše, kuriuo 188 punktas patvirtina, kad, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kuris buvo išduotas dėl to, kad užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kaip tai suprantama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, yra būtina vadovautis procedūromis ir taisyklėmis, kurios yra įsakmiai įtvirtintos Aprašo X skyriuje, taigi, be kita ko, ir 189 punktu.

14. Pareiškėja teigia, kad atsakovas, pradėjęs Aprašo 188 punkte nurodytą patikrinimą, nei jos, nei tikrinamos įmonės, vadovaujantis Aprašo 189 punkte nustatytais reikalavimais, neinformavo, kvietimų atvykti į kvietime nurodytą įstaigą, kvietime nurodant, kokius reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus būtina pateikti ir jame nurodytos datos, nepateikė. Aprašo 189 punkte yra nustatyta privaloma procedūra ir pareiga informuoti užsienietį apie nagrinėjamą klausimą dėl administracinio sprendimo, leidžiančio laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinimo.

15. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovo Sprendimas, jog UAB „OVF-INTER“ neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, grindžiamas vieninteliu dokumentu, t. y. VSDFV informacinės sistemos duomenų išrašu.

16. Pareiškėja įsitikinusi, jog skundžiamas Sprendimas buvo priimtas atsakovui pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, atsakovui nepasiūlius jai pateikti įrodymų. Sprendimas yra nepagrįstas, nes priimtas neužtikrinant objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo. Tokiu būdu buvo pažeista jos kaip užsienietės teisė būti išklausytai.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Tikrinamos bylos dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1905(02010), kuriuo panaikintas pareiškėjai Rusijos Federacijos pilietei E. F. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7391497, teisėtumas ir pagrįstumas.

20. Byloje nustatyta, kad Rusijos Respublikos pilietė E. F., būdama UAB „OVF-INTER“ dalyve, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. balandžio 6 d. pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Jonavos grupei prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. gegužės 24 d. nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams.

21. Kadangi ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas pagal jos 2016 m. balandžio 6 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymą, paduotą iki 2017 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.

22. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

23. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

24. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, prieš priimdamas šioje byloje ginčijamą Sprendimą, 2017 m. lapkričio 20 d. patikrino oficialius VSDFV duomenis (b. l. 169) ir nustatė, kad UAB „OVF-INTER“ dirbo 5 asmenys: 3 bendrovės akcininkai – užsieniečiai (turintys leidimus laikinai gyventi (b. l. 163)) ir tik 2 Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime konstatavo, kad UAB „OVF-INTER“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi ši bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Pažymėtina, jog būtent pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėja turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis jis kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pažymėtina, jog pirmiau minėtas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl bendrovėje visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių yra imperatyvus, tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija faktinės aplinkybės, kad Sprendimo priėmimo metu UAB „OVF-INTER“ dirbo mažiau nei 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi pareiškėja ir UAB „OVF-INTER“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo dėl darbuotųjų skaičiaus reikalavimo. Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko UAB „OVF-INTER“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas Sprendimo priėmimo metu. Atitinkamai teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis oficialiais VSDFV duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad UAB „OVF-INTER“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atitinkamai ši aplinkybė buvo imperatyvus pagrindas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas) pareiškėjai, kaip vienai iš UAB „OVF-INTER“ dalyvių, panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, jog Sprendimas iš esmės buvo grindžiamas vieninteliu dokumentu – VSDFV informacinės sistemos duomenų išrašu, šiuo atveju nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi pati pareiškėja apeliaciniame skunde sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl 2017 m. lapkričio 20 d. patikrinimo metu buvusio UAB „OVF-INTER“ darbuotojų skaičiaus.

28. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad Migracijos departamentas, pradėjęs patikrinimą, nei pareiškėjos, nei tikrinamos įmonės, vadovaujantis Aprašo 189 punktu, neinformavo, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad UAB „OVF-INTER“ yra fiktyvi, o dėl to, kad bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, jog joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas turėjo atlikti pareiškėjos apklausą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė, kokias papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir (ar) pateikusi papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą. Kaip minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovo sprendimas priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių.

29. Įvertinusi ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi UAB „OVF-INTER“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

30. Teisėjų kolegija pastebi, kad ginčijamas Sprendimas neatėmė iš pareiškėjos galimybės kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo metu galiojančios Įstatymo redakcijos pagrindu.

31. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan