2021-12-22 Nr. AB-27810-3-61-3-01221-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2173-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01221-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. P. ir I. P. skundą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2020 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (3.9)18-988 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administracijos direktorių pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš Administracijos pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas 2020 m. vasario 10 d. Administracijai pateikė prašymus dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į numatytą galiojančiame Ukmergės rajono bendrajame plane, tačiau Administracija Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl to, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme šiuo metu nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1947-596/2020 dėl pareiškėjų sklypuose nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos sistemų ir įrenginių – nustatymo. Administracijos vertinimu, sprendimas minėtoje administracinėje byloje turės prejudicinę reikšmę pareiškėjo prašyme nurodytų žemės sklypų paskirties pakeitimo procedūrai, kiek tai susiję su atlyginimo už melioracijos įrenginių panaikinimą nustatymu. Sprendime vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 17 punktu.

2.2. Iš Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 1, 16 dalių, 3 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 1, 2 dalių, 25 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1–2 dalių, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 9, 10, 11, 12 punktų nuostatų matyti, kad pagal bendrą tvarką žemės sklypo naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami rengiant detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus šiuos dokumentus tvirtinančių institucijų sprendimu. Tačiau tuo atveju, jeigu urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, asmuo siekia vykdyti statybą, kuri atitinka savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, tokiu atveju detalieji planai, specialiojo teritorijų planavimo dokumentai ar žemės valdos projektai gali būti nerengiami, o žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Nagrinėjamu atveju yra parengtas Ukmergės rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, kuris registruotas 2019 m. kovo 6 d. TPD, registracijos Nr. T00083123. Pagal šį planą žemės sklypai patenka į urbanizuotas ir urbanizuojamas teritorijas, vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamąsias zonas – G3. Todėl egzistuoja visi teisiniai pagrindai pareiškėjo prašymui patenkinti – pakeisti pareiškėjams priklausančių žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į numatytą galiojančiame Ukmergės rajono bendrajame plane.

2.3. Nuo 2010 m. pareiškėjų žemės sklypuose vyko statybos darbai, kurių metu buvo pastatytas gyvenamasis namas, ūkio pastatas, pirtis bei stoginė automobiliui. Statybas vykdė pagal Administracijos 2010 m. gegužės 6 d. išduotą statybos leidimą bei 2009 m. rugsėjo 7 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą. Atsižvelgiant į tai, kad statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti žemės ūkio paskirties žemės sklype vykusiai statybai, yra akivaizdu, kad dar 2010 m. Administracija konkliudentiniais veiksmais pritarė pareiškėjo žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimui.

2.4. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, jog (i) egzistuoja visi teisiniai pagrindai pareiškėjų prašymo įgyvendinimui; (ii) pareiškėjams priklausančių žemės sklypų Nekilnojamojo turto išrašuose nėra ir niekada nebuvo įregistruotų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – valstybei priklausančių melioracijos statinių ir/ar įrengimų; (iii) administracinėje byloje eI3-1947-596/2020 nėra sprendžiamas klausimas dėl galimo valstybei priklausančių melioracijos sistemų ir/ar įrenginių sunaikinimo bei žalos atlyginimo; (iv) specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymui įtakos neturi žemės paskirties pakeitimas, t. y. jeigu specialiosios žemės naudojimo sąlygos pareiškėjų žemės sklypuose būtų nustatytos, jos būtų įregistruotos nepriklausomai nuo žemės sklypų paskirties; (v) nors administracinėje byloje Nr. eI3-1947-596/2020 šis klausimas ir nesprendžiamas, tačiau jeigu būtų nustatyta, jog pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose buvo sunaikintos valstybei priklausančios melioracijos sistemos, valstybinės institucijos, įskaitant atsakovą, turi neapribotas galimybes įgyvendinti savo interesus nustatant kaltus asmenis bei reikalauti žalos atlyginimo iš kaltų asmenų, nepaisant pareiškėjų sklypams nustatytos pagrindinės žemės naudojimo paskirties.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Administracinėje byloje Nr. eI3-1947-596/2020 pareiškėjai ginčija nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas tais argumentais, kad pareiškėjų nuosavybės teise valdomiems sklypams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Ukmergės skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 47SK-717-( 14.47.110.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastrinių duomenų pakeitimo“ pakeitus žemės sklypo kadastrinius duomenis, įrašant taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir žemės kadastro duomenų formą pagal individualios įmonės „Geoplius“ matininko K.

K. parengtą nekilnojamojo turto objektui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo bylą, kuri yra neatskiriama šio sprendimo dalis, nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra nepagrįstos, kadangi pareiškėjų nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose nebuvo įregistruoti melioracijos įrenginiai, priklausantys valstybei. Tuo metu tiek savivaldybės, tiek kitų suinteresuotų asmenų nuomone, nors šie įrenginiai ir nebuvo įregistruoti, tačiau visa melioracijos sistema yra įrengta ir tik pareiškėjų sklypuose šios sistemos dalis yra fiziškai sunaikinta.

Šiam teiginiui pagrįsti nurodytoje administracinėje byloje yra pateikta pakankamai įrodymų. Todėl šios bylos išnagrinėjimas bei priimtas sprendimas – ar specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatytos pagrįstai – turės tiesioginę prejudicinę reikšmę pareiškėjų prašymui dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo, kadangi išnagrinėjus šią bylą bus aišku: jeigu skundžiamos žemės naudojimo sąlygos buvo nustatytos teisėtai ir pagrįstai, vadinasi, pareiškėjų žemės sklypuose yra melioracijos įrenginių sistemos dalis (nors fiziškai ir sunaikinta ar sugadinta).

Priešingu atveju, nebeliks pagrindo keičiant žemės naudojimo paskirtį, apskaičiuoti sugadintų melioracijos įrenginių vertę. Aprašo 14 ir 15 punktuose nurodyta, kad: jeigu pakeitus pagrindinę žemės naudojimo paskirtį naikinami Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti valstybei nuosavybės teise priklausantys melioracijos statiniai, iki sprendimo patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, kuriais keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai), taip pat sprendimo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, arba neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje priėmimo turi būti priimtas savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas dėl melioracijos statinių sunaikinimo ir naikinamų melioracijos statinių vertės atlyginimo, ir privačios žemės savininkas, savivaldybė ar valstybinės žemės naudotojas privalo sumokėti savivaldybės administracijos direktoriaus nurodytą melioracijos statinių vertės sumą į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

3.2. Kai teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, kuriuose numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, tvirtina NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija, prieš priimdami sprendimą patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą ir pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pakeisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį gavimo kreipiasi į savivaldybės administracijos direktorių prašydami pateikti sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos statinių sunaikinimo ir nuostolių už juos atlyginimo. Savivaldybės administracijos direktorius šį sprendimą pateikia per 5 darbo dienas nuo minėtų subjektų prašymo gavimo. Tokiu būdų išlieka tik vienintelė galimybė priimti sprendimą dėl melioracijos statinių sunaikinimo ir naikinamų melioracijos statinių vertės atlyginimo. Esant ginčui dėl pačių melioracijos įrenginių egzistavimo pareiškėjų žemės sklypuose, savaime suprantama, gero viešojo administravimo principas neleidžia priimti sprendimo dėl pagrindinės žemės paskirties keitimo. Administracijos direktorius neatsisako priimti sprendimo pagal pareiškėjų prašymą, tačiau dėl esamo teisinio ginčo, įsigaliojusiam teismo sprendimui turint prejudicinę reikšmę šioje byloje, šio sprendimo priėmimas turi būti atidėtas. Tokios pozicijos laikosi ir dėl to, kad sprendimas (toje dalyje, kur privalu priimti sprendimą dėl valstybei priklausančių melioracijos statinių vertės atlyginimo) yra tiesiogiai susijęs ir su viešojo intereso gynimu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino, panaikino Ukmergės rajono savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (3.9)18-988 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“ ir įpareigojo Administraciją pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo. Teismas priteisė iš atsakovo Administracijos pareiškėjui 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo dalyką sudaro Administracijos Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjai 2020 m. vasario 10 d. kreipėsi į Administraciją, prašydami pakeisti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į numatytą galiojančiame Ukmergės rajono bendrajame plane. Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą, Sprendime nurodė stabdanti sprendimo dėl pareiškėjams priklausančių sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo išdavimą ir pareiškėjų prašymus svarstysianti pasibaigus Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI3-1947-596/2020 teisiniam ginčui dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. įsigaliojus teismo sprendimui. Administracija pažymėjo, kad sprendimas minėtoje administracinėje byloje turės prejudicinę reikšmę pareiškėjų prašyme nurodytų žemės sklypų paskirties pakeitimo procedūrai, kiek tai susiję su atlyginimo už melioracijos įrenginių panaikinimą nustatymu.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad skundžiamame Sprendime nėra nurodyta, kokiomis teisės normomis jis buvo priimtas, t. y. nenurodyta, kuo atsakovas vadovavosi priimdamas sprendimą sustabdyti sprendimo dėl pareiškėjams priklausančių sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo išdavimą. Teismas priėjo prie išvados, kad individualus administracinis aktas, kuris nėra pagrįstas teisės aktų normomis, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl negali būti pripažintas teisėtu. Esant šioms aplinkybėms, teismas pareiškėjų skundą tenkino, panaikindamas Administracijos Sprendimą, įpareigojant Administraciją pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo. Teismas taip pat pareiškėjams atlygino bylinėjimosi išlaidas – 22,50 Eur už skundą mokėtino žyminio mokesčio, kurį 2020 m. kovo 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. 03311400 sumokėjo pareiškėjas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

III. 8. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, neįsigilino į susidariusią teisinę padėtį, formaliai pagrindė sprendimą, o taip pat neatsižvelgė į tai, kad byla yra susijusi su viešojo intereso gynimo klausimu.

8.2. Įvertinus Aprašo 14 ir 15 punktų nuostatas, analizuojant susidariusią teisinę situaciją, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nesutinka su NŽT sprendimu, kuriuo iš esmės yra įtvirtintas faktas, jog pareiškėjų nuosavybės teise valdomuose sklypuose yra valstybei nuosavybės teise priklausančios melioracijos sistemos ir įrenginiai, savivaldybės administracija negali sąžiningai įgyvendinti Aprašo 14 punkto reikalavimų, t. y., prieš priimant sprendimą dėl žemės naudojimo paskirties ar būdo pakeitimo, savivaldybės administracijos direktorius privalėtų priimti sprendimą dėl melioracijos statinių sunaikinimo ir naikinamų melioracijos statinių vertės atlyginimo. Tokiam sprendimui priimti, be kita ko, reikalinga šią vertę ir nustatyti. Be to, tai yra vienintelis būdas pasiekti, kad už sunaikinamus valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos įrenginius būtų atlyginta, kaip tai numatyta Apraše.

8.3. Administracija Sprendimą sustabdyti pareiškėjų prašomų žemės sklypų paskirties keitimą, nesant aiškiam tokios situacijos teisiniam reguliavimui ar esant įstatymo spragai, grindžia bendraisiais teisės principais, o konkrečiau – gero viešojo administravimo principu, teisėtumo bei viešojo intereso gynimo principu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Viešojo administravimo įstatymo normas, teigia, kad VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas. Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų.

Nepaisant to, kad VAĮ gero administravimo principas tiesiogiai nėra įtvirtintas, jis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išvedamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.

Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Gero administravimo principas reikalauja, jog valstybės institucija, priimdama sprendimą, susijusį su žalos atlyginimu, kuris kartu yra ir socialinę funkciją vykdantis sprendimas, veiktų greitai, tinkamai, nuosekliai, priimdama tokio pobūdžio sprendimą, imtųsi visų įmanomų priemonių įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir sprendimą pagrįsti faktais, argumentais, įrodymais, teisės normomis. Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu.

Teisėtumo principas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamas plačiai, kaip reiškiantis, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas individualų administracinį aktą, turi užtikrinti ir šio teisės akto atitiktį bendriesiems teisės principams, be kita ko, sąžiningumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, taip pat VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės, proporcingumo, objektyvumo principams. Individualaus administracinio akto teisėtumo reikalavimo ryšys su bendraisiais teisės ir viešojo administravimo principais suponuoja būtinybę taikyti teisės normas ne mechaniškai, bet užtikrinti, kad jų taikymas atitiktų šiuos principus, taip pat ir aukštesnės galios teisės aktus.

Laikantis teisėtumo principo, neteisėti administraciniai aktai pagal bendrąją taisyklę turėtų būti panaikinami. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje Administracija ėmėsi veiksmų, kad sprendimas dėl žemės naudojimo paskirties keitimo būtų priimtas taip, kad būtų subalansuotas ir pareiškėjų privatus interesas pakeisti žemės naudojimo būdą, ir viešasis interesas – užtikrinti, kad valstybei būtų atlyginta už sugadintą melioracijos sistemą ir įrenginius. Todėl, kol nėra išspręstas pareiškėjų ginčas anksčiau nurodytoje byloje, kurio esmė ta, kad pareiškėjai ginčija specialiąją žemės naudojimo sąlygą, t. y. iš esmės ginčija faktą, jog pareiškėjų žemės sklypuose yra valstybei nuosavybės teise priklausantys melioracijos įrenginiai.

Be kita ko, savivaldybės administracija, prieš priimdama sprendimą dėl žemės naudojimo paskirties pakeitimo, vadovaudamasi Aprašo 14 punktu, privalėtų priimti sprendimą dėl melioracijos statinių sunaikinimo ir naikinamų melioracijos statinių vertės atlyginimo. Savaime suprantama, kad pareiškėjai su tokiu sprendimu nesutiktų, kadangi pareiškėjai neigia patį melioracijos įrenginių buvimo faktą. Todėl toks sprendimas neužtikrintų sprendimo priėmimo tikslo ir tik sukeltų dar vieną teisinį ginčą tarp šalių. Tokiu atveju būtų pažeistas ir efektyvumo principas.

Priešingu atveju – įsigaliojus teismo sprendimui dėl specialiosios žemės naudojimo sąlygos pareiškėjų žemės sklypuose, Administracija galėtų priimti teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą šiuo klausimu.

8.4. Administracija negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo šiuo klausimu ir dėl to, kad pareiškėjų nurodytoje byloje ginčijamas NŽT sprendimas nustatyti pareiškėjų sklypams specialiąją žemės naudojimo sąlygą dėl Administracijai nežinomų priežasčių iki šiol nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Neturėdami pagrindo daryti prielaidą, kad tokia situacija yra susidariusi dėl NŽT Ukmergės skyriaus piktnaudžiavimo, darytina prielaida, kad ši sąlyga neįregistruota Nekilnojamojo turto registre tik dėl suinteresuotos institucijos aplaidumo.

8.5. Šioje byloje teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nenustatė ir neįvertino visų byloje esančių aplinkybių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str.). Tai įrodo ta aplinkybė, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai nėra įvertinta ir pasisakyta dėl kitų byloje esančių aplinkybių, apsiribota tik formaliu pasisakymu, kad individualus administracinis aktas nėra pagrįstas teisės normomis, nors teismo posėdžio metu Administracija laikėsi pozicijos, kad minimas individualus administracinis aktas dėl nepakankamo teisinio sureguliavimo analogiškose situacijose grindžiamas tik viešojo administravimo principais, taip pat ir gero viešojo administravimo principu. Todėl šioje byloje nepakanka vien lakoniškai pagrįsti sprendimą tuo, kad individualus administracinis aktas nėra pagrįstas teisės normomis. Teismas turėjo pasisakyti ir dėl visų susidariusių aplinkybių, dėl kurių Administracija negali priimti šiuo klausimu teisingo, teisėto ir pagrįsto sprendimo.

9. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš Administracijos pareiškėjų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai atsiliepime nurodo, kad:

9.1. Administracija apeliaciniame skunde neginčija teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, jog Sprendimas nėra pagrįstas teisės aktų normomis, dėl ko neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadinasi, Administracija su nurodyta ir teismo konstatuota aplinkybe sutinka.

9.2. Atsiliepime remiamasi Aprašo 14 ir 15 punktais. Aprašo 14 punktas prasideda tokia formuluote – jeigu pakeitus pagrindinę žemės naudojimo paskirtį naikinami Melioracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti valstybei nuosavybės teise priklausantys melioracijos statiniai. Nagrinėjamu atveju nėra naikinami jokie valstybei priklausantys melioracijos statiniai. Priešingai, pagal oficialių registrų duomenis jokie melioracijos statiniai pareiškėjų žemės sklype apskritai neegzistuoja. Nesant tikslių ir oficialių duomenų apie melioracijos statinių buvimą pareiškėjų žemės sklype, o, juo labiau, jų sunaikinimą, nėra jokio pagrindo taikyti Aprašo 14 punktą.

9.3. Ginčas nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eI3-1947-596/2020 nėra ir negali būti laikomas pagrindu netenkinti pareiškėjo prašymo. Juo labiau, kad minimoje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl melioracijos statinių galimo sunaikinimo, o yra nagrinėjamas klausimas dėl papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kurios nebuvo nustatytos formuojant pareiškėjams priklausančius žemės sklypus 2001 m. ir 2010 m., bei vėlesniais laikotarpiais tikslinant kadastro duomenis po atliktų kadastrinių matavimų. Be to, net jeigu pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose ir būtų nustatytos papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, jų įregistravimas pakeitus pagrindinę žemės naudojimo paskirtį niekaip nebūtų apsunkintas, o pareiškėjų, kaip žemės sklypų savininkų, teisių įgyvendinimo apsunkinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Negana to, administracinėje byloje Nr. eI3-1947-596/2020 Administracijos procesinė padėtis yra trečiasis suinteresuotas asmuo, byloje nėra taikytos jokios laikinosios apsaugos priemonės, o pareiškėjų teisiniai ginčai su kitais atsakovais negali būti kliūtimi realizuojant savo – turto savininkų – teises.

9.4. Pareiškėjai žemės sklypus įsigijo 2005 m. birželio 15 d. ir 2010 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimis iš trečiųjų asmenų. Žemės sklypų pirkimo–pardavimo metu, o taip pat ir iki šiol, nebuvo ir nėra registruotų jokių melioracijos sistemų. Kita vertus, net jei melioracijos sistemos buvo įrengtos pareiškėjų žemės sklypuose, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos buvo sugadintos būtent pareiškėjų. Atsižvelgiant į tai, jog jokios melioracijos sistemos nebuvo ir nėra registruotos, yra pakankamas pagrindas manyti, kad jos buvo sunaikintos dar iki suformuojant žemės sklypus ir iki pareiškėjams įsigyjant šiuos žemės sklypus. Pareiškėjams negali būti perkeliamos trečiųjų asmenų veiksmų pasekmės, jeigu melioracijos sistemos buvo sunaikintos, o taip pat suinteresuotų institucijų aplaidumo pasekmės, neįregistruojant melioracijos sistemų pareiškėjų žemės sklypuose, jeigu tokios apskritai egzistavo.

9.5. Be to, nuo 2010 m. pareiškėjų žemės sklypuose vyko statybos darbai, kurių metu buvo pastatytas gyvenamasis namas, ūkio pastatas, pirtis bei stoginė automobiliui. Statyba pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose vyko teisėtai. Be to, kaip paaiškėjo administracinės bylos Nr. eI3-1947-596/2020 nagrinėjimo metu, būtent Administracijos žinioje buvo duomenys apie 1980 m. pareiškėjų žemės sklypuose projektuotą melioracijos sistemą. Pareiškėjams 1980 m. projektas nebuvo žinomas iki minimos administracinės bylos pradžios, o būtent iki tol, kol tokių duomenų kartu su atsiliepimu nepateikė Ukmergės rajono savivaldybė. O taip pat nuo pat žemės sklypų įsigijimo dienos pareiškėjų žemės sklypuose nebuvo matomi jokie fiziniai požymiai apie galbūt egzistuojančias melioracijos sistemas.

9.6. Ukmergės rajono savivaldybė neatlieka viešojo intereso gynimo funkcijų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 55 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kokie subjektai turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tai reiškia, kad aptariama galimybe gali pasinaudoti tik tie subjektai, kuriems teisė ginti viešąjį interesą yra numatyta jų veiklą ir įgaliojimus reguliuojančiuose įstatymuose. Tačiau vien tai, jog atitinkamas asmuo priklauso kuriai nors iš paminėtų asmenų kategorijų, savaime nereiškia, jog jis gali kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą. Nepriklausomai nuo šios bylos baigties, jeigu būtų priimtas sprendimas dėl žalos už melioracijos sistemų sunaikinimą atlyginimo, toks sprendimas neabejotinai būtų skundžiamas, kadangi pareiškėjai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, melioracijos sistemų nesunaikino, todėl neturi ir pareigos atlyginti nežinomų asmenų veiksmais padarytos žalos. Todėl melioracijos sistemų egzistavimo, sunaikinimo ir žalos atlyginimo klausimai nėra neatsiejamai susiję su šia byla ir gali būti išnagrinėti atskirose bylose, neapribojant pareiškėjų, kaip žemės sklypų savininkų, teisių. Priešingai nei teigia apeliantas, būtent šių klausimų nagrinėjimas atskirose bylose užtikrintų proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir teisingumo principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Ukmergės rajono savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (3.9)18-988 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Pareiškėjai 2020 m. vasario 10 d. Administracijai pateikė prašymus dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į numatytą galiojančiame Ukmergės rajono bendrajame plane.

12. Administracija ginčijamu Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus dėl to, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme šiuo metu nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1947-596/2020 dėl pareiškėjų sklypuose nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Administracijos nuomone, sprendimas minėtoje administracinėje byloje turės prejudicinę reikšmę žemės sklypų paskirties pakeitimo procedūrai, pradėtai pagal pareiškėjų prašymus.

13. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

16. Kadangi skundžiamame administraciniame sprendime visiškai nenurodytas juridinis pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad Administracijos 2020 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. (3.9)18-988 neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

17. Nustačius, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) reikalavimų, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą Sprendimą panaikino (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

18. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui jokių dokumentų, patvirtinančių šias išlaidas, nepateikė, todėl šis pareiškėjų prašymas nenagrinėjamas (ABTĮ 41 str.).

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys