2013-03-06 Nr. AB-395-3-61-3-02659-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-226/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02659-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. pareiškimą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – T. K. ir L. Č.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) Viešojo intereso gynimo skyriaus (toliau – ir Viešojo intereso gynimo skyrius, Skyrius) prokuroras K. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir generalinio prokuroro) 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. I-182 1.1 ir 1.2 punktus, kuriais Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoja L. Č. nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. paskirta Lietuvos nacionaline nare Eurojuste 4 metų laikotarpiui, o Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas T. K. nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. paskirtas Lietuvos nacionalinio nario Eurojuste pavaduotoju ir nacionaliniu korespondentu 4 metų laikotarpiui; 2) generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. I-26, kuriuo T. K. deleguotas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (toliau – ir OLAF) sutarties su šia tarnyba galiojimo laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip trejiems metams; 3) generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. P-193, kuriuo T. K. paskutine darbo diena Generalinėje prokuratūroje nurodyta 2008 m. kovo 15 d., nustatyta, kad delegavimo laikotarpiu darbo užmokestis T. K. mokamas nebus, tačiau garantuojamos Generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro pareigos; 4) generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. P-365, kuriuo T. K. nuo 2011 m. gegužės 17 d. laikomas grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą laikotarpiui, ir T. K. nuo 2011 m. gegužės 17 d. skiriamas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas; 5) generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-444, kuriuo T. K. 2011 m. birželio 13 d. perkeliamas į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentą ir jis skiriamas į šio departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens, motyvuodamas tuo, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo yra susiklostę pavaldumo (tarnybos) santykiai ir jis, būdamas pavaldus Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, negali ginčyti pastarojo priimtų sprendimų kitų prokuratūros darbuotojų atžvilgiu, o toks pareiškimas negali būti vertinamas, kaip paduotas ginant viešąjį interesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies prasme.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl aukščiau nurodytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, ir pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimą perdavė iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad teismas nesiaiškino aplinkybių dėl Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro įgalinimų vesti bylą dėl viešojo intereso gynimo teisme.

Teismas, pakartotinai spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, nustatė, kad paduotas pareiškimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir 2013 m. sausio 8 d. nutartimi nurodė pareiškėjui pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis turi Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą vesti bylą dėl viešojo intereso gynimo teisme, taip pat nurodyti kada pareiškėjas sužinojo apie skundžiamų LR generalinio prokuroro sprendimų priėmimą ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 11 d. pateikė patikslintą pareiškimą, kuriuo, be reikalavimų panaikinti generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. I-182 1.1 ir 1.2 punktus, generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. I-26, generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. P-193, generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. P-365, generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-444, taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. I-268 (toliau – ir Kompetencijos nuostatai), 16 ir 16.1 punktų redakcija, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras atlieka savo inicijuotą tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso ypatingos svarbos atvejais ir priima dėl jų sprendimus tik esant šio skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 3 ir 19 straipsnio nuostatoms; ar Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. I-172 (toliau – ir Skyriaus nuostatai), 23 punkto redakcija, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras vykdo funkcijas, numatytas Kompetencijos nuostatų 15.1-15.8 punktuose, tik esant Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. I-268, atitinkamų (15.1-15.8) punktų nuostatoms ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 ir 19 straipsnio nuostatoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 1 d., 2 d. 4, 7, 8 p.). Teismas nutarė įsiteisėjus nutarčiai, pareiškimą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Teismas konstatavo, jog Prokuratūros įstatymo 14 straipsnis nustato prokurorų pavaldumą. Šio straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad prokurorai apie Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus), teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymą, kitą norminį aktą ar priimtą sprendimą, prieštaraujančius įstatymams, privalo pranešti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui). Prokurorai, nesutikdami su Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu, kitu norminiu aktu ar priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui), o nesutikdami su generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jį apskųsti teismui.

Kaip teismas jau yra pasisakęs, tarp pareiškėjo – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ir atsakovo – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, yra susiklostę pavaldumo (tarnybos) santykiai. Pareiškėjas gali kreiptis į teismą tik dėl savo pažeistų subjektinių teisių gynimo (ABTĮ 5 str. 1 d.), o siekdamas vesti bylą dėl viešojo intereso gynimo teisme, skųsdamas generalinio prokuroro priimtus sprendimus, turi pateikti Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro įgalinimus.

Pareiškėjas kartu su patikslintu pareiškimu tokių įgalinimų nepateikė ir nepašalino 2013 m. sausio 8 d. teismo nutartyje nustatytų pareiškimo priėmimo trūkumų, t. y. iki teismo nustatyto termino – 2013 m. sausio 15 d., nepateikė aukščiau nurodytų įgalinimų. Be to, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ginčijami įsakymai priimti 2008 m. vasario 4 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. gegužės 16 d. ir 2011 m. birželio 10 d.

Iš teismui pateiktos Generalinės prokuratūros informacijos matyti, kad apie nurodytų įsakymų priėmimą visiems prokuratūros darbuotojams buvo pranešta elektroniniu paštu arba šie įsakymai buvo patalpinti interneto svetainėje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčydamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. P-365 bei 2011 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-444 jau kreipėsi į teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-934/2012 2012 m. kovo 29 d. nutartimi ABTĮ 101 straipsnio 1, 6 punktų pagrindu bylą dėl šių reikalavimų nutraukė, apeliacinės instancijos teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartimi aukščiau nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė apie ginčijamų įsakymų priėmimą sužinoti internetinėje Generalinės prokuratūros svetainėje, taip pat šie įsakymai buvo išsiųsti elektroniniu paštu visiems prokuratūros darbuotojams, teismas vertino, jog pareiškėjas turėjo galimybę ir galėjo su nurodytais teisės aktais susipažinti bei dėl jų apskundimo kreiptis į teismą per įstatymo nustatytus terminus, tačiau to nepadarė. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, nenustatyta (ABTĮ 34 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjo galimybės skųsti generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. P-365 bei 2011 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-444 jau yra nuspręsta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, todėl pakartotinai dėl šio reikalavimo negali būti sprendžiama (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.). Pareiškėjui praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti, o taip pat esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo nutraukta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d.

įsakymo Nr. P-365 ir 2011 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. P-444 panaikinimo, bei pareiškėjui nepašalinus 2013 m. sausio 8 d. teismo nutartimi nustatytų pareiškimo trūkumų ir nepateikus Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimo vesti bylą dėl viešojo intereso gynimo teisme, teismas atsisakė pareiškimą priimti (ABTĮ 37 str. 1 d., 2 d. 4, 7, 8 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo (kaip Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro) pareiškimą ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti spręsti tam pačiam teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Nors minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad yra gautas jo prašymas, nagrinėjant administracinę bylą, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) dėl Kompetencijos nuostatų (2012 m. rugpjūčio 23 d. redakcijos) 16 ir 16.1 punktų redakcijos atitikimo Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 ir 19 straipsniams, tačiau dėl šio prašymo teismas nieko nepasisakė. Papildytame ir patikslintame 2013 m. sausio 11 d. prašyme pateikė argumentus, paremtus specialistės dr. R.

V. kompetentinga nuomone, jog minėta Kompetencijos nuostatų nurodytų punktų redakcija yra prieštaringa, o ją tinkamai suredagavus, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras atlikti savo inicijuotą tyrimą bei priimti sprendimus dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo ypatingos svarbos atvejais gali ir be Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimo. Taip pat 2013 m. sausio 11 d. pareiškime nurodė motyvus ir argumentus, kurie, jo nuomone, rodo, kad galiojanti Kompetencijos nuostatų 16 ir 16.1. punktų redakcija prieštarauja Prokuratūros įstatymo 3 ir 19 straipsniams.

Akivaizdu, kad šio konkretaus norminio akto dalies teisėtumo revizavimas šioje administracinėje byloje yra būtinas, nes tik norminio akto dalies panaikinimas arba nepanaikinimas sukels teisinius padarinius ir turės įtakos teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Tokia pozicija pateikta iš jau suformuotos LVAT praktikos (žr. 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A8-1690-05). Pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. I-1787-815/2013, proceso Nr. 3-61-3-03436-2012-4) 2013 m. sausio 14 d. nutartimi yra priimtas pareiškėjo pareiškimas dėl sprendimų/rezoliucijų panaikinimo ir dėl norminio teisės akto ištyrimo.

Šiame pareiškime dėl kitos faktinės situacijos taip pat prašė kreiptis į LVAT dėl jau minėtos Kompetencijos nuostatų 16 ir 16.1 punktų (2012 m. rugpjūčio 23 d. redakcijos) atitikties Prokuratūros įstatymo 3 ir 19 straipsnio reikalavimams. Generalinė prokuratūra iki šių metų sausio 28 d. yra įpareigota pateikti atsiliepimą į pateiktą pareiškimą. Aptarta situacija rodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartyje, skirtingai nei 2013 m. sausio 14 d. nutartyje, nukrypo nuo suformuotos LVAT praktikos, tuo pažeisdamas ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį.

2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartimi prašoma pateikti duomenis, kada jis, kaip prokuroras, sužinojo apie skundžiamų generalinio prokuroro sprendimų priėmimą. Šis teismo reikalavimas neatitinka susiformavusios LVAT teisminės praktikos, kuri akcentuoja ne patį skundžiamo akto priėmimo (sužinojimo apie jį) faktą, bet sužinojimą apie aplinkybes, kurios sudaro pareiškimo (skundo) faktinį pagrindą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Vilniaus apygardos administraciniame teisme (bylos Nr. I-934-561/2012) tiek atsakovas Generalinė prokuratūra, tiek trečiasis asmuo T. K. atsiliepimuose teismui nurodė, jog LR generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. ir 2008 m. vasario 20 d. priimti įsakymai yra teisėti. Kai 2012 m. birželio 20 d. tarnybiniu raštu Nr. 17.9.-1851 LR generaliniam prokurorui pareiškė abejones dėl galimai pažeistų įstatymų reikalavimų, deleguojant T. K. į OLAF, o L. Č. į Eurojustą, jokio atsakymo negavo: nežino, ar buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl jo nurodytų aplinkybių ir, ar pasitvirtino, ar buvo paneigtos jo pateiktos prielaidos. Tik viešojoje erdvėje pasirodžius www.alfa.lt straipsniui bei šio straipsnio pagrindu paprašius informacijos iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Užsienio reikalų ministerijos), gavo naujus duomenis dėl galimai pažeisto viešojo intereso. Todėl galima konstatuoti, jog iki Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. spalio 3 d. rašto Nr. (21.2.10.2)-3-6428 gavimo dienos (2012 m. spalio 5 d.) neturėjo jokios kitos savo abejones pagrindžiančios informacijos, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, jog kaip Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras yra surinkęs pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, deleguojant minėtus prokurorus į tarptautines institucijas.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėta byla Nr. I-934-561/2012, kurioje yra įsiteisėjusi šio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis, ir aptariamoji byla nėra tapačios dėl šių motyvų ir argumentų: 1. Skiriasi proceso šalys, nes pirmojoje byloje pareiškėjas kaip fizinis asmuo pateikė prašymą dėl pažeistos subjektinės teisės gynimo remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, o antrojoje byloje prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė pareiškimą pagal ABTĮ 56 straipsnį. Aptariamojoje byloje, skirtingai nei pirmojoje, yra dar vienas trečiasis suinteresuotas asmuo L. Č.; 2. Skiriasi prašymų/pareiškimų faktinis pagrindas; 3. Skiriasi prašymų/pareiškimų dalykas. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, galima konstatuoti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartyje, taikydamas tapataus pareiškimo institutą, priėmė sprendimą, prieštaraujantį LVAT suformuotai teisminei praktikai, tuo pažeisdamas ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies normą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines normas bei vertino byloje pateiktus įrodymus ir argumentus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad yra praleisti terminai kreiptis į teismą, nepašalinti 2013 m. sausio 8 d. teismo nutartyje nurodyti trūkumai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras K. V. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo paduotą pareikšimą dėl viešojo intereso gynimo.

Pagal bylos medžiagą, K. V. padavė teismui pareiškimą, kuriuo prašė panaikinti generalinio prokuroro įsakymus dėl Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojos L. Č. delegavimo į Eurojustą, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo T. K. delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą, T. K. paskyrimo į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas ir jo paskyrimo į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Pareiškėjas nurodė, jog pareiškimą pateikia vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi ir kitų teisės aktų nuostatomis, įgalinančiomis jį veikti kaip viešąjį interesą ginantį prokurorą.

Pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs pareiškėjui pašalinti pareiškimo trūkumus – pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis turi Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą vesti bylą dėl viešojo intereso gynimo teisme. Pareiškėjas per nustatytą terminą trūkumams šalinti reikalaujamų įrodymų nepateikė, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vertintina prokuroro teisė kreiptis į teismą pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį dėl viešojo intereso gynimo.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas prokuroras organizuoja ir vadovauja ikiteisminiam tyrimui, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Šios funkcijos yra neatsiejamos nuo prokuroro statuso ir prokuroras savo tarnybą atlieką jų ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-829/2012).

Prokuroras, būdamas valstybės pareigūnas, yra vieningos sistemos – prokuratūros, kurią sudaro visos Lietuvos Respublikos prokuratūros, dalis. Prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuratūros specifinius valdingus įgaliojimus lemia prokuratūros atliekamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos funkcijos.

Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka: 1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja; 2) atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus; 3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; 4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; 5) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą; 6) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; 7) gina viešąjį interesą; 8) pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus; 9) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų prevencijos programas; 10) dalyvauja teisėkūros procese; 11) atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

Taigi, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nurodytas teisės aktų nuostatas daro išvadą, kad prokuroro funkcijos tapatinamos su prokuratūros funkcijomis. Dėl šios priežasties, prokuroro nepriklausomumas ir jo savarankiškumas vykdant funkcijas, kurios taip pat yra ir prokuratūros funkcijos, turi būti derinami su prokuroro priklausymu prokuratūros sistemai ir pavaldumu. Tokiu teiginiu teisėjų kolegija neneigia prokuroro nepriklausomumo ir savarankiškumo, tačiau akcentuoja, jog efektyviam ir sklandžiam prokuroro funkcijų įgyvendinimui ir prokuratūros sistemos veikimui užtikrinti būtina nustatyti prokuroro kompetencijos ribas konkrečiais atvejais, reglamentuoti prokuroro veikimo inicijavimą, įtvirtinti prokurorų veiklos kontrolę.

Prokuratūros funkcionavimas grindžiamas aiškiais pavaldumo santykiais. Prokuroras vykdydamas savo funkcijas pavaldus aukštesniajam prokurorui, kurio statusą ir proceso veiklą nustato proceso įstatymai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas ir Kompetencijos nuostatai (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

Pagal Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 4 punktą generalinės prokuratūros prokurorui aukštesnysis prokuroras yra Generalinės prokuratūros departamento skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) ir Generalinis prokuroras (jo pavaduotojas), kuris yra aukštesnysis prokuroras visiems prokurorams (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Generalinis prokuroras yra ne tik aukštesnysis prokuroras, bet ir prokuratūros vadovas (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Generaliniam prokurorui įstatymas suteikia teisę, įgyvendinant savo kaip prokuratūros vadovo įgaliojimus, įsakymu tvirtinti prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus (Prokuratūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), kuriais apibrėžti Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų prokurorų įgaliojimai ir veikimo ribos (kompetencija) vykdant Lietuvos Respublikos prokuratūrai nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu (Kompetencijos nuostatų 1 punktas).

Sisteminiu ir lingvistiniu požiūriu išanalizavusi Kompetencijos nuostatus teisėjų kolegija pažymi, kad pavaldumo santykiai taikomi visoms pagrindinėms prokuroro funkcijoms vykdyti. Kompetencijos nuostatuose įtvirtinta, jog generalinės prokuratūros prokuroras (8 punktas), apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroras (11 punktas), apylinkės prokuratūros prokuroras (14 punktas) su baudžiamuoju persekiojimu susijusias funkcijas vykdo aukštesniojo prokuroro pavedimu. Aukštesniojo prokuroro pavedimas reikalingas ir su viešojo intereso gynimu susijusioms funkcijoms vykdyti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui (16 punktas), Apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui (19 punktas). Šių nuostatų 16.1 punkte nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimu nagrinėja Generalinėje prokuratūroje gautus asmenų pareiškimus, prašymus, skundus arba atlieka savo inicijuotą tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso ypatingos svarbos atvejais ir priima dėl jų sprendimus. 16.1.1 punkte nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras esant teisiniam pagrindui ir nustačius galimą viešojo intereso pažeidimą ieškiniu, pareiškimu, prašymu ar prašymu įstoti į bylą trečiuoju asmeniu kreipiasi į teismą arba taiko kitas įstatyme numatytas reagavimo priemones. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroras yra nepriklausomas įgyvendindamas savo kaip valstybės pareigūno įgalinimus, tačiau kokiu atveju, kokioje konkrečioje byloje jis turi teisę ir pareigą tai daryti nustato aukštesnysis prokuroras pavedimu.

Kompetencijos nuostatų 6.5 punkte įtvirtinta, kad pavedimas – generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros departamento, skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro vienkartinė ar ilgalaikė užduotis, įforminta rašytine forma.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes konstatuoja, jog kaip pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-829/2012, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, atlikdamas savo inicijuotą tyrimą ir kreipdamasis į teismą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, privalo turėti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą.

Kaip pažymėjo Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartyje pareiškėjui buvo nurodyta pašalinti trūkumus – pateikti duomenis, įrodančius Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjamu atveju buvimo faktą, tačiau pareiškėjas per nustatytą terminą nurodyto trūkumo nepašalino.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių kad jis turi būtinus įgaliojimus kreiptis dėl viešojo intereso gynimo yra pakankamas pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkto, nustatančio, jog skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jeigu skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo, pagrindu, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimas atsisakyti priimti pareiškimą yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas prašo teismo įvertinti Kompetencijos nuostatų 16 ir 16.1 punktų atitikimą Prokuratūros įstatymo 3 ir 19 straipsniams.

Ginčijamas teisės aktas – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141 (2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. I-268 redakcija) patvirtinti Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad norint nustatyti ar teisės akto tyrimas norminių administracinių aktų teisėtumo tvarka priskirtinas administracinių teismų kompetencijai būtina atlikti ginčijamo administracinio teisės akto teisinės prigimties analizę, t. y. įvertinti, ar šis administracinis teisės aktas atitinka norminio administracinio teisės akto požymius. Dėl akto pripažinimo norminiu būtina išsiaiškinti akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I(1)-1/2007).

Tam, kad tam tikras aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(2)-736/2002). Tačiau norminiu pripažintinas tik toks viešojo administravimo subjekto priimamas aktas, kuris įtvirtina privalomas elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 13 d.).

Pažymėtina, jog administravimo subjektai gali atlikti ne tik viešojo, bet ir vidaus administravimo funkcijas (ABTĮ 2 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad iš šio apibrėžimo akivaizdu, kad vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(2)-736/2002).Teisėjų kolegija pripažįsta, kad vidaus administravimo aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius, tačiau jiems nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kuris atsiranda viešojo administravimo subjektui įgyvendinant įgaliojimus savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles. Dėl šių priežasčių, vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme.

Kaip jau minėta aukščiau, Kompetencijos nuostatai nustato Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų prokurorų įgaliojimus ir veikimo ribas (kompetenciją) vykdant Lietuvos Respublikos prokuratūrai nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu (Kompetencijos nuostatų 1 punktas). Kompetencijos nuostatai yra skirti generalinės prokuratūros, jos struktūrinių padalinių, teritorinių prokuratūrų ir jų struktūrinių padalinių vadovams bei prokurorams. Nors šis ginčijamas aktas atitinka kai kuriuos norminio administracinio akto požymius (tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei), tačiau pagal pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas yra vidaus administravimo aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme. Kompetencijos nuostatais nesukuriamos naujos teisės normos, o detalizuojamas, konkretizuojamas kitais teisės aktais – Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais nustatytų prokuratūros ir prokurorų funkcijų įgyvendinimas. Be to, jis skirtas teisės aktą priėmusio subjekto pavaldume esantiems prokurorams ir nėra visuotinai privalomas asmenims, nepriklausantiems prokuratūros sistemai.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta kad Kompetencijos nuostatai nėra norminis administracinis aktas, todėl šio akto nuostatų teisėtumo tyrimas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius