2017-04-04 Nr. AB-7547-3-62-3-00364-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-360-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00364-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas)kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 4–9), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas laisvės atėmimo bausmės sąlygas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 8 d. atvykęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN) buvo paskirtas atlikti bausmę 3-ajame lokaliniame sektoriuje, nors Skirstymo komisijai paaiškino, kad dėl grėsmės savo saugumui ir galimo konflikto su asmenimis, davusiais prieš jį parodymus baudžiamojoje byloje, negali atlikti bausmę šiame būryje ir prašė perkelti į kitą lokalinį sektorių, tačiau į jo paaiškinimus nebuvo atsižvelgta. Įstaigos direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. balandžio 25 d. nutarimais už atsisakymą eiti į paskirtą būrį buvo nepagrįstai skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių (toliau – ir BI)penkiolikai parų.

Pareiškėjas teigė, kad jo nurodytais atvejais jis buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotais asmenimis kamerų tipo perpildytose patalpose, kuriose temperatūra neatitiko higienos normose nustatytų reikalavimų. Dėl tokių neteisėtų Alytaus PN veiksmų jis patyrė fizinį ir dvasinį diskomfortą, stresą, labai pablogėjo sveikata, todėl 2014 m. gegužės 6 d. buvo etapuotas įLaisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), kur buvo atlikti tyrimai, nustatyti sveikatos sutrikimai ir paskirtas gydymas. 2014 m. gegužės 13 d. pareiškėjas iš LAVL buvo grąžintas į Alytaus PN.

Skirstymo komisija vėl paskyrė atlikti bausmę 3-me lokaliniame sektoriuje,nekreipdama dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus, kad jis negali atlikti bausmę šiame sektoriuje.2014 m. gegužės 14 d. už šį atsisakymą buvo neteisėtai skirta nuobauda -uždarymas į BI 15 parų. Pareiškėjas vėl buvo laikomas perpildytoje kameroje kartu su ŽIV infekuotais asmenimis. LAVL paskirtą gydymą gavo tik po to, kai parašė keletą skundų. 2014 m. gegužės 28 d. pareiškėjas buvo etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių, o 2014 m. birželio 23 d. gražintas į Alytaus PN.

Skirstymo komisija 2014 m. birželio 23 d. vėl paskyrė į 9-ą būrį, žinodama, kad jis negali atlikti bausmės šiame būryje dėl iškilusios grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, nes pareiškėjas apie tai buvo pareiškęs ankstesnio atsisakymo metu. 2014 m. birželio 25 d. jam vėl buvo neteisėtai skirta nuobauda -uždarymas į BI 15 parų. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN pareigūnai ir toliau vykdė jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus. 2014 m. liepos 10 d. jis buvo perkeltas į drausmės grupę 9 mėnesiams. Drausmės grupė yra 9 būryje, todėl pareiškėjas vėl atsisakė atlikti bausmę šiame būryje ir 2014 m. liepos 11 d. jam buvo neteisėtai paskirta nuobauda -uždarymas į kamerų tipo patalpas (toliau - ir KTP)3 mėnesiams.

Tokios pat nuobaudos pareiškėjui buvo paskirtos Alytaus PN direktoriaus 2014 m. spalio 9 d. ir 2015 m. sausio 9 d. nutarimais. Pareiškėjas teigė, kad Alytaus PN administracija išskyrė jį iš kitų nuteistųjų ir jam pablogino gyvenimo sąlygas,nereagavo į jo prašymus, skundus, paaiškinimus. Įstaigos administracijai nepaskyrus jo į būrį, kuriame galėtų saugiai atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, laikant baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo perpildytose kamerose su ŽIV infekuotais asmenimis, kuriose buvo drėgna, šalta, blogas apšvietimas, pareiškėjas patyrė fizines ir dvasines kančias, labai pablogėjo jo sveikata ir savijauta, susirgo depresija.

Pareiškėjui buvo uždrausta pasimatyti su artimaisiais, jiems paskambinti, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, nebuvo sudarytos sąlygos mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, neskirtos piniginės išmokos.Atsakovas neteisėtais veiksmai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Dėl Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 30 000 eurų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 20–24)paaiškino, kad pareiškėjas teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. birželio 5 d. atlieka Alytaus PN. 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. balandžio 25 d., 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. birželio 25 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas,BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą,pareiškėjas atsisakė gyventi jam paskirtame 10 būryje, todėl jam buvos skirtos nuobaudos –uždarymas į BI 15 parų. Pareiškėjas atsisakymo gyventi priežastimis įvardijo tai, kad turi priešų, tačiau pavardžių nenurodė arba nurodė, kad atsisako gyventi jam paskirtame būryje dėl asmeninių priežasčių, kurių neįvardijo. 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. liepos 11 d., 2014 m. spalio 11 d. ir 2015 m. sausio 9 d. pareiškėjas atsisakė gyventi jam paskirtame 9 būryje, už tai jam buvo skirtos nuobaudos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 65 punktu Alytaus PN yra sudaryta Nuteistųjų skirstymo komisija, kuri, atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos rizikos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes, sprendžia apie nuteistųjų paskyrimo tikslingumą į atskirus būrius ar lokalinius sektorius. Nuteistasis gali būti perkeltas į kitą būrį, jeigu yra konkrečios aplinkybės, dėl kurių jis negali atlikti bausmės paskirtame būryje, tačiau tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Alytaus PN pareigūnų veiksmais, savo galbūt pažeistas teises galėjo ginti apskųsdamas pareigūnų veiksmus, ginčydamas paskirtas nuobaudas Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka.Pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka neginčijo paskyrimo į būrius, neskundė drausminių nuobaudų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą jo perkėlimą ar nubaudimą.

Alytaus PN pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant sanitarinių-higienos bei ploto normų.Alytaus PN įrengto 1460 vietų, minimu laikotarpiu buvo užimta 1301 vieta.Taigi įstaiga nėra perpildyta. Gyvenamosios patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Alytaus PN administracija nežemino pareiškėjo orumo, nesielgė su juo nežmoniškai. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos. Pataisos įstaigų administracija nuteistuosius izoliuoja pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Įstatymas nedraudžia ŽIV infekuotus asmenis apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose organizuojama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Alytaus PN, buvo gydomas nuo ligų, kuriomis žmonės serga įprastomis sąlygomis laisvėje, todėl jo teiginiai esą sveikata pablogėjo dėl netinkamų laikymo sąlygų, yra nepagrįsti. Pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Alytaus PN neteisėtų veiksmų grindžia abstrakčiais teiginiais. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas, nes Alytaus PN pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų,todėl nėra valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį taikymo būtinųjų sąlygų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 100 eurų neturtinės žalos atlyginimą (II t., b. l. 23–32).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo paskyrimo į būrius, kuriuose jis negalėjo atlikti bausmę dėl saugumo neužtikrinimo, galimo konflikto su kitais nuteistaisiais grėsmės, iš nuobaudų skyrimo atsisakius atlikti bausmę pataisos namų administracijos paskirtuose būriuose, taip pat iš laikymo kartu su ŽIV infekuotais asmenimis perpildytose, neatitinkančiose sanitarinių-higieninių reikalavimų kamerose.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje, pareigos šio kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami Bausmių vykdymo kodekso skyriai. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (110 str. 1 d.1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (110 str.1 d. 2 p.),taip pat nustatyti atitinkami draudimai (110 str. 2 d.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja jo teisėtumu, gali jį apskųsti nustatyta tvarka.

Analizuodamas pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 3-iame lokaliniame sektoriuje ir 9 lokalinio sektoriaus 9-ame būryje aplinkybes teismas nustatė, kad nuteistųjų paskyrimą ir perkėlimą į būrius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis ir Vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas.

Vienas iš Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalyje numatytų režimo tikslų – būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra. Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas detalizuotas Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.Vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas nustato, jog Pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais. Šia tvarka taip pat vadovaujamasi nuteistuosius perkeliant iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą, be to, atsižvelgiama ir į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu.

Pareiškėjas netinkamo kalinimo sąlygas sieja su jo paskyrimu į 3-iąjį lokalinį sektorių nuo 2014 m. balandžio 8 d. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Alytaus PN direktoriaus 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2-127 D. S. buvo paskirtas į 3-iojo lokalinio sektoriaus 10-būrio101 brigadą.Pareiškėjas, prieš skiriant į minėtą būrį, buvo išklausytas Nuteistųjų skirstymo komisijoje. Pareiškėjas atsisakė eiti gyventi į minėtą būrį, skunde nurodydamas, kad kilo grėsmė jo saugumui. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina.2014 m. balandžio 9 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-139 „Dėl nuteistojo D.

S. atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus“ nurodyta, kad nuteistasis atsisakė bausmę atlikti administracijos nurodytame būryje nepagrįstai. Šią išvadą patvirtina tarnybinio tyrimo metu surinkti duomenys.2014 m. balandžio 9 d. protokole dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu nurodyta, jog nuteistasis atsisakė eiti į būrį dėl asmeninių priežasčių, kurių nenurodė,prieš jį smurtas nebuvo naudojamas. Tame būryje atlikusio bausmę nuteistojo M. K. 2014 m. balandžio 9 d. paaiškinime nurodyta, jog D.

S. net nebuvo atėjęs į 10-ą būrį. Teismo apklaustas liudytoju M. K. patvirtino šias aplinkybes ir nurodė, kad jis negirdėjo, jog kas nors iš nuteistųjų kokiu nors būdu pareiškėjui būtų grasinęs, kėlęs pavojų. Dėl pareiškėjo teiginio skunde teismui, kad lokaliniame sektoriuje bausmę atliko R. S., kuris prieš jį davė parodymus baudžiamojoje byloje, teismas nustatė, kad 2011 m. spalio 4 d. įtariamojo apklausos protokolas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.I-48-795/2012 turinys iš esmės patvirtina, jog D.

S. ir R. S. 2011 m. kovo 25 d. veikdami bendrininkų grupe apgaule įgijo svetimą turtą. Minėtu nuosprendžiu jie buvo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį. D. S. inkriminuojant nusikalstamą veiką, kaip vienu iš įrodymų buvo remiasi R. S. 2011 m. spalio 4 d. apklausos parodymais. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad iš R. S. jam grėsmė nekilo, jo nebijojo, tik siekė išvengti su juo konflikto. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudarė pagrindo pataisos namų administracijai perkelti pareiškėją į kitą būrį, nes pareiškėjui 10-ame būryje nebuvo grėsmės, o konflikto buvimas (nebuvimas) su kitais nuteistaisiais priklausė nuo paties pareiškėjo pasirinkto elgesio.

Byloje nėra jokių duomenų apie buvusį (galimą) konfliktą.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio 2 dalis (2014 m. galiojusi įstatymo redakcija)numato, jog įtariamieji arba kaltinamieji, įtariami arba kaltinami toje pačioje byloje, arba proceso dalyviai toje pačioje byloje laikomi atskirai. Ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu tardymo izoliatoriaus administracija tokius asmenis gali laikyti kartu. Teismas nustatė, kad 2014 m. pareiškėjas turėjo ne suimtojo (kaltinamojo) teisinį statusą toje byloje, dėl kurios kelia ginčą, o nuteistojo.Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.I-48-795/2012 jau buvo įsiteisėjęs. Bausmių vykdymo kodekso nuostatos nenustato draudimo toje pačioje patalpoje apgyvendinti nuteistuosius, kurie buvo kaltinami toje pačioje byloje, todėl pareiškėjo argumentus dėl neteisėto pataisos administracijos paskyrimo bausmę atlikti tame pačiame būryje su kitu tos pačios bylos dalyviu teismas pripažino nepagrįstais.Pažymėjo, kad pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę tame būryje, net nepradėjęs jos atlikti.Pataisos namuose buvo aiškinamasi, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę nurodytame būryje, su pareiškėju bendrauta.Be atlikto tarnybinio tyrimo, tai patvirtina pataisos namų surašytos pažymos. Šias aplinkybe patvirtino teismo apklausti liudytojais įstaigos pareigūnai -būrio viršininkas K. B.,Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnas D. A..

Pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat grindžia jo neteisėtu paskyrimu ir atsisakymu atlikti bausmę lokalinio sektoriaus 9-ame būryje. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Alytaus PN direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 2-177 D. S. buvo paskirtas į9 būrio 90 brigadą,tačiau jis atsisakė persikelti į šį būrį. 2014 m. gegužės 13 d. jo paaiškinime administracijai nurodė, kad atsisako eiti į paskirtą būrį dėl asmeninių priežasčių. Asmeninės priežastys paaiškinime nenurodytos. Iš 2014 m. gegužės 19 d. skundo Alytaus PN direktoriui teismas nustatė, kad pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę tame būryje, nes 2010 m. taip pat buvo atsisakęs atlikti bausmę minėtame būryje ir už tai baustas. Alytaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2014 m. gegužės 14 d. pažymoje nurodyta, jog su pareiškėju buvo bendrauta, siekiant išsiaiškinti atsisakymo persikelti į9-ą būrį priežastis, jis nurodė, jog turi priešų tarp nuteistųjų,tačiau jų pavardes nurodyti atsisakė. Dėl pareiškėjo atsisakymo gyventi minėtame būryje 2014 m. gegužės 15 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu nenustatyta konkrečių aplinkybių, kliudančių jam atlikti bausmę tame būryje. Liudytoju apklaustas tuo metu būrio viršininką pavadavęs M. D. nurodė, jog bendravo su pareiškėju, tačiau pareiškėjas konkrečių atsisakymo priežasčių neįvardijo.

Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2014 m. birželio 23 d. pareiškėją etapavus iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus į Alytaus PN, šios įstaigos direktoriaus 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2-247 jis buvo paskirtas į tą pačią gyvenamąją vietą – 9-ojo būrio 9-ą brigadą, kurioje atlikti bausmę atsisakė, pareikšdamas, jog atsisakymo priežastis yra nurodęs. Dėl šio atsisakymo buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu pareigūnai išklausė pareiškėją, bendravo su 9-o lokalinio sektoriaus nuteistaisiais V. T., V. A., kurie nurodė, jog jiems nežinomos D. S. nepersikėlimo į būrį priežastys, jie nėra girdėję, kad kas nors iš nuteistųjų pareiškėją kuo nors kaltintų ar naudotų smurtą. Minėti paaiškinimai,2014 m. liepos 10 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-275 nurodytos aplinkybės įrodo, jog pataisos namų administracija atliko tyrimą dėl pareiškėjo atsisakymo eiti į būrį,tačiau nenustačius konkrečių priežasčių, trukdančių bausmę atlikti tame būryje, pareiškėjo prašymas perkelti į kitus būrius nebuvo tenkintas. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu liudytojais apklausti tarnybinį tyrimą atlikę Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai A. B. ir D. A.. Teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad 2014 m. gegužės 19 d. skunde Alytaus PN direktoriui pareiškėjas nurodė, jog jam paskirtą bausmę galėtų atlikti I-ame arba II-ame lokaliniame sektoriuje, teigdamas, jog neperkėlus jo į nurodytus būrius, imsis drastiškų veiksmų pareigūnų atžvilgiu, dėl to pareigūnai gali prarasti sveikatą ar gyvybę. Grasinimai pareigūnams buvo išdėstytos ir2014 m. birželio 23 d. paaiškinime.Dėl minėtų priežasčiųpareiškėjas2014 m. birželio 27 pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-176buvo įrašytas į linkusių užpulti nuteistųjų įskaitą.

Iš pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje išdėstytų argumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN administracijos veiksmų neteisėtumą sieja su nuobaudų paskyrimu už atsisakymą atlikti bausmę paskirtuose būriuose, tačiau minėti nutarimai dėl administracinių nuobaudų teisės aktų tvarka nepakeisti, nepanaikinti. Administraciniuose ginčuose galioja administracinių sprendimų teisėtumo principas, t. y. kol administraciniai aktai nenuginčyti,yra laikomi teisėtais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-45-492/2015) yra konstatavęs, jog pareiškėjas, nesutikdamas su nuobaudų paskyrimu, privalo pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Šio kodekso 143 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad nuteistasis turi teisę per penkias dienas nuo nuobaudos paskyrimo apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Aukštesnis pagal pareigas pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus arba jeigu nuobauda paskirta nesant pažeidimo.

Teismo sprendime pažymėta, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, išaiškino pareiškėjui šią tvarką, tačiau pareiškėjas ja nepasinaudojo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui nepasinaudojus įstatymo nustatyta nuobaudų apskundimo tvarka ir jų nenuginčijus, nėra pagrindo kvestionuoti pareiškėjui paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo, todėl pareiškėjo argumentus dėl nuobaudų neteisėtumo atmetė kaip nepagrįstus,

Teismas konstatavo, kad įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, byloje nenustatyta Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje ir Vidaus tvarkos taisyklių65 punkte įtvirtintų reikalavimų ir procedūrų pažeidimų. Pareiškėjui atsisakius persikelti į minėtus būrius, jis buvo išklausytas, jam suteikta galimybė pasiaiškinti ir atsakingiems pataisos namų pareigūnams nurodyti konkrečias priežastis, trukdančias tai padaryti,tačiau pareiškėjas priežasčių, dėl kurių bausmės atlikimas tuose būriuose būtų negalimas, nenurodė.Todėl teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtuose būriuose buvo nemotyvuotas (nepagrįstas grėsme jo orumui, sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais argumentais).Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų nuteistųjų ir pataisos namų darbuotojų būtų diskriminuojamas. Pareiškėjas šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė, tik rėmėsi abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. Nuteistųjų skyrimas, perkėlimas į būrius priskiriamas administracijos kompetencijai,nuteistieji privalo laikytis nustatytų režimo reikalavimų ir vidaus tvarkos, todėl nuteistųjų atsisakymas persikelti į paskirtą administracijos gyvenamąją vietą, nenurodžius konkrečių atsisakymo priežasčių, negali būti toleruojamas. Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo.

Pasisakydamas dėl perpildytų, sanitarinių-higienos reikalavimų neatitinkančių kamerų teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.; 111. 2. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.Iš skundo turinio ir pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl jo kalinimo baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose, kai buvo paskirtos nuobaudos jam atsisakius atlikti bausmę 10-ame ir 9-ame būriuose laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. sausio 23 d.

Teismas nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu tam tikrais periodais buvo kalinamas Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20, 1,5, 15, 18ir kamerų tipo patalpose – kameroje Nr. 44. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (planai iš techninės apskaitos bylos) bei kompiuterinės programos „Lovų posistemė“ duomenys patvirtina, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 20 gyvenamasis plotas yra 15,58 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos,todėl vienam nuteistajam teko 3,89 kv.m. ploto.Baudos izoliatoriaus Nr. 1 kameros plotas 28,77 kv.m., joje įrengtos 8 lovos,todėl vienam nuteistajam teko 3,59 kv.m. gyvenamojo ploto. Baudos izoliatoriaus kameros Nr.5gyvenamasis plotas yra 28,66 kv.m.,joje įrengtos 8 miegamosios vietos,todėl vienam nuteistajam teko 3,58 kv.m. gyvenamojo ploto. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 15 gyvenamasis plotas yra 11,64 kv.m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos,todėl vienam nuteistajam teko 3,88 kv.m.gyvenamojo ploto. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 18 gyvenamasis plotas yra 15,82 kv.m.,joje įrengtos 3 lovos,todėl vienam nuteistajam teko 3,95 kv.m. gyvenamojo ploto. Kamerų tipo patalpų Nr. 44gyvenamasis plotas yra 15,82 kv.m.,joje įrengtos 4 miegamosios vietos,todėl vienam nuteistajam teko 3,95 kv.m. gyvenamojo ploto.

Teismas nustatė, kad aptarti įrodymai patvirtina, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN bausmės izoliatoriaus kamerose bei kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas iš esmės atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus. Atliekant nuobaudą baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir 5 tam tikru laikotarpiu buvo ploto trūkumas, tačiau labai nežymus. Laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. pareiškėjui būnant kameroje Nr. 1 (12 dienų)iki ploto normos trūko 0,01 kv.m., o nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. bei nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. liepos 4 d. būnant kameroje Nr. 5 (23 dienas) iki ploto normos trūko 0,02 kv.m. Be to, byloje nepaneigta atsakovo nurodyta aplinkybė, kad tam tikru metu šių patalpų miegamosios vietos buvo užimtos ne visos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nes jose buvo šalta, drėgna, netinkamas apšvietimas.Atsakovas šias aplinkybes neigė, atsiliepime nurodė, jog baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose 2009–2010 m. buvo atliktas kapitalinis remontas, gyvenimo sąlygos jose atitinka sanitarinių –higienos normų reikalavimus. Atsakovo teismui pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. atliktas dirbtinės apšvietos matavimo protokolas, 2014 m. kovo 5 d. šiluminės aplinkos matavimo protokolas patvirtina, jog matavimo metu kamerų tipo kameroje Nr. 44temperatūra, dirbtinis apšvietimas, santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 normos22 ir 26 punktų reikalavimus. Tačiau teismas pabrėžė, kad į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie šio pobūdžio sąlygų atitikimą HN 76:2010 normos reikalavimams kitose patalpose, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėjas, t.y.baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, 5, 15, 18, 20.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Atsakovui (institucijai) nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Nustatęs, kad teismui į bylą nepateikta jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, 5, 15, 18, 20 santykinės oro drėgmės, apšvietimo, temperatūros atitikties HN 76:2010 normos 22, 24 ir 26 punktų reikalavimams, pareiškėjo argumentus dėl drėgmės, apšvietimo, temperatūros neatitikimo teisės aktų reikalavimams teismas pripažino pagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namuose buvo uždrausta pasimatyti su artimaisiais, jiems paskambinti, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, nebuvo suteikta galimybė mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, nebuvo skiriamos piniginės išmokos.

Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnis,kuris nenumato drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisės į pasimatymus, tačiau šios teisės nerealizavimas buvo nulemtas paties pareiškėjo netinkamų veiksmų (neteisėto pareigūnų nurodymų nevykdymo), o ne administracijos veiksmų neteisėtumo.Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada jam buvo neleista pasinaudoti teise paskambinti telefonu, nekonkretizavo šių aplinkybių, o pagal abstrakčias skunde nurodytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti šio pobūdžio pažeidimą.

Teismas iš byloje surinktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į pataisos namų administraciją, pareikšdamas norą mokytis, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Alytaus PN administracijos raštais (2014 m. gruodžio 1 d. Nr. 8-14192 ir 2014 m. gruodžio 2 d. Nr. 8-14255), remiantis teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjui buvo nurodyta, kad asmenys, kurie yra uždaryti į baudos ar drausmės izoliatorių, mokytis į klases bei į socialinės reabilitacijos programas nevedami, tačiau jiems sudaromos sąlygos savarankiškai pasirengti atsiskaityti už laikotarpį, kurį nelankė pamokų, išaiškinta teisė dėl to kreiptis į būrio viršininką, prašyme nurodant mokymosi įstaigą, o dėl socialinės reabilitacijos programos – į pataisos namų psichologinę tarnybą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl piniginės išmokos laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo, kuri skiriama vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus2005 m. gruodžio 23 d.

įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis. Alytaus PN administracijos 2014 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 8-14190 pareiškėjui buvo išaiškintas minėtos išmokos skyrimo teisinis reglamentavimas, išdėstyta konkreti jos skyrimo tvarka, nurodyta, jog asmuo, norintis gauti šią išmoką, turi kreiptis į pataisos namų direktorių Vidaus tvarkos taisyklių 194 punkte nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs pataisos namų administracijos nurodytomis galimybėmis, minėtų raštų teismine tvarka neskundė, skunde teismui neišdėstė, kuo konkrečiai pasireiškė pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumas, o pagal abstrakčiai išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti pataisos namų administracijos neteisėto veikimo.

Vertindamas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nusiskundimais, kad jis buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotais nuteistaisiais, teismas pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis nenustato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma.

Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinės teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu.

Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d.įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.

Taigi teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Teismas pažymėjo, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.

Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose dėl netinkamų kalinimo sąlygų labai pablogėjo jo sveikata, susirgo dvylikapirštės žarnos opalige,kuri dėl patirto streso atsinaujino, be to, jam buvo diagnozuotas funkcinis skrandžio sutrikimas. Dėl šios priežasties 2014 m. gegužės 6 d. jis buvo etapuotas į LAVL, kurioje nustatyti sveikatos sutrikimai ir paskirtas gydymas, kurį turėjo gauti iš karto grįžęs į pataisos namus, tačiau gavo tik parašęs keletą skundų.

Iš teismui pateikto Alytaus PN medicinos dokumentų 2015 m. kovo 31 d. išrašo bei pareiškėjo asmens sveikatos istorijos teismas nustatė, kad pareiškėjas serga dvylikapirštės žarnos opalige, stuburo osteochondroze, yra kreipęsis į įkalinimo įstaigos medikus dėl skrandžio skausmų, tačiau dvylikapirštės žarnos opa pareiškėjui buvo diagnozuota 1994 metais, pareiškėjas dėl skrandžio skausmų, rėmens, stuburo skausmų į medikus jau buvo kreipęsis anksčiau nei vertinamu laikotarpiu, todėl nėra pagrindo teigti, jog minėtomis ligomis susirgo pataisos namuose. Teismas nustatė, kad medicininiai įrašai pareiškėjo sveikatos istorijoje patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. kovo 16 d. 31 kartą kreipėsi į gydytojus ir jam buvo skirtas gydymas. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus, pretenzijas dėl netinkamų gydymo paslaugų, išskyrus 2014 m. gegužės 15 d. skundą, į kurį buvo atsakyta Alytaus PN 2014 m. birželio 2 d. raštu Nr. 8-6710. Iš minėto rašto turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas skundėsi negavęs vaistų, jam 2014 m. gegužės 13 d. grįžus iš LAVL į pataisos namus. Rašte nurodyta, jog pareiškėjui buvo išrašytas receptas vaistus gauti prie langelio, tačiau ten vaistų atsiimti jis neatvyko, pas gydytoją neužsiregistravo. Rašte nurodyta, esant tokioms situacijoms, iš karto kreiptis į gydytoją. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo vaistų negavimo aplinkybių, nepaneigė minėtame rašte nurodytų faktų, kurie patvirtina paties pareiškėjo neveikimą, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus teismas neturėjo pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais.

Iš pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN gydytojus dėl blogos nuotaikos, sutrikusio miego, padidėjusio jautrumo, jam buvo nustatyti depresijos simptomai. Administracinėje byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kad nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl jo kalinimo pataisos namuose, tačiau pakankamai dažnas pareiškėjo kreipimasis į įkalinimo įstaigos gydytojus, išsakant psichinio-psichologinio pobūdžio nusiskundimus nepaneigia pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jo sveikatos būklei, miegui, nuotaikai galėjo turėti įtakos ir netinkamos kalinimo sąlygos dėl jų neatitikimo teisės aktų nurodytiems reikalavimams. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT)yra nurodęs, jog nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus. Tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Pati pareiškėjo psichologinė būklė dažnai lemia tai, kad tokie nuteistieji jaučiasi labiau pažeidžiami nei kiti nuteistieji, o jų kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų. Todėl nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, kurie, teismo vertinimu, patvirtina didesnį pareiškėjo pažeidžiamumą nei įprastais atvejais.

Pareiškėjas teigė, kad jo kalinimo sąlygos Alytaus PN pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė.

Teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurios buvo prieš tai nurodytos,jis patyrė neturtinę žalą.CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas priėjo prie išvadų, kad byloje nustačius aplinkybę dėl pareiškėjo laikymo tam tikru laikotarpiu perpildytose kamerose bei atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl drėgmės, apšvietimo, temperatūros higienos normų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, įvertinus pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis,pareiškėjo skundų kiekį ir turinį, yra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į pažeidimo trukmę, jo pobūdį ir nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad pareiškėjui padarytai neturtinėsi žalai kompensuoti turi būti priteista iš atsakovo 100 eurų, o dėl kitos reikalavimų dalies skundas netenkintas.

III. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir skundą tenkinti visiškai – priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta 100 Eur dydžio kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra neteisinga, pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą. Tokia diskriminacijos forma nesuderinama su Konvencijos 14 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas prašo priteisti jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti visą jo prašomą sumą- 30 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 43–45).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, siekiantis žalos atlyginimo, privalėjo ją įrodyti, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam tariamai padarytą skriaudą. Tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Pagal administracinių teismų praktiką, pareiškėjas turi pareigą pagrįsti konkretų patirtos žalos dydį, pateikti patirtą žalą patvirtinančius įrodymus, kad jo minima žala kilo būtent dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad nagrinėjamai bylai dėl neturtinės žalos atlyginimo aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 8 d.iki 2015 m. 2015 m. sausio 23 d.) pareiškėjo teisinė padėtis Bausmių vykdymo kodekso prasme buvo nuteistasis, atliekantis Alytaus pataisos namuose teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jo nurodytos institucijos (Alytaus PN) neteisėtais veiksmais bylai aktualiu laikotarpiu nuo nurodė: 1) paskyrimą atlikti laisvės atėmimo bausmę lokaliniame sektoriuje, kurį pareiškėjas nurodė kaip jam nesaugų; 2) nuobaudų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. sausio 9 d. paskyrimą už atsisakymą atlikti bausmę įstaigos administracijos paskirtame būryje bei perkėlimą iš paprastosios į drausmės grupę; 3) paskirtų nuobaudų vykdymo laikotarpiu laikymą patalpose (BI ir KTP), neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (kameros perpildytos, jose drėgna, šalta, blogas apšvietimas) su ŽIV infekuotais asmenimis; 4) draudimą pasimatyti su artimaisiais, jiems paskambinti, nesudarymą sąlygų mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, piniginių išmokų neskyrimą.

Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą įrodymų visumos ir bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, teismas priėjo prie išvadų, kad Alytaus PN administracijos neteisėtiems veiksmams CK 6.271 straipsnio prasme priskirtinas pareiškėjo laikymas BI kamerose Nr. 1, 5, 15, 18, 20 atitikties HN 76:2010 normos 22, 24 ir 26 punktų reikalavimams (dirbtinio apšvietimo, santykinės oro drėgmės, temperatūros) aspektu, nes atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad nurodytos BI kameros, kuriose bylai aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, šiais aspektais atitiko minėtus HN 76:2010 reikalavimus. Be to teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pastraipoje, kurioje išdėstyti motyvai, pagrindžiantys kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį, nurodytas argumentas, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu buvo laikytas perpildytose kamerose, nors teismas sprendimo motyvuojamosios dalies pirmesnėje pastraipoje buvo konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo laikymo kamerose vienam asmeniui tenkantis BĮ ir KTP plotas iš esmės atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 111. 2. punkto reikalavimą (ne mažiau kaip 3,6 kv.m vienam asmeniui), nes nustatyti ploto trūkumai BĮ kamerose Nr. 1 ir Nr. 5 buvo labai nežymūs (2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. kameroje Nr. 1 (12 dienų) iki ploto normos trūko 0,01 kv.m.; nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. bei nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. liepos 4 d. kameroje Nr. 5 (23 dienas) iki ploto normos trūko 0,02 kv.m.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo priteisti visą jo prašomą sumą. Apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyviu teiginiu esą teismo priteista kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra neteisinga, pažeidžia tautinės lygybės principą, taip pat asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą, diskriminuoja.

Teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi sprendžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti kaip institucijos, iš kurios veiksmų (neveikimo) kildinama žala, darbuotojai turėjo veikti pagal įstatymus ir juos įgyvendinančius poįstatyminiu teisės aktus. Teismas teisingai nustatė, kad Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką bei sąlygas įstatymų lygmenyje reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d.nutartį administracinėje byloje Nr.A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju skunde pirmosios instancijos teismui konkrečius nusiskundimus išdėstė tik dėl nuobaudų skyrimo už atsisakymą eiti gyventi į įstaigos administracijos paskirtą būrį. Nusiskundimai, kad paskirtų nuobaudų vykdymo laikotarpiu jis buvo laikomas patalpose (BĮ ir KTP), neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (kameros perpildytose, jose drėgna, šalta, blogas apšvietimas) su ŽIV infekuotais asmenimis, taip pat, kad jam buvo uždrausta pasimatyti su artimaisiais, jiems paskambinti, nebuvo sudarytos sąlygos mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, neskirtos piniginės išmokos, yra bendro pobūdžio, nepagrįstos jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis. Tai yra reikšminga įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme, nes asmeniui, reikalaujančiam žalos atlyginimo (pareiškėjui) kyla pareiga nurodyti galimų neteisėtų veiksmų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes, pagrįstas atitinkamais faktais, apibrėžtas laike ir vietoje, nes įrodinėjimo našta laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimus persikelia dėl besiskundžiančio asmens aiškiai įvardytų nusiskundimų.

Bausmių vykdymo kodeksas, apibrėždamas nuteistųjų teisinę padėtį, nustato nuteistųjų bendrąsias ir teises ir pareigas (I dalis, III skyrius, 10-15 straipsniai);laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas (IV dalis, X skyrius, 62-110 straipsniai), tarp jų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo kriterijus (70 straipsnis); specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teises ir pareigas (92-110 straipsniai), nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemones (IV dalis, XI skyrius, 111-164 straipsniai), kurioms, be kita ko priskirti pataisos įstaigų režimo reikalavimai ir jo užtikrinimo priemonės (112-113 straipsniai). Bausmių vykdymo kodeksas taip pat reglamentuoja bausmių vykdymo įstaigų pareigūnų teises ir pareigas. Šio Kodekso 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Laivės atėmimo bausmės vykdymo įstaigų ir pareigūnų konkrečias teises ir pareigas atitinkamose bausmių vykdymo sąlygų bei nuteistųjų teisių ir pareigų vykdymo užtikrinimo srityse nustato atitinkami Bausmių vykdymo kodekso skyriai.

Esminis pareiškėjo nusiskundimas, iš kurio kildinama neturtinė žala – nuobaudų skyrimas už pažeidimus, kvalifikuotus pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, – atsisakymą vykdyti Alytaus PN administracijos nurodymą eiti gyventi į paskirtą būrį. Pagal bylos duomenis pareiškėjas neskundė nė vienos jam paskirtos nuobaudos, nors jam ši teisė kiekvieną kartą buvo išaiškinta nutarimuose skirti nuobaudą. Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo Alytaus PN administracijos veiksmai skiriant pareiškėjui nuobaudas vertintini tik CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, t.y. ar Alytaus PN darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Bausmių vykdymo kodekso 5-9 straipsniuose įtvirtinti bausmių vykdymo principai, tarp jų bausmių vykdymo individualizavimo principas (BVK 8 straipsnis). Šio principo įgyvendinimui įstatymu yra numatytas atskiras arba izoliuotas nuteistųjų laikymas pataisos įstaigose arba atskiruose jų sektoriuose pagal nustatytus izoliavimo kriterijus (BVK 65,70 str.), taip pat įstatymu yra numatytos grupinės ir individualios pataisos priemonės (BVK 111 str.). Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatyta, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Minėtą įstatymo normą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2012 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V-204 redakcija) patvirtintos Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės (toliau – ir Paskyrimo taisyklės). Pagal Paskyrimo taisykles į Alytaus PN skiriami pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai.

Bausmių vykdymo įstatymo 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo (diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visumos) reikalavimai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu.

Nuteistųjų atskiro arba izoliuotas laikymo pataisos įstaigose reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai:1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtintas atitinkamų nuteistųjų grupių (vyrų ir moterų, suaugusiųjų ir nepilnamečių) laikymas atskirose pataisos įstaigose (BVK 70 straipsnio 2 dalis), taip pat numatytas nuteistųjų, paskirstytų į atitinkamas pataisos įstaigas, izoliavimas nuo kitų nuteistųjų toje pačioje įstaigoje (BVK 70 straipsnio 3,4 dalys). Pagal nagrinėjamai bylai aktualios redakcijos Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Be to, minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, asmenis, kuriems nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Bausmių vykdymo kodeksas pataisų įstaigų administraciją įstatymu yra įpareigoja paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinti įstatyme įtvirtinti nuteistųjų izoliuoto laikymo tikslai ir režimo reikalavimai.

Bausmių vykdymo kodekso normas dėl nuteistųjų paskirstymo pataisos įstaigoje detalizuoja poįstatyminiai norminiai teisės aktai:Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijai, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr.4/07-68 (toliau – ir Kriterijai), kurių paskirtis – nustatyti vieningą laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms, sistemą, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime aptartas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194 su pakeitimais) 65 punktas, kuriame, kuriame, be kita ko, aptarta nuteistųjų paskirstymo pataisos įstaigoje procedūra.

Minėta, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalį vienas iš nuteistųjų izoliuoto laikymo tikslų -padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Pareiškėjas atsakovo veiksmų skiriant nuobaudas už atsisakymą gyventi administracijos paskirtame būryje neteisėtumą motyvavo tuo, kad įstaigos administracija jam paskyrė atlikti bausmę 3-ajame lokaliniame sektoriuje, nors 2014 m. balandžio 8 d. atvykęs į Alytaus PN atlikti laisvės atėmimo bausmę jis šį sektorių nurodė kaip jam nesaugų dėl galimų konfliktų, prašydamas skirti į kitą lokalinį sektorių, tačiau administracija nereagavo ir už atsisakymą atlikti bausmę šio sektoriaus atitinkamuose būriuose skyrė nuobaudas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme dėl nuobaudų skyrimo nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad Alytaus PN direktoriaus nutarimais (2014 m. balandžio 9 d. Nr. 49-1179, 2014 m. balandžio 25 d. Nr.49-1360, 2015 m. gegužės 14 d.Nr.3128) pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos – uždarymas 15 parų į baudos izoliatorių už režimo reikalavimų pažeidimą (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas)– atsisakymą vykdyti teisėtą administracijos nurodymą gyventi paskirtame 10 būryje. Skirstymo komisijai 2014 m. liepos 10 d. rekomendavus perkelti pareiškėją iš paprastosios į drausmės grupę, Alytaus PN direktoriaus 2014 m. liepos 10 d. įsakymu Nr.2-271 paskyrus į 9-ąjį būrį, pareiškėjas atsisakė vykdyti šį administracijos reikalavimą ir už šį režimo pažeidimą 2014 m. liepos 11 d. nutarimu Nr.49-2343 jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpą 3 mėnesiams. Už tokius pat režimo pažeidimus pareiškėjui analogiškos nuobaudos buvo paskirtos Alytaus PN direktoriaus 2014 m. spalio 9 d. ir 2015 m. sausio 9 d. nutarimais.

Byloje yra duomenys apie tai, kad kiekvienu atveju pareiškėjo paskyrimas ar perkėlimas į atitinkamą būrį vyko pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte numatytą procedūrą ir buvo įforminamas įstaigos direktoriaus įsakymais. Apie kiekvieną pareiškėjo atsisakymą vykdyti Alytaus PN direktoriaus įsakymą dėl paskyrimo į nurodytą būrį Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai tarnybiniais pranešimais informuodavo įstaigos direktorių.Atsakovo atstovas byloje įrodė, kad visais atvejais nuobaudos pareiškėjui buvo skirtos prieš tai suteikus galimybę paaiškinti atsisakymo vykdyti administracijos reikalavimą priežastį, o įstaigos tarnybų darbuotojai individualiuose pokalbiuose su pareiškėju bei atlikdami tarnybinius tyrimus aiškinosi, ar yra priežasčių dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti bausmę paskirtame būryje, ar jam nekyla grėsmių.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų visumos vertinimu, kad pareiškėjas nenurodė administracijai jokių realių grėsmių dėl kurių jam būtų nesaugu atlikti bausmę administracijos paskirtuose 10 ir 9 būriuose ir tokių grėsmių įstaigos administracija nenustatė. Pareiškėjas savo atsisakymus kai kuriuose paaiškinimuose (2014 m. balandžio 8 d., 2014 m. gegužės 13 d.) motyvuodavo „dėl asmeninių priežasčių“, tačiau pokalbiuose su įstaigos pareigūnais atsisakydavo jas nurodyti, arba abstrakčiai pareikšdavo, jog „turi priešų“, neįvardydamas jokių konkrečių asmenų.

Tik vieno atsisakymo atveju (2014 m. balandžio 24 d. paaiškinimas) pareiškėjas nurodė konkretesnę atsisakymo priežastį, pareikšdamas, kad nori išvengti konfliktinės situacijos, nes tame sektoriuje atlieka bausmę nuteistieji, kurie baudžiamojoje byloje davė parodymus prieš pareiškėją, tačiau individualių pokalbių metu pareigūnams tokių asmenų nenurodė (Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnui pareiškė turintis priešų tarp nuteistųjų, tačiau atsisakė pasakyti jų pavardes; pakartotiniame pokalbyje Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnui pareiškė atsisakęs eiti į paskirtą būrį dėl asmeninių priežasčių, kurių nenurodė, kartu patvirtindamas, kad smurto jo atžvilgiu niekas nevartojo).

Paskutinių atsisakymų atvejais (2015 m. sausio 8 d., 2014 m.spalio 8 d., 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. birželio 24 d. paaiškinimai) pareiškėjas nurodė, jog atsisako eiti į paskirtą būrį „dėl priežasčių, kurias yra nurodęs eilę kartų“, nors ankstesniuose paaiškinimuose ir pokalbiuose su pareigūnais, kaip minėta pirmiau, jokių realių grėsmių nebuvo nurodęs. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad iš asmens, kuris prieš jį davė parodymus baudžiamojoje byloje (R. S.), jam grėsmė nekilo ir jis šio asmens nebijojo. 2014 m. balandžio 9 d ir 2014 m. liepos 10 d. tarnybinių tyrimų išvadose konstatuota, kad nenustatyta aplinkybių dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti bausmę paskirtame būryje.

Taigi pareiškėjas nei Alytaus PN administracijai, nei teismui negalėjo nurodyti jokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kurie patvirtintų, kad ginčui aktualiais atvejais jam nebuvo saugu atlikti bausmę Alytaus PN administracijos paskirtame būryje. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato nuteistųjų galimybės pasirinkti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje pasirinkti lokalinį sektorių ir kitus paskirstymo įstaigos viduje segmentus (brigadą, būrį, gyvenamąją patalpą), nes tai prieštarautų Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintiems nuteistųjų izoliuoto laikymo ir režimo užtikrinimo tikslams.

Nuteistasis, įstaigos administracijos paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę nurodytame būryje, atsiradus svarbių priežasčių gali kreiptis į administraciją dėl perskyrimo, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais konkrečiais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą įstaigos administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį, pataisos įstaigos vadovui yra pakankamas pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1501/2012, 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1964/2012, 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-99/2014, kt.).

Byloje nėra jokių duomenų, kad Alytaus PN administracija, paskirdama pareiškėją į nurodytus būrius pažeidė įstatymu nustatytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus bei paskirstymo procedūras, ar siekė kitų tikslų, nei numatyta Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių, realiai egzistuojančių grėsmių, t.y. neįvardijus asmenų su kuriais atlikdamas bausmę viename būryje, jis nebūtų saugus, o administracijai neturint duomenų apie tokias grėsmes, nuobaudų skyrimas už administracijos teisėtų reikalavimų nevykdymą negali būti traktuojamas kaip Alytaus PN administracijos neveikimas taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Analogiškos išvados darytinos ir vertinant Alytaus PN administracijos veiksmus 2014 m. liepos 10 d. įsakymu perkeliant pareiškėją iš paprastosios į drausmės grupę. Bausmių vykdymo kodekso 72 straipsnis numato nuteistųjų skirstymą į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Šią įstatymo normą įgyvendinančių Kriterijų 7 punkte nustatyta, kad pataisos namų drausmės grupei gali būti priskiriami paprastosios grupės nuteistieji, sistemingai pažeidinėjantys arba itin piktybiškai pažeidę režimą. Pagal Kriterijus nuteistieji pripažįstami sistemingai pažeidinėjančiais režimą, jei jiems per vienerius metus už režimo pažeidimus paskiriamos ne mažiau kaip trys nuobaudos (Kriterijų 3.1 p.); nuteistieji pripažįstami itin piktybiškai pažeidusiais režimą, jei jie pažeidžia bent vieną iš laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems taikomų draudimų, nustatytų Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 1, 3, 7 ir 8 punktuose, arba nevykdo pareigos, nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Kriterijų 3.2 p.). Byloje nustatyta, kad Alytaus PN Drausmės komisija, dalyvaujant pareiškėjui, 2014 m. liepos 10 d. svarstė klausimą dėl jo perkėlimo iš paprastosios į drausmės grupę, nes per 2014 m. balandžio 9 d. – 2014 m. birželio 25 d. laikotarpį jam buvo paskirtos trys nuobaudos už režimo pažeidimus, kvalifikuotus pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Taigi Alytaus PN administracijos veiksmai perkeliant pareiškėją iš paprastosios į drausmės grupę atitiko pirmiau minėtas teisės aktų nustatytas perkėlimo sąlygas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodeksą nuteistojo priskyrimas lengvajai, paprastajai ar drausmės grupei (BVK 72 straipsnis) lemia nuteistojo specialiųjų teisių apimtį (BVK 73-75 straipsniai, 94 straipsnio 1 dalis, 102 straipsnio 1 dalis). Šis aspektas yra aktualus vertinant pareiškėjo nusiskundimų esą Alytaus PN administracija jam neteisėtai draudė pasimatyti su artimaisiais, jiems paskambinti, pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai šiais aspektais abstraktūs, tačiau pažymėtina ir tai, kad iki 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjas nustatyta tvarka galėjo naudotis paprastosios nuteistųjų grupės specialiosiomis teisėmis (BVK 73 straipsnis), o nuo 2014 m. liepos 10 d. drausmės nuteistųjų grupės specialiosiomis teisėmis (BVK 75 straipsnis). Paskambinti telefonu paprastosios grupės nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę, o drausmės grupės nuteistieji vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių atvejų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis teikė prašymus leisti paskambinti telefonu, o būdamas paprastojoje grupėje teikė prašymus pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, tačiau administracija atsisakė juos tenkinti, šiuo aspektu byloje nėra nagrinėjimo dalyko. Bausmių vykdymo kodeksas (BVK 75 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis) nenumato drausmės grupės nuteistojo teisės pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, o tai reiškia, kad pataisos namų administracija apskritai negalėjo pažeisti tokios pareiškėjo teisės, kurios jam nesuteikė įstatymas.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus pagal pareiškėjo nusiskundimą, kad Alytaus PN administracija nesudarė jam sąlygų mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, neskyrė piniginių išmokų. Akcentuojant šių pareiškėjo nusiskundimų nekonkretumą pažymėtina, kad atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, jog prašymus mokytis ir įtraukti į kokią nors socialinės reabilitacijos programą, pareiškėjas pareiškė tik 2014 m. lapkričio 6 d. , t.y. atlikdamas paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpose. Atsakydama į šiuos pareiškėjo prašymus Alytaus PN administracija, remdamasi išvardytų teisės aktų normomis, 2014 m. gruodžio 1 d. raštu Nr.8-14190 ir 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr.8-14255 paaiškino pareiškėjui tvarką, kuria minėtomis teisėmis gali naudotis nuteistieji, perkelti į KTP. Įstaigos administracija, be kita ko, paaiškino pareiškėjui, kad dėl mokymosi jis būrio viršininkui turi pateikti prašymą, nurodydamas kur jis nori mokytis (suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje; profesinio rengimo centre), nes pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. prašyme nebuvo nurodęs kur jis nori mokytis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo administracijos išaiškintomis galimybėmis.

Su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriuose teismas įvertino pareiškėjo nusiskundimų esą nuobaudų vykdymo patalpos (BI ir KTP) neatitiko higienos normų reikalavimų (kameros perpildytos, jose drėgna, šalta, blogas apšvietimas), laikymo su ŽIV infekuotais asmenimis, pagrįstumą, teisėjų kolegija sutinka, išskyrus prieštaringus argumentus, ar pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose. Atsakovo atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad BI ir KTP patalpose, į kurias buvo patalpintas pareiškėjas atlikti paskirtas nuobaudas, yra įrengta tiek lovų, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpos plotas visais atvejais nėra mažesnis kaip 3,6 kv.m (Vidaus tvarkos taisyklių 111. 2. punktas). Dėl teismo pastebėjimo, kad pagal įrengtų lovų skaičių iki minimalaus ploto vienam asmeniui BI kamerose Nr. 1 trūksta 0,01 kv.m (12 pareiškėjo laikymo dienų) o kameroje Nr. 5 (23 pareiškėjo laikymo dienos) trūksta 0,02 kv.m, teisėjų kolegija pažymi, kad šis nukrypimas yra pernelyg menkas, kad galėtų turėti realios įtakos vienam asmeniui tenkančiam patalpos plotui. Be to, byloje nėra duomenų, kad kameros buvo užpildytos. Byloje yra duomenys, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Alytaus PN administraciją, prašydamas suteikti informaciją kokiam asmenų skaičiui yra skirti šie pataisos namai ir kiek asmenų laikoma faktiškai. Alytaus PN administracija 2014 m. lapkričio 11 d. raštu informavo, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą Alytaus PN didžiausias leidžiamas laikyti nuteistųjų skaičius -1460 ir šis skaičius nėra viršijamas (2014 m. lapkričio 11 d. įstaigoje atlikinėjo bausmę 1295 nuteistieji). Gavęs šį atsakymą pareiškėjas skunde teismui teigdamas, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, nenurodė kamerose laikytų asmenų skaičiaus ir jokių kitų aplinkybių, kuriomis grindė teiginį esą kameros buvo perpildytos. Atsakovo atstovo 2015 m. balandžio 2 d. atsiliepimo į pareiškėjo skundą pateikimo pirmosios instancijos dieną buvo užimta 1301 vieta. Esant minėtų aplinkybių visumai nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas atitinkamą laikotarpį nuobaudas atliko perpildytose kamerose, t.y. nėra pagrindo išvadoms, kad Alytaus PN administracija neveikė taip, kaip reikalavo Vidaus tvarkos taisyklių 111. 2. punktas.

Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovo atstovui nepateikus įrodymų, jog pareiškėjui baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, 5, 15, 18, 20 buvo užtikrintos Higienos norma HN 76:2010 22, 24 ir 26 punktų reikalavimus atitinkančios drėgmės, apšvietimo, temperatūros sąlygos, šias aplinkybes teismas pagrįstai vertino pareiškėjo naudai ir šiuo aspektu pagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis).

Teismas tinkamai taikydamas materialinės teisės normas sprendime teisingai pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti teisės aktai nereikalauja ŽIV infekuotus asmenis laikyti izoliuotai. Šiuo konkrečiu atveju byloje apskritai nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas su tokiais asmenimis.

Dėl atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį elementų žalos, susijusios priežastiniu ryšiu su valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, pažymėtina, kad Alytaus PN administracijos neteisėti veiksmai (sąlygų BI atitikties Higienos normos HN 76:2010 22, 24 ir 26 punktų reikalavimams aspektu) nustatyti tik laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas atliko baudos izoliatoriuje nuobaudas, paskirtas Alytaus PN direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. balandžio 25 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais (kiekvienu atveju 15 parų baudos izoliatoriuje).

Todėl žala, susijusi priežastiniu ryšiu su minėtais neteisėtais veiksmais, gali būti siejama tik su minėto laikotarpio veiksmais, kurie pripažinti neteisėtais. Sutiktina, kad dėl tokių laikymo BI sąlygų pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus, diskomfortą, t.y. neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjas akcentavo, kad jam labai pablogėjo sveikata. Byloje yra duomenys, kad 2015 m. gegužės 6-13 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL dėl skrandžio ligų. Teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo asmens sveikatos duomenis ir pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra duomenys, kad dvylikapirštės žarnos opaligė jam buvo diagnozuota 1994 metais, dėl skrandžio ir stuburo skausmų jis į gydytojus kreipėsi iki ginčui aktualaus laikotarpio.

Neatmestina, kad pareiškėjui neigiamas emocijas ir pergyvenimus sukėlė nuobaudų skyrimas, tačiau nuobaudų skyrimas, kaip minėta pirmiau, buvo teisėti Alytaus PN administracijos veiksmai. Todėl konstatuoti, kad pareiškėjo 2015 m. gegužės 6-13 d. gydymasis LAVL yra jo laikymo baudos izoliatoriuje pagal Alytaus PN direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. balandžio 25 d. nutarimus, neužtikrinant Higienos normos HN 76:2010 22, 24 ir 26 punktų reikalavimų, pasekmė (neturtinė žala), nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti pareiškėjo apsilankymai pas gydytoją skundžiantis sutrikusiu miegu, padidėjusiu jautrumu gali būti traktuojami kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su Alytaus PN administracijos neteisėtais veiksmais, tačiau patikslina, kad su byloje nustatytais neteisėtais veiksmai gali būti siejami ne visi minėto pobūdžio pareiškėjo nusiskundimai, o tik tie, kurie artimi nustatyta neteisėtų veiksmų laikotarpiui.

Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu su minėto pobūdžio nusiskundimais pareiškėjas kreipėsi į gydytoją du kartus (2014 m. birželio 27 d. ir 2014 m. liepos 2 d.).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas šį vertinimą atliko iš esmės tinkamai. Pažeidimo intensyvumas nėra didelis, trukmė nėra ilga. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nekonstatuotas. Byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN administracija išskyrė pareiškėją iš kitų nuteistųjų ir kokiais nors veiksmais dirbtinai blogino jam bausmės atlikimo sąlygas. Nėra duomenų ir apie tai, kad dėl byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo kokios nors ilgalaikės pasekmės.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma šiuo konkrečiu atveju laikytina pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos (30 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai apeliantui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę piniginę kompensaciją.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys