2013-02-27 Nr. AB-345-3-61-3-02390-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P858-89/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02390-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.10.; 80.11; 80.12; 80.13. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012 pagal pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos bankui (trečiasis suinteresuotas asmuo – „Swedbank“, AB) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1-3), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. S20121(21.12-2101)-12-4037 ir įpareigoti atsakovą įvykdyti privalomąjį Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Lietuvos banko įstatymas) 47 straipsnio 11 dalies nurodymą, kad Lietuvos bankas privalo tarpininkauti, kad ginčo šalys pasiektų abi šalis tenkinantį susitarimą, ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pateiktą jam skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (b. l. 4) atsisakė priimti pareiškėjo R. A. skundą kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas, įvertinęs Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 3, 13 dalies nuostatas, darė išvadą, kad Lietuvos banko sprendimai, priimti išnagrinėjus vartotojo skundą dėl finansų rinkos dalyvio veiksmų, teismui neskundžiami, nes rekomendacinio pobūdžio sprendimu nėra pažeidžiamos kokios nors pareiškėjo teisės ar teisėti interesai (ABTĮ 5 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas R. A. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 10-13), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir išspręsti ginčą iš esmės.

Paaiškino, kad pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes teisėja Halina Zaikauskaitė buvo nušalinta nuo Lietuvos banko 2012 m. rugpjūčio 17 d. rašte minėtos administracinės bylos Nr. I-1553-437/2012 nagrinėjimo esant pagrįstoms abejonėms dėl jos nešališkumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi (b. l. 24-25) pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Lietuvos bankas – Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais ir tvarka. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d.). Pagal Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 15 dalį vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką laikantis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų dėl ginčo išnagrinėjimo sustabdo ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.

Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, sprendė, jog vartotojas, nesutinkantis su Lietuvos banko, veikiančio kaip vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme institucija, sprendimu dėl ginčo esmės (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 11 d.), siekdamas savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos bet kurioje minėtos procedūros stadijoje gali tiesiogiai reikšti ieškinį paslaugų teikėjui, kuriuo tikrinamos bylos duomenimis yra kredito įstaiga „Swedbank“, AB. Remdamasis tuo, teismas pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog priimta nutartis neriboja pareiškėjo teisės kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) numatyta tvarka.

IV. Pareiškėjas R. A. prašymu dėl proceso atnaujinimo (b. l. 30-36) prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012, nuspręsti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-4336-142/2012, Lietuvos banko 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. S20121 (21.12-2101)-12-4037 „Dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1553-437/2012“. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą realiai įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusį 2012 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1553-437/2012 bei dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, padarė esminį materialinį teisės normų pažeidimą. Pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju realiai yra neįvykdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjęs 2012 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1553-437/2012, kuriuo, be kita ko, teismas nusprendė įpareigoti Lietuvos banką išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 21 d. skundą. Pabrėžia, jog šiame sprendime teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas dėl „Swedbank“, AB veiksmų, atlikus tyrimą, padėtų atskleisti, ar šio banko veiksmai buvo tinkami, siekiant pažinti klientą, kuris siekdamas atgauti prarastą indėlį neturėjo galimybės pasirinkti kito komercinio banko, nes komercinis bankas jau buvo parinktas Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymu (toliau – ir Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas). Teismas vertino, kad atsakovas pareiškėjo skundą turi nagrinėti. Pabrėžia, jog pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 29 d. gavo Lietuvos banko 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. S20121(21.12-2101)-12-4037 „Dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1553-437/2012“, kuriame atsakovas nepagrįstai nurodo, kad bankas, nesuteikdamas informacijos apie konkrečią sąskaitą ir neišduodamas piniginių lėšų asmeniui, kuris nepateikė galiojančių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Lietuvos bankas neturi teisinio pagrindo įpareigoti banką nustatant tapatybę remtis pateiktu negaliojančiu dokumentu.

Pareiškėjas pabrėžia, jog Lietuvos bankas neįvykdė Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 11 dalies, pagal kurią Lietuvos bankas privalo tarpininkauti, kad ginčo šalys pasiektų abi šalis tenkinantį susitarimą, reikalavimo. Atsakovas šiuo konkrečiu atveju neatliko objektyvaus, visapusiško tyrimo, atsakovas nepadarė nieko (nepaprašė pareiškėjo paaiškinimų, nepaklausė, ar pareiškėjas neturi kitų dokumentų, neužklausė papildomos informacijos iš kitų valstybės institucijų, nepasiūlė susitikti, kad viską išsiaiškintų), kad „pažintų klientą“. Mano, jog atsakovas Lietuvos bankas neįvykdė visų Lietuvos Respublikos teisės aktų privalomųjų reikalavimų.

Pareiškėjas pažymi, jog jo skundo priėmimo klausimą nagrinėjo ir priėmė skundžiamą nutartį neteisėtos sudėties teismas. Teisėja Halina Zaikauskaitė buvo nušalinta nuo Lietuvos banko 2012 m. rugpjūčio 17 d. rašte nurodytos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-1553-437/2012 nagrinėjimo dėl pagrįstų abejonių dėl jos nešališkumo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1553-437/2012). Mano, jog teisėja Halina Zaikauskaitė pati privalėjo nusišalinti nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjo skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo.

Nurodo, jog atsakovas Lietuvos bankas šį ginčą turėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas, nesurinkęs reikiamos medžiagos bei išsamiai, visapusiškai, objektyviai neišnagrinėjęs visų aplinkybių, neturėjo teisės parengti ir pateikti pareiškėjui rašto. Mano, jog atsakovas privalo surinkti reikiamą medžiagą ir išsamiai, visapusiškai, objektyviai išnagrinėti visas aplinkybes ir teismas privalo įpareigoti atsakovą įvykdyti Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 11 dalį, įpareigoti atsakovą realiai įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusį 2012 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1553-437/2012.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas neįvykdė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, reikalavimų.

Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir Bankų įstatymas) 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad klientų prašymus (skundus) dėl banko veiksmų, kuriais bankas galėjo pažeisti teisės aktų reikalavimus, nagrinėja bankas. Esant sudėtingam atvejui, bankas privalo leisti klientui dalyvauti svarstyme, raštu informuoti klientą apie ilgesnį nagrinėjimo terminą, tačiau šis terminas negali viršyti 45 kalendorinių dienų nuo prašymo (skundo) gavimo dienos. Jeigu kliento prašymas (skundas) nesusijęs su kliento kreditavimo sutartimi, bankas privalo atsakyti klientui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo (skundo) gavimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Bankas klientų prašymus (skundus) nagrinėja neatlygintinai. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – ir Finansų įstaigų įstatymas) 50 straipsnio 1 dalis be kita ko nustato, kad priežiūros institucija, atlikdama jos kompetencijai priskirtų finansų įstaigų priežiūrą, privalo: įvertinti pagal šį ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, reglamentuojančius finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, pateiktus prašymus ir priimti dėl jų sprendimus (1 p.), vertinti politiką praktiką ir procedūras, kurias finansų įstaiga taiko siekdama pažinti savo klientą, užtikrindama finansinę drausmę ir norėdama užkirsti kelią, kad finansų įstaiga nebūtų pasinaudojama nusikalstamais tikslais (12 p.). Finansų įstaigų įstatymo 50 straipsnio 2 dalis nustato, kad priežiūros institucija, vykdydama šio straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas, turi teisę taikyti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas poveikio priemones, jeigu finansų įstaiga pažeidžia įstatymų bei priežiūros institucijos išleistų teisės aktų reikalavimus dėl finansų įstaigos saugios ir patikimos veiklos arba yra grėsmė, kad dėl finansų įstaigos veiklos arba finansinės būklės būtų pažeisti visuomenės ir (arba) finansų įstaigos klientų interesai arba sutriktų Lietuvos Respublikos finansų sistemos funkcionavimas, arba finansinių paslaugų rinkos dalyviai gautų neteisingą informaciją apie finansų įstaigos finansinę būklę (5 p.), turėti kitokių teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose, reglamentuojančiuose finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų bei finansų įstaigų priežiūros institucijų veiklą (8 p.).

Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Artūras Drigotas pats asmeniškai ne kartą matė byloje prašytą panaikinti dokumentą (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, kurioje teisėjas Artūras Drigotas taip pat buvo pranešėjas, 2012 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012, prieš kurios nagrinėjimą pareiškėjas teisėjams taip pat pateikė šį dokumentą). Mano, jog teismas neatliko reikiamos kontrolės, ar atsakovas Lietuvos bankas, kuris privalo atlikti komercinių bankų priežiūrą, vykdo visus norminių teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Teismo galia panaikinti ar pakeisti privalomą ir vykdytiną sprendimą turėtų būti naudojama esminėms klaidoms taisyti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2007 m. kovo 1 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 8564/02). Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys ir šis principas galioja nagrinėjant bylas ir instancine tvarka. Priklausomai nuo pasirinkto nagrinėjimo dalyko, šalys nurodo teisinius faktus ir pateikia juos patvirtinančius įrodymus. Analogiškai, bylos proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą. Šalies nurodytas bylos proceso atnaujinimo faktinis pagrindas nulemia prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo ribas (ABTĮ 157 str. 1 d. 5 p.).

Atitinkamai, pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, o prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

ABTĮ imperatyviai numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 str. 1 d.). ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. A. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012, kurioje teismas priėmė nutartį pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21d. nutartį palikti nepakeistą 2012 m. lapkričio 21 d. (b. l. 24-25). Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2013 m. vasario 11 d. (b. l. 30-36), t. y. nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino, todėl yra nagrinėtinas.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012 procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10, 11, 12 punktuose numatytais pagrindais, todėl dėl jų pasisakytina atskirai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto, kuris numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, pagrindu.

Vertindama nurodytą proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, yra svarbi asmens teisės į tinkamą teismo procesą įgyvendinimo garantija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias procesinės teisės normas (žr. Konstitucinio teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

Papildomai pažymėtina, jog EŽTT taip pat yra nurodęs, jog Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Teisėjas, dėl kurio nešališkumo egzistuoja pagrįsta abejonė, privalo nusišalinti (žr. EŽTT sprendimą Nortier v. The Netherlands, 24.8. 1993).

Teisėjų kolegija nurodo, jog neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ septintojo skirsnio, reglamentuojančio teismo sudėtį bei nušalinimus, nuostatų pažeidimus, t. y. teismo sudėtis neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas buvo šališkas, pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-130/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-241/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė turėjo nusišalinti nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjo skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo, kadangi ji buvo nušalinta nuo administracinės bylos Nr. I-1553-437/2012 nagrinėjimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1553-437/2012 buvo nagrinėjamas klausimas pagal pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 3R-293(AG-259/01-2011), Lietuvos banko valdybos nario A. M. 2011 m. spalio 4 d. raštus Nr. S 2011/(4.2-0400)-12-2359 „Dėl skundo dėl „Swedbank“, AB veiksmų“ „Į 2011-09-19 raštą“ ir „Į 2011-09-21 raštą“ bei įpareigoti atsakovą nagrinėti pateiktą jam skundą. Šioje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartimi teisėja Halina Zaikauskaitė buvo nušalinta nuo administracinės bylos nagrinėjimo. Teismas nutartyje pažymėjo, jog pateiktame prašyme dėl teisėjos nušalinimo nėra tiesiogiai įstatyme numatytų teisėjo nušalinimo pagrindų. Teismas paaiškino, jog nurodyta teisėja ne kartą yra nagrinėjusi administracines bylas, kuriose šalimi ar šalies atstovu buvo pareiškėjas ir jis reiškė nepasitikėjimą teisėja. Pabrėžė, jog nors nušalinimo motyvai yra subjektyvūs, tačiau siekiant išvengti bet kokių abejonių teisėjos šališkumu pareiškėjo pateiktas prašymas tenkintinas (b. l. 48). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti minėtos nutarties pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo klausimai yra sprendžiami kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečios administracinės bylos aplinkybes, nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas prašymas dėl nušalinimo, reiškiamos abejonės teisėjo šališkumu ar pačiam teisėjui kyla tokių abejonių. Pastebėtina, jog vien tik ta aplinkybė, kad atitinkamoje byloje teisėjas buvo nušalintas pati savaime nereiškia, kad jis negali nagrinėti kitų bylų, kuriose dalyvauja pareiškėjas ar pareiškėjo atstovas, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinamos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas galimas šališkumas. Pabrėžtina, jog šioje administracinėje byloje pačiai teisėjai Halinai Zaikauskaitei abejonių dėl jos nešališkumo nekilo, nušalinimai šiai teisėjai pareikšti nebuvo. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodė šias aplinkybes, pateikė dėl jų argumentus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šias aplinkybes, priimdamas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas nešališkai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, teismas procesinių pažeidimų nagrinėjant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nenustatė (b. l. 24-25).

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Artūras Drigotas pats asmeniškai ne kartą matė byloje prašytą panaikinti aktą (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, kurioje teisėjas Artūras Drigotas taip pat buvo pranešėjas, 2012 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012, prieš kurios nagrinėjimą pareiškėjas teisėjams taip pat pateikė šį dokumentą). Pasisakydama dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Artūras Drigotas pats asmeniškai ne kartą matė byloje prašytą panaikinti dokumentą, tačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai šios aplinkybės galėjo lemti teisėjo Artūro Drigoto šališkumą.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 buvo sprendžiamas klausimas pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narės J. M., einančios Komisijos pirmininkės pareigas, 2011 m. birželio 29 d. vienasmeniško atsisakymo Nr. 7R-113(4R-326) „Dėl Jūsų skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją nagrinėti jai pateiktą pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą. Šiuo atveju nurodytoje administracinėje byloje nebuvo nagrinėjami klausimai, kurie buvo sprendžiami administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012, nagrinėjamų administracinių bylų dalykai iš esmės buvo skirtingi. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo argumentus, daro išvadą, jog pareiškėjas nenurodė jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjo Artūro Drigoto nešališkumo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismo teisėjas buvo šališkas subjektyviąja ar objektyviąja prasme.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė pagrįstų aplinkybių, leidžiančių dvejoti bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumu ir kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Pareiškėjas taip pat siekia, kad procesas administracinėje byloje būtų atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu yra pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, iš esmės nenurodo, kokias konkrečiai materialinės teisės normas, kurias reikėjo byloje taikyti, netinkamai teismas taikė arba, kad tokių teisės normų netaikė, nors turėjo taikyti. Pateiktame prašyme pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis (b. l. 30-36).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog procesas administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu neatnaujintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11, 12 punktų pagrindais

Pareiškėjas pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo, be kita ko, nurodo, kad administracinėje byloje procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 11, 12 punktuose numatytais pagrindais.

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktą proceso atnaujinimo pagrindu administracinėje byloje gali būti tai, kad panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Tos pačios dalies 12 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Teisėjų kolegija nurodo, jog asmuo, siekiantis atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo turinį, pabrėžia, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė argumentų, pagrįstų motyvų dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11, 12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo neįvardija nei neteisėto teisės akto, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, nei teismų praktikos, kurios formavimą reikia užtikrinti atnaujinus procesą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija vertina, jog šiuo atveju atnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012 nurodytais ABTĮ pagrindais nėra pagrindo.

Kaip minėta, proceso atnaujinimas – specifinė administracinės teisenos stadija, kurios metu tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje, todėl šiuo atveju kiti pareiškėjo prašymai ir argumentai, pateikti prašyme dėl proceso atnaujinimo, nenagrinėtini. Be to, pabrėžtina, jog nors pareiškėjas pateiktame prašyme prašo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto priimti atskirąją nutartį, tačiau nenurodo, kokiu pagrindu ir dėl kokių konkrečių aplinkybių jis siekia, kad būtų priimta nurodyta nutartis.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, procesas administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. A. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. AS502-750/2012 pagal pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis