2023-03-22 Nr. AB-6504-3-63-3-00057-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-160-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00057-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkoms ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, toliau – ir NŽT) Kretingos skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. 14SD-3969(14.14.104.) „Dėl servituto nustatymo“ (toliau – ir Raštas) įpareigojant atsakovą administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą, skirtą patekti į pareiškėjos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde, nesutikdama su ginčijamu Raštu, be kita ko nurodė, kad NŽT Kretingos skyrius akivaizdžiai nevykdo savo funkcijų, t. y. neįgyvendina konkretaus žemėtvarkos planavimo dokumento, kuriame privažiavimas prie pareiškėjos žemės sklypo buvo nurodytas iš šiaurinės sklypo pusės 5 metrų bendro naudojimo keliu Nr. 5-III-5. Pareiškėjos įsitikinimu, NŽT Rašte nurodydama, kad privačiuose žemės sklypuose servitutai nustatomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka sandoriu arba teismo sprendimu, vengia tiesioginių pareigų vykdymo, bando perkelti pareiškėjai pareigą pačiai taisyti NŽT klaidas ir neveiklumą.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. sausio 17 d. nutartimi, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą ir grąžino pareiškėjai 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Teismas aptarė ABTĮ 17 straipsnyje įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją, pažymėjo, kad pagal ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Teismas vadovavosi CK 4.124 straipsniu, nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žemės servitutai nustatomi CK įtvirtintais pagrindais; servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje; administraciniu aktu servitutus nustato NŽT vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Buvo atkreiptas dėmesys į Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktiką, kad bylos dėl servituto nustatymo rūšinį teismingumą nulemia servituto nustatymo pagrindas: ar jį prašoma nustatyti administraciniu aktu, ar teismo sprendimu.

Iš byloje pateiktų dokumentų buvo nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo administraciniu aktu privačiame žemės sklype, kad galėtų patekti į savo privatų žemės sklypą. Teismo vertinimu, pareiškėja ginčijo Raštą, kuriame pareiškėjai išaiškinta, jog privačiuose žemės sklypuose servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatyta tvarka sandoriu arba teismo sprendimu (CK 4.124 str. 1 d.). Teismo įsitikinimu, teismo nebuvo prašoma įvertinti administracinio akto teisėtumą (nėra priimtas administracinis aktas, kuriuo atsisakyta nustatyti servitutą arba nustatytas servitutas), tačiau buvo prašoma išspręsti civilinio pobūdžio ginčą dėl tarnaujančiojo daikto savininko (pareiškėjos) teisių gynimo. Teismas sprendė, kad pareiškėja kėlė ginčą dėl servituto nustatymo privačiame žemės sklype ir byloje turės būti sprendžiamas klausimas dėl šio civilinių teisių gynimo būdo taikymo pagrįstumo. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad šioje byloje dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, todėl byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas apibendrino, kad pareiškėjos reikalavimas kyla ne iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje, o iš civilinių teisinių santykių, todėl toks skundas nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.). Buvo išaiškinta, kad pareiškėja dėl servituto nustatymo turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą pagal atsakovo buveinę. Atsisakęs priimti pareiškėjos skundą, teismas nurodė, kad neanalizuos skundo trūkumų,

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. sausio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjos skundą.

Nesutikdama su skundžiama nutartimi, pareiškėja akcentuoja, kad skunde buvo prašoma panaikinti NŽT 2022 m. gruodžio 16 d. Raštą ir įpareigoti atsakovą nustatyti administraciniu aktu kelio servitutą, skirtą patekti į pareiškėjos žemės sklypą.

Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja pateikto procesinio dokumento turiniui ir pareiškėjos valiai. Iš skundo reikalavimo matyti, kad reiškiamas reikalavimas nustatyti kelio servitutą administraciniu aktu, todėl klaidinga teismo pozicija, kad prašoma išspręsti civilinio pobūdžio ginčą. Atskirajame skunde pakartojamos skunde nurodytos aplinkybės dėl NŽT pareigų neatlikimo, kadangi NŽT nenustatė servituto nei pagal buvusią faktinę padėtį, nei pagal teritorijų planavimo dokumentą. Pastebima, kad teismas pareiškėjai grąžino 22,50 Eur žyminio mokesčio, nors pareiškėja sumokėjo 105 Eur žyminio mokesčio už skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nutarta atsisakyti priimti pareiškėjos skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą konstatavęs, kad pareiškėja iš esmės siekia inicijuoti civilinio teisinio pobūdžio ginčą, o tokios bylos nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsisako priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte (byla nepriskirtina tam teismui) nustatytu pagrindu, tačiau iš nutartyje išdėstytų motyvų matyti, kad skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Pareiškėja atskirajame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo pobūdžio neatitinka paduoto procesinio dokumento turinio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-520/2019).

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

Bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimų sprendimas reglamentuojamas ABTĮ 22 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui; šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (1 d.); bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis, kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (2 d.); kai administraciniam teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija (3 d.).

Primintina, kad pareiškėja skunde prašė panaikinti NŽT Kretingos skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. Raštą ir įpareigoti NŽT administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą, skirtą patekti į pareiškėjos žemės sklypą. Iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad jame atsakyta į pareiškėjos 2022 m. lapkričio 28 d. prašymą „Dėl servituto nustatymo“ ir priimtas (suformuluotas) sprendimas atsisakyti nustatyti servitutą privačiame žemės sklype (t. y. pareiškėjos žemės sklype), nenustačius teisinio pagrindo.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje. Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Specialioji teisėjų kolegija laikosi nuoseklios praktikos, kad bylos dėl servituto nustatymo teismingumą apsprendžia servituto nustatymo pagrindas: ar jį prašoma nustatyti administraciniu aktu, ar teismo sprendimu. Ginčai dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo nustatyti servitutą nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 str. 4 d.). Todėl, jei byloje keliamas reikalavimas įpareigoti nustatyti servitutą viešojo administravimo subjektą, toks ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme, nepriklausomai nuo to, kad tarp turto, kurio naudai siekiama nustatyti servitutą, ir turto, kuriame prašoma nustatyti servitutą, savininkų kyla ginčas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-57/2021; 2019 m. kovo 20 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-24/2019, 2016 m. birželio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-62/2016, 2015 m. liepos 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2015, 2013 m. spalio 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-120-2013).

Iš skundo ir kartu su juo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja siekia kelio servituto nustatymo administraciniu aktu, o NŽT 2022 m. gruodžio 16 d. Rašte, kurį prašė panaikinti pareiškėja, išreikštas institucijos sprendimas atsisakyti nustatyti kelio servitutą pareiškėjos pageidaujamu pagrindu. Todėl darytina išvada, kad ginčas yra kilęs dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų (atsisakymo nustatyti servitutą administraciniu aktu) ir bylos dėl tokių ginčų nagrinėjamos administraciniame teisme (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.). Administracinių teismų praktika taip pat patvirtina, kad bylos dėl tokio pobūdžio NŽT veiksmų teisėtumo nagrinėjamos administraciniuose teismuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-262-442/2023).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjos ketinamo inicijuoti teisinio ginčo pobūdį, netinkamai taikė proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija netenkina atskirajame skunde suformuluoto reikalavimo priimti pareiškėjos skundą, kadangi skundo priėmimo klausimo išsprendimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Pareiškėjai išaiškintina kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą; žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p. ir 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. sausio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys

Milda Vainienė