2015-11-11 Nr. AB-21852-3-61-3-04977-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1042-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04977-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui N. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens V. U. atstovei L. U.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų V. U. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agro Neveronys“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant V. U., V. M., N. R. O., P. A., S. A., P. J., A. M. ir valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Agro Neveronys“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „Agro Neveronys“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–21A), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2013 m. liepos 24 d. sprendimus Nr. 7S-124, Nr. 7S-128, Nr. 7S-135, Nr. 7S-136, Nr. 7S-137; 2) panaikinti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 27-408 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 05-62 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 52-4093 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“; 3) panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 7VĮ -(14.7.2)-1528 „Dėl Kauno apskrities viršininko 1998 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 52-6791 ir 1998 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 05-2240 12 priedo pakeitimo“.

Nurodė, kad jis 25 metų laikotarpiui yra išsinuomojęs 33,0769 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), pagal 2004 m. birželio 14 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N52/2004-0032, 2012 m. gegužės 22 d. susitarimą Nr. 7AŽN-99 bei pagal 2012 m. gegužės 28 d. susitarimą Nr. 7SŽN-36. Į šio žemės sklypo atitinkamas dalis ginčijamais NŽT sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant žemę savininkams P. J., A. M., S. A., A. Š. ir E. M.. Pažymėjo, jog šiame žemės sklype yra jam priklausantys pastatai bei inžineriniai tinklai, žemės sklypas yra naudojamas tiesioginėje Bendrovės veikloje. Pareiškėjo nuomone, NŽT priimti ginčijami sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybes teisės į Bendrovės išsinuomotą žemės sklypą, yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl privalo būti panaikinti.

Paaiškino, jog, remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, jis kreipėsi su prašymu į Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Kauno rajono žemėtvarkos skyrius) dėl nuomojamo žemės sklypo išpirkimo iš valstybės. Tačiau iki pat skundžiamų sprendimų priėmimo atsakymas į UAB „Agro Neveronys“ prašymą nebuvo gautas. Kaip paaiškėjo vėliau, skundžiamais sprendimais į žemės sklypą, kurį pageidavo įsigyti Bendrovė, buvo atkurtos nuosavybės teisės, nors pareiškėjo teigimu, jis turėjo pirmenybės teisę įsigyti šį žemės sklypą iš valstybės. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, jis, teisėtai naudodamasis žemės sklypu ir ant jo esančiais statiniais, turėjo įstatymo suteiktas teises šį žemės sklypą įsigyti, tačiau skundžiamais sprendimais ši pareiškėjo teisė buvo paneigta.

Nurodė, jog priimant skundžiamus sprendimus buvo grubiai pažeista nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarka. Atsakovas NŽT, atkurdamas nuosavybės teises savininkams, nesilaikė imperatyvių teisės aktų nuostatų, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 18 punkte įtvirtinto reikalavimo – pranešti būsimam žemės savininkui apie sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį, o valstybinės žymės nuomininkui – apie numatomą išnuomoto žemės sklypo (ar jo dalies) perleidimą. Toks pat teisinis reglamentavimas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (6.495 bei 6.559 str.). Tačiau NŽT pareiškėją apie žemės sklypo perleidimą informavo jau po to, kai buvo priimti skundžiami sprendimai.

Atkreipė dėmesį į tai, jog priimant ginčijamus sprendimus buvo neatsižvelgta į tai, kad dalis terminų, kurie yra svarbūs nuosavybės teisių atkūrimui, buvo praleisti. Pareiškėjo žiniomis, prašymus grąžinti turėtą žemę P. J. pateikė 2007 m. liepos 3 d., S. A. – 2004 m. birželio 6 d., E. M. – 1992 m. gruodžio 3 d., t. y. ženkliai praleidę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytą terminą. Kiek yra žinoma pareiškėjui šie terminai minėtiems asmenims teisme nebuvo atnaujinti. Atitinkamai kaip neteisėti ir nepagrįsti, pasak pareiškėjo, turi būti pripažinti bei panaikinti: 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimas Nr. 7S-124, kuriuo buvo nuspręsta P. J. grąžinti 1,6412 ha žemės; 2013 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 7S-135, kuriuo buvo nuspręsta S. A. grąžinti 1,10 ha žemės ir 2013 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 7S-137, kuriuo buvo nuspręsta E. M. grąžinti 1,110 ha žemės.

Nesutiko ir su NŽT 2013 m. liepos 24 d. priimtu sprendimu Nr. 7S-128, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos A. M.. Nurodė, kad Kauno rajono Karmėlavos agrarinės reformos tarnybos 1996 m. gruodžio 1 d. išvadoje buvo nurodyta, jog A. M. yra tikslinga atkurti nuosavybės teises į 1,27 ha žemės, iš to ploto: 0,15 ha grąžinti ekvivalentine natūra (duomenys neskelbtini), o 1,12 ha išpirkti, išmokant valstybės kompensaciją. Pažymėjo, kad A. M. sutiko ir pats prašė išmokėti jam piniginę kompensaciją už 1,12 ha žemės, valdytos (duomenys neskelbtini). A. M. mirė 1993 m. gruodžio 30 d., jo turtą paveldėjo A. M.. Paveldėjimo teisės liudijime buvo aiškiai nurodyta, kad A. M. paveldi piniginę kompensaciją už 1,12 ha žemės sklypo, valdyto (duomenys neskelbtini), tačiau turto paveldėtoja A. M. 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą NŽT, kuriuo ji prašė atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, esančią po UAB „Agro Neveronys“ šiltnamiais, o atsakovas nepagrįstai, neturėdamas jokio teisinio pagrindo tenkino šį A. M. prašymą. Visų pirma, A. M. apskritai neturėjo teisės reikšti prašymą NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, kadangi notaro išduotame paveldėjimo teisės liudijime buvo aiškiai nurodyta, kad A. M. paveldi piniginę kompensaciją už 1,12 ha žemės sklypo, valdyto (duomenys neskelbtini), o ne A. M. valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Antra, A. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo pateikė praleidusi nustatytą terminą. Trečia, jau buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. M., taigi, jo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo jau nebegalėjo būti keičiama.

Dėl NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 7S-136, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos A. Š., pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno apskrities valdytojo 1996 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 05-62 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemę kaimo vietovėje Kauno rajone“ 12 priede buvo nurodyta, kad A. Š. nuosavybės teisės yra atkuriamos tokiu būdu: ekvivalentine natūra ir išmokant kompensaciją pinigais. Toks pat nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nurodytas ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. sprendime Nr. 52-409345. Pagal aukščiau nurodytus dokumentus A. Š. turėjo būti suteiktas 0,22 ha žemės sklypas, o už 6,07 ha žemės turėjo būti išmokama kompensacija pinigais. Tačiau NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2010 m. rugsėjo 2 d. priėmė įsakymą Nr. 27-408, kuriuo ankstesni sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. Š. buvo pakeisti taip, kad už atkuriamą nuosavybę nebeliko kompensacijos pinigais (buvo nuspręsta visą nuosavybę atkurti natūra). A. Š. įgaliotas asmuo L. U. (buvusi pavardė Mockienė) 2004 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į Kauno rajono Žemėtvarkos skyrių su prašymu pakeisti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. priimtą sprendimą Nr. 52-4093 ir nurodė, jog pageidauja, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta natūra. 2011 m. lapkričio 20 d. L. U. NŽT pateikė papildomą prašymą, kuriame nurodė, jog prašo sugrąžinti mirusiosios A. Š. žemę, kurios plotas yra 5,6 ha, esančią (duomenys neskelbtini), po pareiškėjo šiltnamiais, natūra. Prašymai pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, buvo pateikti pavėluotai, be to, jau buvo priimti ir pradėti įgyvendinti sprendimai dėl nuosavybės teisių A. Š. atkūrimo. Taigi, A. Š. valia atkurti nuosavybės teises jos pasirinktu būdu negalėjo būti pakeista.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 60A–67) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad iki pareiškėjui įgyjant statinius, esančius šio ginčo žemės sklype, buvo nustatyta, kad kaimo vietovėje nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams eksploatuoti užimtas žemės sklypas grąžinamas nuosavybės teisių atkūrimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog jis turėjo pirmenybės teisę įsigyti ginčo žemės sklypą iš valstybės ir tai, jog įstatymai ir teisės aktai nenustato jokių prioritetų pretendentams atkurti nuosavybės teises prieš kitus teisinių santykių dalyvius, yra nepagrįsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1920/2012).

Dėl neva pažeistos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos, t. y. kad nebuvo laikytasi Tvarkos 18 punkte įtvirtinto reikalavimo informuoti pareiškėją, atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, manė, kad tai nėra pagrindas panaikinti ginčijamus sprendimus. Atkreipė dėmesį į tai, jog Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-392-97/2011 patvirtino taikos sutartį tarp UAB „Agro Neveronys“ ir NŽT, S. Š., A. Š., Rolando E. K., V. G., J. L., A. J. ir kt. dėl 54,9920 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 5233/0016:223, naudojimosi tvarkos. Tai, atsakovo teigimu, patvirtina, jog pareiškėjas buvo informuotas apie numatomą išnuomoto žemės sklypo dalies perleidimą tretiesiems asmenims.

Dėl NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 7S-124, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos P. J., nurodė, jog 1993 m. rugpjūčio 25 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. M. nuosavybės teise valdytą žemę pateikė T. M.. T. M. prašyme taip pat nurodyti kiti buvusio žemės savininko įpėdiniai – P. J. ir I. M.. Atsakovas, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, jog savalaikis asmens dokumentų, nuosavybės teisių ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimas, leido institucijai, nagrinėjusiai piliečių prašymus, atkurti nuosavybės teises, todėl P. J. laikytina tinkama pretendente nuosavybės teisių atkūrimui. Be to, pati T. M. laikė P. J. tinkama pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą ir neginčijo jos atžvilgiu priimtų sprendimų.

Dėl NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 7S-128, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos A. M., nurodė, jog 1991 m. lapkričio 21 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko G. M. nuosavybės teise valdytą žemę pateikė A. M.. Kauno apskrities viršininkas 1998 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 52/6791 (pakeistas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.20-1528)) atkūrė nuosavybės teises perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,15 ha žemės sklypą ir atlyginant už 0,92 ha žemės litais. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 2, 5 ir 10 straipsnių, Atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2009 m. rugsėjo 10 d. įstatymo Nr. XI-543 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms suteikiant prioritetą nuosavybės teisėms į žemę atkurti natūra ir ginčo teritorijai patenkant į grąžintiną piliečiams žemę, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai išreikštos valios dėl būdo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. M., yra nepagrįsti. NŽT nurodė ir tai, jog dalis pagal Kauno apskrities viršininko 1998 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 52/6791 išmokėtų pinigų, t. y. už 0,20 ha, 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo grąžinta į Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus sąskaitą.

Dėl NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 7S-135, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos S. A., nurodė, kad 1991 m. spalio 14 d. S. A. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. 1992 m. lapkričio 30 d. susitarimu L. G., R. G., J. G., A. G., E. M. ir S. A. susitarė dėl jiems tenkančių buvusio žemės savininko J. G. žemės dalių. Taigi, S. A. tinkamai ir aiškiai Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl, NŽT nuomone, ginčijamas sprendimas yra teisėtas, o pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

Dėl NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 7S-136, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos A. Š., nurodė, jog 1991 m. lapkričio 18 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. Š. nuosavybės teise valdytą žemė pateikė A. Š.. 1992 m. lapkričio 30 d. susitarimu A. Š. ir A. Š. susitarė dėl jiems tenkančių buvusio žemės savininko J. Š. žemės dalių. Kadangi nuosavybės teisių į žemę atkūrimui prioritetas teikiamas natūrai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 7S-137, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos E. M., nurodė, jog E. M., kaip galima pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. G. žemę, buvo įrašyta R. G. 1991 m. spalio 2 d. prašyme, A. G. 1991 m. gruodžio 16 d. prašyme. 1992 m. lapkričio 30 d. susitarimu L. G., R. G., J. G., A. G., E. M. ir S. A. susitarė dėl jiems tenkančių buvusio žemės savininko J. G. žemės dalių. Taigi, E. M. tinkamai ir aiškiai, Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu, išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. A. atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–6) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog yra savo mamos, S. A., turto paveldėtojas. Jo nuomone, Bendrovės teisės į nuosavybę, priėmus skundžiamus sprendimus, nebuvo pažeistos. Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog Bendrovei priklauso prioritetinė teisė į ginčo žemę prieš kitų pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą. S. A. teigimu, UAB „Agro Neveronys“ argumentai dėl jo teisių į žemės sklypo privatizavimą pažeidimo turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti ir nesąžiningi. Pažymėjo ir tai, jog Bendrovė porą metų apskritai nevykdo jokios tiesioginės žemės ūkio veiklos ginčo žemės sklype. Be to, remdamasis internetinių tinklapių duomenimis (SODROS, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro) atkreipė dėmesį į tai, jog Bendrovėje nuo 2013 m. pradžios dirba tik vienas darbuotojas, dalis ginčo sklype esančių pastatų yra nusidėvėję, nebetinkami naudoti pagal paskirtį. S. A. nesutiko ir su kitu pareiškėjo skundo argumentu, jog S. A. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas praleidus Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą. Nurodė, jog pretendentė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1991 m. spalio 14 d., o prašymas tikslinant valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, buvo paduotas ir 1999 m. gegužės 20 d. Paaiškino, jog S. A. visą nuosavybės teisių atkūrimo laiką, t. y. iki 2005 m., buvo aiškinama, jog nuosavybės teisių į jos tėvelio J. G. žemę atkurti nėra galimybių, kadangi žemė yra užimta Neveronių šiltnamio kombinato (šiuo metu UAB „Agro Neveronys“) pastatais. Jis nuolat lydėdavo savo motiną į NŽT Kauno skyrių ir šią aplinkybę taip pat patvirtindavo NŽT Kauno skyriaus darbuotojai. Tik nuo 2004 m. birželio 14 d. sudarytos sutarties tarp Lietuvos valstybės ir UAB „Agro Neveronys“, ginčo žemė galėjo būti laikoma valstybės išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą, ir tik nuo šios datos, atsirado teisinės prielaidos pretendentams ją atgauti natūra. Todėl S. A. motinos 2004 m. birželio 6 d. pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo po Bendrovės pastatais yra ne valios grąžinti žemę pareiškimas, bet sutikimas, kad žemė gali būti grąžinta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 12–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog yra E. M. turto paveldėtojas. Pažymėjo, jog paveldėjimo mokestis yra sumokėtas, nuosavybės teisė įregistruota VĮ Registrų centre. Manė, jog žemė jam buvo grąžinta teisėtai, nepažiedžiant įstatymų. Nurodė ir tai, jog neketina pareiškėjui trukdyti žemės ūkio veiklos, turėjo paruošęs žemės nuomos sutarties projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. U. atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog yra A. Š. turto paveldėtoja. Nemanė, jog žemė A. Š. buvo grąžinta neteisėtai, o NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai nesilaikė įstatymų. Sprendimas A. Š. pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą buvo priimtas jos prašymu, išmokėta kompensacija buvo grąžinta į NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus sąskaitą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 113) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog nuosavybės teisės ginčijamu NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 7S-128 buvo atkurtos jos velioniui vyrui A. M.. Ji yra teismo sprendimu pripažinta savo mirusio vyro turto paveldėtoja. Manė, jog nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę buvo atliktas teisėtai, nepažeidžiant įstatymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 166) nurodė, jog pareiškėjo skunde pateiktų reikalavimų patenkinimas nesusijęs su VĮ Registrų centro Kauno filialo teisėmis ir pareigomis, todėl neturėdamas teisinio intereso šios bylos nagrinėjimo baigtimi, prašė teismo nelaikyti jo trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (III t., b. l. 45–55) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 7S-128, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises piliečiui A. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,20 ha žemės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 7S-136, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises pilietei A. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 5,62 ha žemės, NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 27-408 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 05-62 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 52-4093 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“ bei NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1528 „Dėl Kauno apskrities viršininko 1998 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 52-6791 ir 1998 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 05-2240 12 priedo pakeitimo“. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Nustatė, kad iš esmės ginčas yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos, kuri, pasak pareiškėjo, buvo grubiai pažeista.

Teismas pareiškėjo skundo argumentą, kad jis turėjo pirmenybės teisę nuosavybės teise įsigyti žemės sklypą iš valstybės, kadangi nuo 2004 m. birželio 14 d. nuomojosi šį žemės sklypą, vertino kritiškai. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatą, kuri buvo pakeista Atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2001 m. rugsėjo 3 d. įstatymu Nr. IX-489 bei Atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2009 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. XI-543, kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama ar nuomojama fiziniams, juridiniams asmenims ir Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių filialams, grąžinama natūra, jeigu ji pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei.

Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises grąžinant šią žemę natūra, valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Kai grąžinama natūra kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, arba kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant kitų asmenų nuomojamą žemę neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiu žemės sklypu, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.

Taigi, minėtu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta, jog kaimo vietovėje nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams eksploatuoti užimtas žemės sklypas grąžinamas nuosavybės teisių atkūrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1920/2012). Ginčijamų NŽT 2013 m. liepos 24 d. sprendimų Nr. 7S-124, Nr. 7S-128, Nr. 7S-135, Nr. 7S-136, Nr. 7S-137 5 punktuose kaip tik tai ir pažymėta – 2004 m. birželio 14 d. Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N52/2004-0032 sudaryta su UAB „Agro Neveronys“ dėl žemės sklypo tęsiama.

Šiuo klausimu taip pat svarbi yra ir Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio nuostata, kurioje nustatyti žemės įsigijimo nuosavybėn būdai. Išanalizavus minėtą teisės normą, akivaizdus prioritetas yra suteikiamas nuosavybės teisių į žemę grąžinimui, o ne valstybinės žemės pardavimui. Todėl pareiškėjo teiginys, jog teisės aktai nenustato jokių prioritetų pretendentams atkurti nuosavybės teises prieš kitus teisinių santykių dalyvius, yra nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo argumento, jog buvo padarytas procedūrinis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimas, t. y. NŽT, prieš atkurdama nuosavybės teises, neinformavo apie tai Bendrovės, teismas pažymėjo, kad nors Tvarkos 18 punkte yra nustatytas reikalavimas – pranešti būsimam žemės savininkui apie sudarytą valstybinės žymės nuomos sutartį, o valstybinės žemės nuomininkui – apie numatomą išnuomoto žemės sklypo (ar jo dalies) perleidimą, tačiau spręstina, kad šiuo atveju padarytas procedūros pažeidimas yra laikytinas mažareikšmiu, niekaip negalinčiu iš esmės pažeisti pareiškėjo teisių. Be to, pažymėjo ir tai, kad iš byloje esančios Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-392-97/2011 matyti, kad jau tuomet, 2007 m., Bendrovė inicijavo teisminį ginčą dėl nepagrįsto nuosavybės teisių atkūrimo asmenims į ginčijamą žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tuomet ginčas užsibaigė šalių taikos sutartimi. Todėl sutikta su atsakovo atsiliepime pateikta nuomone, jog taikos sutarties šalims derinant taikos sutarties sąlygas, pareiškėjas UAB „Agro Neveronys“ buvo informuotas apie numatomą išnuomoto žemės sklypo dalies perleidimą tretiesiems asmenis. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytas procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, lemiančiu ginčijamų 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimų panaikinimą.

Teismas nustatė, kad 1993 m. rugpjūčio 25 d. T. M. pateikė Kauno rajono Karmėlavos apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. M. nuosavybės teise valdytą 1,79 ha ploto žemę. Šiame prašyme T. M. nurodė, jog yra savo tėvo S. M. turto įpėdinė. Be savęs paveldimos žemės įpėdiniais nurodė ir J. P. bei I. M.. 2006 m. vasario 21 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pažymoje Nr. 913 buvo nustatyta, kad pilietė J. P. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko S. M. nuosavybės teisėmis valdytą 1,79 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais, pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą; kartu toks valios išraiškos būdas, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, nepateikus savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises, gali būti pripažintas tinkamu, tik jei jis buvo išreikštas nepasibaigus nustatytam terminui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1538/2012), teismas sprendė, jog J.

P. jau nuo 1993 m. rugpjūčio 25 d. pagrįstai yra laikoma pretendente į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Pati T. M. laikė J. P. tinkama pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą ir neginčijo jos atžvilgiu priimtų sprendimų. Nors J. P. tik 2007 m. liepos 3 d. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymą grąžinti buvusio savininko S. M. turėtą žemę natūra, tačiau šis prašymas nėra laikytinas pirminiu jos prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi dar 2006 m. vasario 21 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius, priimdamas pažymą, įvertino J.

P. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir pripažino juos tinkamais. Todėl teismas konstatavo, jog J. P. termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus nepraleido, o ginčijamas 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimas Nr. 7S-124, kuriuo buvo nuspręsta P. J. atkurti nuosavybės teises į dalį buvusio savininko S. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra pagrindo.

Analogiški teismo argumentai taikyti ir pareiškėjo skundo reikalavimams dėl 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimo Nr. 7S-135, kuriuo buvo nuspręsta S. A. grąžinti 1,10 ha žemės ir dėl 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimo Nr. 7S-137, kuriuo buvo nuspręsta E. M. grąžinti 1,110 ha žemės, panaikinimo. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad S. A. ir E. M., kaip tinkamos pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko J. G. turėtą žemę, buvo įrašytos 1991 m. spalio 2 d. brolio R. G. pateiktame prašyme, o 1992 m. lapkričio 30 d. buvo pasirašytas susitarimas tarp visų pretendentų L. G., R. G., J. G., A. G., E. M. ir S. A. dėl jiems tenkančių buvusio žemės savininko J. G. žemės dalių. Be to, 1991 m. spalio 14 d. S. A. pateikė prašymą Kauno rajono žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises, o E. M. kaip tinkama pretendentė dar kartą buvo paminėta sesers A. G. 1991 m. gruodžio 16 d. prašyme. 1999 m. spalio 12 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius pažymomis Nr. 629 ir Nr. 627 pripažino, kad S. A. ir E. M. turi nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. turėtą žemę, po 1,37 ha žemės kiekvienai. Todėl teismas konstatavo, jog visi šie valingi S. A. ir E. M. veiksmai buvo atlikti iki pasibaigiant terminui pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Atitinkamai, 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimai Nr. 7S-135 ir Nr. 137, kuriais nuspręsta S. A. ir E. M. atkurti nuosavybės teises į dalį buvusio savininko R. G. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra teisėti, nėra pagrindo juos naikinti.

Dėl kitų dviejų ginčijamų 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimų Nr. 7S-128 ir Nr. 7S-136, teismas pažymėjo, jog, remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Tvarkos 3 punkte detalizuojant šią Atkūrimo įstatymo nuostatą nurodyta, kad iki nurodytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią pakeisti valią dėl būdo turi teisę ne tik pretendentas asmeniškai, bet ir jo įpėdiniai, jeigu toks prašymas pateiktas iki 2003 m. balandžio 1 d. ir nėra priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 ir kt.). Be to, 2003 m. balandžio 1 d. terminas yra naikinamasis, kurį praleidus, jis negali būti atnaujintas. Todėl vėlesnis, t. y. praleidus šį terminą, valios išreiškimas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog 1992 m. kovo 18 d. Kauno rajono Karmėlavos agrarinės reformos tarnybos išvadoje, atsižvelgiant į A. M. prašymą, jam buvo atstatyta nuosavybės teisė į 1,27 ha žemės, iš to ploto: 0,15 ha grąžinti ekvivalentine natūra ir 1,12 ha išpirkti, išmokant valstybės kompensaciją pinigais. A. M. mirė 1993 m. gruodžio 30 d. ir paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodyta, jog jam mirus jo turtą paveldėjo sutuoktinė A. M.. Paveldimą turtą sudaro: piniginė kompensacija už 1,12 ha žemės sklypą, valdytą (duomenys neskelbtini). 1998 m. balandžio 22 d.

Kauno apskrities viršininko administracija įsakymu Nr. 05-2240 įsakė atkurti, o 1998 m. balandžio 22 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/6791 A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko G. M. valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,15 ha žemės sklypą ir už 1,12 ha žemės išmokant kompensaciją pinigais. A. M. 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra. 2012 m. spalio 15 d.

NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į A. M. prašymą, įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1528 pakeitė 1998 m. balandžio 22 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr. 05-2240 ir 1998 m. balandžio 22 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/6791. Šiuo įsakymu buvo nuspręsta pakeisti A. M. pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. kompensaciją mokėti tik už 0,92 ha žemės, o 0,20 ha žemės grąžinti natūra. 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimu Nr. 7S-128 A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko G.

M. žemę. Sprendimu buvo nustatyta, kad A. M. tenkanti žemės sklypo dalis sudaro 0,20 ha. Taigi, A. M., 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikusi Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, pakeitė vyro A. M. išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – iš kompensacijos pinigais į žemės atkūrimą natūra. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir aukščiau aptartomis teisės normomis, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, jog toks valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas buvo išreikštas praleidus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nustatytą terminą, be to, jau buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A.

M.. Taigi, teismas sutiko su pareiškėjo nuomone, jog A. M. išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo jau nebegalėjo būti keičiama. Atsižvelgus į tai, ginčijami NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 7VĮ-(14.7.2)-1528 „Dėl Kauno apskrities viršininko 1998-04-22 sprendimo Nr. 52-6791 ir 1998-04-22 įsakymo Nr. 05-2240 12 priedo pakeitimo” bei 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimas Nr. 7S-128 laikyti nepagrįstais ir panaikinti.

Analogiški teismo argumentai taikyti ir pareiškėjo skundo reikalavimams dėl 2013 m. liepos 24 d. NŽT sprendimo Nr. 7S-136, kuriuo buvo nuspręsta A. Š. grąžinti 5,62 ha žemės natūra ir dėl 2010 m. rugsėjo 2 d. NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 27-408 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 05-62 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 52-4093 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“ panaikinimo.

Teismas nustatė, jog Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 05-62 įsakė atkurti, o 1996 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 52-4093 atkūrė A. Š. nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. valdytą žemės sklypą, nuosavybės atkūrimo būdai: 0,22 ha žemės grąžinti ekvivalentine natūra, o už 6,07 ha žemės išmokėti kompensaciją pinigais. 2004 m. rugsėjo 16 d. A. Š. įgaliotas asmuo L. U. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymą pakeisti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. priimtą sprendimą Nr. 52-4093 ir nurodė, jog pageidauja, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta natūra. 2011 m. spalio 20 d.

L. U., atstovaudama A. Š. turto paveldėtoją V. U., pateikė analogišką prašymą – grąžinti žemę natūra. NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į V. U. prašymą, 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 27-408, pakeitė 1996 m. sausio 12 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymą Nr. 05-62 ir 1996 m. sausio 12 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 52-4093. Šiuo įsakymu buvo nuspręsta pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y., nebetaikyti piniginės kompensacijos, o nuosavybės teises į visą žemę atkurti natūra.

Tokiu būdu, teismas sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, kad A. Š. įgalioto asmens L. U. pateikti prašymai pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, buvo pateikti pavėluotai, be to, jau buvo priimti ir pradėti įgyvendinti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. Š.. Todėl padarė išvadą, kad šiuo atveju pirminė A. Š. pateikta valia atkurti nuosavybės teises jos pasirinktu būdu negalėjo būti vėliau pakeista. Atsižvelgus į tai, panaikinti kaip nepagrįsti ir neteisėti 2013 m. liepos 24 d.

NŽT sprendimas Nr. 7S-136, kuriuo buvo nuspręsta A. Š. grąžinti 5,62 ha žemės natūra ir 2010 m. rugsėjo 2 d. NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymas Nr. 27-408 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 05-62 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 52-4093 pakeitimo bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“.

III. Tretieji suinteresuoti asmenys V. U. ir A. M. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 61–66), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti, ir priimti naują sprendimą – patenkintus skundo reikalavimus atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino administracinius aktus, kurie buvo susiję su nuosavybės teisių atkūrimu A. Š.. Iš pradžių 1996 m. sausio 12 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 05-62 A. Š. buvo numatyta atkurti nuosavybės teises tokiu būdu: 0,22 ha iš turėtos žemės atkuriant natūra, o už 6,07 ha turėtos žemės išmokant kompensaciją pinigais. Kompensaciją pinigais už dalį turėtos žemės A. Š. buvo priversta pasirinkti, kadangi žemės sklypas, į kurį turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės A.

Š., buvo užstatytas UAB „Agro Neveronys“ priklausančiais statiniais (Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 27 d. pažyma Nr. 721). Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą kitiems asmenims priklausančiais statiniais užstatyta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) 12 str. 2 p.). 1999 m. gegužės 13 d. buvo priimtas Atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (įsigaliojo nuo 1999 m. birželio 2 d.), pagal kurį prie valstybės išperkamos žemės nebebuvo priskiriama žemė, užimta fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais.

Remdamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, A. Š. įgaliotinė L. U. NŽT Kauno rajono skyriui pateikė prašymą pakeisti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 52-4093 ir nurodė, jog pageidauja, kad už valstybės išperkamą žemę būtų atlyginta natūra. Tai ji padarė iškart, kai tik iš NŽT Kauno rajono skyriaus gavo pranešimą, jog atitinkama žemė nebėra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir A. Š. gali būti atkurtos nuosavybės teisės į šį žemės sklypą. Taigi, termino pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, A.

Š. nebuvo praleidusi. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nurodė, jog buvo įgyvendintas 1996 m. sausio 12 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimas Nr. 52-4093 dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. Š., kadangi piniginė kompensacija pagal šį sprendimą nei A. Š., nei jos turto paveldėtojams nėra išmokėta. Taigi, atsiradus galimybei ginčo žemės sklypą grąžinti natūra, teisėtai ir pagristai tas buvo padaryta administraciniais aktais, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagristai panaikino administracinius aktus, kurie buvo susiję su nuosavybės teisių atkūrimu A. M. dėl tų pačių argumentų. Iš pradžių A. M. buvo numatyta atkurti nuosavybės teises tokiu būdu: 0,15 ha iš turėtos žemės atkuriant natūra, o už 1,12 ha turėtos žemės išmokant kompensaciją pinigais (žr., 1992 m. kovo 18 d. Kauno rajono Karmėlavos agrarinės tarnybos išvadą). Kompensaciją pinigais už dalį turėtos žemės A. M. buvo priverstas pasirinkti, kadangi žemės sklypas, į kurį jam turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, buvo užstatytas UAB „Agro Neveronys“ priklausančiais statiniais. Nuo 1999 m. birželio 2 d. įsigaliojus teisiniam reguliavimui (Atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui), pagal kurį prie valstybės išperkamos žemės nebebuvo priskiriama žemė, užimta fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais, remdamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, A. M. įpėdinė A. M. NŽT Kauno rajono skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į negrąžintą žemės sklypo dalį, kai tik iš NŽT Kauno rajono skyriaus gavo pranešimą, jog atitinkama žemė nebėra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir A. M. gali būti atkurtos nuosavybės teisės į šį žemės sklypą. Taigi, termino pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, A. M. įpėdinė A. M. nėra praleidusi. Pažymi, jog piniginė kompensacija pagal 1998 m. balandžio 22 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/6791 nei A. M., nei jo turto paveldėtojai A. M. nebuvo išmokėta, taigi, nelaikytina, jog aukščiau nurodytas sprendimas buvo įgyvendintas (Kauno apskrities viršininko administracijos Žemes tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. raštas Nr. S6-2465). Taigi, atsiradus galimybei ginčo žemės sklypą grąžinti natūra, teisėtai ir pagrįstai tas buvo padaryta administraciniais aktais, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 79–82), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti, ir priimti naują sprendimą – patenkintus skundo reikalavimus atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl nuosavybės teisių atkūrimo į statinių eksploatavimui naudojamą žemės sklypą, esantį kaimo vietovėje. Ginčo žemės sklypas 2004 m. birželio 14 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 52/2004-0032 pagrindu, kaip žemės sklypas, kuris būtinas UAB „Agro Neveronys“ nuosavybės teise valdomiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, išnuomotas UAB „Agro Neveronys“ (sutartis pakeista 2012 m. gegužės 22 d. susitarimu Nr. 7SŽN-99 ir 2012 m. gegužės 28 d. susitarimu Nr. 7ŽN-36). Byloje nesant įrodymų, kad ginčijami ir pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia pareiškėjo teises, jog sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų suvaržytos ar kitaip apribotos pareiškėjo teisės eksploatuoti jo nuosavybės teise turimus pastatus, kurie stovi ant pareiškėjui nepriklausančios žemės, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti pareiškėjo skundo teisėtu ir pagrįstu.

2. A. M. 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko G. M. nuosavybės teise valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 1998 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 52/6791 atkūrė nuosavybės teises A. M. perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,15 ha žemės sklypą ir atlyginant už 0,92 ha žemės litais. Atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2001 m. rugsėjo 3 d. įstatymo Nr. IX-489 2 straipsnio 3 dalimi pakeitus Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį ir nustačius, jog kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, o teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip, A. M. atsirado galimybė susigrąžinti G. M. nuosavybės teise valdytą žemę natūra. Nors byloje nėra A. M. ar jo įpėdinės prašymų raštu dėl valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto 2003 m. balandžio 1 d. termino, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino fakto, kad A. M. įpėdinė 2008 m. rugsėjo 10 d., galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1112 patvirtintai Pradėtų vykdyti sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kai pilietis pakeičia savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, panaikinimo ar pakeitimo tvarkai, grąžino dalį išmokėtos piniginės kompensacijos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio nagrinėjamam ginčui teisiškai reikšmingo fakto, kuris įrodo, kad A. M. valia pakeisti priimtą ir pradėtą vykdyti Kauno apskrities viršininko 1998 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 52/6791 buvo išreikšta tinkamai.

3. A. Š. 1991 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. Š. nuosavybės teise valdytą žemę. Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 52-4093 atkūrė nuosavybės teises A. Š. grąžinant ekvivalentine natūra 0,22 ha ir išperkant 6,07 ha žemės plotą litais. Atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2001 m. rugsėjo 3 d. įstatymo Nr. IX-489 2 straipsnio 3 dalimi pakeitus Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį ir nustatant, jog kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, o teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip, A. Š., kaip ir A. M., atsirado galimybė susigrąžinti J. Š. nuosavybės teise valdytą žemę natūra. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad A. Š. įgalioto asmens prašymai pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, buvo pateikti pavėluotai, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Teismas neatsižvelgė į byloje esantį 1992 m. lapkričio 30 d. susitarimą tarp A. Š. ir A. Š. dėl jiems tenkančių buvusio žemės savininko J. Š. žemės dalių, kuriame A. Š. nurodė, kad pageidauja 6,29 ha susigrąžinti žeme. Šiame susitarime valia gauti piniginę kompensaciją nebuvo išreikšta. A. Š. 1992 m. lapkričio 30 d. susitarime pasirinkus ir išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir iki 2003 m. balandžio 1 d. termino jos nepakeitus, atsiradus įstatyminei galimybei susigrąžinti okupacinės valdžios nusavintą turtą natūra, A. Š. neprivalėjo teikti papildomo prašymo, o pakeisti priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo leido Pradėtų vykdyti sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kai pilietis pakeičia savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, panaikinimo ar pakeitimo tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (III t., b. l. 90) pareiškia, jog skundo reikalavimai visiškai nesusiję su VĮ Registrų centro Kauno filialo funkcijomis, teisėmis ir pareigomis, todėl dėl jų pagrįstumo nepasisako ir prašo žodinio bylos nagrinėjimo atveju bylą nagrinėti VĮ Registrų centro Kauno filialui nedalyvaujant, sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (III t., b. l. 94–96) prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo apeliacinis skundas.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Agro Neveronys“ atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (III t., b. l. 99–102) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjant administracinę bylą, buvo nustatyta, kad A. M. prašymą pakeisti savo vyro A. M. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (iš kompensacijos pinigais į nuosavybės teisių atkūrimą natūra) Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2011 m. rugpjūčio 12 d., t. y. žymiai praleidusi įstatyme įtvirtintą terminą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. M. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegalėjo būti keičiama. Kritiškai vertintini A. M. apeliacinio skundo argumentai, kad ji prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo pateikė atsakingai institucijai iškart, kai tik gavo iš jos informaciją apie galimybę tai padaryti, todėl terminas prašymui pateikti nebuvo praleistas. Akcentuotina, jog įstatyme buvo aiškiai įtvirtintas terminas iki kada A. M. atitinkamą prašymą gali pateikti, o to nepadariusi laiku, ji turi prisiimti neigiamas pasekmes, kilusias dėl to. Nors apeliaciniame skunde A. M. teigia, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo įgyvendinti, pabrėžtina, jog tai neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš A. M. pateiktos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. pažymos Nr. S6-2465 A. M. buvo paskirta ir išmokėta kompensacija pinigais už negrąžintiną žemės sklypo dalį. Taigi, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. M. vyrui A. M. buvo priimtas ir įgyvendintas, todėl jo valia, remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, nebegalėjo būti keičiama.

2. Nagrinėjant administracinę bylą buvo nustatyta, kad V. U. įgaliotas asmuo L. U. prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (iš kompensacijos pinigais į nuosavybės teisių atkūrimą natūra) Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2004 m. rugsėjo 16 d., t. y. žymiai praleidusi įstatyme įtvirtintą terminą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. Š. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegalėjo būti keičiama. Kritiškai vertintini V. U. apeliacinio skundo argumentai, kad prašymas dėl nuosavybės teisių, atkūrimo būdo pakeitimo buvo pateiktas atsakingai institucijai iškart, kai tik iš jos buvo gauta informacija apie galimybę tai padaryti, todėl terminas prašymą pateikti nebuvo praleistas. Akcentuotina, jog įstatyme buvo aiškiai įtvirtintas terminas, iki kada A. Š. ir (ar) jos įgalioti asmenys ar turto paveldėtojai atitinkamą prašymą gali pateikti, o to nepadarę laiku, jie turi prisiimti neigiamas pasekmes, kilusias dėl to. Nors apeliaciniame skunde V. U. teigia, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo įgyvendinti, pabrėžtina, jog tai neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš V. U. pateiktos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. pažymos Nr. S6-2465 A. Š. buvo paskirta ir išmokėta kompensacija pinigais už negrąžintiną žemės sklypo dalį. Tai, kad ji atitinkamus pinigus laisva valia grąžino, nereiškia, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo išmokant kompensaciją pinigais nebuvo įgyvendintas. Taigi, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. Š. buvo priimtas ir įgyvendintas, todėl jos valia, remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, nebegalėjo būti keičiama.

Pareiškėjas UAB „Agro Neveronys“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 106–110) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Išsamūs argumentai, kodėl skundžiami administraciniai aktai pažeidžia pareiškėjo UAB „Agro Neveronys“ teises ir teisėtus interesus, buvo nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Ant žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, stovi pareiškėjui UAB „Agro Neveronys“ nuosavybės teise priklausantys statiniai. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte reglamentuota, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Pareiškėjas, teisėtai naudodamasis žemės sklypu ir ant jo esančiais statiniais, turėjo įstatymo suteiktas teises šį žemės sklypą įsigyti, tačiau skundžiamais sprendimais ši pareiškėjo teisė buvo paneigta. Dėl to akivaizdu, kad NŽT sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ant kurio stovi UAB „Agro Neveronys“ nuosavybės teise priklausantys statiniai, pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, todėl jie pagrįstai buvo panaikinti pirmosios instancijos teismo.

2. A. M. grąžino dalį pinigų į valstybės biudžetą dėl to, kad jai kaip kompensacija už nusavintą žemę buvo pervesta didesnė pinigų suma, nei realiai jai priklausė. Tai patvirtina byloje esanti Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. pažyma Nr. S6-2465. Be to, šioje pažymoje yra aiškiai nurodyta, kad už 0,92 ha žemės lieka kompensacija pinigais. Nagrinėjant administracinę bylą, buvo nustatyta, kad A. M. prašymą pakeisti savo vyro A. M. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (iš kompensacijos pinigais į nuosavybės teisių atkūrimą natūra) Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2011 m. rugpjūčio 12 d., t. y. žymiai praleidusi įstatyme įtvirtintą terminą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. M. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegalėjo būti keičiama.

3. Nagrinėjant administracinę bylą, buvo nustatyta, kad V. U. įgaliotas asmuo L. U. prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (iš kompensacijos pinigais į nuosavybės teisių atkūrimą natūra) Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2004 m. rugsėjo 16 d., t. y. žymiai praleidusi įstatyme įtvirtintą terminą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. Š. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegalėjo būti keičiama. A. Š. įpėdinė V. U. vis tiek turėjo pateikti prašymą kompetentingai institucijai dėl priimto sprendimo pakeitimo ar panaikinimo iki 2003 m. balandžio 1 d. Nepateikusi prašymo nustatytais terminais, A. Š. turto paveldėtoja V. U. turi prisiimti neigiamas pasekmes, kilusias dėl to.

Pareiškėjas UAB „Agro Neveronys“, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir tretieji suinteresuoti asmenys V. U. ir A. M. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo (III t., b. l. 112–114), kuriuo prašė patvirtinti pridėtą taikos sutartį joje numatytomis sąlygomis, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti, ir šioje dalyje nutraukti bylą, grąžinti pareiškėjui 50 proc. už skundą sumokėto žyminio mokesčio bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. U. ir A. M. 50 proc. už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Prašyme nurodė, kad šioje byloje šalims pavyko sudaryti taikos sutartį ir taikiai susitarti dėl iškilusio ginčo. Teismui patvirtinus pridedamą taikos sutartį, sprendimo dalis, kurioje buvo patenkinti pareiškėjo UAB „Agro Neveronys“ skundo reikalavimai, naikintina. Pažymėjo, jog taikos sutarties sudarymo, jos patvirtinimo bei bylos nutraukimo pasekmės, numatytos ABTĮ 521 straipsnio 4 dalyje bei 101 straipsnio 4 punkte, šios bylos šalims yra žinomos ir aiškios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdyje išnagrinėjęs bylos dalyvių pateiktą prašymą patvirtinti taikos sutartį, nustatė, jog nėra procesinės galimybės ją patvirtinti, tačiau yra galimybė byla nutraukti atsisakant pradinio skundo. Pareiškėjas pradinio skundo neatsisakė, todėl apeliacinius skundus nuspręsta nagrinėti iš esmės.

2015 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo UAB „Agro Neveronys“ pareiškimas dėl skundo reikalavimų atsisakymo (III t., b. l. 159–163), kuriame, vadovaudamasis ABTĮ 52 ir 133 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl skundo atsisakymo, nurodęs, kad jam yra žinomos skundo atsisakymo ir administracinės bylos nutraukimo pasekmės bei kad bylos nutraukimas nepažeis viešojo intereso ar kitų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų, pareiškėjas prašo priimti jo 2013 m. spalio 8 d. skundo, pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir nagrinėto administracinėje byloje Nr. I-22330-643/2014, atsisakymą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Agro Neveronys“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. U., V. M., N. R. O., P. A., S. A., P. J., A. M., VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pareiškėjui atsisakius skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agro Neveronys“ atsisakymas nuo skundo yra priimtinas ir byla nutrauktina.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 133 straipsniu yra nustatyta, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

ABTĮ 52 straipsniu nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti nuo skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinat į pasitarimo kambarį.

Pareiškėjas nurodo, kad jam žinomos atsisakymo nuo skundo pasekmės, numatytos ABTĮ 102 straipsnio 3 dalyje, kad atsisakius nuo skundo ir tuo pagrindu nutraukus bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Ribojimų atsisakyti nuo pradinio skundo apeliacinėje instancijoje nėra, todėl pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškimas dėl skundo reikalavimų atsisakymo yra priimtinas.

Pareiškėjui pradinio skundo atsisakius apeliacinės instancijos teisme yra naikintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla nutrauktina, o apeliaciniai skundai nenagrinėtini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 102 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agro Neveronys“ 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškimą dėl atsisakymo nuo skundo.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys