2022-06-22 Nr. AB-17149-3-65-3-00376-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2147-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00376-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.2; 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dėl administracinio sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 23S-45-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. R.” (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti A. R., mirusios (duomenys neskelbtini) prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusių savininkų K. J., A. J., K. J. ir V. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjo motinai A. R. nuosavybės teisės atkurtos tik į 0,9825 ha miško, už jį atlyginant 2018 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. 23PAŽ1-17 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ nurodyta 349 Eur suma, yra nepagrįstas. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas, apsvarsčius jo motinos A. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. J., A. J., K. J. ir V. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,96 ha žemės ir 3,93 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini) NŽT 2017 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. 23NPAŽ-3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ buvo konstatavusi, kad A. R. turi nuosavybės teisę į 3,93 ha miško. Pareiškėjas nurodė, kad jis, kaip vienintelis A. R. sūnus ir jos turto paveldėtojas, nesutinka nei su plotu, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, nei su apskaičiuota šio turto verte. Pareiškėjo teigimu, A. R. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į visą 6,89 ha plotą. Pareiškėjas pažymėjo, kad NŽT disponavo A. R. 1999 m. liepos 19 d. pasirašytu pareiškimu, kuriame nurodyta, kad ji valstybės naudai atsisako 2,96 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) priklausiusios buvusiai savininkei A. J., o sau pasiliekanti 3,9 ha miško. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių 0,9825 ha miško plotas vertinamas tik 349 Eur.

3. Atsakovas NŽT Panevėžio skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka. A. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės A. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę tuometinės Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio žemėtvarkos skyriui Naujamiesčio seniūnijoje pateikė 1997 m. sausio 6 d. ir pageidavo žemę grąžinti nuosavybėn. A. R. 1999 m. liepos 19 d. pateikė dar vieną pareiškimą, kuriame nurodė, kad ji atsisako 2,96 ha buvusios žemės savininkės A. J. iki nacionalizacijos turėtos žemės, o 3,9 ha miško pasilieka. A. R. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino, t. y. 2003 m. gruodžio 31 d., nepateikė dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšius su buvusia savininke A. J.. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1091-320/2015 atnaujino praleistą terminą giminystės ryšį su buvusia žemės savininke A. J. patvirtinantiems dokumentams pateikti, o Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-401-488/2017 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės savininkė A. J. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui pateikus nustatytus dokumentus buvo parengta 2017 m. gegužės 15 d. pažyma, kad A. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė 6,89 ha žemės ir A. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,93 ha žemės. A. R. 1997 m. sausio 6 d. ir 1999 m. liepos 19 d. prašymuose nebuvo aiškiai nurodžiusi būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės A. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau atsižvelgus į A. R. siųstus raštus, kuriais ji buvo kviečiama atvykti dėl žemės sklypo suprojektavimo, bei į tai, jog A. R. prašymuose nėra aiškiai išreikšta valia gauti žemės sklypą kitoje vietoje arba už žemę gauti kompensaciją, buvo sprendžiama, kad A. R. pageidavo susigrąžinti žemę natūra.

5. Atsižvelgus į turimus dokumentus bei valstybės įmonės Registrų centro duomenis, buvo nustatyta, jog iš buvusios žemės savininkės A. J. kartu su bendraturčiais iki nacionalizacijos valdytos 6,89 ha žemės ploto apie 5,4 ha žemės yra perduota kitiems asmenims jų nuosavybėn, o 1,5 ha žemės plotas, kaip valstybinės reikšmės miškas, Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 metų sprendimu perduotas valdyti patikėjimo teise Panevėžio miškų urėdijai. Atsakovas teigė, kad visas buvusių žemės savininkų A. J., K. J., K. J. ir V. J. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytas žemės ir miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių natūra nėra galimybių atkurti. A. R. pageidavo žemę (mišką) susigrąžinti natūra ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino savo valios nepakeitė, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo motinai nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais. 2017 m. gegužės 15 d. pažymos duomenys prieštaravo joje nurodytam žemės valdymą nuosavybės teise iki nacionalizacijos patvirtinančiam dokumentui – Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) 1937 metų planui, kurio eksplikacijoje nurodyta, jog A. J. 6,89 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) valdė kartu su trimis bendraturčiais. Kadangi bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje nenurodytos, todėl buvo padaryta išvada, kad A. J. priklausė tik 1/4 dalis bendrai valdyto sklypo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog A. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises ne tik į A. J., bet ir į kitų žemės bendraturčių žemę. Atsakovas nurodė, kad valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika (toliau – ir Metodika), kuri nenumato, kad už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama pagal rinkos kainas.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą spręsti iš naujo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į buvusios savininkės A. J. nuosavybės teisėmis valdytą 3,93 ha miško ploto dalį (1/4 dalį) (duomenys neskelbtini).

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1092-1062/2021 (toliau – ir Nutartis) nurodoma, jog pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. R. pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į tą 0,9825 ha miško dalį, kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė A. J., pažymėta, kad pareiškėjo senelė A. J. nuosavybės teise valdė tik 1/4 dalį 3,93 ha miško, ji nebuvo viso miško ploto savininkė, todėl jai negali būti taikoma Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis. Atsižvelgęs į Nutartyje padarytas išvadas, teismas nebepasisakė dėl Sprendimo teisėtumo dalies dėl miško dalies ploto dydžio (0,9825 ha).

8. Teismas pažymėjo, kad Nutartyje nurodoma, jog nustatyta, kad miško žemės sklypą sudaro 20,5656 ha ((duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė) ir jo įregistravimo pagrindas Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. Ž-1924; įregistravimo pagrindu nurodytas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 1077, šis įrašas galioja nuo 2018 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1077 „Dėl valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai“ valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimas Valstybinių miškų urėdijai patikėjimo teise yra siejamas su vykusia urėdijų reorganizacija. Nutartyje nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog NŽT 2017 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 1SS-2770-(7.5) teigė, jog A. J. kartu su kitais bendraturčiais valdytas 1,5 ha žemės plotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. sprendimu perduotas valdyti patikėjimo teise Panevėžio miškų urėdijai (valstybinės reikšmės miškai), šis miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių natūra nėra galimybių atkurti. Vėlesniame NŽT 2018 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 1SS-771-(7.5) nurodoma, kad miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir jau nenurodoma, kad miško plotas priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

9. Taip pat Nutartyje nurodoma, kad sprendimus dėl miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams priima ir šių miškų plotus pagal Atkūrimo įstatymą, Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, Lietuvos Respublikos žemės įstatymą tvirtina Vyriausybė. Vyriausybei priskyrus atitinkamus miškus valstybinės reikšmės miškui ir patvirtinus konkrečius miško plotus, tokie miškai iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių valstybės išperkami ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokiu Vyriausybės nutarimu minėtas 3,93 ha miškas ar jo dalis priskirta valstybinės reikšmės miškams. Vyriausybės nutarimų, kuriais miškai Panevėžio apskrityje buvo priskiriami valstybinės reikšmės miškams, yra keli, 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 76 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ Vyriausybė 1.2.5 papunkčiu nutarė: „Nurodytu nutarimu patvirtintuose valstybinės reikšmės miškų plotuose išdėstyti 29 punktą taip: „29. Panevėžio rajono 38,96 valstybinės reikšmės miškų plotai, tūkst. ha; 29 priedas“. Šio Vyriausybės nutarimo Priede Nr. 29 yra pateikta valstybinės reikšmės miškų plotų schema (1 lapas). Nutartyje nurodoma, kad šią schemą ir maksimaliai padidinus nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar 3,93 ha visas miško plotas ar jo dalis (pagal miško žemės sklypo ribas, konfigūraciją ir kt.), kurį nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė pareiškėjo senelė A. J., priskirta valstybinės reikšmės miškams.

10. Nutartyje pažymima, kad dar iki priimant Vyriausybės 2011 m. sausio 12 d. nutarimą dėl minėto Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 pakeitimo ir vėliau, galiojo Vyriausybės nutarimo 3 punktas, kuriuo buvo pavesta NŽT teritoriniams padaliniams, patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus, teikti Aplinkos ministerijai pasiūlymus dėl laisvos žemės fondo miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Tačiau byloje atsakovas tikslios informacijos, kadastro duomenų, detalaus plano, schemos, iš kurių būtų galima spręsti, kad būtent 3,93 ha miško ploto dalis, buvusi (duomenys neskelbtini), kurią nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė A. J., buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Tokiu dokumentu nelaikytina žemės sklypo iškarpinė nuotrauka, esanti A. J. nuosavybės atkūrimo byloje, kurioje nėra nuorodų apie minėto miško priskyrimą valstybinės reikšmės miškui ir apskritai nenurodyta, kas šį dokumentą pateikė, jo taip pat niekas nepasirašė. Nutartyje taipogi pažymima, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog 3,93 ha miškas yra valstybės išperkamas, remdamasis vien valstybės įmonės Registrų centro duomenų išrašu, kuriame informacijos apie valstybinės reikšmės mišką nėra; byloje nėra ir kitų duomenų, kad šis miškas ar jo grąžintina dalis yra priskirta valstybinės reikšmės miškui.

11. Teismas nurodė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 28 d. nutartimi atsakovas buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis, kokiu Vyriausybės nutarimu 3,93 ha miškas ar jo dalis priskirta valstybinės reikšmės miškams, pateikti teismui tikslią informaciją, kadastro duomenis, detalų planą, schemą, iš kurių būtų galima spręsti, kad būtent 3,93 ha miško ploto dalis, buvusi (duomenys neskelbtini), kurią nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė A. J., buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties 30–34 punktuose pateiktų vertinimų, pateikti kitą (teismui dar nepateiktą) medžiagą, susijusią su nutarties 30–34 punktuose pateiktais išaiškinimais. Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. protokoline nutartimi nutarta kviesti specialistą – asmenį, kuris galėtų paaiškinti schemas, miškų ribas, konkretaus sklypo ribas bei gretimus sklypus.

12. Teismas nurodė, kad NŽT Panevėžio skyriaus specialistas 2021 m. gruodžio 21 d. teismui pateikė Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) (1936 m.) vienkiemiais išskirstymo planą, susietą su koordinatėmis GEOPORTAL programoje, palyginimui su miško kadastro duomenų, valstybinės reikšmės miškų ribomis ir Nekilnojamojo turto kadastre įklotų sklypų ribomis. 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje specialistas nurodė, kad pateiktas brėžinys yra apie 80 proc. tikslus, žemėlapyje reikia surasti kiek įmanoma tikslesnius taškus, kurie nesikeitė. Taip pat komentuodamas planą specialistas nurodė, kad yra truputis neatitikimų. Taškai, kurie buvo pasirinkti, yra upės ir kelio susikirtimas, paties vingio vertinimui neimama, nes skiriasi, trečias taškas – griovys (kryžiukas uždėtas). Teismas darė išvadą, kad duomenų, susijusių su ginčo miško ploto priskyrimu valstybinės reikšmės miškams būtent Vyriausybės nutarimu, teismui nebuvo pateikta.

13. Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, kad teismui nagrinėjant iš naujo administracinę bylą atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad 3,93 ha miško, į kurio 1/4 dalį atkurtos nuosavybės teisės, yra valstybinės reikšmės miškas, t. y., jog ginčui aktualus miško plotas (jo dalis) pagrįstai buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl teismas Sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikino ir nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. J. nuosavybės teisėmis valdytą 3,93 ha miško ploto dalį (1/4 dalį) (duomenys neskelbtini), klausimas spręstinas iš naujo.

III. 14. Atsakovas NŽT Panevėžio skyrius apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundo dalį.

15. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad NŽT 2017 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. lSS-2770-(7.5) teigta, jog A. J. kartu su kitais bendraturčiais valdytas 1,5 ha žemės plotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. sprendimu perduotas valdyti patikėjimo teise Panevėžio miškų urėdijai (valstybinės reikšmės miškai), šis miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių natūra atkurti galimybių nėra, vėlesniame 2018 m. balandžio 6 d. rašte Nr. lSS-771-(7.5) nurodoma, kad miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir jau nenurodoma, kad miško plotas priskirtas valstybinės reikšmės miškams, nes visas savininkės A. J. kartu su bendraturčiais iki nacionalizacijos turėtas 6,89 ha žemės plotas (2,96 ha žemės ir 3,93 ha miško), jau buvo perduotas privatiems asmenims ir miškų urėdijai ir visas yra neprivatizuojamas neišskiriant, ar tai privatus ar valstybinis miškas. Valstybės įmonės Registrų centro duomenys rodo, jog žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. Ž-1924 patikėjimo teise valdo valstybės įmonė Valstybinė miškų urėdija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 49 „Dėl laisvos valstybinės žemės fondo žemės perdavimo patikėjimo teise miškų urėdijoms miškams veisti“, perduotas 2006 m. sausio 20 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. SD-104 ir, kad jis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkuriamos.

16. Atsakovas pažymi, kad Valstybinė miškų tarnyba teismui pateikė grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, kuriuose pateikta informacija apie žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotus valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 76 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais. NŽT Panevėžio skyriaus specialistas 2021 m. gruodžio 21 d. teismui pateikė Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) (1936 m.) vienkiemiais išskirstymo planą, susietą su koordinatėmis GEOPORTAL programoje, palyginimui su miško kadastro duomenų, valstybinės reikšmės miškų ribomis ir Nekilnojamojo turto kadastre įklotų sklypų ribomis. Teismo posėdyje specialistas nurodė ir paaiškino, kad pateiktas brėžinys yra apie 80 proc. tikslus, žemėlapyje reikia surasti kiek įmanoma tikslesnius taškus, kurie nesikeitė. Taip pat komentuodamas planą specialistas nurodė, kad yra truputis neatitikimų. Taškai, kurie buvo pasirinkti, yra upės ir kelio susikirtimas, paties vingio vertinimui neimama, nes skiriasi, trečias taškas – griovys (kryžiukas uždėtas). Buvo pasirinkti kuo tikslesni žemėlapių sąlyčio taškai, kad būtų galima identifikuoti vietovės padėtį pagal senus ir dabartinius žemėlapius ir, atsakovo teigimu, galima teigti, kad visas 6,89 ha turėtos žemės (miško) plotas yra užimtas privačiais ir valstybiniais miškais. Atsakovas daro išvadą, jog 6,89 ha žemės plotas, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausęs A. J. ir kitiems bendraturčiams, iki pareiškėjui pateikiant 2017 m. balandžio 7 d. prašymą ir nustatytus dokumentus, buvo perduotas kitiems asmens valdyti nuosavybės ar patikėjimo teisėmis ir patenka į žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre nustatyti minėtų žemės sklypų savininkai (fiziniai asmenys ir Lietuvos Respublika (žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise valdo valstybės įmonė Valstybinė miškų urėdija) ir įregistravimo pagrindai (Panevėžio apskrities viršininko sprendimai, NŽT sprendimas).

17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prašymuose nėra aiškiai išreikšta valia gauti žemės sklypą kitoje vietoje arba už žemę gauti kompensaciją. Atsižvelgęs į tai, kad pilietės pateikti prašymai nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų buvo laikomi tinkamais prašymais nuosavybės teisėms į žemę atkurti, atsakovas daro išvadą, kad A. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę pageidavo susigrąžinti natūra turėtoje vietoje. Atsakovas vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2–4 dalimis, 21 straipsnio 5 dalimi, nurodo, kad, remiantis Panevėžio skyriaus turimais dokumentais bei valstybės įmonės Registrų centro duomenimis apie Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus, buvusios žemės savininkės A. J. kartu su bendraturčiais iki nacionalizacijos turėtas visas 6,89 ha žemės plotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos bei NŽT nuo 2005 metų iki 2015 metų priimtais sprendimais jau perduotas kitiems asmenims privačion nuosavybėn, ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 metų sprendimu perduotas valdyti patikėjimo teise Panevėžio miškų urėdijai (valstybinės reikšmės miškai). Todėl nenuginčijus Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir NŽT priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bei žemės perdavimo naudoti patikėjimo teise miškų urėdijai, nėra galimybės įpareigoti Panevėžio skyrių A. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę (mišką) sugrąžinti natūra. Atsakovas pažymi, kad visas buvusių žemės savininkų A. J., K. J., K. J. ir V. J. P. kaime iki nacionalizacijos valdytas 6,89 ha žemės ir miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir A. R. vardu jai tenkančios šios žemės, taip pat miško, dalies sugrąžinti natūra (buvusioje vietoje) nėra galimybės.

18. Atsakovas nurodo, kad A. J. kartu su bendraturčiais iki nacionalizacijos turėtas žemės plotas šiuo metu įsigytas nuosavybėn arba patikėjimo teise naudojamas kitų asmenų. Atsakovas vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymi, kad A. R. pageidavo žemę (mišką) susigrąžinti natūra ir valios iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepakeitė, o visa turėta žemė priskiriama valstybės išperkamai ir jos sugrąžinti natūra nėra galimybės, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, A. R. vardu nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik kompensuojant pinigais.

19. Atsakovas pažymi, kad teismas nevertino Valstybinės miškų tarnybos teismui pateiktų grafinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų, Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) (1936 m.) vienkiemiais išskirstymo plano, susieto su koordinatėmis GEOPORTAL programoje, palyginimui su miško kadastro duomenų, valstybinės reikšmės miškų ribomis ir Nekilnojamojo turto kadastre įklotų sklypų ribomis. Visas toje teritorijoje šiuo metu esantis miškas jau buvo perduotas privatiems asmenims ir miškų urėdijai ir visas yra neprivatizuojamas. Visas buvusių žemės savininkų A. J., K. J., K. J. ir V. J. P. kaime iki nacionalizacijos valdytas 6,89 ha žemės ir miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir A. R. vardu jai tenkančios šios žemės, taip pat miško dalies sugrąžinti natūra (buvusioje vietoje) nėra galimybės. Atsakovas daro išvadą, kad turėtos žemės (miško) sugrąžinti natūra nėra galimybės ir nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 23S-45-(14.23.3.), kuriuo už valstybės išperkamą žemę atlyginama išmokant kompensaciją pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti A. R., mirusios (duomenys neskelbtini) prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusių savininkų K. J., A. J., K. J. ir V. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą).

21. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 23 d. sprendimu S. J. skundą tenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 23S-45-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. R.” ir įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Panevėžio skyriaus, nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į buvusios savininkės A. J. nuosavybės teisėmis valdytą 3,93 ha miško ploto dalį (1/4 dalį) (duomenys neskelbtini), spręsti iš naujo.

22. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrius nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjo skundą atmesti visa apimtimi. Pažymi, kad visas buvusių žemės savininkų K. J., A. J., K. J. ir V. J. P. kaime iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytas 6,89 ha žemės ir miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai ir A. R. vardu jai tenkančios šios žemės, taip pat miško, dalies sugrąžinti natūra (buvusioje vietoje) nėra galimybės. Atsakovas apeliaciniame skunde aptaria šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus ir teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutariu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodikos nuostatos.

25. Bylos dalyje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar atsakovas buvusios savininkės valdyto miško teritoriją teisėtai ir pagrįstai priskyrė valstybės išperkamam miškui ir priėmė administracinį sprendimą nuosavybės teises į buvusios savininkės valdytą mišką (0,9825 ha), priskirtą valstybės išperkamai žemei, atkurti atlyginant pinigais.

26. Kaip matyti iš bylos medžiagos pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, 2021 m. gegužės 28 d. nutartimi įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Panevėžio skyriaus, pateikti teismui duomenis, kokiu Vyriausybės nutarimu 3,93 ha miškas ar jo dalis priskirta valstybinės reikšmės miškams, pateikti teismui tikslią informaciją, kadastro duomenis, detalų planą, schemą, iš kurių būtų galima spręsti, kad būtent 3,93 ha miško ploto dalis, buvusi (duomenys neskelbtini), kurią nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė A. J., buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties 30-34 punktuose pateiktų vertinimų, pateikti kitą (teismui dar nepateiktą) medžiagą, susijusią su nutarties 30-34 punktuose pateiktais išaiškinimais. Taip pat 2021 m. gruodžio 9 d. protokoline nutartimi buvo nutarta kviesti į teismo posėdį specialistą – asmenį, kuris galėtų paaiškinti schemas, miškų ribas, konkretaus sklypo ribas bei gretimus sklypus.

27. Vykdydama anksčiau minėtą teismo nutartį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus, 2021 m. gruodžio 21 d. pateikė teismui Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) (1936 m.) vienkiemiais išskirstymo planą, susietą su koordinatėmis GEOPORTAL programoje, palyginimui su miško kadastro duomenų, valstybinės reikšmės miškų ribomis ir Nekilnojamojo turto kadastre įklotų sklypų ribomis. Siekiant nustatyti konkrečias ribas teismo posėdžio metu kaip specialistas buvo apklaustas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus specialistas S. Š..

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad visas buvusios savininkės A. J. kartu su bendraturčiais iki nacionalizacijos turėtas 6,89 ha žemės plotas (2,96 ha žemės ir 3,93 ha miško) buvo perduotas privatiems asmenims ir miškų urėdijai ir visas yra neprivatizuojamas, neišskiriant, ar tai privatus, ar valstybinis miškas. VĮ Registrų centro duomenys rodo, kad žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patikėjimo teise valdo VĮ Valstybinė miškų urėdija (Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. Ž-1924) pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 49 "Dėl laisvos valstybinės žemės fondo žemės perdavimo patikėjimo teise miškų urėdijoms miškams veisti" (perduotas 2006 m. sausio 20 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. SD-104), todėl jis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Kad dalis A. J. priklaususio bendrai su kitais bendrasavininkiais valdyto 3,93 ha miško patenka į valstybinio miško teritoriją patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus pateikta Panevėžio apskrities, Naujamiesčio valsčiaus, (duomenys neskelbtini) viensėdžiais išskirstymo 1936 m. (patvirtintas 1937 m.) plane pažymėto sklypo Nr. 2 grafinė schema (priedas Nr. 6). Iš šios schemos taip pat matyti, kad kitoje likusioje ginčo žemės sklypo dalyje (3.93 ha) yra suformuoti žemės sklypai privatiems asmenims ((duomenys neskelbtini)). Pietinėje pusėje ginčo žemės sklypas ribojasi su žemės sklypu ((duomenys neskelbtini)), priklausančiu J. P. (atkurtos nuosavybės teisės į A. A. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, pažymėtą (duomenys neskelbtini) viensėdžiais išskirstymo 1936 m. (patvirtintas 1937 m.) plane Nr. 3). Atitinkami įrašai apie tai fiksuoti ir Nekilnojamojo turto registre (nustatyti minėtų žemės sklypų savininkai ir įregistravimo pagrindai (Panevėžio apskrities viršininko ir NŽT sprendimai)).

29. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus pateiktoje anksčiau minėtame plane pažymėto sklypo Nr. 2 grafinėje schemoje (priedas Nr. 6) pavaizduotos šio sklypo aplinkinės ribos (pažymėtos raudona spalva), žemėnaudų riba – geltona spalva (skirianti anksčiau buvusį mišką ir ariamą žemę), o valstybinio miško riba – žalia spalva. Iš šios schemos matyti, kad bendras buvusio miško plotas – 3,93 ha, o ariamos žemės – 2,93 ha (išskaičiuota ir pažymėta grafiškai). Analogiška informacija atsispindi ir atsakovo pateiktoje schemoje Nr. 4 (Pririšimo schema su paaiškinimais), kur palyginimui ant (duomenys neskelbtini) viensėdžiais išskirstymo 1936 m. (patvirtintas 1937 m.) plano užkeltos privačių sklypų (raudonos linijos) ir valstybinio miško (žalia spalva) ribos.

30. Atliktas aplinkybių tyrimas leidžia teigti, kad buvusių žemės savininkų A. J., K. J., K. J. ir V. J. Panevėžio apskrities, Naujamiesčio valsčiaus, (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytas visas 6,89 ha žemės ir miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl A. R. tenkančių šios žemės ir miško dalių sugrąžinti natūra (buvusioje vietoje) nebuvo galimybės. Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad į anksčiau buvusių savininkų bendrai valdyto 3,93 ha miško, pagal Panevėžio apskrities, Naujamiesčio valsčiaus, (duomenys neskelbtini) viensėdžiais išskirstymo 1936 m. (patvirtintas 1937 m.) plane sudariusio žemės sklypo Nr. 2 dalį, nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkuriamos.

31. Įvertinęs faktinę situaciją (A. R. nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nepakeitė (siekė susigrąžinti natūra buvusioje vietoje)) ir ginčo santykių teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 6 p., 13 str. 1 d. 1 p., 21 str. 5 d.), atsakovas teisingai nustatė, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

32. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjant iš naujo administracinę bylą atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad 3,93 ha miško, į kurio 1/4 dalį atkurtos nuosavybės teisės, yra valstybinės reikšmės miškas, t. y., jog ginčui aktualus miško plotas (jo dalis) pagrįstai buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei bei panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 23S-45-(14.23.3.) ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Panevėžio skyriaus, nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į buvusios savininkės A. J. nuosavybės teisėmis valdytą 3,93 ha miško ploto dalį (1/4 dalį) (duomenys neskelbtini), spręsti iš naujo.

33. Taigi ginčijamas sprendimas, kuriuo A. R. nuosavybės teisės į buvusio savininko žemės sklypo 0,9825 ha plotą, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamos žemės kategorijai, buvo atkurtos atlyginant pinigais, kurių suma apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką, yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Teisės aktai nenumato, kad už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama pagal rinkos kainas.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų ginčui išspręsti svarbių aplinkybių, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 23 d. sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo S. J. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė