2013-08-22 Nr. AB-4303-3-61-3-01649-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-768/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01649-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. R. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 17–22) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (10.56) 3-38237 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3214 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį“; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimti sprendimą – išmokėti M. R. M. viso dydžio neišmokėtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Skunde paaiškino, kad teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra konstitucinė žmogaus teisė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatos, nurodytos 2012 m. vasario 6 d. nutarime, buvo išdėstytos ir anksčiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kuriame teismas išaiškino esminius ir svarbiausius konstitucinius principus, kurie yra reikšmingi ir taikytini paskiriant bei mokant valstybines ir/ar valstybinio socialinio draudimo pensijas. Teismų ir kitų teisės aktus taikančių subjektų priimami sprendimai turi būti grindžiami poreikiu teisės aktą (Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą) taikyti vadovaujantis konstituciniu asmenų lygybės principu. Atsakovai, priimdami skundžiamus aktus, pažeidė šį principą ir nesilaikė teisės aktų hierarchijos: Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas laikė aukštesnės teisinės galios nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Nepaisant to, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos, nustatančios, jog dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos gali būti sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, įstatymų leidėjo nebuvo pakeistos ar panaikintos, teisės aktus taikantys subjektai, taip pat ir atsakovai, privalėjo minėtas nuostatas taikyti atsižvelgdami į tai, jog jos prieštarauja lygiateisiškumo principui. Taigi pareiškėja savo reikalavimą, kuris nebuvo tenkintas atsakovų, grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuris yra tiesiogiai taikytinas teisės aktas. Skundžiamus teisės aktus priėmę subjektai privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį ir bendruosius teisės principus, tačiau to nepadarė, o tai nulėmė skundžiamų aktų nepagrįstumą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDF valdybos Vilniaus skyrius) atsiliepime į skundą (b. l. 33–35) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjai paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2010–2011 metais jai mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Konstitucinis Teismas pareiškėjos nurodytame 2010 m. balandžio 20 d. sprendime nenagrinėjo Laikinojo įstatymo ar jo dalies atitikties Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) atsiliepime į skundą (b. l. 44–46), su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Rėmėsi iš esmės analogiškais motyvais, nurodytais ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 163–67) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (10.56) 3-38237 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3214 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį“, bei įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos M. R. M. 2012 m. kovo 22 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, manydama, kad jai senatvės pensija buvo sumažinta nepagrįstai, su prašymu grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2012 m. kovo 26 d. kreipėsi į VSDF valdybos Vilniaus skyrių. VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (10.56) 3-38237 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ pareiškėjai nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti prašymą grąžinti jai neišmokėtą pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nes pareiškėjos senatvės pensijos dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, kurio prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pareiškėja 2012 m. balandžio 23 d. apskundė VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (10.56) 3-38237 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ VSDF valdybai, kuri 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-3214 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį“ atmetė jos prašymą išmokėti viso dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją už 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) apibrėžta pensijų gavėjų sąvoka, vartojama visose Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatose: pensijų gavėjais laikomi valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6, 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Spręsdamas klausimą dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (Civilinio kodekso 1.5 str.), sprendė, kad pareiškėjos skundo netenkinti vien dėl to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., būtų akivaizdžiai neteisinga, todėl teismas, siekdamas užtikrinti anksčiau nurodytų bendrųjų teisės principų realizavimą bei įgyvendinimą, sprendė, kad šioje byloje yra būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, ir tuo pagrindu pareiškėjos skundas tenkintinas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. (10.56) 3-38237 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3214 naikintini, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2012 m. kovo 22 skundą.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72–75, 77–80), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pagrįsdamas savo apeliacinį skundą atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais ir motyvais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo išvados, kad pareiškėjai nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis už nurodytą laikotarpį, bei kad sprendimas pareiškėjos skundo netenkinti vien dėl to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., būtų akivaizdžiai neteisingas, yra nepagrįsti ir prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms. Mano, kad VSDF valdybos Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, o įvertinus tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir pareiškėjai buvo taikomos iki 2012 m. sausio 1 d. (t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir įsigaliojimo), o teisės akto, numatančio išmokėti 2010–2011 metais negautą pensijos dalį, nėra, darytina išvada, kad VSDF valdybos Vilniaus skyriui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja M. R. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 84–89) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Palaiko savo skunde išdėstytą poziciją. Pažymi, kad jeigu pirmosios instancijos teismas neapgintų pareiškėjos teisių, Laikinojo įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai M. R. M. neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2010 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 12-17-3892 pareiškėjai paskyrė 1315,42 Lt senatvės pensiją nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos, 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 12-17-3081 – 1354,94 Lt senatvės pensiją nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos (b. l. 42, 43).

2012 m. kovo 22 d. skundu (gautas 2012 m. kovo 26 d.) pareiškėja kreipėsi į VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, prašydama sugrąžinti pensijos dalį, neteisėtai sumažintą 2010–2011 metais, tačiau VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (10.56)3-38237 (b. l. 23–26) šio pareiškėjos prašymo netenkino. 2012 m. balandžio 20 d. (gautas 2012 m. balandžio 23 d.) šį sprendimą pareiškėja apskundė VSDF valdybai, tačiau VSDF valdyba 2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (6.5)I-3214 (b. l. 27) taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (10.56) 3-38237 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3214, bei įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos M. R. M. 2012 m. kovo 22 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės ir ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjai paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 24–25), remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, senatvės pensija jai buvo perskaičiuota ir sumažinta, atsižvelgiant į jos gautas draudžiamąsias pajamas.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Minėtame nutarime konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Vadinasi, minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama 650 Lt ribinį dydį viršijusias socialines išmokas valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, todėl pareiškėjai paskirtos ir mokamos senatvės pensijos perskaičiavimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi buvo pagrįstas ir teisėtas. Tačiau Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. įstatymo redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti darbą. Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Pareiškėjai M. R. M. paskirtos senatvės pensijos dydis negalėjo būti ribojamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai neišmokėta senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo nukėlimu į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimu tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų, kad šioje nutartyje aptartu būdu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėtą išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimamas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Taigi, pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, todėl atsakovų argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamus atsakovų sprendimus, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais (CK 1.5 str.), atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis rėmėsi atsakovai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovai priimdami šioje byloje ginčijamus sprendimus iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, ir vadovaujantis formuojama teismų praktika (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A756-992/2013 ir A756-984/2013, 2013 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552 -954/2013), yra pagrindas panaikinti tik tas VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. (10.56) 3-38237 ir VSDF valdybos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-3214 dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, taip pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikti detalūs apskaičiavimai, pagrindžiantys, kokia pensijos dalis pareiškėjai buvo neišmokėta, pirmosios instancijos teismas negalėjo įpareigoti atsakovą išmokėti konkrečią sumą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju teismo įpareigojimas atsakovui VSDF valdybos Vilniaus skyriui per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos M. R. M. 2012 m. kovo 22 d. skundą išnagrinėti iš naujo keistinas, kaip per daug neapibrėžtas, netikslus. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką (žr., pvz. LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje A756-984/2013), konstatavus, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis negalėjo būti ribojamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, atsakovas VSDF valdybos Vilniaus skyrius įpareigojamas apskaičiuoti ir išmokėti M. R. M. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, tačiau pirmosios instancijos sprendimo motyvai dėl ginčijamų aktų panaikinimo ir įpareigojimas atsakovui keistini, atitinkamai keičiama sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjos M. R. M. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. (10.56) 3-38237 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-3214 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį“ dalis, kuriose atsisakyta M. R. M. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius