2020-01-22 Nr. AB-1596-3-62-3-02435-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-45-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02435-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. R. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytus terminus pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises bei pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, siekdamas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą į pareiškėjo senelės V. R. valdytą nekilnojamąjį turtą – 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelė V. R. iki nacionalizacijos valdė nekilnojamąjį turtą – 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo tėvas mirė 1978 m. sausio 22 d., jo turtą paveldėjo pareiškėjas pagal Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-13429-454/2014. Šiuo metu pareiškėjas yra gyvenamojo namo ir visų kitų statinių, esančių namų valdoje (duomenys neskelbtini), savininkas, ir tai patvirtina valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. lapkričio 24 d. išrašas.

Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. raštu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių (toliau – ir NŽT Kauno miesto skyrius), prašydamas atkurti nuosavybės teises į senelės V. R. turėtą 853 kv. m žemę (duomenys neskelbtini). NŽT Kauno miesto skyrius 2016 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. 8SD-7361- (14.8.94.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nurodė, jog jis praleido prašymo atkurti nuosavybės teises, pilietybę patvirtinančio dokumento bei dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus, todėl nėra teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Todėl pareiškėjas nutarė kreiptis į teismą dėl terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę ir pateikti dokumentus, patvirtinančius pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį, atnaujinimo. Minėtus terminus pareiškėjas praleido dėl to, kad tik 2014–2015 metais teismo sprendimais buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, t. y. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13429-454/2014 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas po savo tėvo B.

R. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti, ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2992-775/2015 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas po savo tetos S. D. mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti. Praleisti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti gali būti atnaujinami, jei praleisti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.

Pareiškėjas prašė nurodytas priežastis pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

3. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

4. NŽT nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjas turėjo realią galimybę pasinaudoti savo subjektine teise pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus atkurti nuosavybės teises į V. R. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos. NŽT teigimu, pareiškėjo nepakankamos informacijos turėjimas apie nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus ir terminus bei nustatyti juridiniai faktai apie palikimo priėmimą, nesusiję su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis, nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis priežastimis, kurios būtų objektyvia kliūtimi pareiškėjui laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. NŽT atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, nurodė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. A. R. prašymą.

6. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų dėl jo senelės V. R. nuosavybės teise valdyto 853 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

7. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos priežastys, kad jis nežinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus ir juose numatytus terminus, tai, kad tvarkėsi paveldėjimo dokumentus, nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujintinas.

8. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. lapkričio 24 d. išrašas, patvirtinantis, jog pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 24 d. yra gyvenamojo namo ir kitų statinių (duomenys neskelbtini), savininkas, šį namą ir statinius paveldėjęs 2015 m. spalio 13 d. iš savo tetos S. D., mirusios 1978 m. lapkričio 1 d., Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2992-775/2015, Paveldėjimo teisės pagal įstatymą 2015 m. spalio 13 d. liudijimo Nr. 2-3844 ir Pirkimo-pardavimo 2015 m. spalio 13 d. sutarties Nr. 8724 pagrindais, taip pat Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-13429-454/2014, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas po savo tėvo B. R., mirusio 1978 m. sausio 22 d., mirties priėmė palikimą ir faktiškai pradėjęs jį valdyti, neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimui, nes tai su nuosavybės teisių atkūrimu visiškai nesusiję juridiniai faktai, todėl negalėjo būti pripažinti priežastimis Atkūrimo įstatyme numatytiems terminams atnaujinti. Kitų svarbių priežasčių atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytus terminus pareiškėjas nenurodė ir teismas tokių priežasčių nenustatė.

9. Teismas įvertino, kad pareiškėjas po jo tėvo B. R. mirties 1978 m. sausio 22 d. nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nesidomėjo vykstančiu nuosavybės teisių atkūrimo procesu iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, kadangi nepretendavo į jo senelės V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašyme nurodytos svarbios priežastys, tai, kad tik 2014–2015 metais teismo sprendimais buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, t. y. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13429-454/2014 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas po savo tėvo B. R. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti, ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2992-775/2015 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas po savo tetos S. D. mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti, nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimui į pareiškėjo senelės valdytą žemę nesukuria jokių teisinių pasekmių, kadangi pareiškėjas ir nenustačius minėtų juridinių faktų buvo tinkamas subjektas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas atkurti nuosavybės teises į jo senelės iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai apie tai, jog intensyviai dirbo, turėjo kitų rūpesčių, nežinojo nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių aktų, teismo nuomone, nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjo elgesys buvo tinkamas, rūpestingas ir apdairus praėjus daugiau nei 10 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelės V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė savo teisių įgyvendinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelės V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pareiškėjo kreipimasis praėjus daugiau nei dešimt metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, t. y. 2016 m. lapkričio 30 d. į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo senelės V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, nepatvirtino, jog pareiškėjas buvo aktyvus ir rūpestingas nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos.

11. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, įvertino, kad pareiškėjas, turėdamas subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelės V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į jo senelės V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nenurodė jokių kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Todėl, teismas padarė išvadą, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.

III. 12. Pareiškėjas J. A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalies nuostatas. Kadangi nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių ir, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu, ar kad pareiškėjas nenurodė jokių kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per įstatymo nustatytus terminus, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Pareiškėjas teigia, kad jis prašyme nurodė, jog tik 2014–2015 metais teismo sprendimais buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad jis po savo tėvo B. R. mirties ir po savo tetos S. D. mirties priėmė jų palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti. Pareiškėjas pažymi, kad teismo posėdžio metu paaiškino, jog dirbo Kaliningrade ir tai sutrukdė laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Minėtus terminus pareiškėjas nurodo praleidęs ir dėl sveikatos problemų, tai patvirtina pateikiami medicinos dokumentų išrašai.

14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 853 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra namų valdos žemės sklypas, kuriame stovi pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, todėl be pareiškėjo, niekas kitas nepretenduoja ir nepretenduos į šį žemės sklypą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas, atmesdamas jo prašymą, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais.

15. Suinteresuotasis asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. NŽT nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, pilnai atskleidė bylos esmę, sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, teismas nepadarė nei materialinės, nei procesinės teisės normų pažeidimų.

17. NŽT nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog patys piliečiai turi nuolat domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, dėti visas pastangas, kad įgyvendintų savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, laiku pateikti reikiamus dokumentus. NŽT įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes, nurodo, kad pareiškėjas visą tą laiką iki kreipimosi į NŽT Kauno miesto skyrių su 2016 m. lapkričio 30 d. prašymu nesirūpino nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, jis nebuvo pakankamai atidus, sąžiningas, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu. NŽT teigimu, pareiškėjas duomenų, kad jis nepertraukiamai sirgo ir buvo hospitalizuotas nepateikė, be to, nepateikė argumentų ir motyvų dėl kokių priežasčių negalėjo įgalioti jį atstovauti kito asmens.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo išdėstytų teiginių pagrįstumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina egzistuojant teisinį ir faktinį pagrindus atnaujinti terminus pareiškėjui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjui buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į jo senelės V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo statymo nustatytus terminus, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui jau išdėstytais pareiškėjo argumentais ir subjektyvia jo nuomone, kad teismas šiuos argumentus įvertino neteisingai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti šio teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikus, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (3 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

22. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

23. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015).

24. Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

25. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).

26. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

27. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

28. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, bei yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusios turto savininkės V. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę po savo tėvo B. R., mirusio 1978 m. sausio 22 d., mirties, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių plačiau neanalizuoja.

29. Pareiškėjas prašymą dėl termino atnaujinimo grindė tuo, kad jis nežinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus ir juose numatytus terminus, bei tvarkydamasis paveldėjimo dokumentus kreipėsi į teismą, kuris sprendimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų priėmė 2014–2015 metais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog neturėjo galimybės pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kartu su nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais dar ir dėl to, jog dirbo Kaliningrade bei turėjo sveikatos problemų. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas teismui pateikė medicininius dokumentus apie jam taikytą gydymą 2010–2014 metais (b. l. 99–110).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 18 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino tokiems prašymams paduoti pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant paduoti tokį prašymą arba išsiaiškinti informaciją apie V. R. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 853 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pateikė NŽT Kauno miesto skyriui tik 2016 m. lapkričio 30 d. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pareiškėjas tvirtina, kad jis sirgo, tačiau jokie konkretūs duomenys apie jo sveikatos būklę iki 2001 metų teismui nebuvo pateikti, iš kurių būtų galima matyti, pavyzdžiui, kokių turėjo pareiškėjas tuo metu sveikatos problemų ir ar jos galėjo turėti įtakos pareiškėjo elgesiui. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog intensyviai dirbo, bei apeliaciniame skunde nurodo, jog dirbo Kaliningrade, kas irgi sutrukdė laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nepateikia tai įrodančių dokumentų ar kitos konkrečios informacijos kokiu laikotarpiu ir kur dirbo, kokio pobūdžio buvo minėtas darbas. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas bei jo paties pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.

32. Pareiškėjas mirusio tėvo B. R. (miręs 1978 m. sausio 22 d.) turtą paveldėjo pagal Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-13429-454/2014. Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2992-775/2015 buvo patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjo ir Kauno miesto savivaldybės, pastaroji pripažino, jog pareiškėjas po savo tetos S. D. mirties (mirusi 1978 m. lapkričio 1 d.) priėmė jos palikimą ir faktiškai pradėjo jį valdyti. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. lapkričio 24 d. išrašas, patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 24 d. yra gyvenamojo namo ir kitų statinių (duomenys neskelbtini), savininkas (b. l. 17–19). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtus teismo sprendimus pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kaip neturinčius jokios teisinės reikšmės pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimui, nes tai su nuosavybės teisių atkūrimu visiškai nesusiję juridiniai faktai, todėl negali būti pripažinti priežastimis Atkūrimo įstatyme numatytiems terminams atnaujinti.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė