2020-08-12 Nr. AB-14993-3-61-3-02291-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-539-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02291-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos prašymą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Vidaus vandens kelių direkcija (toliau – ir pareiškėjas, Direkcija) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos 2020 m. birželio 19 d. vertinimo išvadą Nr. 4S-552 (toliau – ir Išvada). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Išvados galiojimą, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę Direkcija grindė aplinkybėmis, kad, jeigu Išvadoje suformuluotas reikalavimas nutraukti pirkimą per 21 darbo dieną bus įvykdytas, prašymo nagrinėjimas teisme iš esmės nebeteks prasmės, nes nutraukus pirkimo procedūras įstatyme nenumatyta galimybė atnaujinti jau pradėtą pirkimą. Išvada surašyta po vokų atplėšimo procedūros, t. y. kai pirkimas didžiąja dalimi faktiškai jau buvo įvykęs. Nutraukus pirkimą, Direkcija būtų priversta iš naujo vykdyti pirkimo procedūras, o tai reikštų, kad netgi teismui tenkinus Direkcijos prašymą, administracinės bylos šalys nebūtų grąžintos į pradinę padėtį, nebūtų užtikrinta Direkcijos teisių gynyba, nes nebūtų įmanoma panaikinti kilusių padarinių. Direkcija taip pat pažymėjo, kad pirkimu siekia atlikti vieną svarbiausių tarptautinės reikšmės vidaus vandenų kelių modernizavimą, todėl nutraukus pirkimą būtų pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja potenciali grėsmė teismo sprendimui vykdyti, todėl yra būtinybė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti Direkcijos prašymą, tačiau netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie jam kilsiančius padarinius, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę, kad jis patirs nuostolių ir kad jam bus padaryta didelė finansinė žala. Ginčijama Išvada pareiškėjas įpareigotas nutraukti viešąjį pirkimą atsakovui išsamiai įvertinus pirkimo procedūras po vokų atplėšimo procedūros, sutartis nesudaryta, o tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo žalai atsirasti. Aplinkybės, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus nutrauktas viešasis pirkimas ir pareiškėjas bus priverstas apie jį iš naujo paskelbti ir vykdyti pirkimo procedūras, pirmosios instancijos teismas nelaikė svarbia, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslas yra laikinai sureguliuoti padėtį, o ne sugrąžinti šalis į pradinę padėtį. Pareiškėjas turi teisę iš naujo skelbti apie viešąjį pirkimą ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų vykdyti pirkimo procedūras. Prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių (kurių pareiškėjas neįvardijo ir neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas), savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pirkimo objektą sudaro TEN-T tinklo kelio E41 modernizavimo darbai, kurie yra finansuojami iš Europos Sąjungos fondų, todėl priešingai, nei nurodo pareiškėjas, sustabdžius ginčijamos Išvados galiojimą, tuo atveju, jeigu pareiškėjas ir toliau vykdytų viešąjį pirkimą, gali kilti neigiamos pasekmės ir būtų padaryta žala Europos Sąjungos fondams.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju adekvatus ir proporcingas, atitinka šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

II. Pareiškėjas Direkcija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti Direkcijos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir stabdyti Išvados galiojimą, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės skyrimo viešųjų pirkimų bylose, iš pradžių yra nustatinėjama, ar tikėtinai pagrindžiamas reikalavimo pagrįstumas ir ar, nesiėmus užtikrinimo priemonių, egzistuoja grėsmė neatitaisomai arba sunkiai atitaisomai didelei žalai atsirasti, o nustačius šios grėsmės egzistavimą – vertinama, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės skyrimas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos, nei reikalavimo užtikrinimo priemonės neskyrimas. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, jog pirkimo objektą sudarantys darbai yra finansuojami iš Europos Sąjungos fondų. Nesustabdžius Išvados galiojimo ir nutraukus pirkimą, atsiranda reali grėsmė prarasti Europos Sąjungos finansavimą, todėl vėliau teismams patenkinus pareiškėjo prašymą, jam tektų skirti savo (valstybės) lėšas darbams įsigyti (kurių pareiškėjas neturi), dėl to būtų pažeisti ne tik paties pareiškėjo, bet ir visos valstybės teisėti interesai, viešasis interesas. Teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, vėlesnis Išvados panaikinimas pareiškėjo teisių neapgins ir tikslas, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą, nebus įgyvendintas, o pats reikalavimas, dėl kurio buvo kreiptasi į teismą, neteks prasmės. Pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, butų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą iki skundžiamo akto įvykdymo buvusios padėties atkūrimą tuo atveju, jei būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas.

Pareiškėjas pažymi, jog skundžiama Išvada yra aiškiai nepagrįsta ir net preliminarus pareiškėjo pareikšto prašymo reikalavimų vertinimas suponuoja išvadą, jog pareiškėjo prašymo reikalavimai gali būti patenkinti. Esant tokiai situacijai, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas reikštų pareiškėjo teisių ribojimą be pakankamo teisinio pagrindo ir teisingumo bei protingumo principų ir viešojo intereso pažeidimą.

Direkcijos teigimu, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslas nagrinėjamu atveju ir yra būtent laikinai sureguliuoti padėtį, o ne sugrąžinti šalis į pradinę padėtį, o aplinkybė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus nutrauktas pirkimas ir pareiškėjas bus priverstas apie jį iš naujo paskelbti ir vykdyti pirkimo procedūras, yra ypatingai svarbi dėl iš to kylančių neigiamų finansinių pasekmių. Iš naujo paskelbus apie pirkimą, kuris būtų vykdomas vadovaujantis tais pačiais pirkimo dokumentais, pareiškėjas turėtų iš naujo vertinti tiekėjų kvalifikaciją, atlikti tiekėjų pasiūlymų vertinimo procedūras, dėl to būtų patiriamos neigiamos finansinės pasekmės, pakartotinai eikvojamos biudžeto lėšos, žmogiškieji ištekliai ir resursai, tai nesiderintų su protingumo, teisingumo ar proporcingumo principais, nebūtų pasiekiamas Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo tikslas. Be to, iš naujo vykdomam pirkimui nusikėlus po galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo, būtų prarastas Europos Sąjungos fondų finansavimas, o tai sukeltų didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas Išvados galiojimo sustabdymas.

Direkcija atkreipia dėmesį, kad jos vykdoma veikla yra ypatingai svarbi – ji patenka į Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 1 priede pateikiamą Pirmos kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, kaip įmonė, patikėjimo teise valdanti valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelius, ir yra laikoma strateginę reikšmę valstybės interesams turinčia ir svarbią visuomenei (viešajam interesui) veiklą vykdančia įmone. Pirkimo objektas – TEN-T tinklo vidaus vandenų kelio E-41 modernizavimas – yra numatytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro valdymo sričių 2020–2022 metų strateginiame veiklos plane ir yra vienas svarbiausių tarptautinės reikšmės vidaus vandenų kelias, o vienas svarbiausių darbų yra šio kelio modernizavimas. Pirkimo objektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, pagal 2014–2020 metų programą, kuri yra pasibaigusi, todėl neįvykdžius finansavimo sąlygų dėl nutraukto pirkimo ir praradus visą ar dalį Europos Sąjungos finansavimo, pareiškėjas nebeturės galimybės gauti finansavimo antrą kartą. Siekiant viešojo intereso apsaugos, nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti taikomas ne pirkimo nutraukimui, o Europos Sąjungos piniginių lėšų įsisavinimui ir, atitinkamai, vieno iš svarbiausių valstybei projektų – TEN-T tinklo kelio E41 modernizavimui. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra adekvatus siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso, o nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti Direkcijos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Išvados galiojimą, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas. Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju Direkcija nurodo, kad nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ji būtų priversta iš naujo vykdyti pirkimo procedūras, atsirastų reali grėsmė prarasti Europos Sąjungos finansavimą, dėl to būtų pažeistas viešasis interesas. Direkcija taip pat akcentuoja, kad skundžiama Išvada yra aiškiai nepagrįsta, todėl netenkinus prašymo ir laikinai nesustabdžius Išvados galiojimo, būtų nepagrįstai apribotos Direkcijos teisės.

Įvertinusi pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, prie šių procesinių dokumentų pridėtus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė galbūt kilsiančios žalos.

Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad jo skundo reikalavimai tikėtinai pagrįsti, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad Išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, savaime nėra teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pagrįstumo, paminėti pareiškėjo argumentai nelaikytini prima facie įrodymais dėl Išvados neteisėtumo.

Pareiškėjo teiginiai dėl galbūt kilsiančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, pagrįsti tik teorinio pobūdžio prielaidomis, spėjimais, todėl nelaikytini įrodančiais būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turi teisę iš naujo skelbti apie viešąjį pirkimą ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų vykdyti pirkimo procedūras. Pareiškėjo teiginiai, esą paskelbus apie naują pirkimą, jis turėtų iš naujo vertinti tiekėjų kvalifikaciją, atlikti pasiūlymų vertinimo procedūras, dėl to būtų patiriamos neigiamos finansinės pasekmės, savaime nepatvirtina ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, egzistavimo.

Kaip paminėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Viešieji pirkimai turi būti vykdomi teisėtai, skaidriai, o pažeidus viešuosius pirkimus reglamentuojančias imperatyvias teisės normas, būtent ir nukentėtų viešasis interesas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė