2015-12-29 Nr. AB-25177-3-61-3-02000-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1899-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02000-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja B. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dvigubo dydžio atlyginimą už 40 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis – 2 938,4 Lt (851,02 Eur) už 2012–2013 m. laikotarpį budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką; 2) priteisti 1 035,12 Lt (299,79 Eur) delspinigių; 3) priteisti 0,07 procentus delspinigių nuo 2 938,4 Lt (851,02 Eur) sumos už kiekvieną kalendorinę dieną nuo 2014 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad ji Prezidento 1999 m. sausio 29 d. dekretu Nr. 303 buvo paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame reglamentavo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką, ir įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Teisėjų tarybos 2013 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 13P-67-(7.1.2) patvirtintas naujas Pavyzdinis atlyginimo bei kompensavimo teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos aprašas, kuriame nustatyta iš esmės analogiška 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu nustatytai tvarkai, įtvirtinant galimybę už tokį darbą kompensuojant poilsio diena kitu ar kasmetinių atostogų laiku.

Nors 2012–2013 m. pareiškėja budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, tačiau 2012–2013 m. jai nebuvo mokama vienkartinė priemoka už atliktą papildomą darbą. Su 2013 m. biržeio 17 d. prašymu B. M. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl atlyginimo už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis išmokėjimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Pažymėjo, kad su Panevėžio miesto apylinkės teismo administracija dėl apmokėjimo už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis ne kartą bendravo žodžiu, tačiau jai buvo paaiškinta, kad minėtoms išmokoms nėra skirta lėšų iš valstybės biudžeto.

Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu ir nurodė, kad teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymu (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas) nėra reglamentuojamas. Nagrinėjamu atveju taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos dėl apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis. 2012 m. B. M. budėjo 32 valandas poilsio ir švenčių dienomis, o 2013 m. – 8 valandas, viso – 40 valandų. Budėjimas poilsio ir švenčių dienomis vyko visą darbo dieną, t. y. 8 valandas, tačiau vadovaujantis Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad per dvi dienas buvo budima 8 valandas.

Pažymėjo, kad išmoka už budėjimus 2012 m. turėjo būti išmokėta iki 2012 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, todėl pareiškėjai turi būti sumokėti 0,07 procentų nuo 1 909,96 Lt dydžio delspinigiai už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., iš viso – 843,62 Lt bei nurodyto dydžio delspinigiai iki visiško 1 909,96 Lt išmokos išmokėjimo. Už budėjimus 2013 m. 1 028,44 Lt suma turėjo būti išmokėta iki 2013 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, todėl pareiškėjai turėtų būti sumokėti 0,07 procentų nuo 1 028,44 Lt sumos dydžio delspinigiai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai, t. y. 191,50 Lt bei nurodyto dydžio delspinigiai iki visiško 1 028,44 Lt išmokėjimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad nesant teisinių santykių tinkamo reglamentavimo, jie yra prilyginami DK reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio. Teismas yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei, nors ir Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu apribotą, tokio darbo apmokėjimą. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą. Tvirtino, kad atsakovu turi būti ne Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, bet Panevėžio miesto apylinkės teismas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto apylinkės teismas atsiliepime į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė B. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, už darbą poilsio ir švenčių dienomis 849,44 Eur.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustatančio Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnį, pažymėjo, jog Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr.13P-211-(7.1.2) patvirtino Tvarkos aprašą, kuriuo reglamentavo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos, išmokamos metų pabaigoje, vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo reglamentavo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką ir įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Teismas atkreipė dėmesį į šio teisės akto 3 punktą ir 5 bei 6 punktus. Teismas nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinta Teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas tvarka nebuvo pakeista. Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o dėl Konstitucinio Teismo nutarime pažymėtos būtinybės atlyginti už atliktą darbą jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, todėl teismas sprendė, jog esant tokiai faktinei situacijai, tokia teisės spraga užpildytina pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostatą.

Pareiškėja pirminį skundą teismui padavė 2013 m. birželio 10 d. Šiuo skundu ji prašė priteisti nepriemoką už 2012-2013 metus už 40 valandų budėjimo, t. y. tiek, kiek ji buvo budėjusi iki skundo padavimo dienos. Vėliau tikslindama skundus pareiškėja ginčo periodu nurodė tuos pačius 2012-2013 metus, tačiau budėtų valandų skaičiaus ir priteistinos sumos nekeitė ir prašė priteisti tą pačią 2 938,40 Lt sumą, nors iš bylos dokumentų matyti, kad ji budėjo ir po 2013 m. birželio 10 d. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja yra konkrečiai nurodžiusi tiek budėtas valandas, tiek priteistiną sumą, teismas ginčo periodo pabaiga laikė 2013 m. birželio 10 d. ir nesprendė ginčo dėl vėliau buvusių budėjimų. Praplėtus ginčo periodą iki 2013 m. pabaigos pareiškėja negalėtų reikšti pretenzijų dėl atlyginimo už vėlesnius budėjimus, kadangi jie viršytų skunde nurodytą 40 valandų trukmę ir 2 938,40 Lt nepriemoką.

Pažymėjo, kad teisėjams buvo nustatytas tik budėjimas namuose ir už jį mokama DK 155 straipsnyje bei Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatyta tvarka, kitoks kompensavimo būdas, priešingai nei kitiems tarnautojams, nebuvo nustatytas. Panevėžio miesto apylinkės teismo vidaus tvarkos taisyklėse nenurodyta budėjimo trukmė, darbo laikas nesumažintas. Grafikuose dėl budėjimų paskyrimo taip pat nenurodoma, jog teisėjai turėjo budėti kitu nei įprastas darbo laikas, t. y. po 8 valandas nuo 8 iki 17 val., metu. Panevėžio miesto apylinkės teismo atsiliepime pareiškėjos nurodyta budėjimo trukmė neginčijama, aptakiai nurodoma, kad trukmę turėtų nustatyti bylą nagrinėjantis teismas, nors budėjimų organizatoriumi yra pats Panevėžio miesto apylinkės teismas, kuris ir turi nustatyti budėjimo trukmę bei kontroliuoti pareigų vykdymą. Esant šioms aplinkybėms teismas rėmėsi pareiškėjos nurodoma budėjimo trukme.

Atkreipė dėmesį, kad darbuotojų budėjimas poilsio ir švenčių dienomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje turi būti žymimas sutartiniu žymėjimu pagal Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78, nuostatas. Pavyzdinėje darbo laiko apskaitos žiniaraščio formoje numatytos budėjimo namuose ir budėjimo darbe grafos bei nustatytas žymėjimas BN (budėjimas namuose) ir BĮ (budėjimas įstaigoje). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis pildytas nesilaikant Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 78 nuostatų, nes nežymėta sutartiniais simboliais, o laiko trukmė, atsižvelgiant į pareiškėjos argumentus, kurių trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijo, žymima neteisingai. Teismas nurodė, kad iš darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pateiktos informacijos matyti, jog B. M. ginčo periodu iš viso budėjo 40 valandų, tačiau turėjo būti pažymėta 80 budėjimo namuose valandų. Tokių darbdavio pažeidimų nustatymas negali apriboti asmens teisės gauti darbo užmokestį už darbą, kurį jis turėjo atlikti pagal teismo pirmininko įsakymu patvirtintus grafikus. Taigi pareiškėjai priklauso kompensacija už 80 budėjimo namuose valandų, t. y. 40 darbo valandų.

Teismas nustatė, kad pareiškėja B. M. budėjo išimtinai poilsio ir švenčių dienomis, o ne kitomis savaitės dienomis, todėl jai kompensacija turi būti mokama pagal DK 194 straipsnio nustatytas taisykles. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad šiuo atveju teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja poilsio dienomis dirbo pagal grafiką, nagrinėjamu atveju taikytinos DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatos. Teismas analizavo nurodytas teisės akto nuostatas ir pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškino, kad nagrinėjamu atveju teismas turi nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje taikomos civilinės teisės normos, kurių aiškinimas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencija, įvertindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-451/2006, publikuotoje Teismų praktikos biuletenyje, kad švenčių dienomis dirbamas viršvalandinis darbas turi būti apmokamas dvigubu tarifu, nes DK 194 straipsnis yra specialioji norma DK 193 straipsnio atžvilgiu, o taip pat atkreipdamas dėmesį į vienodą darbą dirbančių asmenų skirtingą traktavimą neigiamai vertinant tą dirbantįjį, kuris dirba daugiau nei darbo laiko trukmė, ir laikydamas tokį traktavimą nepagrįstu objektyviai pateisinančiais duomenimis, teismas šioje byloje vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu ir sprendė, kad pareiškėjai budint poilsio ir švenčių dienomis, jai turi būti mokamas dvigubas darbo užmokestis. Asmens veiklumas, darbingumas, būtinų pareigų vykdymas nepriklausomai nuo to, kad jis jau yra išdirbęs savaitės darbo laiko trukmę yra visuomeniškai reikšminga vertybė.

Kiekviena 8 val. budėjimo namuose diena poilsio dieną prilyginama 4 darbo valandoms. Pareiškėjos vidutinis valandos darbo užmokestis 2012 m. buvo 36,63 Lt, o 2013 m. – 36,79 Lt. Taigi Panevėžio miesto apylinkės teismas pareiškėjai nepagrįstai neišmokėjo 2 932,96 Lt ((32 x 36,63 + 8 x 36,79) x 2) arba 849,44 eurų.

2015 m. sausio 5 d. rašte trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad vadovaujantis Atlyginimo bei kompensavimo teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos aprašu, patvirtintu teismo pirmininko 2013 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. TV-102 bei 2014 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. TV-9, yra galimybė pareiškėjai, esant jos sutikimui, už budėjimus 2012–2013 m. pagal grafiką poilsio dienomis kompensuoti kitais būdais (suteikiant papildomą poilsio laiką ir jį pridedant prie atostogų bei išmokant vidutinį darbo užmokestį), tačiau nei pareiškėjos sutikimas, nei susitarimas su pareiškėja dėl kompensacijos pinigais pakeitimo į kitas kompensavimo formas nebuvo pateiktas. Pažymėjo, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai už budėjimus 2012–2013 m. pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis buvo kompensuota kitais būdais (suteikiant papildomą poilsio laiką ar jį pridedant prie atostogų ir išmokant vidutinį darbo), o B. M. prašant priteisti už ginčui aktualius budėjimo laikotarpius pinigines sumas, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjai kompensacija priteistina pinigais.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-520-698-13 išaiškinta, jog teisėjams atlyginimus turėjo mokėti teismas, o ne konkrečiai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, todėl teigti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nagrinėjamu atveju pagal DK 207 straipsnį turi mokėti delspinigius, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovo 5 procentų palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo parašymo pateikimo teismui dienos iki teisimo sprendimo visiško įvykdymo pažymėjo, jog Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir DK bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme. B. M. pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 straipsnis). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimą priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Vyriausybei atstovaujanti Teisingumo ministerija padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas sutinka su tuo, kad nagrinėjamu atveju aktualus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtame nutarime aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjos skundą, t. y. jei pareiškėja būtų vykdžiusi įstatymuose nustatytas funkcijas po darbo valandų Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime išvardintais atvejais (sprendžiant suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ir kt.). Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėja šias funkcijas vykdė.

Pareiškėja B. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pareiškėja nurodo, jog atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas, savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės principais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir kt. Papildomais rašytiniais paaiškinimais pareiškėja patvirtino budėjimo metu neatlikusi neatidėliotinų procesinių veiksmų, tačiau šį aplinkybė neturėtų įtakoti jos teisės į kompensaciją už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto apylinkės teismas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu sutinka.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo informuoja, kad palaiko argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl apmokėjimo pareiškėjai (Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjai) už darbą poilsio ir švenčių dienomis 2012-2013 metų laikotarpiu jai budint pagal grafiką .

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, priteisęs pareiškėjai už minėtą laikotarpį 849,44 Eur, t.y. mažesnę sumą nei prašė pareiškėja.

Atsakovo atstovas, nesutikdamas su teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas netyrė, ar pareiškėja vykdė įstatymuose nustatytas funkcijas, atlikdama procesinius veiksmus poilsio ir švenčių dienomis Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime išvardintais atvejais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje atsižvelgė į DK 142 straipsnio nuostatą, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio Kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį, į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). DK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką (pvz., BPK 123 str. 4 d., 173 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką ir pripažino, kad teisėjui budint pagal nustatytą grafiką, neatidėliotini procesiniai veiksmai gali būti ir neatliekami, jei neiškilo poreikis tokius veiksmus atlikti, tačiau vien tai nereiškia, kad asmuo praranda teisę į kompensaciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) suformuotos praktikos, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį Nr. A438-1438/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1318-146/2015 ir kt.).

Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo atstovo apeliacinio skundo pozicija, jog pareiškėjai kompensacija už budėjimą poilsio dienomis galėjo būti priteista tik tokiu atveju, jei pareiškėja tomis dienomis būtų atlikusi konkrečias teisėjo funkcijas: pagal DK 155 straipsnį, budėjimas gali būti vykdomas įmonėje arba namuose. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taigi, budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, tame tarpe – ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos ar nebuvo atliekamos, šiame straipsnyje nėra nustatyti. Nors ginčo atveju aktualiomis poilsio dienomis pareiškėja realiai konkrečių teisėjo funkcijų ir neatliko, tačiau vien tai negali paneigti jos teisės į apmokėjimą už jos budėjimą, kadangi toks jos budėjimas buvo skirtas užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą iškilus tam poreikiui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir jas išsamiai ištyrė. Atsižvelgdamas į po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo priėmimo susidariusią teisinio reguliavimo spragą, teismas Darbo kodekso normas pagal analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.) taikė pagrįstai ir pagal bylos aplinkybes teisingai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ir jai nebuvo kompensuota kitu galimu pagal įstatymą būdu (suteikiant kitą poilsio dieną ar pridedant prie atostogų). Teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimą nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pagrįstai jai priteisė 849,44 Euro , atsižvelgdamas į Darbo kodekse numatytus apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką ypatumus (DK 155 str. 3 d., 194 str. 2 d.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, kitų teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo pagrindų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius