A-525-2406-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2406/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00680-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.2.3; 13.6; 14.3.3; 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei M. N.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Init“ atstovei advokatei Sigridai Eglei Šalūgaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės„HPH group“ atstovei advokatei Astai Jakutytei–Sungailienei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kristiana“ atstovei advokatei Miglei Jokimavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Init“, R. G., uždarosios akcinės bendrovės „HPH group“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „HPH group“, uždarajai akcinei bendrovei „Kristiana“, uždarajai akcinei bendrovei „Init“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Conangym“, R. G., L. T. dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašymu (I t., b. l. 9–14) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. A-2616 (toliau – ir Įsakymas) dalį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo;

2) panaikinti Administracijos statytojui UAB „HPH group“ 2008 m. vasario 21 d. išduotą statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17 (toliau – ir Statybos leidimas).

Nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūroje 2011 m. rugpjūčio 10 d. iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros gautas nagrinėti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. liepos 29 d. raštas Nr. R4-7210 (3.12)2-1862 dėl administracinių aktų, kurie sudarė sąlygas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukcijai panaikinimo. Atlikus Departamento prašyme nurodytų duomenų patikrinimą, nustatyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d.

įsakymu Nr. 292 į Kultūros vertybių registrą, kaip kultūros vertybė, įrašyta Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)). Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 minima kultūros vertybė (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu) pripažinta valstybės saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, patenka į šios kultūros vertybės vietovės teritoriją, todėl traktuotinas kaip kultūros vertybės vertingoji savybė.

Kauno miesto administracijos direktoriaus 2006 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. A-2616 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ buvo patvirtinti dviejų sklypų detalieji planai, įskaitant ir 2 132 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Pažymėjo, jog žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, valstybinės žemės patikėjimo teise šiuo metu valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Nuomos teisėmis žemės sklypo dalis valdo UAB „Kristiana“ ir UAB „HPH group“.

Šiame žemės sklype yra registruoti pastatai, kurių adresai (duomenys neskelbtini), Kaune. Atskiromis pastato, registruoto adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, patalpomis nuosavybės teise šiuo metu disponuoja UAB „Kristiana“ ir UAB „HPH group“. Pastato, registruoto adresu (duomenys neskelbtini), atskiromis patalpomis nuosavybės teise disponuoja UAB „Conangym“ ir UAB „Init“. Nurodė, kad Įsakymu patvirtintu 2 132 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliuoju planu (toliau – ir Detalusis planas) nustatyti tvarkymo ir naudojimo režimai.

Be kitų Detaliojo plano sprendinių, pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, leista aukštinti iki 20,5 m. Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų ir infrastruktūros skyrius 2008 m. vasario 21 d. išdavė statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17, kuriuo leidžiama pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukcija. Rekonstrukcijos objektas – administracinio pastato lB3p ((duomenys neskelbtini), Kaune) dalies patalpų rekonstravimas, užstatant antstatą (planuojamas ketvirtas ir penktas – mansardinis aukštai), patalpų paskirties keitimas į viešbutį.

Pagal techninį projektą, statinio užimtas žemės plotas po rekonstrukcijos padidėja nuo 564 kv. m iki 571 kv. m, pastato tūris po rekonstrukcijos padidėja nuo 8 786 kv. m iki 10 296 kv. m. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 kultūros vertybę (Kauno miesto istorinę dalį, vadinamą Naujamiesčiu) pripažinus valstybės saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui, pradėjo veikti ir turėjo būti taikomas kultūros vertybės pase (registro duomenų išraše) nurodytų kultūros vertybės vertingųjų savybių apsaugos mechanizmas.

Šio įsakymo 2 punkte numatyta, kad įsakymu patvirtintos kultūros vertybės saugomos, remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. 1999 metų apskaitos dokumentuose (Dosjė) nurodyta, kad Naujamiesčio teritorijoje vertinga: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 įsteigus Kultūros vertybių registrą, kurio veiklos pradžia, numatyta pačiame nutarime – 2007 m. balandžio 3 d., kultūros vertybės (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu) saugotinos vertingosios kultūros vertybės savybės, kaip saugotinos, įrašytos registre, būtent gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis. Įrašant į Kultūros vertybių registrą, nustatyta vertybės urbanistinė, architektūrinė vertė, todėl pastatas (duomenys neskelbtini), Kaune, nuo 1999 metų vertintinas kaip kultūros vertybės vertingoji savybė, kuriai nuo 2005 m. gegužės 7 d. taikomi imperatyvūs Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 19 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimai.

Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriui 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 Naujamiestį įrašius į Kultūros vertybių registrą, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip kultūros vertybės, t. y. vietovės, vertingoji savybė privalėjo būti saugojamas autentiškumo apimties aspektu pagal NKPAĮ 2 straipsnio 7 dalį. Išduodant projektavimo sąlygas ir atliekant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune projektavimą, turėjo būti vadovaujamasi NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios, nustačius, kad numatomi darbai žalotų kultūros vertybės (Naujamiesčio) vertingąsias savybes, įpareigojo asmenis inicijuoti objekto (statinio) pripažinimo saugojamu procedūrą, tačiau tai atlikta nebuvo.

Atsižvelgė į NKPAĮ 19 straipsnio 2, 4 dalis ir pažymėjo, jog Detaliojo plano sprendiniai ir Statybos leidimas, kurių pagrindu numatoma pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, aukštinti, pristatant antstatą, papildomus aukštus, didinti pastato tūrį yra naikintini, kadangi šie sprendimai suteikia teisę realizuoti įstatymu uždraustus veiksmus. Atitinkamai šie sprendimai savo turiniu iš esmės prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pabrėžė, jog, atlikus pastato rekonstrukciją, remiantis statybos techniniu projektu, būtų sužalotos (pažeistos) saugomos kultūros vertybės Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingosios savybės – užstatymo tūris ir pobūdis.

Pabrėžė, jog, remiantis teisės aktais, Naujamiesčio teritorijoje galimi tik tokie paveldo tvarkybos darbai, kurie nekeistų pastato, kaip urbanistinės ir architektūrinės vertybės, autentiškumo apimties ir nebūtų pažeidžiamos pastato, kaip saugomos kultūros vertybės elemento, vertingosios savybės. Pažymėjo, kad po Administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, priėmimo ir po statybos leidimo išdavimo minimas statinys Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)).

Registre nustatytos šios nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija. Nors statinys, kaip atskiras saugojamas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ir nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tokios apimties statyba, kiek ji leidžiama pagal patvirtintą Detalųjį planą ir išduotą Statybos leidimą, atsižvelgiant į tai, kad pats pastatas yra saugomos kultūros paveldo vietovės vertingoji savybė ir 2008 m. birželio 5 d. pripažintas saugomu, kaip atskiras kultūros paveldo objektas, būtų negalima.

Teigė, jog numatoma rekonstrukcija būtų saugomo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės, t. y. saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, bei saugomos kultūros vertybės – Naujamiesčio vertingosios savybės, žalojimas. Pabrėžė, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos kultūros vertybe pripažintai vietovei – Kauno miesto istorinei daliai, vadinamai Naujamiesčiu, būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, laikytinas viešuoju.

Tuo tarpu tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Pažymėjo, kad prokuroras, gavęs Departamento raštą, iš Administracijos išsireikalavo visos sudėties žemės sklypų (duomenys neskelbtini), detalųjį planą ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, techninį projektą su visais statybos leidimo išdavimo procedūros dokumentais.

Detaliojo plano ir statybos leidimo išdavimo dokumentacija Kauno apygardos prokuratūroje gauta 2011 m. rugsėjo 2 d. Ši medžiaga buvo būtina, siekiant įvertinti numatomos statybos apimtį, tam, kad būtų galima padaryti išvadas dėl jos atitikties NKPAĮ nuostatoms. Taigi, įstatyme numatytas terminas administraciniams aktams skųsti nepraleistas.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į prašymą (III t., b.l. 61–67) prašė bylą nutraukti, o jeigu teismas laikys, kad terminas nebuvo praleistas – prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Detalusis planas suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje, patikrintas Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje, 2006 m. gegužės 26 d. išduotas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP-291 su teigiama patikrinimo išvada ir siūlymu žemės sklypų suformavimo prie pastatų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, ir tvarkymo bei naudojimo reglamentų nustatymo detalųjį planą tvirtinti.

Pažymėjo, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), ir prie jų suformuotas žemės sklypas patenka į kultūros vertybės Kauno miesto istorinę dalį, vadinamą Naujamiesčiu (unikalus kodas (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)). Minėta kultūros vertybė, kaip vietovė, į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“, teritorijos plotas 118,43 ha.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Detaliojo plano patvirtinimo metu galiojusio NKPAĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte expressis verbis nurodyta, kad teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, detalieji planai tvirtinami, kai yra Departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti. Detalusis planas suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje (Kompleksinio derinimo protokolas 2006-01-25 – 26 Nr. 40-12-SK27).

Detaliojo plano sprendiniai inter alia suderinti su Departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausiąja specialiste R. G. (2006-01-25) ir Administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus vedėju R. M. (2006-02-01 derinimas D.55-8-11). Pažymėjo, kad Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų ir infrastruktūros skyrius 2008 m. vasario 21 d. statytojui UAB „HPH group“ išdavė statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17, kuris galioja iki 2018 m. vasario 21 d. Statybos leidime numatyta administracinės paskirties pastato lB3p dalies patalpų rekonstrukcija, užstatant antstatą, ir patalpų paskirties keitimas į viešbutį.

Rekonstrukcijos projektas apsvarstytas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje (posėdžio protokolas 2008-01-09 – 10 Nr. 40-10-SK09), kurios išvada – išduoti leidimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokole pasirašė Departamento įgaliotas atstovas – Kauno teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius, 1. e. vedėjo pareigas L. T. (2008-01-21, Nr. 08-17). Statybos leidimo byloje yra pateiktas jau minėtas Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros vertybių apsaugos departamentas) Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. 2K-344/1 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) aukštinimo“, kuriame nurodoma, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), galima aukštinti pagal projektą.

Be to, minėtoje byloje yra ir Ekspertų tarybos prie Kultūros vertybių apsaugos departamento (toliau – ir Ekspertų taryba) Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 23 d. posėdžio protokolas. Šio posėdžio metu antru klausimu svarstytos pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, aukštingumo galimybės ir nuspręsta, kad pastato keitimas pastogės tūryje leistinas, keliant papildomus aukštus iš Laisvės alėjos ir aikštės pusių, o pastato plotą plėsti – kiemo pusėje. Nurodė, jog Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos 2007 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu (protokolas Nr.

14) antru klausimu buvo svarstytas ginčo pastato patalpų rekonstravimas, dėl pritarimo rekonstrukcijos projektui balsavo „už“ – 7 ekspertai, „prieš“ – 1 ekspertas, nutarta pritarti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstravimo ir paskirties pakeitimo techninio projekto sprendiniams su rekomendacijomis. Be to, priimant ginčijamus administracinius aktus, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar nebuvo nustačiusi Naujamiesčio, kaip kultūros vertybės, vertingųjų savybių. Pabrėžė, jog Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313 nustatė kultūros paveldo vietovės vertingąsias savybės, t. y. jos įrašytos į registrą jau po ginčijamų administracinių aktų priėmimo.

Teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kokiu būdu Detalusis planas jo patvirtinimo metu ir Statybos leidimas jo išdavimo metu ir pagal dabar esančią situaciją naikina ar žaloja nekilnojamosios vertybės vertingąsias savybes. Tuo tarpu kompetenciją nustatyti, ar atitinkami būsimi statybos darbai gali turėti vertingąsias nekilnojamosios kultūros vertybės savybes sumenkinantį poveikį, turi tik specialių žinių turintys specialistai. Atkreipė dėmesį į tai, kad Detaliojo plano byloje yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. liepos 11 d.

Įgaliojimas organizuoti sklypo detaliojo plano rengimą Nr. 9.3-54, kuriuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra įgaliojo UAB „HPH group“ organizuoti detaliojo plano rengimą sklype prie pastatų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatant bendro naudojimo sklypo statybos reglamentus, žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį bei atstovauti visose su tuo susijusiose institucijose, o ginčijamo Statybos leidimo byloje – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. balandžio 11 d. raštas Nr. 9.2-84 „Dėl sutikimo vykdyti rekonstrukciją“, kuriuo statytojui UAB „HPH group“ duotas sutikimas vykdyti įmonei nuosavybės teise priklausančių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukciją.

Remdamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad prokurorai ginti viešąjį interesą gali ir savo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra jau 2005 m. liepos 11 d. ir 2006 m. balandžio 11 d. yra išreiškusi pritarimą atitinkamai ginčijamo Detaliojo plano sprendiniams ir ginčijamame Statybos leidime numatytai statybai, ir jau tada turėjo galimybę susipažinti su visa ginčijamų administracinių aktų rengimo, patvirtinimo ir išdavimo medžiaga, laikytina, kad jau tuo metu ir prasidėjo termino prašymui paduoti eigos pradžia.

Taigi, pareiškėjas praleido įstatyme numatytą terminą prašymui paduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kristiana“ atsiliepimu į prašymą (III t., b.l. 76–82) prašė bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą, o jeigu teismas spręs, kad terminas prašymui paduoti nepraleistas – prašymą atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą prašymui pateikti. Pabrėžė, jog nuo 1996 metų Kauno apygardos prokuratūra yra įsikūrusi pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune. Šis pastatas yra greta pastato ((duomenys neskelbtini)), kurio rekonstrukcijai buvo išduotas Statybos leidimas. Be to, Įsakymu patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai apėmė ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, kuriame įsikūręs pareiškėjas. Teigė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pagal atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis jau 2005 m. liepos 11 d. ir 2006 m. balandžio 11 d. buvo išreiškusi pritarimą šioje byloje ginčijamo Detaliojo plano sprendiniams ir Statybos leidime numatytai patalpų rekonstrukcijai. Taigi, pareiškėjas jau nuo 2006 metų turėjo pakankamai duomenų viešajam interesui ginti bei atitinkamai objektyvią galimybę aktyviai domėtis ir susipažinti su visa ginčijamų administracinių aktų rengimo, patvirtinimo ir išdavimo medžiaga. Kadangi pareiškėjas nepateikė prašymo terminui atnaujinti, o jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis buvo praleistas, nėra, byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą. Bet kuriuo atveju, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, praleidimo, vertintina tai, kada suinteresuotos institucijos perdavė informaciją prokuratūrai. Nurodė, jog Departamentas 2011 m. liepos 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl aktų, kurie sudarė sąlygas ginčo rekonstrukcijai, panaikinimo, tačiau pats Departamentas yra suderinęs tiek Detaliojo plano sprendinius, tiek ginčo žemės sklype esančio pastato rekonstrukcijos techninį projektą, kurio pagrindu ir išduotas Statybos leidimas. Taigi, Departamentas į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo galėjo kreiptis jau nuo 2008 metų pradžios. Pasisakydamas dėl pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus, sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu (IV t., b.l. 73–81) prašymą patenkino ir panaikino Įsakymo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo bei Statybos leidimą.

Nustatė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 į Kultūros vertybių registrą kaip kultūros vertybė įrašyta Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu (unikalus numeris Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 minima kultūros vertybė (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu) pripažinta valstybės saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui. Minimo įsakymo 2 punkte numatyta, kad įsakymu patvirtintos kultūros vertybės saugomos, remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. 1999 metų apskaitos dokumentuose (Dosjė) nurodyta, kad Naujamiesčio teritorijoje vertinga: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis, atskiri užstatymo fragmentai.

Taip pat neginčijamai nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, patenka į šios kultūros vertybės vietovės teritoriją. Administracijos direktoriaus Įsakymu buvo patvirtinti dviejų sklypų detalieji planai, tarp jų ir 2 132 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kuriuo nustatyti tvarkymo ir naudojimo režimai. Be kitų detaliojo plano sprendinių pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, leista aukštinti iki 20,5 m. Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų ir infrastruktūros skyrius 2008 m. vasario 21 d. išdavė statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17, kuriuo leista pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune rekonstrukcija.

Rekonstrukcijos objektas – administracinio pastato lB3p ((duomenys neskelbtini)) dalies patalpų rekonstravimas, užstatant antstatą (planuojamas ketvirtas ir penktas – mansardinis aukštai), patalpų paskirties keitimas į viešbutį. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 buvo įsteigtas Kultūros vertybių registras, kurio veiklos pradžia, numatyta pačiame nutarime – 2007 m. balandžio 3 d., todėl kultūros vertybės (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu), kaip saugotinos, įrašytos registre, būtent gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis.

Nustatė, kad po Įsakymo priėmimo ir Statybos leidimo išdavimo minimas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)). Registre nustatytos šios nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija. Sprendė, jog iš Vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. pasitarimo protokolo Nr. 55-8-5 akivaizdu, kad kultūros paveldo objektui (duomenys neskelbtini) jau anksčiau buvo nustatytos vertingosios savybės, o tokia aplinkybė, teismo nuomone, reikšminga šios bylos nagrinėjimo kontekste.

Atsižvelgė į Detaliojo plano patvirtinimo metu galiojusio NKPAĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir pažymėjo, jog šiuo atveju nurodytų nuostatų buvo laikomasi, nes Detaliojo plano sprendiniai buvo suderinti su Departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausiąja specialiste R. G. ir Detalusis planas suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje 2006 m. sausio 25 – 26 d. Nr. 40-12-SK27. Rėmėsi NKPAĮ nuostatomis ( 23 str. 1, 2, 8 d., 2 str. 24 d., 9 str. 1, 2 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. Dl-279/ĮV-233 ir pažymėjo, jog kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, valdytojas, planuojantis atlikti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes galinčius pažeisti tvarkybos darbus, turi pateikti savivaldybės paveldosaugos padaliniui projektinius siūlymus arba raštu išdėstytus numatomus darbus. Savivaldybės paveldosaugos padalinys apie tai nedelsdamas praneša Departamentui, o jeigu nustatoma, kad numatomi darbai žalotų vertingąsias savybes, per 15 dienų turi būti inicijuojamas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu.

Sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objektą skelbti valstybės saugomu priima Departamentas, o savivaldybės saugomu – savivaldybės paveldosaugos padalinys. Vertino, kad toks teisinis reguliavimas nustatytas, siekiant apsaugoti kultūros vertybes nuo veiksmų, galinčių sužaloti saugomus objektus ir sunaikinti kultūros paveldo objektų, pripažintų kultūros vertybėmis, autentiškumo požymius. Kadangi kultūros paveldo objektui (duomenys neskelbtini) jau anksčiau buvo nustatytos vertingosios savybės, o po ginčijamų aktų priėmimo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) ir registre nustatytos šios nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija, padarė išvadą, kad Departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji specialistė R.

G., derindama detaliojo plano sprendinius, bet neinicijavusi objekto, (duomenys neskelbtini) skelbimo valstybės saugomu, kaip tai numato NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalis, pažeidė pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Teismas aplinkybę, kad ir Ekspertų tarybos 2004 m. lapkričio 23 d. posėdžio protokolu nuspręsta, kad pastato keitimas pastogės tūryje leistinas, keliant papildomus aukštus iš Laisvės alėjos ir aikštės pusių, o Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos 2007 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu (protokolas Nr.

14) antru klausimu buvo svarstytas ginčo pastato patalpų rekonstravimas (dėl pritarimo rekonstrukcijos projektui balsavo „už“ – 7 ekspertai, „prieš“ – 1 ekspertas) ir nutarta pritarti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstravimo ir paskirties pakeitimo techninio projekto sprendiniams su rekomendacijomis, nelaikė reikšmingomis, nes ginčijamų aktų priėmimo metu jau buvo patvirtinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-21 buvo sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

Pažymėtina ir tai, kad vyriausioji specialistė R. G., derindama detaliojo plano sprendinius ir kreipdamasi į Ekspertų tarybos Kauno teritorinį padalinį, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 375 „Dėl istorinę ir kultūrinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų, nesančių kultūros paminklų sąrašuose, apsaugos užtikrinimo“, tačiau šis nutarimas neteko galios 2004 m. lapkričio 18 d. nutarimu nuo 2004 m. lapkričio 24 d. Pažymėjo, jog kadangi Statybos leidimas buvo išduotas Detaliojo plano, kuris buvo patvirtintas neteisėtai, pagrindu, todėl neteisėto Detaliojo plano pagrindu išduotas Statybos leidimas taip pat yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

Sutiko su teiginiu, kad pagal NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalyje įtvirtintas tvarkybos darbų rūšis, rekonstrukcija, kaip darbų rūšis, iš viso nenumatyta, todėl yra negalima.

Teismas, pasisakydamas dėl termino prašymui paduoti, rėmėsi ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2003-12-30, 2004-12-13, 2004-12-29, 2006-01-16, 1997-05-06, 2006-09-21 nutarimus), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A146-335/2008, A3-11/2004, A13-1725/2005). Nurodė, jog šioje byloje prokuroras siekė apginti viešąjį interesą teritorijų planavimo srityje, už kurią visuomenės vardu veikia ir atsako vietos savivaldybių administracijos ir siekė panaikinti galimai neteisėtai viešojo administravimo subjektų priimtus individualius aktus, nustatančius tam tikras teises ir pareigas konkretiems subjektams.

Tuo tarpu teismas pripažino, kad Įsakymo dalis dėl Detaliojo plano patvirtinimo ir Statybos leidimas neteisėti, o kadangi Kauno miesto savivaldybės institucijos, privalančios užtikrinti, kad jų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 8 p.), nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimti ginčijami sprendimai, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą.

Konstatavo, kad ginčijamų aktų teisėtumas ir pagrįstumas yra laikytinas viešuoju interesu. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A822-65/2009) ir sprendė, jog panaikinus skundžiamus aktus bus apgintas viešasis interesas, nes pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašius į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), bus išsaugotos registre nustatytos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija.

Pažymėjo, kad Kauno apygardos prokuratūra Departamento 2011 m. liepos 29 d. raštą Nr. R4-7210 (3.12)2-1862 „Dėl administracinių aktų, kurie sudarė sąlygas pastato, esančio (duomenys neskelbtini) l, Kaune rekonstrukcijai panaikinimo“, gavo 2011 m. rugpjūčio 10 d., todėl, kreipdamasi į teismą 2011 m. rugsėjo 9 d., ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino nepraleido. Nesutiko su vertinimu, jog terminas buvo praleistas, nes Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2005 m. liepos 11 d. buvo išdavusi įgaliojimą dėl detaliojo planavimo, o 2006 m. balandžio 11 d. raštu išreiškusi sutikimą su rekonstrukcija, nes pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą prokurorai, tik turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, o toks pagrindas atsirado 2011 m. rugpjūčio 10 d. gavus raštą iš Departamento.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Init“ pateikė apeliacinį skundą (IV t., b.l. 88–93), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, o bylą nutraukti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nurodo, jog kadangi Kauno apygardos prokuratūros naudojamas žemės sklypas yra toje pačioje Kauno miesto istorinėje dalyje, vadinamoje Naujamiesčiu, ir jis suplanuotas tuo pačiu Detaliuoju planu bei patvirtintas tuo pačiu Įsakymu, viena Įsakymo dalis negali pažeisti NKPAĮ reikalavimų, o kita – ne. Daro išvadą, jog prašymu ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimu nėra siekiama ginti viešąjį interesą ir šis tikslas nėra pasiektas. Taigi, pareiškėjui suformulavus tik dalinį reikalavimą, jis turėtų būti atmestas, nes tai nėra viešojo intereso gynimas, o Kauno apygardos prokuratūra šiuo atveju nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teigia, kad, iš dalies ginčydamas Įsakymą, pareiškėjas siekia išlaikyti Kauno apygardos prokuratūrai palankius Detaliojo plano sprendinius, o tai nesuderinama su viešojo intereso gynimu. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos prokuratūra yra ginčijamų materialinių teisinių santykių subjektas, turi tiesioginį suinteresuotumą, kad dalis Įsakymo nebūtų panaikinta, todėl teismas, matydamas šį interesų konfliktą, turėjo konstatuoti, jog pareiškėjas šiuo atveju nėra tinkamas subjektas viešajam interesui ginti.

2. Pabrėžia, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. liepos 11 d. įgaliojimą ir 2006 m. balandžio 11 d. raštu išreikštą sutikimą rekonstrukcijai, prokuratūra šiuo atveju buvo vienas iš detaliojo planavimo organizatorių, kuris apie visus sprendinius ir ginčijamus administracinius aktus žinojo jų priėmimo momentu. Daro išvadą, kad pareiškėjas nuo 2006 m. liepos 5 d. buvo susipažinęs su visais Įsakymu patvirtinto Detaliojo plano sprendiniais ir jiems pritarė. Atitinkamai konstatuoja, jog prašymas teisme buvo priimtas, praleidus įstatyme nustatytus terminus. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko būdamas ir ginčo santykių dalyviu, įgijo daugiau teisių nei kitas asmuo, ginantis galimai pažeistas savo subjektines teises. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pagrindas kreiptis su prašymu į teismą pareiškėjui atsirado tik 2011 m. rugpjūčio 10 d., gavus raštą iš Departamento. Pabrėžia, kad prokuratūra yra viena iš teisėtumą užtikrinančių institucijų, todėl ji nuo 2006 metų negalėjo nenustatyti teisės aktų pažeidimo, jeigu tokie buvo padaryti. Vertina, kad prokuratūra sąmoningai nuo 2006 metų neišreiškė valios ir į teismą nesikreipė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidė pusiausvyrą tarp teisėtų lūkesčių ir teisinio stabilumo bei viešojo intereso apsaugos.

3. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ginčijamus aktus nusprendė panaikinti, remdamasis motyvais, susijusiais su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, tačiau šie argumentai nesudaro pagrindo naikinti Detaliojo plano, o pats Detalusis planas nepažeidė NKPAĮ nuostatų. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus argumentus, kad nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje vertingi yra tik atskiri užstatymo fragmentai, o ne visas Naujamiesčio užstatymas, tuo tarpu vertingosios savybės nustatytos tik 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313. Tuo tarpu Detaliojo plano patvirtinimo metu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar nebuvo nustačiusi Naujamiesčio, kaip kultūros vertybės, vertingųjų savybių. Teigia, jog teismo argumentas, kad, pažeidžiant NKPAĮ, nepagrįstai nebuvo inicijuotas ginčo pastato paskelbimas valstybės saugomu, negali būti pagrindu naikinti Detalųjį planą, juo gali būti argumentuojamas tik Statybos leidimo naikinimas. Analogiškai apsisakytina ir dėl argumento, kad rekonstrukcija nėra numatyta NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalyje. Pastebi, kad Kauno apygardos prokuratūra taip pat yra atlikusi savo pastato rekonstrukciją, nors, remiantis teismo motyvais, rekonstrukcija ginčo teritorijoje nėra galima.

4. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvados, kuria nurodyta, kad Detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, planavimo sąlygoms ir iš esmės atitinka detalųjį teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus.

Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 99–109), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą, o teismui nustačius, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino prašymui paduoti – priimti naują sprendimą ir prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nesutinka su teismo teiginiu, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1053) buvo įsteigtas Kultūros vertybių registras, kurio veiklos pradžia numatyta pačiame nutarime – 2007 m. balandžio 3 d., todėl kultūros vertybės (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu), kaip saugotinos, įrašytos registre vertingosios savybės yra būtent gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis. Pažymi, jog ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios Nutarimo Nr. 1053 redakcijos 13.1.5 punktas numatė, kad registre registruojamos vertinimo tarybos aktu nustatytos vertingosios savybės, o pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos. Nagrinėjamu atveju savybės nustatytos tik 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313. Taigi, priimant ginčijamus administracinius aktus, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar nebuvo nustačiusi Naujamiesčio, kaip kultūros vertybės, vertingųjų savybių. Teigia, jog Dosjė yra tipinis, abstraktus apskaitos dokumentas, parengtas neatlikus išsamių tyrimų, o teismas nepagrįstai nevertino byloje esančio Kultūros paveldo centro 2011 m. balandžio 21 d. rašto Nr. (6.3.)-2.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog kultūros paveldo objektui (duomenys neskelbtini) jau anksčiau buvo nustatytos vertingosios savybės. Pažymi, jog teismas, darydamas tokią išvadą, daro nuorodą į Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. pasitarimo protokolą Nr. 55-8-5, tačiau būtent tik tame pasitarime buvo nuspręsta ginčo namui suteikti teisinę apsaugą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinį reikšmingumo lygmenį. Be to, neaišku, kokias vertingąsias savybes teismas laiko nustatytomis anksčiau, o byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų minėtą teismo išvadą.

3. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Detaliojo plano neteisėtumo, vertino vieno iš Nuolatinės statybos komisijos narių, derinusio Detaliojo plano sprendinius, veiksmus, galimai neatliktus iki Detaliojo plano derinimo, tačiau Nuolatinės statybos komisijos protokolas ar jame įrašyti derinimai nėra pripažinti neteisėtais, o Administracija neturi kompetencijos peržiūrėti ir vertinti kitų derinimų.

4. Pakartotinai pabrėžia, jog Detalusis planas buvo teisės aktų nustatyta tvarka suderintas su visomis įgaliotomis institucijomis ir gautas visų institucijų pritarimas, jis buvo patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, o teismui pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Įsakymu patvirtintas Detalusis planas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir yra patvirtintas, laikantis teisės aktais nustatytų procedūrų.

5. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino paties Statybos leidimo atitikimo teisės aktų reikalavimams. Pažymi, jog ginčo pastato rekonstrukcijos projektas apsvarstytas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje, kuri pritarė statybos leidimo išdavimui, o posėdžio protokole pasirašė ir Departamento įgaliotas atstovas. Be to, buvo pateiktas Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. 2K-344/1 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) aukštinimo“, kuriame nurodoma, kad šį pastatą galima aukštinti pagal projektą.

6. Nesutinka su teismo išvada, jog Ekspertų tarybos ir Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos išvados yra nereikšmingos. Pabrėžia, jog neaišku, kaip tokią išvadą pagrindžia ta aplinkybė, kad jau buvo patvirtinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai ir sudaryta Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba. Atsakovo teigimu, ta aplinkybė, kad nuo 2004 m. lapkričio 24 d. neliko ekspertų tarybų, nereiškia, kad jų sprendimai (šiuo atveju – Ekspertų tarybos Kauno teritorinio padalinio 2004-11-23 posėdžio protokolas) tapo negaliojantys ir nereikšmingi.

7. Pabrėžia, jog ginčo pastato stogas nėra nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingoji savybė pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 nustatytas vertingąsias pastato savybes, todėl vykdant pastato rekonstrukciją pagal Statybos leidimą – aukštinant ginčo pastatą, išsaugant bokštelį ir kitus architektūrinius elementus – jokios ginčo pastato vertingosios savybės nebūtų sumenkintos ar sunaikintos.

8. Nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas nepraleido termino prašymui paduoti. Nurodo, kad Departamentas į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą kreipėsi 2011 m. liepos 29 d. raštu Nr. (3.12)2-1862 (gautas 2011-08-01), todėl, prašymu į teismą kreipusis 2011 m. rugsėjo 9 d., terminas buvo praleistas. Be to, institucija, šioje byloje ginanti viešąjį interesą, pati yra raštu išreiškusi sutikimą su Detaliojo plano sprendiniais ir Statybos leidime numatyta rekonstrukcija, tuo prisiimdama atsakomybę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą, tik turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, o toks pagrindas atsirado 2011 m. rugpjūčio 10 d. gavus raštą iš Departamento. Pabrėžia, jog prokurorai pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį viešąjį interesą gali imtis ginti savo iniciatyva. Pažymi, kad Kauno apygardos prokuratūra pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), turto patikėjimo teise valdo nuo 1996 m. rugsėjo 16 d. Daro išvadą, jog prokuratūra, valdydama statinį kultūros paveldo teritorijoje ir sutikdama su Detaliojo plano sprendiniais bei Statybos leidimo techniniu projektu, neįžvelgė viešojo intereso pažeidimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, nepagrįstai nenutraukė bylos pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą. Taip pat neaišku, kodėl teismas visiškai nevertino Departamento delsimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 112–117), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, o prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nurodo, jog iš teismo sprendimo turinio galima spręsti, kad ginčo objektu galima būtų įvardinti Kauno miesto istorinę dalį – Naujamiestį, pastatą (duomenys neskelbtini), patenkantį į Naujamiesčio teritoriją, ir Detaliojo plano dalį, kuri apima tik šį vieną pastatą. Pažymi, jog Detalųjį planą suderino 2006 m. sausio 20 d., kai nei vienas pastatas, numatytas rekonstruoti Detaliajame plane, nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Todėl, aiškinantis, ar valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – Naujamiesčio – vertingosioms savybėms nebuvo padaryta žala, teismas ir pareiškėjas privalėjo taip pat aiškintis dėl kitiems žemės sklypams nustatytų tvarkymo režimų teisėtumo, o ne vien tik dėl minėto pastato. Nenagrinėjant nurodytų klausimų, viešojo intereso – išsaugoti valstybės saugomą kultūros paveldo objektą (Naujamiestį) – gynimas yra abejotinas.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog iš vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. pasitarimo protokolo Nr. 55-8-5 akivaizdu, kad kultūros paveldo objektui (duomenys neskelbtini) jau anksčiau buvo nustatytos vertingosios savybės. Atsižvelgia į NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį ir pažymi, jog vertinimo taryba sprendimą dėl to, kad pastatui reikalinga apsauga, įformino tik 2008 m. birželio 5 d. aktu Nr. KM-RM-10, kurio pagrindu pastatas buvo įregistruotas Kultūros vertybių registre. Remdamasi NKPAĮ 2 straipsnio 14 dalimi, Nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 26 punktu, pabrėžia, jog tik nuo 2008 m. birželio 19 d., t. y. nuo įregistravimo dienos, pastatui (duomenys neskelbtini) galima buvo taikyti teisės aktus, reglamentuojančius kultūros paveldo objektų apsaugą.

3. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė NKPAĮ 23 straipsnio 2 ir 8 dalimis, tačiau jos reglamentuoja kultūros paveldo objektų tvarkybą, o Detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo metu nė vienas iš objektų nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, nebuvo kultūros objektais. Atitinkamai teismas nepagrįstai taikė ir NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalį.

4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, remiantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (toliau – ir Įsakymas Nr. ĮV-190) 2 punktu, apskaitos dokumentai, norminiai ir individualūs teisės aktai, nustatantys apsaugos reikalavimus, galioja tiek, kiek neprieštarauja NKPAĮ nuostatoms. Ginčo pastatas patenka į kultūros paveldo vietovės, paskelbtos valstybės saugoma – Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, teritoriją, todėl šiam pastatui paveldosauginiai reikalavimai taikytini tik ta apimtimi, kiek tai susiję su tokiais reikalavimais, taikomais Naujamiesčiui. 1999 metais parengtoje apskaitos dokumentacijoje (Dosjė) nustatyta, jog Naujamiesčio teritorijoje vertinga: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis. Atitinkamai teismas privalėjo įvertinti, ar ši dokumentacija galioja, ar joje surašyti paveldosauginiai reikalavimai neprieštarauja NKPAĮ. Abejoja dėl nuostatos, jog Naujamiesčio vertė yra jo užstatymo tūris, nes tai reiškia, jog negalėtų būti griaunami menkaverčiai statiniai. Teigia, jog ši nuostata prieštarauja NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalies 2, 3 punktams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „HPH group“ pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 129–138), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, o bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu; tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui paduoti – panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliacinis skundas, taip pat atsakovo ir UAB „Kristiana“ atsiliepimai į prašymą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Remdamasis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. ĮV-190 priėmimo metu galiojusios NKPAĮ redakcijos 2 straipsnio 40 dalimi, 8 straipsnio 5 dalimi, pabrėžia, jog Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingosios savybės nustatytos Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313, tos pačios savybės įtrauktos ir į Kultūros vertybių registrą. Tarp registre nurodytų vertingųjų savybių nėra gatvių tinklo išplanavimo, užstatymo tūrio ir pobūdžio. Taip pat tarp vertingųjų savybių nėra nurodytas ir ginčo pastatas. Pabrėžia, jog Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, kultūros vertybės pagrindinio dosjė rengimo metu (1999 m.) galiojusios NKPAĮ 15 straipsnio 1 dalis įtvirtino, jog pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai nurodomi nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamente. Tuo tarpu dosjė yra kultūros vertybės apskaitos dokumentas, nenustatantis vertingųjų savybių ir negalintis būti prilygintu nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės apsaugos reglamentui. Tokią išvadą patvirtina ir Kultūros paveldo centro 2011 m. balandžio 21 d. raštas Nr. (6.3)-2 bei 2012 m. vasario 14 d. raštas Nr. (6.1)-2-121, kurių teismas nevertino.

2. Nepagrįsta laiko teismo išvadą, kad ginčo pastatui jau anksčiau buvo nustatytos vertingosios savybės, nes šis teiginys prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir taikytinoms teisės aktų nuostatoms (NKPAĮ 8 str.).

3. Pažymi, jog kadangi ginčo pastatas kultūros vertybe buvo pripažintas jau po Detaliojo plano patvirtinimo ir Statybos leidimo išdavimo, Detaliojo plano sprendinių derinimo metu Departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji specialistė R. G. objektyviai negalėjo ir neprivalėjo inicijuoti šio pastato paskelbimo valstybės saugomu, kaip tai numato NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalis, nes šis objektas dar nebuvo pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe. Be to, rengiat ir tvirtinant Detalųjį planą, buvo atsižvelgta į tai, kad planuojama teritorija patenka į Kauno Naujamiesčio, kaip vietovės, ribas.

4. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad Ekspertų tarybos Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 23 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas, yra nereikšminga, yra nepagrįsta. Pabrėžia, kad pagal Ekspertų tarybos teritorinio padalinio laikinųjų nuostatų 3.13 punktą, tarybos nutarimai yra pagrindas tvarkymo darbų projektinės dokumentacijos derinimui. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 375 galiojo iki 2004 m. lapkričio 24 d., todėl pagrįstai vadovautasi jo nuostatomis 2004 m. lapkričio 23 d. posėdyje. Aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-21 buvo sudaryta Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, negalėjo turėti įtakos Detaliojo plano sprendinių derinimui ir tvirtinimui, nes ši taryba vykdo visai kitas funkcijas.

5. Nesutinka su teismo išvada, jog rekonstrukcija negalima, atsižvelgiant į NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalį, kadangi pastato rekonstrukcijos projektas buvo parengtas, remiantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais, jis buvo suderintas su Departamento Kauno teritorinio padalinio atstovu. Kadangi Statybos leidimo išdavimo metu ginčo pastatas nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, buvo numatyta pastato rekonstrukcija, o ne tvarkybos darbų rūšis pagal NKPAĮ.

6. Nurodo, kad, rekonstruojant ginčo pastatą pagal patvirtintą projektą, užstatymo pobūdis (perimetrinis) ir užstatymo linija nebūtų pakeisti. Pažymi, kad Departamento Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 2K-344/1 nurodyta išsaugoti visą autentišką pastato tūrį su bokšteliu ir architektūriniais elementais. Tuo tarpu pastato stogas nėra jo vertingoji savybė.

7. Teigia, jog terminas skundui paduoti, ką akcentavo ir atsakovas, yra praleistas, todėl byla nutrauktina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „HPH group“ atsiliepimu į atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Init“ bei R. G. apeliacinius skundus (t. IV, b.l. 148–150) prašo apeliacinius skundus tenkinti. Atsiliepime sutinkama su apeliacinių skundų argumentais ir pateikiami tokie patys argumentai kaip ir UAB „HPH group“ apeliaciniame skunde.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. IV, b.l. 152–155) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, taip pat pateikiami argumentai, analogiški argumentams, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo prašymas.

Papildomai pažymi, jog Departamento atstovas bylos nagrinėjimo metu pateikė paaiškinimą, kad Departamentas vykdo Kauno teritorinio padalinio valstybės tarnautojų veiklos patikrinimą, kuris dėl didelės tyrimo apimties dar nėra baigtas, todėl nustačius, kad yra padaryti ir kiti pažeidimai, Departamentas priims sprendimus teisės aktų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kristiana“ atsiliepimu į atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Init“, R. G. apeliacinius skundus (t. IV, b.l. 156–163) prašo apeliacinius skundus patenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą; jeigu teismas nepripažins, kad yra pagrindas nutraukti bylą, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir UAB „Kristiana“ atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikiami argumentai, analogiški išdėstytiems apeliaciniuose skunduose.

Papildomai pažymi, jog teismas nepasisakė dėl to, kad teisę kreiptis į teismą turi ir pats Departamentas (tai patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-01-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012). Departamentas apie ginčijamus aktus žinojo nuo jų priėmimo momento, nes juose derino ir teikė teigiamas išvadas. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas pagrįstais laikyti Departamento atstovo teiginius, kad apie viešojo intereso pažeidimą sužinota tik 2011 m. gegužės 16 d., vertintina, kad valstybės institucija, turinti įgaliojimus šioje srityje kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, apie pažeidimą sužinojo 2011 m. gegužės 16 d. Tuo tarpu Departamento atstovas nepaaiškino, kodėl nesikreipė į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o po daugiau nei 1 mėnesio nuo informacijos gavimo pateikė rašytinį pareiškimą ne teismui, o prokurorui.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Init“, R. G. apeliacinius skundus (t. IV, b.l. 165–169) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas į apeliacinius skundus iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo prašymas pirmosios instancijos teismui, taip pat sutinkama su teismo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Remdamasis Įsakymo Nr. ĮV-190 1, 1.4, 2 punktais, daro išvadą, kad nuo 2005 m. gegužės 8 d., kai įsigaliojo Įsakymas Nr. ĮV-190, kultūros vertybei – Kauno miesto istorinei daliai, vadinamai Naujamiesčiu, turėjo būti taikoma NKPAĮ ir pačiame nurodytame įsakyme numatyta teisinė apsauga, įskaitant ir NKPAĮ 19 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas.

2. Sutinka su teismo išvada, jog pagrindą kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, remiantis Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turėjo tik nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d., kai buvo gautas Departamento raštas. Pažymi, jog, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai 2005 m. liepos 11 d. išduodant įgaliojimą organizuoti detalųjį planavimą, prokuratūrai jokia planinė numatomų darbų dokumentacija nebuvo pateikta. Be to, buvo sprendžiamas tik teisės planuoti klausimas. Tuo tarpu 2006 m. balandžio 11 d. raštu išreiškiant sutikimą vykdyti rekonstrukciją, prokurorai veikė ne kaip teisėsaugos institucijos atstovai ar kaip statybos (kultūros paveldo) teisėtumo priežiūrą vykdantys asmenys, bet kaip gretimo sklypo naudotojai. Šis sutikimas reiškė tik tai, kad rekonstrukcija nepažeidžia gretimo sklypo naudotojo intereso.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Init“, R. G. apeliacinius skundus (t. IV, b.l. 170–174) prašo apeliacinius skundus patenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą; teismui nustačius, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino prašymui paduoti, prašo priimti naują sprendimą ir prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip atsakovo apeliacinis skundas, taip pat sutinkama su apeliaciniuose skunduose pateiktais argumentais.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „HPH group“ apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 176–181) prašo apeliacinį skundą patenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą; teismui nustačius, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino prašymui paduoti, prašo priimti naują sprendimą ir prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliacinis skundas, taip pat sutinkama su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.

Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „HPH group“ apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 182–187) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo prašymas pirmosios instancijos teismui, atsiliepimas į atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Init“, R. G. apeliacinius skundus, taip pat sutinkama su teismo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kristiana“ atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „HPH group“ apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 188–190) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Init“, R. G. apeliacinius skundus, taip pat sutinkama su apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pareiškėjas prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Administracijos direktoriaus 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. A-2616 dalį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo, bei Administracijos statytojui UAB „HPH group“ 2008 m. vasario 21 d. išduotą statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17. Statybos leidimas ir Detalusis planas byloje ginčijami, iš esmės teigiant, jog, priimant nurodytus aktus, buvo pažeistos teisės aktų normos, reglamentuojančios nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino ir ginčijamus aktus panaikino.

Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys, nesutikdami su pareiškėjo prašymu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko teigė, jog buvo praleistas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas terminas kreiptis su prašymu į teismą, todėl byla turėtų būti nutraukta. Taip pat teigė, jog pareiškėjas šiuo atveju negina viešojo intereso, nes ginčijamas Detalusis planas yra susijęs ir su Kauno apygardos prokuratūros valdomu pastatu, o byloje ginčijama tik Detaliojo plano dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje tikslinga nurodytais aspektais pasisakyti atskirai.

Dėl termino kreiptis su prašymu į teismą, ginčijant Įsakymą ir Statybos leidimą, ir viešojo intereso

Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų numatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis, esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Todėl administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog, prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą; jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (byla Nr. A146-335/2008). Taigi prašymo padavimo terminas pareiškėjui turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą.

Nurodyta administracinių teismų praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė sieja termino prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymui teismui pateikti eigos pradžią su pakankamų duomenų, kad buvo pažeistas viešasis interesas, surinkimu. Tačiau pabrėžtina, jog aplinkybė, kada buvo surinkta pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo, yra vertinamojo pobūdžio. Šios aplinkybės vertinimą, spręsdamas prokuroro prašymo priėmimo klausimą arba tam tikrais atvejais bylą nagrinėdamas iš esmės, atlieka teismas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 8 d. prašymas Kauno apygardos administraciniame teisme gautas 2011 m. rugsėjo 9 d. Pareiškėjas teigia, jog terminas prašymui pateikti turi būti pradėtas skaičiuoti (t. y. tada pareiškėjas surinko pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo) nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d., kai Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. 17.2-14980, kuriuo persiųstas Departamento 2011 m. liepos 29 d. raštas Nr. (3.12)2-1862 ir jo priedai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, su tokia pareiškėjo ir analogiška pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Byloje pateiktas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. liepos 11 d. įgaliojimas organizuoti sklypo detaliojo plano rengimą Nr. 9.3-54 (t. I, b.l. 136), kuriuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra įgaliojo UAB „HPH group“ organizuoti detaliojo plano rengimą sklype prie pastatų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaunas, nustatant bendro naudojimo sklypo statybos reglamentus, žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį bei atstovauti visose su tuo susijusiose institucijose. Taip pat byloje yra ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. balandžio 11 d. raštas UAB „HPH group“ „Dėl sutikimo vykdyti rekonstrukciją“ Nr. 9.2-84 (t. II, b.l. 126), kuriuo išreikštas sutikimas vykdyti nuosavybės teise UAB „HPH group“ priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, rekonstrukciją. Pažymėtina ir tai, jog nors šioje byloje ginčijama tik dalis Detaliojo plano, susijusi su sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kita dalimi buvo atliktas planavimas, susijęs su sklypu (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi Kauno apygardos prokuratūra. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas naudojasi kitu ginčo Detaliuoju planu suplanuotu sklypu.

Įvertinus nurodytus įrodymus, akivaizdu, jog pareiškėjui jau daug anksčiau nei 2011 m. rugpjūčio 10 d., kai jam buvo persiųstas Departamento raštas, buvo ir turėjo būti žinoma apie tariamus viešojo intereso pažeidimus, kurie sudarė pagrindą kreiptis su prašymu į teismą. Aiškinant byloje nustatytas aplinkybes priešingai, susidarytų situacija, kai ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas pateikti skundą teismui, prokuroro, ginančio viešąjį interesą atžvilgiu, būtų taikomas skirtingai nei kitiems subjektams pateikiant skundus teismui. Pažymėtina, jog nors administracinių teismų praktikoje prokuroro, kaip ypatingo subjekto, kuriam suteikta teisė ginti viešąjį interesą, atžvilgiu ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimas yra atliekamas kitaip, nei kitų subjektų, kurie tokios teisės neturi, atžvilgiu, t. y. siejant termino eigos pradžią su momentu, kada buvo surinkta pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, šis skirtingas aiškinimas neturi sudaryti prielaidos apskritai netaikyti ABTĮ 33 straipsnyje nustatytų terminų arba juos skaičiuoti nepagrįstai. Todėl tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, buvo ir turėjo būti žinoma apie viešojo intereso pažeidimą daug anksčiau, nei jis nurodo, į tokias aplinkybes negali būti neatsižvelgiama ir turi būti vertinama, jog prokuroras praleido terminą prašymui dėl viešojo intereso gynimo paduoti. Priešinga išvada būtų nesuderinama su teisėtumo, teisėtų lūkesčių, protingumo ir sąžiningumo principais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teiginiais, jog jis praleido terminą prašymui pateikti, nurodo, kad, išreiškiant minėtą sutikimą, prokurorai veikė ne kaip teisėsaugos institucijos atstovai ar kaip statybos (kultūros paveldo) teisėtumo priežiūrą vykdantys asmenys, bet kaip gretimo sklypo naudotojai, o išduodant įgaliojimą, prokuratūrai jokia planinė numatomų darbų dokumentacija nebuvo pateikta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, su tokiu aiškinimu nesutinka. Pažymėtina, jog prokuratūrai ir atitinkamai prokurorui, kaip ypatingas funkcijas įgyvendinantiems subjektams, kreipimosi į teismą prasme keliami aukštesni reikalavimai nei kitiems asmenims. Todėl tais atvejais, kai prokuratūra ar prokuroras išreiškia savo sutikimą atlikti veiksmus, kuriuos patys vėliau įvardina kaip pažeidžiančius viešąjį interesą, ir tokie veiksmai atliekami ir jų valdomo turto atžvilgiu, minėtų subjektų teiginiai, jog jie apie pažeidimus nežinojo iki kol kiti viešojo administravimo subjektai juos informavo apie pažeidimus, negali būti vertinami kaip pagrįsti. Taigi, šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas praleido prašymo padavimo teismui terminą.

Papildomai pažymėtina ir tai, jog, kaip minėta, pareiškėjas, prašymu kreipdamasis į teismą, ginčija tik Įsakymo dalį dėl Detaliojo plano dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) patvirtinimo, tačiau Įsakymu taip pat buvo patvirtinta ir Detaliojo plano dalis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune. Byloje neginčijamai nustatyta, jog šį žemės sklypą valdo Kauno apygardos prokuratūra. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos prokurorui kreipusis į teismą, ginant viešąjį interesą, ginčijant aktą tik ta dalimi, kuri nėra susijusi su Kauno apygardos prokuratūros interesais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad prokuratūra buvo išreiškusi savo sutikimą tiek su detaliuoju planavimu, tiek su projekto rekonstrukcijai rengimu, bylos šalims pagrįstai iškilo abejonė dėl galimos interesų konflikto situacijos. Pabrėžtina, jog toks situacijos aiškinimas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste būtų net ir tuo atveju, jei ginčijamo akto dalis, kuri yra susijusi su Kauno apygardos prokuratūros interesais, galėtų būti vertinama kaip teisėta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas praleido prašymo padavimo teismui terminą ir atitinkamai, neprašant jo atnaujinti ir nesant tokio pagrindo, bylą nutraukti. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, specifines šios bylos aplinkybes, viešojo intereso apsaugos reikalavimus, remdamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju tikslinga papildomai pasisakyti ir dėl kilusio ginčo iš esmės.

Dėl ginčijamų aktų teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijama Detaliojo plano dalis Įsakymu patvirtinta, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o Statybos leidimas išduotas neteisėtai patvirtinto Detaliojo plano pagrindu, pareiškėjo prašymą patenkino ir aktus, tiek kiek jie buvo ginčijami prašymu, panaikino. Teismas iš esmės vertino, jog Detaliuoju planu ginčo teritorija suplanuota, neatsižvelgiant į ypatingą jos statusą – priklausymą teritorijai, įrašytai į Kultūros vertybių registrą – Kauno miesto istorinei daliai, vadinamai Naujamiesčiu (unikalus numeris Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), atitinkamai neatsižvelgiant į vertingąsias minėtos kultūros vertybės savybes.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad teritorija ir pastatas (duomenys neskelbtini) Įsakymo priėmimo metu, t. y. 2006 m. liepos 5 d. (Statybos leidimas išduotas 2008-02-21), į Kultūros vertybių registrą kaip atskiri objektai įrašyti nebuvo. Tuo tarpu nuspręsta, jog vertybei – A. Lapino namui, adresu (duomenys neskelbtini) – reikalinga teisinė apsauga tik po ginčijamų aktų priėmimo – Kauno miesto savivaldybės tarybos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. aktu Nr. KM-RM-10 (t. I, b. l. 67–71), kurio pagrindu atlikta ir šio objekto registracija.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu, kaip valstybės saugoma vietovė, registre įregistruota iki ginčijamų aktų priėmimo. Tuo tarpu vertingosios kultūros paveldo vietovės (Naujamiesčio) savybės nustatytos Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313 (t. I, b.l. 74–81). Taigi, konkrečios šio paveldo objekto vertingosios savybės nustatytos ir įregistruotos Kultūros vertybių registre taip pat jau po ginčijamų aktų priėmimo. Todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl ginčijamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti įvertinta, kokie teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių apsauga, buvo taikytini ginčo objekto atžvilgiu aktų priėmimo metu.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Nr. ĮV-190, kuris taikytinas ir nagrinėjamu atveju, 2 punktas nustatė, jog šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės, inter alia Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu, saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms.

Taigi, nurodyta teisės norma aiškiai apibrėžė, kokie teisės aktai reglamentavo minėtos teritorijos, kaip kultūros vertybės, apsaugą, bei konkrečiai nurodė, jog vertingosios savybės nustatomos šios vertybės apskaitos dokumentuose.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro Kultūros vertybės pagrindinio dosjė (t. I, b.l. 46–62), vertinga Naujamiesčio teritorijoje: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis, atskiri užstatymo fragmentai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad Detaliuoju planu atliktas teritorijų planavimas nesuderinamas su nurodytomis nuostatomis, jas pažeidžia. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad, net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad, atliekant detalųjį planavimą, šiuo atveju turėjo būti remiamasi minėtame dosjė įtvirtintais reikalavimais, jie buvo pažeisti. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog Departamento Kauno teritorinis padalinys 2005 m. rugsėjo 22 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui, t. y. Detaliajam planui, rengti (I t., b. l. 117). Taip pat ir tai, jog pagal NKPAĮ 22 straipsnio 8 dalį, teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, bendrieji ir detalieji savivaldybės lygmens planai galėjo būti tvirtinami kai buvo Departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti. Byloje pateiktas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2008 m. sausio 9 – 10 d. posėdžio protokolas (I t., b. l. 42–44) patvirtina, jog Detalusis planas buvo tinkamai suderintas ir su Departamento Kauno teritoriniu padaliniu.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje pateikto Kultūros paveldo centro 2011 m. balandžio 21 d. rašto Nr. (6.3)-2 (IV t., b. l. 30) matyti, jog šis dosjė buvo parengtas 1999 metais ir, minėtos institucijos vertinimu, jame nurodytos informacijos kategoriškumo laipsnio išmatuoti neįmanoma, o šiuo atveju turėjo būti parengtas apsaugos reglamentas. Atitinkamai iš Kultūros paveldo centro 2012 m. vasario 14 d. rašto Nr. (6.1)-2-121 (IV t., b. l. 61–62) matyti, kad kultūros vertybės pagrindinis dosjė vertinama ne kaip priežiūros, tvarkymo ir naudojimo, o apskaitos dokumentas, kuris negali būti prilygintas, sutapatintas su šios vertybės apsaugos reglamentu. Kaip jau minėta, kultūros paveldo vietovės (Naujamiesčio) vertingosios savybės nustatytos Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313, t. y. jau po ginčijamų aktų priėmimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtoje dosjė nurodytas vertingąsias kultūros paveldo teritorijos savybes, byloje pateiktą medžiagą, neturi pagrindo išvadai, jog ginčijamu Įsakymu buvo pažeistas nustatytas teritorijos režimas ir atitinkamai numatyta atlikti pakeitimus, kurie būtų nesuderinami su nurodytomis nuostatomis. Pabrėžtina ir tai, jog dosjė abstrakčiai nustatė būtent Kauno miesto istorinės dalies, kaip teritorijos, vertingąsias savybes, o ne ginčo objekto, kaip kultūros paveldo objekto, vertingąsias savybes (jos nustatytos jau po Įsakymo priėmimo ir Statybos leidimo išdavimo). Tuo tarpu byloje nėra pagrindo teigti, kad atliktas teritorijos detalusis planavimas šiuo atveju sudarė galimybę atlikti veiksmus, pažeidžiančius teisės aktais nustatytą Kauno miesto istorinės dalies (vadinamos Naujamiesčiu), kaip kultūros vertybės, teisinį režimą.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 375 „Dėl istorinę ir kultūrinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų, nesančių kultūros paminklų sąrašuose, apsaugos užtikrinimo“ 1 punktas aiškia nurodė, jog nustatyti, kad kultūros paveldo objektų griovimas, rekonstravimas, palaikomasis ar kapitalinis remontas, restauravimas ir atkūrimas, žemės darbai ir statybų projektavimas jų aplinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik gavus Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos leidimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisės normas, sutinka su teiginiu, jog vyriausioji specialistė R. G., derindama detaliojo plano sprendinius, pagrįstai kreipėsi į Ekspertų tarybos Kauno teritorinį padalinį. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors nurodytas nutarimas ir neteko galios 2004 m. lapkričio 18 d. nutarimu nuo 2004 m. lapkričio 24 d., ekspertų tarybos posėdis vyko dar galiojant šiam nutarimui, todėl kreipimasis buvo pagrįstas. Tuo tarpu vėlesnis teisės aktų pasikeitimas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti vertinamas kaip paneigiantis tinkamai gautą suderinimą.

Kaip jau minėta, šioje byloje ginčijamas ir Statybos leidimas, suteikęs teisę atlikti rekonstrukciją ginčo objekte. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, papildomai atsižvelgdama į byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, jog Statybos leidimas išduotas teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Byloje, kaip jau minėta, nenustatyta, kad išduodant Statybos leidimą, būtų numatyta atlikti pakeitimus, kurie pažeistų Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingąsias savybes. Tuo tarpu ginčo pastatas nebuvo pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe ir nebuvo nustatytos jo vertingosios savybės.

Pabrėžtina ir tai, jog, išduodant projektavimo sąlygų sąvadą, specialiąsias paveldosaugines sąlygas šiuo atveju išdavė ir Departamento Kauno teritorinis padalinys (II t., 85). Kitaip tariant, Departamentas, kaip konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atliekanti ir už jų vykdymą atsakanti institucija (NKPAĮ 5 str. 9 d.), išreiškė savo sutikimą numatomai ginčo objekto rekonstrukcijai. Byloje pateiktas ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 28 d. raštas Nr. (15.18)-2D-8096 (III t., b. l. 73–74), kurioje, be kita ko, pateikiama išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo pastato rekonstrukcijos darbams leidimas išduotas, pažeidžiant nekilnojamojo kultūros paveldo reikalavimus, o leidimo išdavimo metu ginčo pastatas nebuvo įrašytas į kultūros vertybių registrą.

Nustatytos aplinkybės ir taikytinos teisės aktų nuostatos vienareikšmiškai patvirtina, jog ginčijami aktai, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, išduoti teisėtai ir pagrįstai, remiantis teisės aktų reikalavimais bei laikantis nustatytos tvarkos.

Papildomai pastebėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo vertinti trečiojo suinteresuoto asmens R. G., kaip Departamento Kauno teritorinio padalinio atstovės, veiksmų, atliktų ginčijamų aktų priėmimo procedūroje, kadangi šis klausimas nėra ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė ir ištyrė ne visas bylos išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Init“, R. G., uždarosios akcinės bendrovės „HPH group“ apeliacinius skundus patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė