2013-09-04 Nr. AB-4563-3-61-3-01620-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-642/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01620-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. D. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą skundo dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 padavimo terminą; panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SS-4283 ir Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-78; įpareigoti Tarnybos Kontrolės skyrių priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2011 m. lapkričio 30 d. prašymo; priteisti iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 10 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas; prijungti administracinę bylą Nr. I-3429-142/2010.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, atsisakė priimti T. D. skundą, nutarčiai įsiteisėjus nutarė skundą su priedais ir 2013 m. gegužės 13 d. sumokėtą žyminį mokestį grąžinti T. D..

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 straipsnius, pažymėjo, kad pareiškėjo keliamas ginčas išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl skundas teismui turėjo būti paduotas per 20 dienų nuo Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 gavimo dienos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2013 m. gegužės 13 d., akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tai pripažįsta, tačiau tvirtina, jog per klaidą prašymą dėl Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. SS-4283 ir Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui į administracinę bylą Nr. A143-1021/2013.

Teismas nurodė ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-1021/2013 nagrinėjo pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo. Nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 14 d. prašyme Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nesuformulavo reikalavimų panaikinti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SS-4283 ir Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-78, o prašė tik žalos atlyginimo, ir šį reikalavimą reiškė administracinėje byloje Nr. A146-1021/2013, dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytą pareiškėjo prašymą pridėjo prie bylos kaip įrodymus, o 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje paaiškino, kad apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo keliami pirmosios instancijos teisme, todėl reikalavimo dėl žalos atlyginimo nenagrinėjo.

Pabrėžė, kad iš pareiškėjo 2012 m. kovo 14 d. prašymo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinio akivaizdu, jog pareiškėjas šį prašymą teikė teismui, siekdamas žalos atlyginimo administracinėje byloje Nr. A146-1021/2013, o ne Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. SS-4283 ir Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 nuginčijimo, prašyme dėl šių sprendimų pasisakė tiek, kiek jais jam buvo padaryta neturtinė žala. Atkreipė dėmesį, kad Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendime Nr. S-78 aiškiai nurodyta, jog sprendimas per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėjo, kad Tarnybos sprendimais pažeistų teisių gynimo tvarką pareiškėjas gerai žinojo, nes teismui jau skundė ankstesnius Tarnybos sprendimus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido todėl, jog pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą – prašyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas netinkamai gynė savo teises, negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti skundo padavimo terminą, ši aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su paties asmens pasirinktu jo elgesio variantu, todėl nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teismas nurodė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, įvertino tai, kad atmestas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą, ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. SS-4283 bei Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 panaikinimo. Teismas nurodė, kad reikalavimas įpareigoti Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrių priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2011 m. lapkričio 30 d. prašymo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti sprendimus, todėl jis negali būti nagrinėjamas atskirai.

Taip pat atskirai negali būti nagrinėjamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, nes žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. SS-4283 ir Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78. Pažymėjo, kad visi pareiškėjo reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir reikalavimas dėl žalos negalėtų būti išspręstas neišsprendus kitų reikalavimų. Nurodė, kad reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti sprendžiamas tik išsprendus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą pareiškėjo naudai.

Pažymėjo, kad reikalavimas dėl administracinės bylos prijungimo yra reikalavimas dėl įrodymų rinkimo, kuris gali būti sprendžiamas tik priėmus nagrinėti skundą.

III. Pareiškėjas T. D. atskiruoju skundu (b. l. 51-55) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir atnaujinti praleistą skundo dėl Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 padavimo terminą.

Paaiškina, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. A146-1021/2013, kurioje buvo sprendžiamas jo skundas dėl atitinkamų institucijų sprendimų dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2011 m. spalio 26 d. Nurodo, kad 2012 m. kovo 14 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuriuo ginčijo Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SS-4283 bei Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-78 bei paprašė priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo neturtinę žalą. Teigia, kad dėl teisinių žinių stokos nesuformulavo reikalavimų dėl atitinkamų sprendimų panaikinimo, tačiau tvirtina, kad tokia jo valia matoma iš prašymo turinio. Paaiškina, kad samdyti advokato tuo metu neturėjo lėšų, dėl savo prastos sveikatos būklės, neįgalumo neturėjo jėgų ir galimybių išstudijuoti atitinkamus teisinius niuansus pats, todėl nesugebėjo tiksliai suformuluoti savo reikalavimų ir pateikti juos tinkamai institucijai. Tvirtina, kad tik gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį suprato, jog 2012 m. kovo 14 d. prašymą turėjo pateikti ne apeliacinės instancijos teismui, bet Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Mano, kad nuosekliai ir laiku gynė savo teises ir išreiškė savo valią skųsti sprendimus, tačiau skundą dėl teisinės klaidos padavė netinkamai institucijai ir netinkamai suformulavo savo reikalavimus. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 ir pabrėžia, kad teisės norma, kurią jis ginčijo administracinėje byloje Nr. A146-1021/2013, pripažinta antikonstitucine.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas T. D. prašo atnaujinti terminą skundui dėl Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 panaikinimo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). ABTĮ aiškiai ir konkrečiai įvardina skundo padavimo teismui terminus bei reglamentuoja skundo padavimo teismui termino eigos pradžios ir pabaigos momentą. Vadovaujantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, priimto išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Ši taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 apygardos administraciniame teisme gautas praleidus įstatyme įtvirtintą dvidešimties dienų terminą, t. y. tik 2013 m. gegužės 16 d., praėjus daugiau nei metams nuo skundžiamo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo priėmimo.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu būtų pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 d. 1-7 punktuose. Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-258/2013). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kartu įvertinant, ar asmens skundas buvo paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą skundo dėl Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 padavimo terminą. T. D. teigimu, terminą skundui paduoti jis praleido dėl teisinių žinių stokos, t. y. per klaidą skundžiamus dokumentus išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nagrinėjusiam administracinę bylą Nr. A146-1021/2013.

Iš bylos duomenų matyti, kad šioje administracinėje byloje skundžiami dokumentai ir pareiškėjo prašymas prijungti jo prašymą ir dokumentus prie administracinės bylos Nr. A146-1021/2013 bei priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl Tarnybos Kauno III skyriaus priimtų sprendimų, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti 2012 m. kovo 19 d., t. y. nepraėjus ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje numatytam 20 dienų terminui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1021/2013 nurodė ABTĮ 130 straipsnio 5 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš Tarnybos Kauno III teritorinio skyriaus neturtinę žalą yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. posėdyje dalyvavo. Išklausius šio teismo posėdžio įrašo , konstatuotina, kad pareiškėjas jame kėlė klausimą dėl minėtų papildomų dokumentų, susijusių su Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-78, ir jam buvo išaiškinta, jog nagrinėjamoje byloje tokie pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai yra pridėti, tačiau jie nėra reikšmingi, kadangi nagrinėjamoje byloje dėl jų negali būti sprendžiama, todėl pareiškėjui siekiant juos ginčyti reikalinga pradėti naują ginčą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjui vėliausiai 2013 m. kovo 27 d. tapo žinoma apie jo netinkamą kreipimąsi dėl Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 panaikinimo. Tačiau, kaip matyti, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui buvo išsiųstas tik 2013 m. gegužės 13 d. (pagal pašto spaudą ant voko) (b. l. 42). Iš byloje esančios teisinių paslaugų sutarties Nr. 60/2013 išrašo (b. l. 41) matyti, kad pareiškėjas pavedė advokatui surašyti skundą dėl Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tik 2013 m. gegužės 9 dieną.

Jau minėta, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įstatymo nustatytų procesinių reikalavimų nepaisė, uždelsė paduoti skundą teismui dėl ginčijamo Komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-78 ir tokiais veiksmais (neveikimu) pats sau sukėlė neigiamas pasekmes – termino skundui paduoti praleidimą. Toks pareiškėjo pasirinktas elgesio būdas, teismo vertinimu, neatitinka aukščiau nurodytų kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido vien dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. D. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė