2022-01-19 Nr. AB-1725-3-61-3-03152-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2902-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03152-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Umega group“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Umega group“ (toliau – ir AB „Umega group“, Įmonė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas pakeisti atakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas, atsakovas) 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. AS-93 (toliau – ir Sprendimas) dalis: 1) kuria pareiškėjui patvirtintas 11 269 Eur mokestis padidintu tarifu už 2018 metų mokestinį laikotarpį už nusplėptą vidaus rinkai tiektiną gaminių pripildytą pakuotę, ir nustayti, kad pareiškėjui taikytinas įpastinio tarifo mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2018 metų mokestinį laikotarpį, kurio dydis yra 5 662 Eur ir kuris apskaičiuotas pagal pareiškėjo 2020 m. birželio 10 d. pateiktą mokesčio deklaracijos formą FR0524; 2) kuria pareiškėjui patvirtintas 11 660 Eur mokestis už gamtos išteklius papdidintu tarifu už 2017 metų, 2018 metų, 2019 metų, 2020 metų I ketv., ir nustatyti, jog pareiškėjui taikytinas mokestis už gamtos išteklius už 2017 metų, 2018 metų, 2019 metų, 2020 metų I ketv. yra 100 procentų didesnis nei toks mokestis būtų įprastiniu tarifu (1 169 Eur).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamento Panevėžio skyriaus specialistai, atlikę planinį patikrinimą, 2020 m. liepos 17 d. surašė patikrinimo aktą. Planinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaraciją (forma FR0524) (toliau – mokesčio deklaracija FR0524) už 2018 metų mokestinį laikotarpį pateikė 2020 m. birželio 10 d., taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) 7 straipsnio 2 punkto reikalavimą deklaracijas pateikti ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos. Pareiškėjas sutiko, jog, nepateikęs mokesčio deklaracijos formos FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį, jis pažeidė teisės aktų reikalavimus, tačiau teigė, kad paaiškėjus pažeidimui 2020 m. birželio 10 d. pateikė minėtą mokesčio deklaracijos formą.

3. Pareiškėjo nuomone, nors mokesčių deklaracijos FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį jis nepateikė nustatytu laiku, tačiau sąžiningai ir tinkamai vykdė pareigą teikti teisingas mokesčių deklaracijas FR0521, FR0522, FR0523 už 2018 metų ir 2019 metų mokestinius laikotarpius bei mokesčių deklaraciją FR0524 už 2019 metų mokestinį laikotarpį ir mokėjo visus mokesčius. Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių deklaracijos FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį nustatytu laiku nepateikė atsitiktinai, netyčia, tai įvyko dėl pareiškėjo atsakingo asmens už deklaracijų teikimą klaidos, tai nebuvo dėl pareiškėjo siekio nesumokėti mokesčių. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki planinio mokestinio patikrinimo pradžios nebuvo gavęs jokio pranešimo, jog nustatytais terminais nepateikė mokesčio deklaracijos FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį. Mano, kad Sprendimu patvirtinta ekonominio poveikio priemonė mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2018 metus padidintu tarifu yra neproporcinga ir neteisinga.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Departamento Panevėžio skyriaus specialistai, atlikdami patikrinimą, be kita ko, nustatė, jog pareiškėjas teisės aktuose nustatytais terminais Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (forma K1T708) (toliau – mokesčio deklaracija KIT708) už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius. Atsižvelgdamas į tai, Departamento Panevėžio skyrius už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikė pareiškėjui didesnio mokesčio tarifą (mokesčio už gamtos išteklius tarifą dauginant iš koeficiento 10). Taigi buvo apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 11 660 Eur. Pareiškėjas pripažino, kad nepateikė mokesčio deklaracijos formos KIT708 už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius ir pažeidė teisės aktų reikalavimus, tačiau paaiškėjus pažeidimui pareiškėjas nedelsdamas 2020 m. liepos 3 d. pateikė mokesčio deklaracijos formą KIT708.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 metais sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždaraja akcine bendrove (toliau – UAB) „SDG“, pagal kurią UAB „SDG“ teikia pareiškėjui atsakingo darbuotojo už aplinkosaugos funkcijų vykdymą paslaugą ir konsultuoja pareiškėją aplinkos apsaugos, aplinkosauginių ataskaitų, mokesčių už aplinkos teršimą skaičiavimo, deklaracijų pildymo, teisės aktų, susijusių su aplinkosauga, pasikeitimo klausimais. Teikdama minėtas paslaugas UAB „SDG“ dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių neteikė jokios informacijos apie mokesčių deklaracijos KIT708 teikimo privalomumą ir jos teikimo tvarką, nors pareiškėjas vandenvietėje yra įrengęs vandens apskaitos prietaisą ir tinkamai vykdo išgaunamo vandens apskaitą. Pareiškėjas nei iš mokesčio administratoriaus, nei iš Departamento, nei iš Lietuvos geologijos tarnybos iki planinio patikrinimo pradžios nebuvo gavęs jokio pranešimo dėl išgaunamų gamtos išteklių deklaravimo.

6. Pareiškėjo manymu, padaryto pažeidimo pavojingumas nebuvo didelis, todėl Sprendimu patvirtinta ekonominė poveikio priemonė už nedeklaruotą išgautą vandens kiekį taikyti didesnio mokesčio tarifą yra neteisinga ir neproporcinga, todėl keistina.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, teisės aktų nustatyta tvarka nepateikęs mokesčio deklaracijos FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį, pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1, 2 dalių, 8 straipsnio 4 dalies ir Mokesčio už aplinko teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 punkto reikalavimus, o nedeklaruotų pakuočių, tiektų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai, kiekis vertintinas kaip nuslėpta tarša atitinkamų pakuočių atliekomis, už kurį, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi ir 4 dalies 3 punktu, turi būti skaičiuojamas mokestis padidintu tarifu. Šiuo atveju pareiškėjas teisės aktų nustatytais terminais Inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (forma KIT708) ) už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas visiškai pripažįsta patikrinimo metu fiksuotus pažeidimus.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai, jog UAB „SDG“ neteikė jokios informacijos apie mokesčių deklaracijos KIT708 teikimo privalomumą ir jos teikimo tvarką, nelaikytina svarbia aplinkybe, atleidžiančia nuo atsakomybės. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo apie pareigą mokėti mokesčius už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), nes 2017 metais atliekant planinį aplinkosauginių reikalavimų vykdymo patikrinimą buvo fiksuota, kad per 2016 metus Įmonė sunaudojo 3 764 m3 vandens ir mokesčiai už gamtos išteklius buvo sumokėti. Įvertinus aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinėje sistemoje pateiktą informaciją taip pat matyti, kad nustatyta tvarka buvo teiktos ir 2016 metų ketvirtinės mokesčio deklaracijos KIT708.

10. Atsakovas teigė, kad 2016 metais raštu informavo Utenos regione esančius ūkio subjektus apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą dėl leidimų iš Lietuvos geologijos tarnybos gavimo ir deklaracijų teikimo būtinybės. Minimame rašte buvo nurodyta, kad vadovaujantis Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmenims, išgaunantiems valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas nustatyta tvarka išduotas leidimas, atsiranda pareiga mokėti mokestį už išgaunamus požeminio vandens išteklius. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Departamentas neinformavo jo apie deklaracijų teikimo būtinybę.

11. Atsakovas pabrėžė, kad atitinkamas mokestis, kurio nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, gali būti nustatomas tik įstatymu. Nagrinėjamu atveju taikoma Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalis. Mokesčio lengvatą gali nustatyti tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu tenkino pareiškėjo AB „Umega group“ skundą ir pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. AS-93 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu – 11 660 Eur, ir mokestį sumažino iki 2 332 Eur.

13. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (7.6)-AD5-7409 „Dėl pranešimo apie patikrinim/pavedimą“ informavo pareiškėją, jog pradėtas jo mokestinis patikrinimas. Pareiškėjas 2020 m. birželio 10 d. pateikė mokesčio deklaracijos formą FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį, o 2020 m. liepos 3 d. pateikė mokesčio deklaracijos formą KIT708 už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius.

Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už 2017–2020 metų ketvirtinius laikotarpius bei mokesčio už aplinkos teršimą už 2018 metų ir 2019 metų ataskaitinius laikotarpius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. 2020 m. liepos 17 d. patikrinimo akte Nr. PA80-38-20 nustatė, kad pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaraciją (forma FR0524) už 2018 metų mokestinį laikotarpį pateikė tik 2020 m. birželio 10 d., pažeisdamas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 punkto reikalavimą deklaracijas pateikti ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kalendoriniu metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos.

Taip pat nustatė, kad pareiškėjas teisės aktuose nustatytais terminais Inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (forma K1T708) už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius, t. y. nebuvo deklaruotas išgauto požeminio vandens kiekis, nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius ir taip buvo pažeisti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 dalies ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos K1T708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P užpildymo ir pateikimo taisyklių 5 punkto, 6 punkto, 9 punkto reikalavimai.

Pareiškėjui už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv. ir 2020 metų I ketv. mokestiniais laikotarpiais išgautą ir nedeklaruotą 10 926 m3 požeminio vandens kiekį apskaičiuotas 11 660 Eur mokestis didesniu tarifu. Departamentas 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. AS-93 „Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2020 m. liepos 17 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-38-20 ir nustatė mokėtiną 11 660 Eur sumą už aplinkos teršimą.

14. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir bylai aktualų teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MVGIĮ), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ), Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos formų, jų papildomo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1/614/VA-99 (toliau – Taisyklės) nuostatas), darė išvadą, kad pareiškėjas naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), todėl yra šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (forma K1T708) už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I-IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius ir mokesčio deklaracijos FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį.

15. Teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą nedeklaravus mokesčio, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas. Šiuo atveju pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė, taip pažeisdamas MVGIĮ nuostatas, dėl to Departamentas pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teismas akcentavo, kad Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus MVGIĮ jam nesuteikia teisės taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.

16. Spręsdamas dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos teismas pažymėjo, kad svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas pažeidimus – deklaracijų nepateikimą – būtų padaręs tyčia ar turėtų tikslą nuslėpti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą – 2020 m. birželio 10 d. pateikė mokesčio deklaracijos formą FR0524 už 2018 metų mokestinį laikotarpį, 2020 m. liepos 3 d. pateikė mokesčio deklaracijos formą KIT708 už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius. Teismo nuomone, tai parodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius (požeminį vandenį) ir kt. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad patikrinimo metu pareiškėjas geranoriškai ir operatyviai bendradarbiavo su atsakovu. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra reikšmingos sprendžiant dėl apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu sumažinimo.

17. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjo padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose (žr. 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016), sprendė, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo.

18. Teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2017 metų I– V ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. bei aplinkos teršimą padidinti 2 kartus. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo ginčijamu Sprendimu apskaičiuotą 11 660 Eur mokestį už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį sumažino iki 2 332 Eur.

19. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo skundas tenkintas, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą ir apskaičiuodamas pareiškėjui mokestį už nepateiktas deklaracijas, veikė pagal savo įgaliojimus. Sprendime teismas nenustatė Departamento neteisėtų veiksmų, tačiau, vadovaudamasis konstituciniais teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė išskirtinė situacija, kuri sudarė teismui pagrindą pareiškėjo skundą patenkinti.

III. 20. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą ir Departamento Sprendimą palikti galioti, o jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, jog Departamento Sprendimu paskaičiuotas mokestis neproporcingas – klausimą išspręsi per Sprendimo pakeitimo institutą.

21. Atsakovas teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsprendė kilusio ginčo dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Pareiškėjui 2020 m. liepos 17 d. patikrinimo aktu Nr. PA80-38-20 buvo paskaičiuoti ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. AS-93 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtinti du mokesčiai: 11 269 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis ir 11 660 Eur mokestis už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra šių dviejų mokesčių mokėtojas, kaip ir nėra ginčo, jog pareiškėjas padarė šiuos abu pažeidimus. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 28 d. skundu teismo iš esmės prašė tik sumažinti paskaičiuotus dvejus mokesčius, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pasisakė tik dėl pusės pareiškėjo skundo argumentų, t. y. tik dėl vieno mokesčio – dėl mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą, visiškai nieko nepasisakydamas dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

22. Atsakovas nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios ir konstatuojamosios dalies jam nėra aišku, ar visas paskaičiuotas 11 269 Eur mokestis padidintu tarifu už nuslėptą vidaus rinkai teiktą gaminių pripildytą pakuotę teismo yra paliekamas nepakeistas ir pareiškėjas yra įpareigojamas jį sumokėti VMI, ar šis mokestis yra naikinamas, nes perdavus tokį teismo sprendimą vykdyti VMI, būtų sukelta sunkiai atitaisoma žala pačiam pareiškėjui dėl prievolės sumokėti visą 11 269 Eur sumą.

23. Atsakovas taip pat mano, kad teismo sprendimas prieštarauja LVAT suformuotai praktikai dėl sistemingų pažeidimų konstatavimo. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Atsakovas pažymi, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą buvo nurodęs, jog pareiškėjas teisės aktų nustatytais terminais VMI nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (forma KIT708) už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv., 2020 metų I ketv. mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas žinojo apie savo pareigą mokėti mokesčius už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), nes 2017 metais atliktame planiniame aplinkosauginių reikalavimų vykdymo patikrinime (2017 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktas Nr. (11-KD)-90) buvo fiksuota, jog mokesčiai už gamtos išteklius už 2016 metus buvo sumokėti, taip pat buvo pateikta deklaracija KIT708. Atsakovas nesupranta, kodėl teismas net keturis metus besitęsiančią situaciją, kuomet pareiškėjas teisės aktų nustatytais terminais VMI neteikia mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (forma KIT708), nevertina kaip sistemingą pažeidimą.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas mokesčių deklaracijas tiek už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2018 metų mokestinį laikotarpį, tiek už valstybinius gamtos išteklius už 2017 metų I–IV ketv., 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv. ir 2020 metų I ketv. mokestiniais laikotarpiais pateikė daugiau kaip po mėnesio jau pradėjus mokestinį pareiškėjo patikrinimą. Atsakovo nuomone, tai yra svarus argumentas, nes tikėtina, kad jeigu nebūtų atliktas mokestinis patikrinimas, mokesčiai taip ir būtų nedeklaruoti ir nesumokėti, taip būtų padaryta žala valstybės biudžetui. Pasak atsakovo, mokesčių deklaravimas ir mokėjimas pradėjus patikrinimą, tik parodo pareiškėjo tikėtinus planus išvengti mokesčių, tikintis, kad patikrinimai už tuos laikotarpius nebus atlikti. Mokestinių patikrinimų specifika ir yra vertinti mokesčio deklaracijas, pateiktas iki patikrinimo pradžios, nesudarant galimybės įmonėms piktnaudžiauti ir mokėti tik už tai, kas tikrinama.

25. Pareiškėjas AB „Umega group“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Pareiškėjas sutinka su Departamento apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, o būtent, dėl pareiškėjo reikalavimo pakeisti 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. AS-93 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui patvirtintas 11 269 EUR mokestis padidintu tarifu už 2018 metų mokestinį laikotarpį už nuslėptą vidaus rinkai tiektą gaminių pripildytą pakuotę ir nustatyti, kad pareiškėjui taikytinas įprastinio tarifo mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2018 metų mokestinį laikotarpį, kurio dydis yra 5 662 EUR ir kuris apskaičiuotas pagal pareiškėjo 2020 m. birželio 10 d. pateiktą mokesčio deklaracijos formą FR0524.

27. Pareiškėjas mano, kad kita atsakovo apeliacinio skundo dalis (dėl sistemingų pažeidimų konstatavimo) yra nepagrįsta. Pareiškėjo nuomone, skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimo sumažinti mokėtiną mokestį už gamtos išteklius padidintu tarifu, yra pagrįsta ir teisėta. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas sistemingai būtų pažeidinėjęs įstatymus ir kad Įmonei dėl to anksčiau būtų taikytos sankcijos už pažeidimus, susijusius su mokesčių deklaracijų nepateikimu, nes tokių duomenų byloje nėra.

28. Pareiškėjo teigimu, kadangi teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo mokėtino mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo yra pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjas, grįsdamas reikalavimą pakeisti ginčijamo Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui patvirtintas 11 269 EUR mokestis padidintu tarifu už 2018 metų mokestinį laikotarpį už nuslėptą vidaus rinkai tiektą gaminių pripildytą pakuotę, rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir grįsdamas reikalavimą dėl mokėtino mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, pareiškėjas mano, jog ir reikalavimas pakeisti Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui patvirtintas 11 269 EUR mokestis padidintu tarifu už 2018 metų mokestinį laikotarpį už nuslėptą vidaus rinkai tiektą gaminių pripildytą pakuotę, taip pat turėjo būti patenkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. AS-93 pagrįstumo ir teisėtumo.

30. Pirmosios instancijos teismo priimtas nagrinėti (2020 09 28 teisėjo rezoliucija) pareiškėjo skundas tvirtina, jog pareiškėjas ginčijo dvi atsakovo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. AS-93 dalis:

- kuria pareiškėjui patvirtintas 11 269 Eur mokestis padidintu tarifu už 2018 metų mokestinį laikotarpį už nusplėptą vidaus rinkai tiektiną gaminių pripildytą pakuotę (skundo 18 p.);

- kuria pareiškėjui patvirtintas 11 660 Eur mokestis už gamtos išteklius papdidintu tarifu už 2017 metų, 2018 metų, 2019 metų, 2020 metų I ketv (skundo 26p.).

31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

32. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė ir išsprendė ginčą tik dėl atsakovo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. AS-93 dalies, kuria pareiškėjui patvirtintas 11 660 Eur mokestis už gamtos išteklius papdidintu tarifu už 2017 metų, 2018 metų, 2019 metų, 2020 metų I ketv. Dėl pareiškėjo reikalavimo pakeisti 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. AS-93 dalį, kuria pareiškėjui patvirtintas 11 269 Eur mokestis padidintu tarifu už 2018 metų mokestinį laikotarpį už nusplėptą vidaus rinkai tiektiną gaminių pripildytą pakuotę, pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepasisakė iš šio pareiškėjo reikalavimo neišsprendė.

33. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinį procesą reglamentuojančią teisės normą - ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, bylą išsprendė nepilnai, dėl ko, vadovaujantis ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34. Atsižvelgiant į tai, jog byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas dėl ginčo esmės nepasisako, taip pat nesprendžia klausimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 86 straipsnio 3 dalimi, 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė