2013-03-29 Nr. AB-882-3-61-3-00243-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–698/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00243-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei Joditai Rapalavičienei,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovei J. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. E., D. S., G. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. E., D. S., G. Ž. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 4-ajam apylinkės teismui, kurio teises ir pareigas perėmė Vilniaus miesto apylinkės teismas, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos J. E., D. S., G. Ž. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos: įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto 4-ąjį apylinkės teismą (toliau – ir atsakovas) pateikti pareiškėjoms priklausančio išmokėti vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, reikalingą priteistinoms sumoms apskaičiuoti, bei įpareigoti apskaičiuoti priklausančio išmokėti atlyginimo dydžius; priteisti iš atsakovo pareiškėjai J. E. už 205 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, bei pusantro dydžio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 233,50 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; priteisti iš atsakovo pareiškėjai D. S. už 180 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, bei pusantro dydžio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 189,85 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; priteisti iš atsakovo pareiškėjai G. Ž. už 184,50 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką bei pusantro dydžio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 297,70 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; priteisti pareiškėjoms iš atsakovo 0,06 procentų dydžio delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (atsiskaitymo su pareiškėjomis dienos).

Pareiškėjos nurodė, kad D. S. ir G. Ž. paskirtos teisėjomis Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekretu Nr. 1K-1181, o teisėja J. E. – 2008 m. gegužės 15 d. dekretu Nr. 1K-1344. Pareiškėjos teigė, kad jos 2009-2011 metais budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, dirbo viršvalandžius, tačiau nei 2009 metais, nei vėliau joms nebuvo išmokėta 2009-2011 metais galiojusioje Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 straipsnio redakcijoje nustatyta vienkartinė priemoka už atliktą papildomą darbą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime išaiškino, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Tokia nuostata kildinama ir iš Konstitucijos 48 straipsnio, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 3 straipsnio 5 dalies nuostatų, numatančių teisingą apmokėjimą už darbą ir teisėjo socialines garantijas, atitinkančias jo statusą ir užtikrinančias jo nepriklausomumą, įskaitant ir ekonominį.

Pareiškėjų vertinimu, teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra sureguliuotas, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalį turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) nuostatos. Pažymėjo, jog Darbo kodekso 193 straipsnyje nurodyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, o Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas šio kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.

Nurodė, kad pagal teismo pirmininko patvirtintus budėjimo teisme grafikus, viršvalandinio žurnalo patvirtintas kopijas, darbo laiko apskaitos žiniaraščius Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas už darbą 2009-2011 metais privalėjo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjoms gaunamo vidutinio (už einamąjį mėnesį) dienos darbo užmokesčio: pareiškėjai J. E. – dvigubo dydžio atlyginimą už 205 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, bei pusantro darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 233,50 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; pareiškėjai D. S. – dvigubo dydžio atlyginimą už 180 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, bei pusantro darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 189,85 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; pareiškėjai G. Ž. – dvigubo dydžio atlyginimą už 184,50 valandas darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, bei pusantro darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 297,70 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai.

Teigė, jog, vadovaudamasis Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi, atsakovas privalo apskaičiuoti ir išmokėti delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais. Nurodė, kad delspinigių dydis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu (toliau – ir Delspinigių nustatymo įstatymas) ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32, sudaro 0,06 procentus nuo neišmokėtos sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną.

Atsakovas Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies, priteisti darbo išmokas už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir viršvalandinį darbą nuo 2011 m. vasario 14 d. iki skundo pateikimo dienos, o reikalavimą dėl 0,06 procentų delspinigių priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutiko, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis Teisėjų atlyginimų įstatymu nėra sureguliuotas, todėl reikia taikyti Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą darbuotojams už viršvalandinį darbą bei už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Atsakovas pažymėjo, kad iki 2011 m. vasario 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusio Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka, kuri mokama neviršijant atitinkamų metų teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Nurodytų priemokų dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustatė Teisėjų taryba. Teigė, jog atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojančiu įstatymu ir jį detalizuojančiais Teisėjų tarybos nutarimais, neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjoms darbo užmokesčio už darbą poilsio iš švenčių dienomis. Nurodė, jog 2009 metų pradžioje teismui buvo skirta 867 tūkst. Lt asignavimų darbo užmokesčiui, o norint užtikrinti nenutrūkstamą teismo darbuotojų darbą reikėjo 990,1 tūkst. Lt darbo užmokesčio, t. y. teismui jau nuo 2009 metų pradžios trūko 123,1 tūkst. Lt darbo užmokesčiui apmokėti. Pažymėjo, jog 2009 metais buvo mažinami teisėjų, valstybės tarnautojų ir kitų teismo darbuotojų atlyginimai, kartu buvo mažinami ir asignavimai darbo užmokesčiui, todėl teismas iki galo neatsiskaitė su darbuotojais ir liko skolingas 22 tūkst. Lt darbo užmokesčio. Teigė, jog Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas negalėjo žinoti reikalavimų, kurie įsigalios ateityje.

Pareiškėjų prašomos darbo išmokos, atsakovo manymu, turėtų būti priteistos tik nuo 2011 m. vasario 14 d., t. y. nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, taikant Darbo kodekso nuostatas. Dėl anksčiau išvardytų priežasčių (nebuvo finansavimo, galiojo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnis) nesutiko su reikalavimu priteisti delspinigius.

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas nėra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje, kadangi teisėjai į užimamas pareigas yra skiriami Prezidento dekretu ir teismas neturi galimybės tartis su teisėju nei dėl darbo vietos, nei dėl darbo funkcijų, nei dėl apmokėjimo, nepaisant jo darbo rodiklių, kadangi tai yra nustatyta iš anksto žinomuose norminiuose aktuose. Nurodė, jog valstybė, skirdama teisėją į užimamas pareigas ir atlikdama darbdavio vaidmenį, yra atsakinga už tinkamą jo darbo apmokėjimą bei už darbo apmokėjimą reglamentuojančių įstatymų priėmimą. Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas yra biudžetinė institucija, išlaikoma ir finansuojama iš valstybės skiriamų lėšų, už kurių paskirstymą yra atsakinga Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, todėl jos turi būti įtrauktos atsakovais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi atsakovu nagrinėjamoje byloje įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Teismų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 17 d., buvo nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas) bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka.

Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (toliau – ir Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas) teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Nurodė, jog minėto straipsnio 2 dalyje sakoma, kad 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba.

Pažymėjo, jog Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr.13P-211-(7.1.2) patvirtino „Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Nurodė, jog Tvarkos aprašo 1 punkte nustatyta, kad Tvarkos aprašas reglamentuoja Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytos išmokamos metų pabaigoje vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką.

Tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jei šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Nurodė, jog Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Pavyzdinis aprašas) ir įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką.

Pabrėžė, jog 2008 m. gruodžio 5 d. Tvarkos apraše ir 2009 m. balandžio 24 d. Pavyzdiniame apraše (toliau – ir Tvarkos aprašai) viršvalandinio darbo apmokėjimo nuostatos yra tapačios – vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį.

Teigė, jog pareiškėjoms užmokestis už viršvalandinį darbą turėjo būti apskaičiuojamas vadovaujantis Tvarkos aprašuose patvirtinta tvarka. Nurodė, jog Darbo kodekso nuostatos už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo negali būti taikomos, nes Konstitucinio Teismo nutarimai negalioja atgal. Todėl pareiškėjų reikalavimas taikyti Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalį, 193 straipsnį ir 194 straipsnio 2 dalį negali būti tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, J. E. – 11 602,76 Lt, G. Ž. – 12 912,49 Lt, D. S. – 11 333,04 Lt atlyginimą už budėjimus; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, J. E. – 654,78 Lt, G. Ž. – 557,17 Lt, D. S. – 484,93 Lt delspinigių už nesumokėtą atlyginimą už budėjimus už laikotarpį iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, o nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos skaičiuojant po 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu. Pažymėjo, jog kadangi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, tai teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nebuvimas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles. Nurodė, jog valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 261 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, pagal to paties straipsnio 4 dalį numatoma, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 5 dalis numato, kad laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas vertino, kad Darbo kodekso 193 straipsnis, 186 straipsnio 2 dalis, 194 straipsnis labiausiai tinka nesureguliuotam teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio ir švenčių dienomis budėjimo metu teisiniam santykiui, todėl minėtos Darbo kodekso normos turi būti taikomos ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies pagrindu.

Nustatė, jog pareiškėjoms priteistinos už budėjimą sumos nustatomos remiantis Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pažymomis: J. E. – 11 602,76 Lt, G. Ž. – 12 912,49 Lt, D. S. – 11 333,04 Lt.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas išskyrė, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų negalima traktuoti kaip teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti skirtų teisės normų. Nustatė, kad pareiškėjų pateiktuose viršvalandinio darbo apskaitos žurnalo išrašuose viršvalandžių dirbimo metu atlikti darbai – sprendimų, nuosprendžių rašymas, susipažinimas su bylomis, yra įprastas teisėjo darbas. Nurodė, jog Darbo kodekso 150, 151 straipsnių nuostatose pažymima, kad vien tik darbuotojo prašymo ar sutikimo nepakanka, viršvalandiniai darbai turi būti organizuojami, t. y. dėl jų vykdymo turi būti priimamas darbdavio sprendimas. Nustatė, jog iš bylos medžiagas matyti, kad Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininkas nepriėmė jokių sprendimų dėl viršvalandinio darbo vykdymo, todėl mokėti papildomą atlygį už tokį viršvalandinį darbą nėra teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį į tai, kad Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo skirtas reglamentuoti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitą dėl vienkartinės priemokos, numatytos Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, apskaičiavimo ir išmokėjimo, t. y. numatė konkrečios teisės normos taikymo sąlygas, o ne apmokėjimą už viršvalandžius pagal Darbo kodekso nuostatas. Pažymėjo, kad Darbo kodekso nuostatos negali būti keičiamos įgyvendinamaisiais teisės aktais, todėl negalima laikyti, kad Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) galėjo būti numatytas kitoks teisinis reguliavimas nei Darbo kodekso 150 ir 151 straipsniuose.

Darė išvadą, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos darbdavys galėjo remtis teisės norma, sudarančia jam galimybę nemokėti pareiškėjoms priklausančio darbo užmokesčio. Konstatavo, jog nuo 2011 m. vasario mėnesio atlyginimo mokėjimo dienos kaltė dėl netinkamo atsiskaitymo yra nepaneigta, t. y. nustatyta, jog dėl šios priežasties pareiškėjoms turi būti mokami delspinigiai.

Pasisakydamas dėl atsakovo šioje byloje tinkamumo teismas atsižvelgė į tai, kad atlyginimo dalis pareiškėjoms nebuvo mokama dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 suformuluota praktika, kad teisėjams neišmokėtų atlyginimų bylose ginčo materialinių teisinių santykių subjektu yra valstybė – Lietuvos Respublika, ir tuo remdamasis neišmokėtą atlyginimą priteisė iš Lietuvos valstybės.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-209/2004, 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-916/2009. Pažymėjo, kad negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Sprendė, kad atsakovo sprendimai dėl darbo užmokesčio mokėjimo yra neįvykdyti.

III. Pareiškėjos J. E., D. S., G. Ž. apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinant jo dalį, kuria atmestas pareiškėjų prašymas priteisti už dirbtą viršvalandinį darbą; 2) patenkinti pareiškėjų prašymą ir priteisti už dirbtą viršvalandinį darbą pagal atsakovo Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pateiktą pažymą: J. E. – 11 206,76 Lt, D. S. – 11 333,04 Lt, G. Ž. – 12 912,49 Lt; 3) pakeisti sprendimo dalį dėl priteistinų delspinigių ir priteisti 0,07 procento nuo priteistų sumų delspinigius pagal teismui pateiktą skaičiuoklę, priteisiant iki sprendimo priėmimo fiksuotą delspinigių sumą tiek už darbą poilsio ir švenčių dienomis, tiek už viršvalandinį darbą, nustatant, jog nuo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo taip pat priteisiami nurodyto dydžio delspinigiai.

Pareiškėjos remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu. Nurodo, jog byloje prie prašymo (skundo) yra pateikti rašytiniai įrodymai apie teisėjų dirbtą viršvalandinį darbą (darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, viršvalandinio darbo žurnalai). Pažymi, jog teismui nepateikti įrodymai, paneigiantys faktą, kad pareiškėjos dirbo viršvalandinį darbą, šios aplinkybės neginčijo nei atsakovai, nei jų atstovai, atsakovų atstovai teismo posėdžio metu pripažino šias faktines aplinkybes. Nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo motyvais, kad konkrečiu atveju nebuvo darbdavio (teismo pirmininko) sprendimo paskirti dirbti viršvalandinį darbą ar darbuotojo prašymo dirbti viršvalandinį darbą, nors byloje pateikti rašytiniai įrodymai – viršvalandinio darbo žurnalai, kurie buvo pildomi teismo pirmininko leidimu ir nurodymu pagal jo 2009 m. balandžio 29 d.

įsakymu Nr. PI-11 patvirtintą Vienkartinių priemokų mokėjimo teisėjams tvarkos aprašą. Pažymi, kad teismo sprendimo motyvai šioje sprendimo dalyje prieštarauja kitiems teismo motyvams, kuriais jis pripažįsta, kad teismo sprendimo, nuosprendžių rašymas, susipažinimas su bylomis yra įprastas teisėjo darbas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti prašymo dalį dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą 2009-2011 metais, motyvuodamas tuo, kad nuosprendžių ir sprendimų rašymas yra tik įprastas teisėjo darbas, neįvertinęs aplinkybės, jog šio teismo teisėjai sprendimus, nuosprendžius iš esmės rašo po darbo valandų, kadangi darbo metu veda teismo posėdžius (kuriems taip pat reikia pasirengti), sprendžia proceso dalyvių prašymus, priima procesinius sprendimus ikiteisminio tyrimo bylose ir kt.

Teigia, jog vien todėl, kad pagal įstatymą žmogui numatytas viršvalandinio darbo ribojimas, teismas neturi teisės atsisakyti vykdyti savo priedermę ginti žmogaus teisę į teisingą darbo apmokėjimą, kai tas darbas jau yra atliktas. Laiko nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, jog nebuvo pareiškėjų prašymo dirbti viršvalandinį darbą. Pažymi, jog darbdavys kiekvieną mėnesį teisėjų dirbtą viršvalandinį darbą žymėdavo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, o viršvalandinio darbo žurnalai buvo vedami ir pildomi teismo pirmininko (darbdavio) nurodymu, todėl yra nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad „darbdavys nebuvo priėmęs jokių sprendimų dėl viršvalandinio darbo vykdymo“.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas priteistinų delspinigių dydį padarė klaidą, nes pagal Delspinigių nustatymo įstatymą numatytas 0,06 procentų nuo neišmokėtos sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną delspinigių dydis yra kiekvieną metų ketvirtį indeksuojamas. Nuo 2009 metų pradžios jis sudaro 0,07 procentus.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėstomi iš esmės analogiški argumentai kaip ir atsiliepime į pareiškėjų prašymą. Papildomai nurodoma, jog iš Darbo kodekso 151 straipsnyje išvardytų situacijų viršvalandžiai teisme galėtų būti skiriami tik 2 punkto pagrindu laikant, kad dirbami visuomenei būtini darbai. Pažymi, jog bet kuriuo atveju Darbo kodekso 150 bei 151 straipsniuose nurodoma, kad viršvalandiniai darbai yra galimi tik esant darbdavio, kurio funkcijas šiuo atveju, kaip darbo administratorius, atliktų teismo pirmininkas, sprendimu paskirti dirbti viršvalandinius darbus. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011 bei Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu. Teigia, jog Darbo kodekso 150, 151 straipsnių nuostatose nustatyta, kad vien tik darbuotojo prašymo ar sutikimo nepakanka, viršvalandiniai darbai turi būti organizuojami, t. y. dėl jų vykdymo turi būti priimamas darbdavio sprendimas. Nurodo, jog, kaip buvo nustatyta nagrinėjant bylą, Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininkas nepriėmė jokių sprendimų dėl viršvalandinio darbo vykdymo, todėl mokėti papildomą atlygį už tokį viršvalandinį darbą nėra teisinio pagrindo. Pažymi, jog Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatė konkrečios teisės normos taikymo sąlygas, o ne apmokėjimą už viršvalandžius pagal Darbo kodekso nuostatas.

Atsakovas Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo: 1) apeliančių J. E., D. S. ir G. Ž. reikalavimą dėl išmokų priteisimo už viršvalandinį darbą spręsti teismo nuožiūra; 2) teismui nusprendus, kad išmokos už viršvalandinį darbą turi būti priteistos, šio apeliančių reikalavimo dalį tenkinti iš dalies ir priteisti už dirbtą viršvalandinį darbą nuo 2011 m. vasario 17 d., t. y. nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, iki skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui dienos; 3) reikalavimo dalį dėl 0,07 procentų delspinigių priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutinka su apeliančių reikalavimais priteisti joms išmokas už viršvalandinį darbą nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio. Nurodo, jog Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas, neturėdamas pakankamo darbo užmokesčio fondo, nepažeidė tuo metu galiojusių teisės aktų, laikėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų taisyklių, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik 2011 m. vasario 14 d. (įsigaliojo 2011 m. vasario 17 d.), ir negalėjo žinoti reikalavimų, kurie įsigalios ateityje. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pačios apeliantės tiek savo pradiniame prašyme, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 0,06 procentų dydžio delspinigius, o apeliaciniame skunde jau kelia naujus reikalavimus ir prašo priteisti 0,07 procentų dydžio delspinigius. Pažymi, jog Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas visiškai sutinka su 2012 m. gegužės 24 d. sprendime išdėstytais argumentais, kad Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas nėra tinkamas atsakovas, o tinkamas atsakovas šioje byloje yra valstybė – Lietuvos Respublika.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog nesuprantama ir be motyvų yra teismo sprendimo dalis priteisti pareiškėjoms darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio ir netenkinti reikalavimo priteisti pareiškėjoms darbo užmokestį už kitą likusį laikotarpį. Pažymi, jog, viena vertus, pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas teisėtai vadovavosi tuo metu galiojančiomis teisės normomis, kita vertus, tenkina pareiškėjų reikalavimus priteisti pareiškėjoms darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio. Nurodo, jog šiuo laikotarpiu galiojo Teismų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, todėl ir to laikotarpio metu buvęs ginčas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Pareiškėjos J. E., D. S., G. Ž. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir patenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą.

Nurodo, kad nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir samprotavimais pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Papildomai pažymi, jog pareiškėjoms nebuvo priskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei dirbant viršvalandinį darbą, todėl įgyta teisė į teisėjo darbo užmokesčio dalį už viršvalandinį darbą bei darbą švenčių ir poilsio dienomis gali būti įgyvendinta tik teismo tvarka. Pažymi, kad 2009-2011 metais negavo darbo užmokesčio už budėjimus (darbas poilsio ir švenčių dienomis), viršvalandinį darbą. Teigia, jog byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad buvo dirbtas viršvalandinis darbas, taip pat buvo dirbama poilsio ir švenčių dienomis, šias faktines aplinkybes pagrindžia rašytiniai įrodymai, byloje kyla ginčas dėl teisės taikymo ir dėl pareiškėjų teisių gynimo teismine tvarka. Mano, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas pats savaime nepakeitė teisėjų teisinio statuso ir neapribojo teisėjų įgytų teisių į teisingą atlyginimą įgyvendinimo. Teigia, jog negali būti atsisakoma ginti pažeistas asmens teisės ir teisėtus interesus vien dėl to, kad nenumatytas teisinis reguliavimas. Nurodo, kad ginant asmens teises įstatymų spragos atveju taikoma įstatymo ar teisės analogija, todėl, kadangi konkrečiu atveju yra analogiškus teisinius santykius reguliuojantis teisės aktas (Valstybės tarnybos įstatymas, Darbo kodeksas), jis ir turi būti taikomas. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl Konstitucinio Teismo sprendimo galiojimo. Teigia, jog negalima skirstyti pažeidimo laikotarpio į iki Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo ir po jo bei šalinti pažeidimą tik po Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo. Nurodo, jog pažeidimas tęsiasi nuo 2009 metų pradžios, todėl asmens teisės gali būti atkuriamos ir apgintos tik taikant atkuriamąjį mechanizmą už visą pažeidimo laikotarpį. Pažymi, kad tokia iki šiol buvo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija ginant statutinių pareigūnų socialines teises, įskaitant ir teisę į teisingą atlyginimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Atsakovas Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo: 1) apelianto Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies; 2) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjoms priteistos išmokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis (už budėjimus), pakeisti, priteisiant pareiškėjoms išmokas už darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2011 m. vasario 17 d. iki skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui dienos; 3) 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjoms priteisti delspinigiai, panaikinti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog visiškai sutinka su atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu nepagrįstai priteisė pareiškėjoms išmokas už darbą poilsio ir švenčių dienomis už visą prašomą laikotarpį, t. y. už 2009 – 2011 metus, pagal teismo pateiktus į bylą apskaičiavimus. Palaiko atsakovo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo aprašomoji ir rezoliucinė dalys yra prieštaringos. Pažymi, jog 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo 8 puslapyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki 2011 m. vasario 17 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos darbdavys galėjo remtis teisės norma, sudarančia jam galimybę nemokėti pareiškėjoms priklausančio darbo užmokesčio, todėl teismas konstatavo, kad iki atlyginimo už 2011 m. sausio mėnesio išmokėjimo dienos nebuvo kaltės dėl priklausančio darbo užmokesčio neišmokėjimo, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė priteisti pareiškėjoms išmokas už darbą poilsio ir švenčių dienomis (už budėjimus) už 2009-2011 metus pagal teismui pateiktus apskaičiavimus. Pažymi, jog klausimą dėl išmokų už dirbtą viršvalandinį darbą priteisimo pareiškėjoms atsakovas palieka spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, jog Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas visiškai sutinka su 2012 m. gegužės 24 d. sprendime išdėstytais argumentais dėl to, kad Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas nėra tinkamas atsakovas, o tinkamas atsakovas šioje byloje yra valstybė – Lietuvos Respublika.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi atsakovas Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas buvo pakeistas teisių perėmėju Vilniaus miesto apylinkės teismu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjoms J. E., D. S., G. Ž. (buvusio Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo teisėjoms, dabar Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjoms) neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką 2009-2011 metais bei delspinigių priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos D. S. ir G. Ž. buvo paskirtos Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo teisėjomis Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekretu Nr. 1K-1181, o pareiškėja J. E. buvo paskirta Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo teisėja Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. gegužės 15 d. dekretu Nr. 1K-1344.

Pareiškėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustatė 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymas. Šio įstatymo 6 straipsnyje buvo numatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba.

Pagal bylos duomenis Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr.13P-211-(7.1.2) patvirtino „Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą“, kuriuo reglamentavo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytos, išmokamos metų pabaigoje, vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką. Tvarkos aprašo 3 punkte numatyta analogiška Teisėjų atlyginimo įstatymui nuostata, kad vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jei šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo reglamentavo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką, bei įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Šio teisės akto 3 punkte nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką. Pagal 4 punktą nustatoma, kad teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikydamiesi teismo pirmininko nustatytos tvarkos (išskyrus atvejus, kai nagrinėjama byla arba yra būtina atlikti kitus neatidėliotinus veiksmus).

Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininko 2009 m. balandžio 29 d. Nr. P1-11 įsakymo, kuriuo patvirtintas Vienkartinių priemokų mokėjimo teisėjams tvarkos aprašas, bei patvirtinto Vienkartinių priemokų mokėjimo teisėjams tvarkos aprašo kopijos. Šiame apraše nurodyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintus budėjimo grafikus, budėjimas atliekamas sekmadieniais nuo 10 val. iki 14 val. (3 punktas). Teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio dienomis ir švenčių dienomis gali laikydamiesi teismo pirmininko nustatytos tvarkos (išskyrus atvejus, kai nagrinėjama byla arba yra būtina atlikti neatidėliotinus veiksmus) (4 punktas). Teisėjo pagal nustatytą tvarką dirbtų viršvalandžių, darbo ir poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo tikslus laikas žymimas nustatytos formos pavyzdiniame teisėjų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnale (5 punktas). Teisėjai, atlikdami teisėjo funkcijas teisme po darbo valandų, žurnale pažymi atvykimo, išvykimo laiką, procesinius veiksmus, įrašo informaciją apie budėjimą poilsio ir švenčių dienomis (6 punktas).

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinta, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>„ konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertinant Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Po Konstitucinio Teismo nutarimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, susijusios su ribojama teisėjų teise gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, nebuvo pakeistos, nebuvo priimtas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas apmokėjimas teisėjams už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis iki 2011 m. vasario 14 d.

Pareiškėjos nagrinėjamoje byloje dėl apmokėjimo už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis į teismą kreipėsi 2012 m. sausio 24 d. Pareiškėjos teigė, kad jos, eidamos teisėjų pareigas, dirbo viršvalandžius, budėjo teisme poilsio ir švenčių dienomis pagal Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininko patvirtintus grafikus 2009-2011 metais, tačiau nebuvo už tai apmokėta. Pareiškėjos savo reikalavimus grindė Darbo kodekso nuostatomis, t. y. Darbo kodekso 193 straipsniu, 186 straipsnio 2 dalimi, 194 straipsnio 2 dalimi bei byloje pateiktais Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininko patvirtintais teisėjų budėjimo grafikais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, viršvalandinio darbo apskaitos žurnalu, Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pažymomis apie pareiškėjų darbo užmokestį. Pareiškėjos skundu prašė pareiškėjai J. E. priteisti už 205 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, bei pusantro dydžio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 233,50 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; pareiškėjai D. S. už 180 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, bei pusantro dydžio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 189,85 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; pareiškėjai G. Ž. už 184,5 valandas darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009-2011 metais, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką bei pusantro dydžio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą už 297,70 viršvalandinio darbo valandas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio įskaitytinai; priteisti pareiškėjoms 0,06 procentų dydžio delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (atsiskaitymo su pareiškėjomis dienos).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų reikalavimus, sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, J. E. – 11 602,76 Lt, G. Ž. – 12 912,49 Lt, D. S. – 11 333,04 Lt atlyginimą už budėjimus; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, J. E. – 654,78 Lt, G. Ž. – 557,17 Lt, D. S. – 484,93 Lt delspinigių už nesumokėtą atlyginimą už budėjimus už laikotarpį iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, o nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos skaičiuojant po 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 16 d. pažymos Nr. R4-2179 (4.34) matyti, jog pareiškėja J. E. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio dirbo 164 valandas poilsio ir švenčių dienomis. Iš Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 16 d. pažymos Nr. R4-2177 (4.34) matyti, kad pareiškėja G. Ž. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio dirbo 172 valandas poilsio ir švenčių dienomis. Iš Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 16 d. pažymos Nr. R4-2178 (4.34) matyti, kad pareiškėja D. S. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio dirbo 160 valandų poilsio ir švenčių dienomis, o darbas poilsio ir švenčių dienomis paskirtas budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikuose bei apskaičiuotas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Nurodė, jog už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjoms turi būti atlyginama pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Sprendė, kad priteistinos už budėjimą sumos nustatomos remiantis minėtomis Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pažymomis: J. E. – 11 602,76 Lt, G. Ž. – 12 912,49 Lt, D. S. – 11 333,04 Lt.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų reikalavimų dėl atlygio už viršvalandinį darbą priteisimo tuo pagrindu, kad pareiškėjų pateiktuose viršvalandinio darbo apskaitos žurnalo išrašuose viršvalandžių dirbimo metu atlikti darbai – sprendimų, nuosprendžių rašymas, susipažinimas su bylomis, yra įprastinis teisėjo darbas, o pagal Darbo kodekso 150, 151 straipsnių nuostatas vien tik darbuotojo prašymo ar sutikimo nepakanka, viršvalandiniai darbai turi būti organizuojami, t. y. dėl jų vykdymo turi būti priimamas darbdavio sprendimas. Nustatė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininkas nepriėmė jokių sprendimų dėl viršvalandinio darbo vykdymo, todėl mokėti papildomą atlygį už tokį viršvalandinį darbą nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjos J. E., D. S., G. Ž. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinant jo dalį, kuria atmestas pareiškėjų prašymas priteisti už dirbtą viršvalandinį darbą; priteisti pareiškėjoms už dirbtą viršvalandinį darbą pagal atsakovo Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pateiktą pažymą: J. E. – 11 206,76 Lt, D. S. – 11 333,04 Lt, G. Ž. – 12 912,49 Lt; pakeisti sprendimo dalį dėl priteistinų delspinigių ir priteisti 0,07 procento nuo priteistų sumų delspinigius pagal teismui pateiktą skaičiuoklę, priteisiant iki sprendimo priėmimo fiksuotą delspinigių sumą tiek už darbą poilsio ir švenčių dienomis, tiek už viršvalandinį darbą, nustatant, jog nuo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo taip pat priteisiami nurodyto dydžio delspinigiai. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jų reikalavimo dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą bei neteisingai nustatė mokėtinų delspinigių dydį. Pareiškėjos akcentuoja tai, kad jos dirbo viršvalandžius su darbdavio žinia, jam pavedus ir leidus, o pirmosios instancijos teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie jų viršvalandinį darbą (darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, viršvalandinio darbo žurnalai), o atsakovai neginčijo aplinkybių, susijusių su viršvalandiniu darbu.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai, priteisdamas pareiškėjoms darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio, nesivadovavo tuo laikotarpiu galiojusia Teisėjų atlyginimo įstatymo (apeliaciniame skunde nurodomas Teismų įstatymas, tačiau iš skundo motyvų visumos matyti, kad apeliantas vadovaujasi Teisėjų atlyginimo įstatymo) 6 straipsnio 1 dalimi. Apeliantas pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas įsigaliojo 2011 m. vasario 17 d., todėl iki 2011 m. vasario 17 d. darbdavys galėjo remtis teisės norma, sudarančia jam galimybę nemokėti pareiškėjoms priklausančio darbo užmokesčio.

V. Vertinant nagrinėjamoje byloje pareikštus pareiškėjų reikalavimus dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu pareikšti reikalavimai, atsakovų atsikirtimus į pareikštus reikalavimus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Darbo kodekso normomis, reglamentuojančiomis apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria įtvirtinta teisėjų teisė gauti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjų funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjoms 2009-2011 metais buvo mokamos vienkartinės priemokos. Kaip jau buvo minėta, įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kaip teisėjams apmokama už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose. Pažymėtina, kad neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia kontituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodė, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, jog jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kai valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Nors galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į įstatymus, reglamentuojančius ieškinio senatį, yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Todėl jei pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, ir byloje nenustatoma jokių aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi - asmuo, net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nevykdantis iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-314/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, kad teisėjos, manančios, jog pažeistos jų teisės teisingai neatlyginant už atliktą darbą, turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų pažeistos teisės, o teismas, nustatęs, kad teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų nepripažintini pagrįstais atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjų reikalavimai turėjo būti atmesti vien tuo pagrindu, kad iki 2011 m. vasario 17 d. galiojo ir tos Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias pareiškėjoms nebuvo pagrindo mokėti jų nurodomo darbo užmokesčio.

VI. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 194 straipsniu, nagrinėjamu atveju priteisė pareiškėjoms už jų darbą poilsio ir švenčių dienomis darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pareiškėjos dirbo poilsio ir švenčių dienomis ir pareiškėjoms pagal Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turi būti apmokėta už jų darbą, rėmėsi byloje pateiktais Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininko sudarytais budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikais (t. 1, b. l. 6-24). Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininkas nagrinėjamoje byloje patvirtino, kad pareiškėjos budėjo teisme budėjimo grafikuose nurodytomis poilsio ir švenčių dienomis. Teismo pirmininkas nurodė, kad nustatė teisėjoms budėjimus teisme 2009 m. balandžio 29 d. Nr. P1-11 įsakymu patvirtindamas Vienkartinių priemokų mokėjimo teisėjams tvarkos aprašą tam, kad būtų įvykdyti Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalies, Baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnyje ir kituose įstatymuose numatyti reikalavimai. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra užfiksuota, kad pareiškėjos budėjo darbe (t. 1, b. l. 101-172). Apeliantas (atsakovas) nagrinėjamoje byloje nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjos nedirbo poilsio ir švenčių dienomis, nurodytomis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, budėjimo grafikuose, ir tuo metu nevykdė teisėjų funkcijų, nurodytų Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose. Apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodyta jokių pagrįstų teisinių argumentų, kurių pagrindu nagrinėjamu atveju būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjoms neturi būti apmokėta už jų ir buvusio Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo pirmininko nurodytą darbą poilsio ir švenčių dienomis, o pirmosios instancijos teismo išvada nėra teisinga galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė J. E. – 11 602,76 Lt, G. Ž. – 12 912,49 Lt, D. S. – 11 333,04 Lt atlyginimą už budėjimus.

VII. Pirmosios instancijos teismas, priteisęs iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjoms atlyginimą už budėjimus, vadovaudamasis Darbo kodekso 207 straipsniu, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, J. E. – 654,78 Lt, G. Ž. – 557,17 Lt, D. S. – 484,93 Lt delspinigių už nesumokėtą atlyginimą už budėjimus už laikotarpį iki teismo sprendimo paskelbimo dienos bei delspinigius nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos skaičiuojant po 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną.

Pareiškėjos apeliaciniu skundu ginčija šią sprendimo dalį tuo pagrindu, kad joms turėjo būti priteisti 0,07 procento delspinigiai nuo priteistų sumų pagal pareiškėjų pateiktą skaičiuoklę. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti šią sprendimo dalį ir pareiškėjų reikalavimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjoms buvo mokamas atlyginimas pagal galiojančius įstatymus ir pareiškėjoms neturėjo būti priteistas atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, dėl kurios pareiškėjoms buvęs Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas nemokėjo atlyginimo už budėjimus, tai, kad atlyginimas už budėjimus yra priteistas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, į Darbo kodekso 207 straipsnio nustatytas delspinigių mokėjimo sąlygas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesant faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjoms priteisė delspinigius.

Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigiai apskaičiuojami pagal 1996 m. vasario 20 d. priimtą Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą. Delspinigių dydį pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“, patvirtino, kad nuo 2009 m. vasario 1 d. įsigalioja indeksuotas delspinigių dydis – 0,07 procentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (pavyzdžiui, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009).

Pareiškėjos atlyginimą už budėjimus turėjo mokėti buvęs Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas, kurio teises ir pareigas perėmė Vilniaus miesto apylinkės teismas, o ne konkrečiai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, todėl teigti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nagrinėjamu atveju pagal Darbo kodekso 207 straipsnį turi mokėti delspinigius, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo šioje byloje tinkamumo, nurodė, jog pareiškėjoms atlyginimo dalis nebuvo mokama dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, jog po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo įsigaliojimo nebuvo skirtas Vilniaus miesto 4-ajam apylinkės teismui papildomas finansavimas. Pažymėtina, kad kaltės sampratos (DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) neatitinka atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 straipsnio 1 dalis) taikymo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-60/2010 ir kt.).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių panaikintina sprendimo dalis, kuria priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, J. E. – 654,78 Lt, G. Ž. – 557,17 Lt, D. S. – 484,93 Lt delspinigių už nesumokėtą atlyginimą už budėjimus už laikotarpį iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, delspinigiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos skaičiuojant po 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, pareiškėjų reikalavimai dėl delspinigių priteisimo atmetami.

VIII. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už viršvalandinį darbą grindė tuo, kad jos vykdė teisėjų funkcijas ne tik darbo dienomis laiku nuo 8 val. iki 17 val., bet ir tomis darbo dienomis kitu laiku, t. y. iki 8 val. ar po 17 val. Pareiškėjos už dirbtą laiką darbo dienomis iki 8 val. ir po 17 val. prašė apmokėti kaip už viršvalandinį darbą pagal Darbo kodekso 193 straipsnį. Pareiškėjos nurodo, kad jų viršvalandinį darbą patvirtina jų pildyti viršvalandinio darbo žurnalai, kuriuose nurodomi duomenys apie jų dirbtą viršvalandinį darbą ir kurie pildyti teismo pirmininko leidimu ir nurodymu pagal jo 2009 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P1-11 patvirtintą Vienkartinių priemokų mokėjimo teisėjams tvarkos aprašą, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose yra nurodyta apie jų dirbtą viršvalandinį darbą ir kuriuos yra pasirašęs teismo pirmininkas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodo, kad įstatymuose yra nustatyti terminai (pakankamai trumpi) procesiniams sprendimams priimti ir paskelbti. Teisėjui nustatyti profesinės etikos reikalavimai šiuos profesinius veiksmus įpareigoja atlikti laiku ir pavyzdingai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti jų reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo už viršvalandinį darbą, motyvuodamas tuo, jog nuosprendžių ir sprendimų rašymas yra tik įprastas teisėjo darbas, neįvertindamas, kad Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo teisėjai sprendimus, nuosprendžius iš esmės rašo po darbo valandų, nes darbo metu veda teismo posėdžius (kuriems taip pat reikia pasirengti), sprendžia proceso dalyvių prašymus, priima procesinius sprendimus ikiteisminio tyrimo bylose ir kt. Šios pareiškėjų nurodytos aplinkybės nepripažintinos pagrįstomis ir jų pagrindu nekonstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada nepriteisti pareiškėjoms už jų nurodytą viršvalandinį darbą, padaryta netinkamai įvertinus pareiškėjų pateiktus įrodymus ir pritaikius materialiosios teisės normas ir dėl to yra nepagrįsta ir neteisėta.

Iš byloje pateiktų pareiškėjų užpildytų viršvalandinio darbo žurnalų matyti, kad pareiškėjos prašo joms apmokėti už tam tikromis darbo dienomis iki 8 val. ir po 17 val. atliktą darbą rašant sprendimus civilinėse bylose, nuosprendžius baudžiamosiose bylose, nutarimus administracinėse bylose, rengiantis byloms, priimant ieškinius, susipažįstant su gautais procesiniais dokumentais, tvarkant bylas, teismų informacinę sistemą Liteko. Teisėja D. S. taip pat prašo apmokėti už viršvalandinį darbą, kuris buvo atliktas pildant metinę ataskaitą, skirstant teisėjams dokumentus ir naujai gautas bylas už pirmininką (t. 1, b. l. 34). Teisėja J. E. žurnale yra nurodžiusi, kad 2011 m. gegužės 20 d. ji dirbo viršvalandinį darbą nuo 15 val. 45 min. iki 17.30 min. (t. 1, b. l. 86-87), kurio metu atliko veiksmus, susijusius su užsitęsusiu civilinės bylos posėdžiu, 2010 m. kovo 3 d. nuo 7.30 val. iki 8 val. buvo užsitęsusi ikiteisminio tyrimo apklausa (t. 1, b. l. 76). Pareiškėjos nagrinėjamoje byloje konkrečiai nedetalizavo, dėl kokių konkrečių priežasčių kiekvienu žurnale nurodytu atveju dirbo iki 8 val. ir po 17 val. ir darbas nebuvo atliktas įprastu laiku.

Pareiškėjos byloje nėra pateikusios įrodymų, kurių pagrindu turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjos žurnaluose nurodytus veiksmus atliko dėl to, jog tam tikromis dienomis buvo susiklosčiusios išimtinės aplinkybės, dėl kurių jos privalėjo tuos veiksmus atlikti ne įprastu teisėjo darbo metu. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Vilniaus miesto 4-ajame apylinkės teisme nepaisant didėjančio bylų skaičiaus ir teisėjų darbo krūvio, 2009 metais buvo panaikintas vienas teisėjo etatas, nors teismo veiklos teritorija nesumažinta, kad teisėjai neturi griežtai nustatytos specializacijos, iki 2011 metų vidurio ne visi teisėjai turėjo po padėjėją, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos žurnaluose nurodytus veiksmus atliko dėl išimtinių aplinkybių ir kad šių veiksmų nebuvo galima atlikti įprastu darbo laiku. Pareiškėjų nurodyti veiksmai nėra pateisinti įstatymų nuostatomis, kurios įpareigojo pareiškėjas žurnaluose nurodytomis dienomis ir valandomis atlikti teisėjų funkcijas iki 8 val. ir po 17 val. Taip pat byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šiuos veiksmus ne darbo laiku nurodė atlikti teismo pirmininkas, nes tokie įrodymai nebuvo pateikti. Teismo pirmininko priimtas įsakymas, pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, pildomi žurnalai pagal pirmininko įsakymą nepatvirtina pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjos dirbo viršvalandžius su darbdavio žinia, jam pavedus ir jam leidus.

Pagal Darbo kodekso 150 straipsnio 1 dalį viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais Darbo kodekso 151 straipsnyje nustatytais atvejais (Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje nurodoma, kad tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011). Dirbti viršvalandinius darbus darbdavys (jo atstovas) gali skirti savo įsakymu (nurodymu). Tam, kad darbas būtų pripažintas viršvalandiniu, pakanka, kad nurodymą dirbti darbuotojo tiesioginis viršininkas duotų net ir žodžiu arba toks darbas būtų dirbamas su jo žinia ir leidimu. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pirmininkas nurodė, jog pareiškėjos turi dirbti pareiškėjų nurodytus viršvalandžius. Taip pat byloje pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jų nurodytu laiku, už kurį prašoma papildomai apmokėti, buvo atliekamos funkcijos, kurios negalėjo būti atliekamos darbo dienomis įprastu teisėjo darbo laiku dėl įstatymuose nustatytų sutrumpintų terminų.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra aktualu tai, jog Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiškėjų teisė gauti atlyginimą už viršvalandinį darbą. Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų negalima traktuoti kaip teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti skirtų teisės normų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų negalima traktuoti kaip teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti skirtų teisės normų.

Iš Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas teisėjas turi dirbti viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis: antai pagal Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalį nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas; apklausiant suimtą asmenį Baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, skiriant suėmimą Baudžiamojo proceso kodekso 124 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka toks asmuo per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris jį apklausia dėl suėmimo pagrįstumo ir priima dėl to atitinkamą sprendimą; pagal Civilinio proceso kodekso 148 straipsnį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo.

Iš Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų, Lietuvos Respublikos referendumo įstatymų teismams kyla pareiga kai kuriuos skundus, susijusius su rinkimų ir referendumų teisiniais santykiais, išnagrinėti per keturiasdešimt aštuonias valandas.

Pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą, iš jų ir aplinkybės, susijusius su teisėjo darbo svarba, darbo organizavimo ypatumais bei buvusiais Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo teisėjų krūviais, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumu, nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių netenkintinas pareiškėjų skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti pareiškėjų reikalavimai dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą priteisimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad pareiškėjų J. E., D. S., G. Ž. apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, t. y. panaikintina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjoms iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, priteisti delspinigiai už nesumokėtą atlyginimą už budėjimus už laikotarpį iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, priteisti delspinigiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos skaičiuojant po 0,06 procento priklausančios nurodyta išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, pareiškėjų reikalavimai dėl delspinigių priteisimo atmetami, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų J. E., D. S., G. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, J. E. – 654,78 Lt, G. Ž. – 557,17 Lt, D. S. – 484,93 Lt delspinigių už nesumokėtą atlyginimą už budėjimus už laikotarpį iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, priteisti delspinigiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos skaičiuojant po 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Pareiškėjų reikalavimus dėl delspinigių priteisimo atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė