2024-05-15 Nr. AB-7917-3-64-3-00110-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-240-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00110-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Raseinių rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. K., valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimų panaikinimo ir termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) atnaujinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos R. S. seneliams Z. E. N. ir P. N. nuosavybės teise priklausiusį turtą – hidrotechninio įrenginio (hidroelektrinės) likučius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Hidroelektrinė); 2) atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti skundą dėl Raseinių rajono valdybos 2000 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei V. K.“ (toliau – ir 2000 m. Sprendimas), panaikinimo; 3) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2024 m. sausio 11 d. raštą Nr. (12.1 E) R5-168 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir 2024 m. sausio 11 d. Raštas) ir įpareigoti Administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjos R. S. 2024 m. sausio 8 d. prašymą dėl nuosavybės teisės į pareiškėjos R. S. seneliams Z. E. N. ir P. N. priklausiusius Hidroelektrinės likučius; 4) panaikinti Raseinių rajono valdybos 2000 m. Sprendimą ir įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas; 5) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. perleisti, perduoti, panaudoti, ar kitaip realizuoti Hidroelektrinės likučius (½ dalį).

Pareiškėja, be kita ko, skunde paaiškino, kad pareiškėja ir pareiškėjos sesuo V. K. (toliau – ir V. K.) yra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), bendrasavininkės, nuo 1996 m. gegužės 17 d. kartu valdančios po ½ dalį Žemės sklypo. Pareiškėjai 2023 m. birželio 12 d. tapo žinoma, kad nuo 2019 m. gruodžio 5 d. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centre Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas naujas nekilnojamasis daiktas, esantis Žemės sklype – hidrotechninis statinys Hidroelektrinė. Kartu pareiškėjai tapo žinoma, jog galbūt dėl VĮ Registrų centro klaidos Hidroelektrinė viešame registre įregistruota kaip V. K. asmeninė nuosavybė, nepaisant to, kad pareiškėja ir V. K. Žemės sklypo bendrasavininkės, turi lygias teises į Žemės sklype esančio statinio nuosavybę.

Pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į Administraciją, kad ši pateiktų savo pačios priimtą 2000 m. Sprendimą, kurio pagrindu Hidroelektrinės nuosavybė buvo įregistruota V. K. vardu, bei V. K. prašymą dėl minėto objekto nuosavybės teisės atkūrimo (toliau – ir V. K. prašymas). Susipažinusi su minėtais dokumentais, pareiškėja nustatė, kad V. K., prašydama atkurti nuosavybės teisę į Hidroelektrinę, nedetalizavo prašomos atkurti nuosavybės teisės dalies, kurios nedetalizavo ir Administracija savo priimtame 2000 m. Sprendime.

Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamu 2024 m. sausio 11 d. Raštu Administracija atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių į Hidroelektrinę atkūrimo, kadangi šis prašymas nebuvo pateiktas iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d.). Taip pat minėtame rašte Administracija nurodė, kad toks pareiškėjos prašymas bet kuriuo atveju būtų atmestas, kadangi pareiškėjai teisėtai atkurtina nuosavybės teisės dalis (½) į Hidroelektrinę jau yra atkurta pareiškėjos seseriai 2000 m. Sprendimo pagrindu. Pareiškėja sutiko, kad yra praleidusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo terminą, todėl teismui teikia prašymą dėl šio termino atnaujinimo.

Pareiškėja pažymėjo, kad Administracija 2023 m. spalio 6 d. pateikė pareiškėjai 2000 m. Sprendimą ir V. K. prašymą. Iš šių dokumentų pareiškėja suprato, kad prašyme dėl nuosavybės teisės atkūrimo į Hidroelektrinę V. K. pateikė Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. sausio 4 d. sprendimą (toliau – ir Teismo sprendimas), kuriuo buvo konstatuotas juridinis faktas, kad ir V. K., ir pareiškėjos seneliams priklausė 20,35 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); jokių kitų dokumentų, patvirtinančių V. K. asmeninę nuosavybės teisę į Hidroelektrinę V. K. nepateikė. Pareiškėjos sesuo savo prašyme nedetalizavo prašomos atkurti nuosavybės teisės į Hidroelektrinę dalies, kaip ir atsakovas 2000 m. Sprendime nedetalizavo atkuriamos nuosavybės teisės dalies, todėl pareiškėja pagrįstai manė, kad 2000 m. Sprendimas teisiškai V. K. neatkūrė didesnės nuosavybės teisės dalies už turėtą ½ dalį. Pareiškėja pabrėžė, kad Teismo sprendimu buvo nustatytas ir pareiškėjai, ir jos seseriai reikšmingas juridinis faktas, be to, Hidroelektrinė buvo Žemės sklype, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos ir pareiškėjai, ir V. K.. Taigi, pareiškėja vertino, kad Hidroelektrinės nuosavybės registracija kaip V. K. asmeninė nuosavybė įvyko dėl VĮ Registrų centro padarytos klaidos.

Pareiškėja nurodė, kad gavusi 2024 m. sausio 11 d. Raštą ir siekdama visapusiškai įvertinti situaciją, ji vėl kreipėsi į Administraciją, gavo 2024 m. vasario 2 d. atsakymą Nr. (12.1E)R5-477, iš kurio matyti, kad pati Administracija nėra iki galo įsitikinusi dėl V. K. atkurtos nuosavybės teisės dalies (paaiškinimai yra grindžiami prielaidomis), taip pat tai, jog Administracija nedisponavo jokiais papildomais dokumentais, kurie patvirtintų išimtinai asmeninę V. K. nuosavybės teisę į Hidroelektrinę, o savo žinioje turėjo duomenis, kurie patvirtino dalinę nuosavybę. Tai reiškia, jog pareiškėja esamomis aplinkybėmis iš viso net nebuvo informuota apie jos valdomame Žemės sklype esančio statinio nuosavybės atkūrimą vienam iš Žemės sklypo bendrasavininkų. Tik paaiškėjus naujai aplinkybei, kad 2000 m. Sprendimas yra savarankiška kliūtis pareiškėjai įgyvendinti teisę atkurti jai priklausančią nuosavybės teisę į Hidroelektrinę, kad Pareiškėja net nebuvo informuota nei apie Hidroelektrinės, kaip nekilnojamojo daikto suformavimą, nei apie šio daikto įregistravimą ir / arba atkūrimą, pareiškėja dėl to teikia skundą teismui.

Nesutikdama su 2000 m. Sprendimu ir prašydama atnaujinti terminą skundui dėl šio sprendimo paduoti, pareiškėja pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas prieš daugiau nei 10 metų iki skundo teismui pateikimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 str. 1 d.), tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismai, spręsdami skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgia į skundu ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą. Šio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tam tikrose bylose gali būti pripažįstama, kad administracinis sprendimas turėtų naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo jo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė, neįtikėtina teisinė situacija, teismai turi teisę spręsti praleisto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.

Pareiškėjos vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija yra išskirtinė: 1) be pareiškėjos žinios pareiškėjos seseriai buvo atkurta nuosavybės teisė (ne dalinė) į Hidroelektrinę, nepaisant to, kad tokios nuosavybės teisės atkūrimo metu nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys asmeninę jos nuosavybės teisę; 2) tokiais veiksmais, kurie savarankiškai yra kvalifikuotini kaip neteisėti, pareiškėjai buvo paneigta galimybė atkurti dalį nuosavybės teisių į Hidroelektrinę, kuri, remiantis aktualiu 2023 m. birželio 12 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, yra įvertinta net 306 000 Eur suma; 3) susiklosčiusios situacijos išskirtinumą lemia tai, jog galimybė pareiškėjai įgyti dalį nuosavybės teisių į Hidroelektrinę buvo paneigta ir V. K., ir Administracijos neteisėtais veiksmais, kurių faktas buvo išviešintas praėjus daugiau nei po 19 metų nuo 2000 m. Sprendimo priėmimo.

Pareiškėjos vertinimu, jeigu ji būtų informuota apie Sprendimą, neabejotinai laiku būtų pateikusi skundą, tačiau apie 2000 m. Sprendimo išviešinimo faktą pareiškėja sužinojo tik 2023 m. birželio 12 d. Pažymėjusi, kad asmens teisės turi būti ginamos ne vien formaliai, pareiškėja pabrėžė, kad nuosavybės teisės neliečiamumas konstitucinė teisė, todėl pagrįstai manytina, kad šioje situacijoje egzistuoja teisinis pagrindas atnaujinti terminą skundui dėl 2000 m. Sprendimo panaikinimo paduoti ir priimti jos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti šį aktą ir įpareigoti Administraciją priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą nustatant, kad V. K. atkurtina tik ½ dalis nuosavybės teisės į Hidroelektrinę. Juo labiau, kad teikiamas pareiškėjos reikalavimas savaime nepažeistų iš 2000 m. Sprendimo kylančių teisinių santykių stabilumo, o kaip tik užtikrintų ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą, pareiškėjai iš esmės prašant, kad Administracijos sprendime būtų detalizuota V. K. priklausanti atkurtinos nuosavybės teisės dalis.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė tuo, jog jos reikalavimas tikėtinai pagrįstas, o neužtikrinus reikalavimo, pareiškėjai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. V. K., kaip teisėta savininkė, gali imtis priemonių perleisti Hidroelektrinę kitiems asmenims, be to, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, jo vykdymas būtų ženkliai apsunkintas.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. vasario 22 d. nutartimi: 1) priėmė pareiškėjos skundo dalį, kuriuo buvo prašoma panaikinti Administracijos 2024 m. sausio 11 d. Raštą; 2) neatnaujino termino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl 2000 m. Sprendimo panaikinimo; 3) atsisakė priimti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos seneliams Z. E. N. ir P. N. nuosavybės teise priklausiusį turtą – Hidroelektrinę; 4) netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas vadovavosi ABTĮ 29 straipsniu, 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir pažymėjo, kad skundą atsisakoma priimti, jei praleistas skundo padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnį sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Vadovaudamasis oficialiąja konstitucine doktrina bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, teismas pažymėjo, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, o įstatymu apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu.

Teismas nurodė, kad pareiškėja neginčijo aplinkybės, jog praleido terminą skundui [dėl 2000 m. Sprendimo] paduoti, taip pat aplinkybių, kad jai 2023 m. birželio 12 d. tapo žinoma, jog nuo 2019 m. gruodžio 5 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas naujas nekilnojamasis daiktas – Hidroelektrinė kaip trečiojo suinteresuoto asmens asmeninė nuosavybė, taip pat kad Administracija 2023 m. spalio 6 d. pateikė pareiškėjai ginčijamo sprendimo ir kitų su ginčijamu sprendimu susijusių dokumentų kopijas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog skundo padavimo terminas šiuo atveju skaičiuotinas nuo asmens sužinojimo apie priimtą administracinį aktą, teismas vertino, kad pareiškėja skundą teismui turėjo pateikti iki 2023 m. lapkričio 5 d. Buvo nustatyta, kad pareiškėjos atstovas skundą teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2024 m. vasario 12 d., t. y. daugiau nei tris mėnesius praleidęs įstatyme nustatytą skundo padavimo teismui terminą.

Teismo vertinimu, pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą terminą grindė tuo, jog neturi teisinio išsilavinimo, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Žemės sklype esantys statinio likučiai yra atskiras nekilnojamasis daiktas, tačiau teismas pažymėjo, kad paprastai teisinių žinių neturėjimas yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir negali būti vertinama kaip nepriklausiusi nuo pareiškėjos valios. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, teismas nenustatė ir darė išvadą, kad pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga, nepateisinamai ilgą laiką delsė kreiptis į teismą. Nenustatęs, kad terminas praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, teismas sprendę, kad atnaujinti terminą nebuvo pagrindo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja skundą dėl Raseinių rajono valdybos 2000 m. Sprendimo panaikinimo teismui padavė praėjus daugiau nei 10 metų nuo šio akto priėmimo dienos. Teismas pabrėžė, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti nustatomos šio naikinamojo termino taikymo išimtys, tačiau nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokios išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad būtų neteisinga taikyti ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą.

Įvertinęs ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotus išaiškinimus, teismas sprendė, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėja kreipėsi į teismą dėl 2000 m. Sprendimo, kuris priimtas daugiau kaip prieš dešimt metų, panaikinimo, todėl yra praleidusi dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamo akto priėmimo dienos. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 2000 m. Sprendimo panaikinimo netenkino ir šiuo pagrindu.

Teismas taip pat vertino, kad neatnaujinimas termino dėl 2000 m. Sprendimo panaikinimo reiškia, kad procesiškai užkertamas kelias spręsti dėl terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, o taip pat ir tikrinti bei vertinti 2000 m. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi visų šių reikalavimų išsprendimas nesukels tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjai, t. y. faktiškai neapgins jos teisių ar teisėtų interesų.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Raseinių rajono valdybos 2000 m. Sprendimą ir įpareigoti Administraciją pašalinti padarytą pažeidimą (priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ nuostatas), taip pat skundo dalis, kuria prašoma teismo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Hidroelektrinės likučius, atsisakytina priimti, nes skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi, įvertinęs nurodytus argumentus, darė išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje užtikrinti reikalavimą nebuvo pagrindo. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodyti hipotetinio pobūdžio argumentai dėl to, kad nesustabdžius ginčijamo administracinio akto galiojimo gali kilti neigiamos pasekmės, galima žala ar būtų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėja R. S. atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Regiono administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 22 d. nutarties dalis, kuriomis teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti skundą dėl 2000 m. Sprendimo panaikinimo bei prašymą atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Hidroelektrinės likučius; 2) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo skundo prašymą dėl termino atnaujinimo skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti; 3) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pareiškėjos prašymą atnaujinti Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Hidroelektrinės likučius; 4) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti 2000 m. spalio 5 d. Sprendimą ir įpareigoti Administraciją pašalinti padarytą pažeidimą – priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ nuostatas; 5) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria teismas netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėja nurodo, jog, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja reali tikimybė, kad pareiškėjai gali būti padaryti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja į bylą pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių V. K. nesąžiningumą. Pabrėžtina, kad pareiškėja visiškai nebuvo informuota nei Administracijos, nei V. K. apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir apie 2000 m. Sprendimą, V. K., būdama Žemės sklypo bendrasavininkė, nederino šio turto valdymo, disponavimo klausimų su pareiškėja, kuri laikytina faktine Hidroelektrinės valdytoja. Atsižvelgiant į nustatytą Hidroelektrinės vertę, egzistuoja objektyvi grėsmė, kad siekdama išvengti jai galbūt tenkančių neigiamų teisinių padarinių (netekti pusės statinio vertės), V. K. gali laisvai ir nekliudomai tiesiog perleisti ar kitaip realizuoti Hidroelektrinę, dėl ko pareiškėjos skundo nagrinėjimas bus beprasmis, pareiškėja neturėtų teisinės galimybės nukreipti reikalavimą į sąžiningą įgijėją. Be to, nesąžiningi V. K. veiksmai yra pasireiškę ir anksčiau. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą taip pat lemia būtinybė išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu.

Dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria teismas neatnaujinęs procesinio termino atsisakė priimti pareiškėjos reikalavimą panaikinti 2000 m. Sprendimą (pagal šią nutartį skundo 4 reikalavimas), pareiškėja nurodo, kad ji prašymą atnaujinti šį procesinį terminą grindė kitomis aplinkybėmis nei nurodė ir vertino teismas. Pabrėžtina, kad ji iš Administracijos 2023 m. spalio 6 d. gavusi 2000 m. Sprendimą ir V. K. prašymą, apskritai nenustatė, kad šis sprendimas galėjo būti teisinė kliūtis siekti Hidroelektrinės nuosavybės dalies, t. y. pareiškėja turėjo pagristą pagrindą vertinti, kad 2000 m. Sprendimas V. K. neatkūrė didesnės nuosavybės teisės dalies už tą, kurią šis asmuo galėjo įgyti (t. y. ½ dalį ). Pareiškėja pažymi, kad 2000 m. Sprendimo teisinių padarinių, kurie kyla pareiškėjai, nenurodė ir Administracija 2023 m. spalio 6 d. rašte Nr. (2.19 E) M2550 „Dėl informacijos pateikimo“. Taip pat iš Administracijos atsakymų pareiškėjai nebuvo aišku, kaip ir Administracijai, dėl V. K. atkurtų nuosavybės teisių į Hidroelektrinę dalies. O tai leidžia daryti išvadą, kad jeigu 2000 m. Sprendimu vis dėlto buvo atkurta visa nuosavybės teisė į Hidroelektrinę, pareiškėja apie tai Administracijos nebuvo informuota. Tik tada, kada pareiškėja gavo Administracijos 2024 m. sausio 11 d. Raštą, pareiškėjai tapo žinoma, kad 2000 m. Sprendimas, tikėtina, yra teisinė kliūtis pareiškėjai siekti atkurti jai priklausančią nuosavybės teisės dalį į Hidroelektrinę, todėl termino pradžia skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti laikytina 2024 m. sausio 11 d. Jeigu ir būtų vertinama, kad 2000 m. Sprendimu sukelti teisiniai padariniai pareiškėjai galėjo būti suprantami dar 2023 m. spalio 6 d., sprendžiant dėl procesinio termino atnaujinimo, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes ir kitus kriterijus. Pareiškėjos įsitikinimu, vertinant, kad pareiškėja apie prieš 23 metus priimtą sprendimą sužinojo 2023 m. spalio 6 d., skundo pateikimas 3 mėnesiais vėliau, nelaikytinas pareigos veikti operatyviai pažeidimu.

Pareiškėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino reikšmingų aplinkybių visumos, todėl vien formaliais pagrindais netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti aktualų procesinį terminą, todėl ši nutarties dalis naikintina.

Vadovaudamasi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant šias nuostatas, pareiškėja akcentuoja, kad praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia išskirtinė situacija, kuri sudaro pagrindą pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis ir 10 metų naikinamojo termino netaikyti. Atsižvelgiant į pareiškėjos skundu siekiamus teisinius padarinius, manytina, kad formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių bei rizikos paneigti pareiškėjos konstitucinę teisę į Hidroelektrinės nuosavybę, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismo ir ši skundžiamos nutarties dalis yra neteisėta, todėl naikintina; be to, akivaizdu, jog 2000 m. Sprendimas yra neteisėtas, kadangi priimtas pažeidžiant tokio pobūdžio sprendimo priėmimui nustatytas procedūras.

Pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai nutartimi atsisakė priimti jos skundo reikalavimą dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į Hidroelektrinę ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atnaujinimo. Teismas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl pasekmių, kurios kilo netenkinus pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti. Iš administracinių teismų suformuotos praktikos matyti, kad tokio prašymo nagrinėjimas yra sietinas su materialiosios teisės turėjimu, o tokio prašymo pagrįstumas yra

analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ne skundo / prašymo priėmimo stadijoje, todėl tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti aptariamą skundžiamos nutarties dalį.

Pareiškėja pažymi, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad neatnaujinus skundo padavimo termino dėl 2000 m. Sprendimo panaikinimo, procesiškai užkertamas kelias spręsti dėl terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atnaujinimo. Pareiškėja primena, kad ji skunde jau išsamiai motyvavo, kad 2000 m. Sprendimo priėmimo ar palikimo galioti faktas procesiškai neužkerta kelio pareiškėjai prašyti, kad jai būtų atkurta nuosavybės teisė į jai priklausančią Hidroelektrinės dalį, kadangi pagal V. K. pateiktus dokumentus manytina, jog šiam asmeniui 2000 m. Sprendimu pagal teisę (lot. k. de jure) nebuvo atkurta didesnė nuosavybės dalis už tą, į kurią teisę atkurti nuosavybę minėtas asmuo galėjo įgyti.

Pareiškėja pastebi, kad teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos reikalavimą dėl Administracijos 2024 m. sausio 11 d. Rašto panaikinimo, tačiau teismui atsisakius priimti pareiškėjos prašymą dėl Atkūrimo įstatyme įtvirtintų terminų atnaujinimo, susiklostė situacija, kad teismas pasisakė dėl bylos baigties net nepradėjęs jos iš esmės nagrinėti. Taigi, net ir priimto pareiškėjos skundo reikalavimo patenkinimo atveju, tai nesukels jokių teisinių pasekmių pareiškėjai, kadangi ji neturės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalių, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti 2000 m. Sprendimą neatnaujinus termino skundui paduoti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.), taip pat atsisakyta priimti skundo reikalavimą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus ir netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties (skundžiamų dalių) pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) laikytis teisės aktuose įtvirtintų skundo padavimo terminų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Iš skundžiamos pirmosios instancijos nutarties matyti, kad teismas, vertindamas pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą dėl 2000 m. Sprendimo, darė išvadą, kad pareiškėja pavėluotai kreipėsi į teismą nuo to momento, kai jai tapo žinomas šio sprendimo turinys. Kita vertus, teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl 2000 m. Sprendimo panaikinimo praleidusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį 10 metų terminą, kuris negali būti atnaujinamas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjos siekiamas apskųsti 2000 m. Sprendimas yra priimtas 2000 m. spalio 5 d., byloje nėra ginčo, kad pareiškėja į teismą dėl šio administracinio akto panaikinimo (kartu su išvestiniu reikalavimu Administracijai) kreipėsi praleidusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį 10 metų terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

Nors pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, susijusias su momentu, kaip pareiškėja sužinojo apie 2000 m. Sprendimą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog naikinamojo termino, įtvirtinto ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu (žr., pvz., 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2019). Taigi, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suponuoja, kad nepriklausomai nuo to, kada asmuo sužinojo apie skundžiamą aktą, naikinamasis dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo akto priėmimo dienos, o ne nuo asmens sužinojimo apie aktą dienos. Taigi, aplinkybės, kada pareiškėja sužinojo apie ketinamą apskųsti administracinį aktą, sprendžiant dėl naikinamojo termino taikymo, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos.

Aiškindamas ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Naikinamasis dešimties metų terminas gali būti netaikomas byloje nustačius aplinkybes, kurios gali būti laikomos išimtinėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-968/2021).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtinto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė, netoleruotina teisinė situacija, teismai turi teisę CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto procesinio termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-226-248/2016).

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad formalus, griežtas požiūris į absoliutaus pobūdžio terminų taikymą, saugant bendrąjį teisinio tikrumo principą ir visiškai neatsižvelgiant į situacijos realijas, į jos išskirtinumą, neatliekant susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo, gali pažeisti asmens materialines teises (žr., pvz., mutatis mutandis 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Zehentner prieš Austriją, pareiškimo Nr. 20082/02, § 64–65).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir atskirajame skunde prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti grindė išskirtine susiklosčiusia situacija, t. y. kad buvo paneigta pareiškėjos teisė atkurti nuosavybę į jai turinčią tekti Hidroelektrinės likučių dalį. Pareiškėja akcentavo, kad pareiškėja ir jos sesuo yra Žemės sklypo, kuriame yra ginčo Hidroelektrinė bendrasavininkės.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, kad nenustatė ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto 10 metų termino netaikymo išimčių ir vertino ne tas aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti.

Kartu pažymėtina, jog sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju susiklostė išskirtinė situacija, vertintinas siekiamų apginti vertybių pobūdis, suinteresuoto asmens ir kitų asmenų interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į teisnių santykių stabilumo, teisinio tikrumo imperatyvus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja siekia inicijuoti ginčą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą srityje. Kartu su skundu yra pateikta duomenų, jog pareiškėja kartu su savo seserimi lygiomis dalimis atkūrė nuosavybės teises į jų seneliams priklausiusią žemę, kurioje yra ginčo hidrotechninio įrenginio likučiai. Taip pat pažymėtina, jog iš bylos duomenų (tiek, kiek pateikta su skundu) spręstina, jog pareiškėja buvo pagrįstai įsitikinusi, jog atkūrimo procesas aktualioje teritorijoje yra baigtas Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 72/7435 „Dėl nuosavybės atstatymo pilietei R. S.“; pareiškėja, kaip viena iš savo senelių (buvusių savininkų) palikuonių, nebuvo įtraukta į tolesnę nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ar apie ją informuota; šios procedūros rezultatai paviešinti viešame registre 2019 metais, pareiškėja apie tai, kad nuosavybės į Hidroelektrinę atkurtos V. K., sužinojo 2023 m. spalio 6 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises. Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog susiklostė teisiškai išskirtinė situacija ir išimtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų termino netaikyti ir praleistą procesinį terminą atnaujinti, kadangi formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmens teisė kreiptis dėl teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Be to, formalus įstatymo normų taikymas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo principui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-656-556/2021, 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-442/2021, 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022).

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino aplinkybių, kuriomis pareiškėja grindė prašymą atnaujinti terminą, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina, pareiškėjai atnaujinamas terminas skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti ir skundo reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti Administraciją priimti VAĮ reikalavimus atitinkantį sprendimą, priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vertindama atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą (prašymą) atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į Hidroelektrinę ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad tokia piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teisė įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje – joje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso, reglamentuojamo viešosios teisės normomis, stadija. Dėl to prašymų atnaujinti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminus nagrinėjimas priskirtinas administraciniams teismams. Tai savo ruožtu lemia, kad, priešingai nei kitose administracinėse bylose, minėto termino atnaujinimo klausimas nėra sprendžiamas skundo priėmimo metu (ABTĮ 33 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-901-552/2015, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-495-492/2019). Kita vertus, sprendžiant minėto pobūdžio prašymų priėmimo klausimą, negali būti taikomos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytas pareiškėjo galimybes kreiptis į teismą ribojantis 10 metų terminas, kaip nėra taikomas ir bendras kreipimosi į teismą terminas, numatytas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-519/492/2019).

Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad neatnaujinus termino skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti, procesiškai užkertamas kelias spręsti dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atnaujinimo, kad tokio klausimo nagrinėjimas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, pastebėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016, 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-665-968/2023).

Tačiau kartu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Vis dėlto, tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Akcentuotina, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo, pareiškimo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; kt.).

Atsižvelgdama į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą specifinį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso etapą ir jo paskirtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, kaip ir be pagrindo skundo priėmimo stadijoje iš dalies vertino tokio prašymo (ne)tenkinimo perspektyvą, todėl ir ši skundžiamos nutarties dalis naikinama, o pareiškėjos skundo dalies, kuria prašoma atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Hidroelektrinę, priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, kas reiškia, jog nėra aišku dėl priimtų nagrinėti visų skundo reikalavimų, t. y. nėra galutinai apibrėžtos ginčo ribos. Atsižvelgiant į tai, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas tiesiogiai sietinas su ginčo dalyku, naikinama ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir šio klausimo nagrinėjimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą dėl įrodymų prijungimo, t. y. prašė prijungti į bylą pateiktą Administracijos atsiliepimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties (skundžiamų dalių), kuria išspręstas skundo priėmimo klausimas ir kiti prašymai, pagrįstumo vertinimas, todėl šioje proceso stadijoje nevertintini ginčo šalių argumentai dėl priimto nagrinėti skundo reikalavimo pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja už atskirąjį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį. ABTĮ 36 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami proceso šalių atskirieji skundai. Kadangi pareiškėja sumokėjo žyminį mokestį už procesinį dokumentą, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, jai grąžintina 15 Eur žyminio mokesčio (ABTĮ 38 str. 1 d. 8 p.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai atnaujinamas terminas skundui dėl 2000 m. Sprendimo paduoti, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis (2024 m. vasario 22 d. nutarties rezoliucinės dalies 3 pastraipa), kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimus panaikinti 2000 m. Sprendimą ir įpareigoti Administraciją ištaisyti pažeidimą, t. y. priimti sprendimą atitinkantį VAĮ reikalavimus, atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos seneliams Z. E. N. ir P. N. nuosavybės teise priklausiusį turtą – Hidroelektrinę, panaikinama ir šiose dalyse skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat naikinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis (2024 m. vasario 22 d. nutarties rezoliucinės dalies 1 pastraipa), kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir šis klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsniu, 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl Raseinių rajono valdybos 2000 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei V. K.“ paduoti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 22 d. nutarties dalį (rezoliucinės dalies 1 ir 3 pastraipas) panaikinti ir pareiškėjos skundo reikalavimų, kuriais prašoma:

- panaikinti Raseinių rajono valdybos 2000 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei V. K.“ ir įpareigoti Raseinių rajono savivaldybės administraciją ištaisyti pažeidimą, t. y. priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus;

-atnaujinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos R. S. seneliams Z. E. N. ir P. N. nuosavybės teise priklausiusį turtą – hidrotechninio įrenginio (hidroelektrinės) likučius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini) –

priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. perleisti, perduoti, panaudoti, ar kitaip realizuoti hidrotechninio įrenginio (hidroelektrinės) likučius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (1/2 dalį) – perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti pareiškėjai R. S. 15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan