2024-07-17 Nr. AB-10936-3-61-3-10015-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1818-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10015-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 23S213816 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta jam (pareiškėjui) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. gegužės 3 d. prašymą Nr. 2305-LLGK-0277 pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, (duomenys neskelbtini) tautybės, turintis iki 2027 m. vasario 3 d. galiojantį Rusijos Federacijos pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo iki 2023 m. birželio 11 d. ir buvo išduotas kaip šeimos nariui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

2.2. Pareiškėjas, nepritardamas Rusijos Federacijos valdžios vykdomai politikai, pardavė visą savo nekilnojamąjį turtą Maskvoje, Rusijos Federacijoje, ir nuo 2011 metų persikėlė gyventi į Vilnių, Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas neturi jokio turto ir jokio pajamų šaltinio Rusijos Federacijoje. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateiktame klausimyne nurodė, kad niekada netarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, nepriklausė jokiai politinei partijai ar politiniam judėjimui, nuo 2011 metų nutraukė visus ryšius su Rusijos Federacijoje gyvenančia seserimi dėl jos prorusiškų pažiūrų.

2.3. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete B. Z. ir tuo pagrindu yra gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pirmuosius 3 santuokos metus periodiškai vykdė pareiškėjo santuokos patikrinimą ir jokių pažeidimų nenustatė.

2.4. Pareiškėjas nepertraukiamai gyvena Lietuvos Respublikoje jau 12 metų, yra integravęsis į visuomenę, sukūręs šeiminius, draugystės ir verslo ryšius. Nuo 2015 m. balandžio 24 d. pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) steigėjas (įsteigta 2013 m. gruodžio 19 d.), nuo 2016 m. vasario 3 d. yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, įmonė iki šiol sėkmingai vykdo savo veiklą. Darbinės pajamos iš UAB (duomenys neskelbtini) veiklos yra vienintelis pareiškėjo pajamų šaltinis, nes pareiškėjas negauna jokios senatvės pensijos nei iš Rusijos Federacijos, nei iš Lietuvos Respublikos.

2.5. 2023 m. gegužės 3 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pareiškėjas pateikė Prašymą. Pareiškėjas per MIGRIS sistemą gavo pranešimą dėl klausimyno užpildymo, kurį užpildė ir 2023 m. birželio 7 d. pateikė per MIGRIS sistemą. Pareiškėjas 2023 m. spalio 5 d. Migracijos departamentui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jo gyvenamosios vietos laikiną pasikeitimą 2021–2023 metais nulėmė ne nuo jo valios priklausiusios priežastys – pareiškėjo sutuoktinė 2021 m. sausio 17 d. policijai pranešė apie smurtą artimoje aplinkoje, todėl pareiškėjui buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės – įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, taip pat įpareigojimas nesiartinti prie neva smurtą patyrusios sutuoktinės. Su paaiškinimais pareiškėjas pateikė antstolės N. Š.-S. 2021 m. kovo 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuotos aplinkybės, jog pareiškėjui iš jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, 2021 m. kovo 24 d. buvo leista pasiimti dalį jam priklausančių asmeninių daiktų ir dokumentų. Pareiškėjas Migracijos departamentui taip pat pateikė Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 18 d nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-312/2022, kuriuo jis buvo visiškai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad ruošiasi grįžti gyventi į savo deklaruotą gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), kadangi jau yra atsigavęs po patirtų neigiamų emocijų, kurios neišvengiamai lydi baudžiamajame procese. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė jo ir jo sutuoktinės B. Z. 2023 m. spalio 4 d. patvirtinimą, kad jie daugiau nei 10 metų yra susituokę, veda bendrą ūkį ir santuokos nutraukti neketina.

2.6. Migracijos departamento pareigūnas, priėmęs sprendimą pradėti tyrimą dėl fiktyvios santuokos aplinkybių bei sustabdyti Prašymo nagrinėjimą, viršijo savo kompetencijos ribas ir priėmė teisės aktams prieštaraujantį sprendimą. Migracijos departamento tarnautojas galėjo vertinti santuokas, sudarytas per 5 metus iki prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo, ir keliančias pagrįstų įtarimų, tačiau pareiškėjo santuoka yra sudaryta prieš 12 metų, todėl pareiškėjo santuokos vertinimas buvo atliekamas neteisėtai. Pareiškėjas į Migracijos departamentą buvo atvykęs tik vieną kartą 2023 m. spalio 4 d., o ne du kartus ir sutuoktinės atsivesti negalėjo, nes nebuvo tam jokio pagrindo. Pareiškėjas Migracijos departamente sužinojęs apie šios aplinkybės tyrimą, 2023 m. spalio 5 d. pateikė savo paaiškinimus bei juos patvirtinančius dokumentus, iš jų ir abiejų sutuoktinių patvirtinimą, kad sutuoktiniai 2021–2022 metais negyveno kartu dėl objektyvių priežasčių (dėl priverstinio pobūdžio procesinių priemonių taikymo), santuokos nėra nutraukę ir neketina nutraukti. Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos tyrimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjas Prašymą pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi savo faktinę gyvenamąją vietą leidimo laikinai gyventi galiojimo metu pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas su sutuoktine gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, Migracijos departamentas 2023 m. liepos 19 d., 2013 m. liepos 31 d. ir 2023 m. lapkričio 8 d. atliko patikrinimus sutuoktinių deklaruotu ir Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodytu faktiniu gyvenamosios vietos adresu. Įvertinęs atliktų patikrinimų metu surinktą informaciją (pareiškėjo faktinės gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, apklaustas kaimynas teigė, kad pareiškėjas gyvena nurodytame bute, taip pat pareiškėjo sutuoktinė pirmą kartą patvirtino, kad 2023 metų rudenį ketina tvarkyti santuokos nutraukimo dokumentus, antrą kartą teigė, kad nors dėl oficialaus santuokos nutraukimo sutuoktiniai nėra apsisprendę, šiuo metu jie kartu negyvena ir ji dar nėra pasiruošusi gyventi kartu), pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nustatytas faktines aplinkybės, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas su sutuoktine nuo 2021 metų daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius.

4.2. Pareiškėjo skunde nurodytos faktinės aplinkybės (amžius, tautybė, pasas, leidimas laikinai gyventi, klausimynas ir kt.) nepaneigia Sprendime nustatytų aplinkybių ir fakto, kad pareiškėjas su savo sutuoktine nuo 2021 metų daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Šis pagrindas numatytas būtent Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Migracijos departamentas nenustatinėjo šio straipsnio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo – fiktyvi santuoka. Migracijos departamentas netyrė, ar pareiškėjo santuoka yra fiktyvi, nes toks tyrimas gali būti atliktas per 5 metus nuo prašymo padavimo.

4.3. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, t. y. Įstatymo leidėjas numatė leidimo laikinai gyvenimo išdavimo pagrindą – šeimos susijungimas. Įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje yra nurodoma, kad šeimos susijungimas – Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. Tikslas išduodant šį leidimą laikinai gyventi – sujungti šeimą, kad jie gyventų kartu, palaikytų šeiminius santykius, vestų bendrą ūkį ir t. t. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu (apklausiant pareiškėjo sutuoktinę, kaimyną) buvo nustatyta, kad pareiškėjas su savo sutuoktine nuo 2021 metų daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius.

4.4. Sprendime buvo įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai ir paaiškinimai, tačiau jie niekaip nepaneigia Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių, kad tyrimo atlikimo metu sutuoktiniai kartu negyveno, realių santuokinių ir šeimos ryšių nepalaikė. Aplinkybę, kad santuoka nėra nutraukta, Migracijos departamentas vertino kaip formalų Įstatymo nustatytų reikalavimų atitikimą. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. B. (A. B.) skundą.

6. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

6.1. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmuo ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius.

6.2. Pareiškėjas ir B. Z. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra deklaravę gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau, Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo faktinė gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 18 d. nuosprendį, pareiškėjas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Šis nuosprendis įsiteisėjo nuo jo priėmimo dienos.

6.3. 2021 m. kovo 24 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 24 d. iš savo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, pasiėmė jam priklausančius asmeninius daiktus ir dokumentus.

6.4. Sprendime, įvertinus Migracijos departamento atliktų patikrinimų metu surinktą informaciją, pateiktus dokumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad pareiškėjas su savo sutuoktine nuo 2021 metų daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Sprendime pažymėta, kad kartu su pareiškėju jo sutuoktinė 2023 m. spalio 4 d. ir 2023 m. spalio 6 d. į Migracijos departamento Vilniaus skyrių nebuvo atvykusi.

6.5. Pareiškėjas atsakovui pateikė paaiškinimus, kad dėl sutuoktinės 2021 m. sausio 17 d. melagingo pranešimo apie prieš ją panaudotą smurtą, vyko teisminiai procesai ir jis buvo įpareigotas kurį laiką gyventi skyrium nuo sutuoktinės, tačiau pareiškėjo išteisinamasis teismo nuosprendis įsigaliojo 2022 m. spalio 18 d., bet po jo pareiškėjas su savo sutuoktine kartu negyveno ir negyvena, bendro ūkio neveda.

6.6. Sprendime nurodyta, kad aplinkybė, jog pareiškėjo santuoka nėra nutraukta, nepaneigia to fakto, kad sutuoktiniai kartu negyvena, realių santuokinių ir šeiminių ryšių nepalaiko, o pareiškėjas tik formaliai atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo 2023 m. spalio 5 d. pateiktą paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad „esant būtinumui, jis turi visas galimybes prašyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu“, nes jis yra „Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės akcininkas ir vadovas“. Migracijos departamentas sprendė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui reikalingas tam, kad jis įtvirtintų savo teisėtą buvimą šalyje.

7. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (40 str. 1 d. 3 p., 5 p., 2 str. 27 d., 43 str. 4 d., 6 d., 35 str. 1 d. 14 p.).

8. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 18 d. nuosprendžio matyti, jog pareiškėjo sutuoktinės sveikatos sutrikdymai buvo padaryti, tačiau nenustatyta, kad jie atlikti būtent dėl pareiškėjo veiksmų, tiriant šį įvykį dėl galimo smurto, pareiškėjui buvo nustatytas įpareigojimas gyventi skyriumi nuo sutuoktinės. Teismas pažymėjo, kad, įsigaliojus pareiškėjo išteisinamajam Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 18 d. nuosprendžiui, pareiškėjas su sutuoktine kartu negyveno, pareiškėjo sutuoktinė iš pradžių nurodė, kad su pareiškėju kartu negyvena ir ketina kreiptis dėl santuokos nutraukimo, tačiau kitos apklausos metu nurodė, kad dar nėra apsisprendusi dėl santuokos nutraukimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas atlikto tyrimo metu nevertino, ar pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka yra fiktyvi, tačiau vertino aplinkybę, ar pareiškėjas gyvena kartu su savo sutuoktine, ar atskirai.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė faktiškai kartu negyvena, bendro ūkio neveda, pareiškėjo sutuoktinė svarsto galimybę skirtis su pareiškėju, neatvyko kartu su pareiškėju į Migracijos departamentą. Teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjas neketina nutraukti santuokos, nereiškia, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, nustatytas leidimui laikinai gyventi gauti.

10. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas gyvena kartu su sutuoktine, atliko išsamų tyrimą, vadovavosi liudytojų ir sutuoktinės parodymais, 3 kartus atliko patikrinimus, vertino pareiškėjo atstovės 2023 m. spalio 5 d. papildomus paaiškinimus.

11. Teismas padarė išvadą, kad santuoka tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės yra formali, ji niekaip nepaneigia fakto, kad sutuoktiniai kartu negyvena, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo nuostatų dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą bei nustatęs, kad pareiškėjas su jo sutuoktine faktiškai kartu nebegyvena, o jų santuoka yra formali, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 10 punktu, turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

12. Teismas nurodė, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

13. Teismas, atmetęs pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą, netenkino išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą Prašymą.

III. 14. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis A. B. (A. B.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, netinkamai taikė Įstatymo normas, todėl nepagrįstai sprendė, jog Migracijos departamentas tinkamai atliko tyrimą bei pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė faktiškai kartu nebegyvena, o jų santuoka yra formali. Būtent Migracijos departamentui teko pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi atsisakydamas pareiškėjui pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje.

15.2. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 27 d. teisėjo rezoliucija nemotyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2024 m. vasario 27 d. teismui pateiktą prašymą teismo posėdyje apklausti liudytoja jo sutuoktinę B. Z. ir tuo nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į veiksmingą jo teisių gynybą. Būtent ši liudytoja galėjo teismui tiesiogiai paaiškinti aplinkybes apie jos ir pareiškėjo šeimos santykius.

15.3. Vien nustatyta laikina gyvenamosios vietos pasikeitimo aplinkybė dar nepatvirtina fakto, kad sutuoktiniai teismo sprendimo priėmimo metu nepalaikė ir apeliacinio skundo pateikimo metu nepalaiko ryšių bei neveda bendro ūkio. Byloje esantys duomenys patvirtina faktines aplinkybes, kad pareiškėjas su sutuoktine nuo santuokos sudarymo 2011 metų iki 2021 metų sausio mėnesio nuolat gyveno ir apeliacinio skundo pateikimo metu gyvena savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius.

15.4. Adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra registruotas individualus gyvenamasis namas į kurio pagerinimą pareiškėjas yra investavęs visą savo Rusijos Federacijoje parduotą turtą. Migracijos departamentas netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, ar pareiškėjas nuo 2021 metų iki 2024 metų, gyvendamas atskirai nuo sutuoktinės, prisidėjo prie šio turto išlaikymo, ar palaikė su sutuoktine ryšius ir pan. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė Migracijos departamentui 2023 m. spalio 4 d. raštu patvirtino, kad šeimoje yra laikinų nesutarimų, tačiau santuokos nutraukti neketina, o 2024 m. vasario 7 d. Migracijos departamentui raštu patvirtino, kad su psichologės psichoterapeutės pagalba normalizavo savo santykius ir sutuoktiniai gyvena kartu bei veda bendrą ūkį. Į bylą 2024 m. vasario 27 d. pateiktos psichologės psichoterapeutės V. K. 2024 m. vasario 27 d. pažymos duomenys rodo, kad pareiškėjas su sutuoktine siekia išspręsti ją po teisminių procesų ištikusią santykių krizę ir nuo 2024 m. vasario mėn. 2 d. lanko psichoterapijos seansus bei daro pažangą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

15.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentui nebuvo teisinės pareigos apklausti paties pareiškėjo apie bendro gyvenimo su sutuoktine aplinkybes.

15.6. Pirmosios instancijos teismas sprendime sąvokos „formali santuoka“ neišaiškino, o tik pažymėjo, kad Migracijos departamentas netyrė ir nenustatinėjo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo dėl fiktyvios santuokos. Migracijos departamentas pareiškėjo patikrinimus pradėjo būtent dėl fiktyvios santuokos nustatymo aplinkybių, todėl pareiškėjas buvo priverstas teikti Migracijos departamentui savo rašytinius paaiškinimus, siekdamas paneigti, kad taip nėra. Apie tai, kad Migracijos departamentas atsisakė pratęsti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu, jis (pareiškėjas) sužinojo tik gavęs Sprendimą. Teismas, vertindamas ir apibendrindamas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su santuokos formalumo ir / ar fiktyvumo nustatymu, negalėjo vadovautis vien formaliu požiūriu, neįsigilinęs į pareiškėjo santuoką ištikusią krizę, jos priežastis, pasekmes bei jos įveikimo faktines aplinkybes.

15.7. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo (piktnaudžiauja) santuoka ir dėl to kyla nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2023 m. birželio 11 d. gyveno Lietuvos Respublikoje su teisėtai, šeimos susijungimo pagrindu išduotais leidimais laikinai gyventi Lietuvoje. Nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą, Lietuvoje deklaravo nuolatinę savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2011 m. rugsėjo 20 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nuo 2016 metų turi savo verslą Lietuvoje, moka mokesčius, yra integravęsis Lietuvoje, visi jo asmeniniai ir socialiniai interesai yra Lietuvoje. Migracijos departamentui nuo 2012 metų išduodant ir vėliau pratęsiant pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, nė karto nebuvo iškilę abejonių dėl pareiškėjo sudarytos santuokos teisėtumo.

15.8. Pareiškėjas yra neteisėtai diskriminuojamas dėl jo turimos Rusijos Federacijos pilietybės, nors jis Migracijos departamentui atskleidė savo požiūrį į šią valstybę, su kuria jo niekas, išskyrus Rusijos Federacijos išduotą pasą, nesieja.

15.9. Nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjui leidimo gyventi Lietuvoje pratęsimu, jau buvo tiriamos ir vertinamos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI2-12445-596/2023. Vilniaus apygardos administracinis teismas, minėtoje byloje įvertinęs Migracijos departamento veiksmus, susijusius su leidimo pareiškėjui gyventi Lietuvoje pratęsimu, padarė išvadą, kad nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo situacijos vertinimas.

15.10. Pirmosios instancijos teismas nesudarė pareiškėjui tinkamų galimybių realizuoti savo teises. Neiškvietęs į teismo posėdį ir neapklausęs liudytojais tam tikrų asmenų (t. y. asmeniškai tiesiogiai neištyręs įrodymų) ir tuo pačiu nesuteikęs proceso šalims (jų atstovams) galimybės realizuoti jų teisę užduoti liudytojams klausimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 str. 2 d.), o sprendime padarytas išvadas pagrindęs tik tarnybinio patikrinimo metu duotais šių asmenų paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ nuostatas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

15.11. Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas Prašymą, nepažeidė gero administravimo ir objektyvumo principus, prieštarauja įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-12445-596/2023 nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išvadoms.

15.12. Atsisakant pareiškėjui pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, visiškai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo ilgalaikius ryšius su Lietuva bei nebuvo įvertinta, ar taikytos priemonės (atsisakymas pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje) yra proporcingos siekiamiems tikslams.

15.13. Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

15.14. Sprendimas pažeidžia ne tik pareiškėjo, bet ir Lietuvos pilietės B. Z. (pareiškėjo sutuoktinės) konstitucinę teisę į šeimą.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas, pakartodamas atsiliepimo į skundą argumentus, pažymi, kad tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

18. Atsakovas nurodo, kad ne proceso šalys sprendžia kokie liudytojai turi būti apklausti, o teismas. Pareiškėjo atstovė pateikė prašymą apklausti liudytoja pareiškėjo sutuoktinę, tačiau teismas rezoliucija nusprendė liudytojos neapklausti. Pareiškėjo atstovė 2024 m. vasario 27 d. pateikė papildomus dokumentus, susijusius su pareiškėju ir jo sutuoktine, pareiškėjas teismo posėdyje teikė parodymus, kuriuos teismas vertino ir dėl kurių pasisakė savo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. B. (A. B.) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 23S213816 atsisakyti pareiškėjui pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. gegužės 3 d. prašymą Nr. 2305-LLGK-0277 pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

20. Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo reikalavimų, nes pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, o Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nustatė, kad sutuoktiniai faktiškai kartu nebegyvena, o jų santuoka yra formali. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas dėl tyrimo metu nustatytų aplinkybių pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 ir 9 punktus, 10 straipsnio 5 dalies nuostatas.

21. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas (nemotyvuotai atsisakė iškviesti liudytoją, neįvertino visų pateiktų įrodymų), netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog pareiškėjas su savo sutuoktine negyveno kartu, nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 8 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimu pažeistas proporcingumo principas, jis yra diskriminuojamas dėl savo pilietybės, Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, Sprendimas pažeidžia ne tik pareiškėjo, bet ir Lietuvos Respublikos pilietės B. Z. (pareiškėjo sutuoktinės) konstitucinę teisę į šeimą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ginčo esmės ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas Prašymą grindė tuo, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė (Įstatymo 43 str. 1 d. 5 p.).

23. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime Nr. KT3-N1/2019), pasisakydamas dėl Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo, yra nurodęs, kad šiame punkte yra nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko) susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi minėtoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu.

25. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pripažinęs, jog santuokinis ryšys negali būti laikomas išnykusiu, kol jo nenutraukė kompetentinga institucija, o taip nėra sutuoktinių atveju, kai jie paprasčiausia gyvena atskirai, net jei vėliau jie ir ketina išsiskirti, todėl sutuoktinis, kad įgytų išvestinę teisę gyventi šalyje, neturi būtinai nuolat gyventi su Europos Sąjungos piliečiu (žr., pvz., 2014 m. liepos 10 d. sprendimo Ogieriakhi, C-244/13, ECLI:EU:C:2014:2068, 37 p.; 1985 m. vasario 13 d. sprendimo Diatta, 267/83, EU:C:1985:67, 20 ir 22 p.; 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo Iida, C-40/11, EU:C:2012:691, 58 p.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog sutuoktiniai visą laiką fiziškai negyvena kartu, savaime negali būti laikoma santuokos (santuokinių ryšių) nutrūkimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020; kt.).

27. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti, ar pareiškėjas ir jo sutuoktinė gyvena kartu, atliko patikrinimus (2023 m. liepos 19 d., 2023 m. liepos 31 d.), kurių metu apklausė pareiškėjo sutuoktinę ir pareiškėjo kaimyną. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas su sutuoktine gyvena atskirai, pareiškėjo sutuoktinė paaiškino, jog po to, kai pareiškėjas panaudojo prieš ją smurtą, jie jau dvejus metus kartu negyvena, pareiškėjas yra Lietuvoje, turi įsteigęs įmonę, kuo jis dar užsiima, pareiškėjo sutuoktinė nežinojo. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat pažymėjo, kad skyrybų procesas dar nebuvo pradėtas dėl lėšų trūkumo, tačiau ji ketina 2023 m. rudenį pradėti skyrybų procesą. Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo papildomus paaiškinimus, 2023 m. lapkričio 8 d. atliko pareiškėjo sutuoktinės apklausą jos deklaruotu adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjo sutuoktinė apklausos metu pateikė rašytinius paaiškinimu, kuriuose nurodė, kad su pareiškėju kartu negyvena, buitinių santykių nepalaiko, tačiau dėl oficialaus santuokos nutraukimo sutuoktiniai dar nėra apsisprendę, svarsto galimybę „kreiptis į psichologus ir bandyti tvarkyti situaciją“.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes nurodytos ESTT praktikos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos kontekste, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien aplinkybė, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė Sprendimo priėmimo metu daugiau nei dvejus metus gyveno atskirai, o pareiškėjo sutuoktinė atsakovui nurodė, jog ketina nutraukti santuoką, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog yra nutrūkusi pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka (santuokiniai ryšiai). Pagal bylos duomenis atsakovas visiškai nevertino aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negyveno vienoje gyvenamojoje patalpoje su sutuoktine tam tikrą laiką, taip pat kokių priemonių ėmėsi sutuoktinai, kad išsaugotų šeimą.

29. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka buvo sudaryta 2011 metais ir oficialiai nebuvo nutraukta, dalį laikotarpio pareiškėjas negalėjo gyventi su savo sutuoktine dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl jam pritaikytos procesinės prievartos priemonės (įpareigojimo laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos ir nesiartinti prie sutuoktinės). Nagrinėjamu atveju ypatingai svarbi aplinkybė, kad, nors pareiškėjas ir jo sutuoktinė tam tikrą laiką faktiškai negyveno kartu, pareiškėjo sutuoktinė 2023 m. lapkričio 8 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog jie su pareiškėju neapsisprendė, ar nutrauks santuoką oficialiai, pareiškėjo sutuoktinė svarstė galimybę kreiptis į psichologą ir išsaugoti santuoką. Migracijos departamentas, nors Sprendime ir nurodė minėtas aplinkybes, tačiau iš esmės jų neįvertino, neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjo santuoka gali būti išsaugota, nevertino pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtinio ryšio (pareiškėjo sutuoktinė patvirtino, kad pareiškėjas investavo nemažai lėšų į pareiškėjo sutuoktinei priklausantį turtą).

30. Kaip minėta, Sprendime buvo vertinama, ar pareiškėjas gyvena kartu su savo sutuoktine. Migracijos departamentas, konstatavęs, kad pareiškėjas nuo 2021 metų su savo sutuoktine kartu negyvena, bendro ūkio neveda, padarė išvadą, kad jie nepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendime nurodyta, jog atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes „asmuo ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius“.

31. Akcentuotina, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis (ne asmuo, kaip nurodyta Sprendime) ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 32 dalį užsienietis – tai asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 dalį šeimos susijungimas – tai Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus.

32. Taigi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte nėra nustatyta, kad galima atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, kuris atvyko į Lietuvos Respubliką tam, kad būtų išsaugota santuoka, sudaryta su asmeniu, kuris yra Lietuvos Respublikos piliečiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte kalbama apie užsieniečio ir jo šeimos nario, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, santuokinius ar šeimos santykius.

33. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktas turi būti taikomas tais atvejais, kai yra vertinami užsieniečio, teisėtai gyvenančio Lietuvos Respublikoje, ir jo šeimos nario, atvykusio gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, santuokiniai ar šeimos santykiai. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis (užsienietis), o pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostata nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikoma.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes bei konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

35. Įvertinus nustatytas aplinkybes, spręstina, kad Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, Sprendime vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu, t. y. netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto nuostatų. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas yra naikintinas.

36. Apibendrindama pirmiau aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pritarta nepagrįstoms Migracijos departamento išvadoms, ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas – panaikinamas atsakovo Sprendimas ir atsakovas įpareigojamas Prašymą išnagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes, panaikinus Sprendimą, jie yra teisiškai nereikšmingi.

37. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš byloje pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 33,75 Eur žyminio mokesčio už skundą ir apeliacinį skundą, nėra duomenų apie pareiškėjo atliktus mokėjimus jo atstovei už teisines paslaugas byloje. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas patenkinti, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 33,75 Eur žyminio mokesčio už skundą ir apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. B. (A. B.) skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 23S213816 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. B. (A. B.) 2023 m. gegužės 3 d. prašymą Nr. 2305-LLGK-0277 pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui Rusijos Federacijos piliečiui A. B. (A. B.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė