2016-12-14 Nr. AB-24486-3-61-3-02250-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2114-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02250-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. O. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Teigė, kad kalinimo laikotarpiu dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, buvo pažeistos jo žmogaus teisės, garbė ir orumas. Šiuos teisių pažeidimus prilygino baudimui kankinant, kas sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Kadangi kamera yra rūsyje, joje nuolat būdavo šalta ir drėgna. Dėl drėgmės nuo sienų atsilupinėja dažai, byra cementas. Gultas, kuriame pareiškėjas miegodavo buvo surūdijęs, o tualetas neatskirtas nuo likusios patalpos, nerakinamas ir nuolat purvinas, iš jo sklido nemalonus kvapas. Tik pateikus trečią prašymą Lukiškių TI-K direktoriui, pareiškėjui buvo išduotos tualeto valymo priemonės. Tai vertintina kaip Lukiškių TI-K pareigūnų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Pareiškėjui išduota pagalvė buvo gumbuota, dėl ko jis nuolat neišsimiegodavo, atsikėlęs patirdavo kaklo ir nugaros skausmus.

Pareiškėjas negalėjo privačiai naudotis tualetu, nes pareigūnai (tame tarpe ir moterys) turėjo galimybę per stebėjimo langelį bet kuriuo metu matyti jį besinaudojantį tualetu, kas sukeldavo jam didelę gėdą. Pareigūnai, laikydami pareiškėją vieną kameroje atėmė galimybę bendrauti. Dėl to sutriko jo psichologinė būsena, kildavo mintys apie savęs žalojimą ar savižudybę. Dėl menko apšvietimo pareiškėjui skaudėdavo akis. Tokios kalinimo sąlygos turi būti prilyginamos laisvės atėmimo bausmės griežtinimui, žmogaus orumo pažeidimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Lukiškių TI-K (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą (b. 1. 7–11) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio numatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja sekcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareigūnai bendrauja stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38–40).

Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktorius turi teisę perkelti nuteistąjį iš pataisos namų kamerų tipo patalpų į kalėjimą. Paaiškino, kad pareiškėjas T. O., atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose, elgėsi įžūliai, grasino pareigūnams, kurstė kitus nuteistuosius nevykdyti pareigūnų nurodymų. Direktoriaus sprendimu pareiškėjas buvo perkeltas į kalėjimą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad laisvės atėmimo įstaigoje būtų sąmoningai siekta nežmoniškai su juo elgtis, nepateikia įrodymų, kad jam būtų padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip ji pasireiškė. Skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nedetalizavo aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala, nepateikė jokių įrodymų. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų kilti valstybės civilinei atsakomybei, pagal CK 6.271 straipsnį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 30 d. sprendimu (b. 1. 66–69) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė T. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. buvo laikomas vienas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 374 (plotas 7,23 kv. m). Taigi, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas nepagrįstai jo vieno kalinimą kameroje vertino kaip galimybės bendrauti atėmimą. Teismo vertinimu, tokiu būdu buvo užtikinta pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą.

Pareiškėjas skunde argumentavo, jog kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, gultas buvo surūdijęs, tualetas neatskirtas nuo likusios patalpos. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-763 nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 374 buvo pažeistas HN 76:2010 28 punkto reikalavimas (prie įėjimo buvo nutrupėjusių sienų dažų, nutrupėję sienų kampai, šie paviršiai nepritaikyti lengvam valymui ar dezinfekcijai), o kameroje Nr. 108 aptiktas HN 76:2010 54 punkto pažeidimas (langų stiklai vizualiai nešvarūs). Apšvietimo, temperatūros ir kitų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Remiantis HN 76:201021 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas nustatė priešingai nei nurodo pareiškėjas – sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Abejoti atsakovo pateiktais paaiškinimais, kurie pagrįsti fotonuotraukomis, teismas neturėjo pagrindo. Taigi šiuo atveju atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Pareiškėjas skunde pripažino, kad po kreipimosi į Lukiškių TI-K administraciją jam buvo išduotos tualeto valymo priemonės, todėl šiuo aspektu nebuvo pažeisti HN 76:2010 58 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose ir tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, reikalavimai.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas teiginių dėl surūdijusios lovos, gumbuotos pagalvės nepagrindė jokiais įrodymais, patvirtinančiais, kad dėl to jam kilo nurodytos sveikatos problemos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai negali būti laikomi pagrįstais ir buvo atmesti.

Teismas pažymėjo, jog pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Atsižvelgiant į trumpą pareiškėjo kalinimo laiką kamerose, kuriose buvo nustatyti HN 76:2010 28, 54 punkto pažeidimai (nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. – 21 parą), į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui buvo priteistas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas T. O. apeliaciniame skunde (b. 1. 74) nurodo, jog su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimu nesutinka ir teismo prašo patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad negalėjo privačiai naudotis tualetu, nes kamerose tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos, o pareiškėjui atlikinėjant gamtinius reikalus jis ne kartą buvo pastebėtas pareigūnų, dėl ko pareiškėjas jautė didelę gėdą ir pažeminimą. Pažymi, kad kameroje turėjo miegoti surūdijusioje lovoje. Akcentuoja, kad kamerose nėra ventiliacijos, oro kokybė kameroje kelia pavojų sveikatai, nes susidaro nehigieniškos sąlygos. Taip pat teigia, kad valymo priemonės išsivalyti kamerą gavo tik po to, kai pateikė skundą Lukiškių TI-K, o iki to (apie 1 savaitę) buvo priverstas gyventi nehigieniškomis sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsilipimu į apeliacinį skundą (b. 1. 80–82) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymi, kad šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis). Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas, nebuvo ventiliacijos, oro kokybė kameroje kėlė pavojų sveikatai, nes susidarė nehigieniškos sąlygos. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo argumentu, nes šias aplinkybes paneigia atsakovo pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 9 d. patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog oro kokybė atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo, kuris rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, išvada, jog nesant techninių galimybių kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagoms atsparia danga. Tai, jog sanitarinis mazgas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, pagrindžia atsakovo pateikti įrodymai – fotonuotraukos. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, pareiškėjo teiginys, jog sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog turėjo miegoti surūdijusioje lovoje ir naudotis gumbuota pagalve. Tačiau jokių tai grindžiančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-35555/2011 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jo patirta neturtinė žala turi būti vertinama 5 000 Eur.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-261/2016), kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą.

Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo priteisti pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą motyvus, remdamasis pažeidimo mažu mastu, nedideliu intensyvumu ir neilga trukme (20 dienų). Teismas pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, todėl nėra pagrindo vertinti priteistą žalos atlyginimo dydį kaip per mažą ir neteisingą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė