2017-12-06 Nr. AB-22914-3-65-3-00521-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3378-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00521-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė), atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. – 2016 m. laikotarpiu jis periodiškai buvo pristatomas į Panevėžio AVPK areštinę. S. M. teigimu, areštinės kamerose jis buvo laikomas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad būdavo patalpinamas į nešvarias, pilnas šiukšlių kameras, o kadangi jis priklauso „nuskriaustųjų“ kastai, tai šias kameras jam pačiam ir tekdavo tvarkyti. Nurodė, kad areštinės kamerose jis jausdavo didelį diskomfortą, kadangi nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Be to, areštinės kamerose pastoviai būdavo juntamas fekalijų kvapas, sklindantis iš sanitarinio mazgo, kuris turėtų būti uždaras, visiškai atitvertas nuo kitos kameros dalies. Pareiškėjo tvirtinimu, areštinės kamerose įrengta ventiliacinė sistema neatitiko reikalavimų, kadangi ji vos vėdino kameras, todėl kamerose būdavo pastovus blogas, iš sanitarinio mazgo sklindantis kvapas. Be to, S. M. tvirtino, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, nebuvo nuvedamas į dušą, jam neišduodavo higienos priemonių, dėl to ne kartą pareiškėjas buvo nesiprausęs. Nurodė, kad būdavo išduodami du rankšluosčiai, dvi paklodės, o antklodės užvalkalas apskritai nebuvo išduodamas, todėl tekdavo užsikloti purvina antklode, dėl ko pareiškėjui išsivystė odos alergija. Teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą bei kitus nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepimu (b. l. 7–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. – 2015 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose vienas, su dar vienu arba dviem asmenimis. Pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinėje trumpą laikotarpį teko nežymiai mažiau nei 5 kv. m ploto, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleido pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m. Be to, Panevėžio AVPK teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m. Pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto per visą buvimo areštinėje laikotarpį nebuvo pateikęs.

5. Teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 37:2009) nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Panevėžio AVPK nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atvykęs į areštinę, pareiškėjas buvo talpinamas į netvarkingas kameras. Nurodė, kad tuščias kameras visada išvalo areštinės darbuotojai, o areštinėje esantys asmenys patys privalo rūpintis kameros švara, tuo tikslu asmenims yra išduodamos valymo priemonės. Teikdamas paaiškinimus dėl areštinės kamerų vėdinimo, Panevėžio AVPK nurodė, kad kamerų langai atsidaro tiek, kiek juos atverti leidžia įrengtos grotos, tačiau tai niekaip nepažeidžia sulaikytųjų teisių, kadangi areštinė vėdinama ir mechaninės ventiliacijos būdu. Nurodė, kad 2005 metais ir 2013 metais, atlikus Panevėžio AVPK areštinės remonto darbus, joje buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Teigė, kad pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos paneigia ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktai.

6. Panevėžio AVPK tvirtino, kad visi areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi: jiems išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie yra keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę; čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos. Tvirtino, kad asmenims išduodamas minkštasis inventorius yra tinkamos būklės. Pareiškėjo teiginius, jog dėl neva nešvarių antklodžių naudojimo jam išsivystė alergija, paneigia Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale užfiksuoti duomenys. Pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, t. y. vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl „kastų“ egzistavimo nepagrįsti jokiais duomenimis. Asmenys į kameras yra paskirstomi, atsižvelgiant į teisės aktais nustatytas sulaikytų asmenų kategorijas, jų izoliavimo reikalavimus ir nesuteikiant pareigūnams teisės asmenis į kameras skirstyti vidinių įsitikinimų pagrindu.

7. Panevėžio AVPK atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjo skundas teismui pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad areštinės darbuotojai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Be to, Panevėžio AVPK prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2016 m. spalio 28 d. taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu pareiškėjo skundo dalį atmesti.

II. 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 150,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad S. M. 2012 m. gruodžio 5 d. – 2015 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje.

10. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

11. Dėl prašymo taikyti ieškinio senatį teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad ant voko esanti žyma patvirtina, jog pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo per Alytaus pataisos namus išsiuntė 2016 m. spalio 28 d. (b. l. 3). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, teismas darė išvadą, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdytus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie sukėlė suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). Remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, jog iki pilnametystės nežinojęs, kad gali kreiptis į teismą dėl savo pažeidžiamų teisių gynimo, o 2014 metais susipažino su teisės aktais ir sužinojo apie galimybę teismine tvarka ginti savo pažeistas teises. Įvertinęs pareiškėjo nurodytus paaiškinimus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Nagrinėjant bylą nenustatyta duomenų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjui iki jo pilnametystės būtų buvusios suvaržytos teisės ginti galimai pažeistas savo teises. Be to, teismas, spręsdamas dėl priežasčių, galinčių sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atsižvelgė, kad pareiškėjas pilnametystės sulaukė 2014 m. liepos 12 d., tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 28 d., t. y. po ilgo laiko tarpo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvada, kad pareiškėjas, būdamas aktyvus, rūpestingas asmuo, turėjo galimybę laiku kreiptis į administracinį teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ir ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

12. Esant Panevėžio AVPK reikalavimui bei atsižvelgus į pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. spalio 28 d., pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. spalio 18 d. teismas taikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Atsižvelgęs į S. M. laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius, teismas pažymėjo, kad sprendžia dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

14. Dėl vienam asmeniui tenkančio ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams teismas rėmėsi Panevėžio AVPK pateiktais rašytiniais duomenimis (b. l. 7, 16), pagal kuriuos, pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 25 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. – kameroje Nr. 19 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. – kameroje Nr. 18 su vienu asmeniu, o nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. – šioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 24 d. – kameroje Nr. 22 vienas; nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. – kameroje Nr. 6 vienas; nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 24 d. – kameroje Nr. 18 su dviem asmenimis; nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. – kameroje Nr. 16 su dviem asmenimis, o nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. – šioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. – kameroje Nr. 12 su vienu asmeniu.

15. Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 32 paras, iš jų 21 parą pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 1 parą teko 4,8 kv. m ploto, 4 paras – 4,01 kv. m ploto, 7 paras – 4,25 kv. m ploto, 4 paras – 3,5 kv. m ploto, 2 ir 3 paras – 3,31 kv. m ploto), bei 11 parų šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,25 iki 6,82 kv. m ploto).

16. Be to, pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė tai, kad atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, būdavo patalpinamas į nešvarias kameras, kadangi jis priklausė „nuskriaustųjų“ kastai, šias kameras jam pačiam ir tekdavo tvarkyti.

17. Policijos areštinės patalpų valymą, dezinfekavimą ir priežiūrą reglamentavo Lietuvos higienos normos HN 37:2009 VII skirsnis, nuo 2015 m. lapkričio 1 d galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo teismas taip pat atsižvelgė ir į Veiklos taisyklių, nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, nuostatas. Pagal Panevėžio AVPK galiojančių Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Areštinės taisyklės), patvirtintų Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175, pakeistų Panevėžio AVPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442, nuostatas kamerų tvarkymui taip pat yra paskirtas atitinkamas laikas, tai yra nuo 6.00 iki 6.45 val. (2013 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 50-V-175 redakcija) ir nuo 6.00 iki 6.50 val. (2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. 50-V-442 redakcija).

18. Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK areštinės vyriausiasis specialistas L. M. tarnybiniame pranešime tvirtino, kad S. M. buvo patalpinamas į tvarkingas ir švarias kameras; nurodė, kad visi į Panevėžio AVPK areštinę atvykę asmenys yra uždaromi į švarias kameras; tuščias kameras visada išvalo areštinės maisto išdavėjai, kadangi tai yra numatyta jų pareigybės aprašymuose; iš areštinėje laikomų asmenų, ypatingai išvykstančių arba paleidžiamų asmenų, reikalaujama laikytis kameroje tvarkos. Šiuos teiginius patvirtino Panevėžio VSC atliktų patikrinimų rezultatai. Minėta įstaiga 2015 m. gruodžio 14 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 18 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. gruodžio 6 d. – 2013 m. gruodžio 11 d., 2014 m. kovo 21 – 2014 m. kovo 24 d.) ir nustatė, kad šioje kameroje sulaikytų asmenų nebuvo, kamera išvalyta ir švari. Be to, per šį patikrinimą nustatė, kad areštinė turi valymo inventorių, valymo bei dezinfekavimo priemones, kempinėles, pašluostes; šios priemonės išduodamos kiekvienam sulaikytajam kameros švarai palaikyti; valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje ir pagal poreikį išduodamas sulaikytiems asmenims, valymo inventoriaus pakanka; nesant sulaikytų asmenų kameroje, kasdiene patalpų švara rūpinasi areštinės administracijos paskirti atsakingi darbuotojai (b. l. 24). Panevėžio VSC 2015 m. balandžio 13 d. atlikto areštinės patikrinimo metu taip pat konstatavo, kad areštinė turi valymo inventorių, valymo bei dezinfekavimo priemones, kempinėles, pašluostes, semtuvėlius šiukšlėms ir kt. priemones; valymo inventoriaus pakanka, vienoje iš patikrintų kamerų (Nr. 14) sulaikytieji asmenys patvirtino, kad valymo inventoriumi asmenys aprūpinami; valymo inventorius pildomas ir atnaujinamas (b. l. 27). Panevėžio VSC 2013 m. kovo 1 d. patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad areštinės kameras tvarko patys areštinėje esantys asmenys, o nesitvarkantys asmenys baudžiami nustatyta tvarka; minėto patikrinimo metu vyko asmenų konvojavimas ir patikrintos kameros (nuo Nr. 11 iki Nr. 26) buvo tuščios bei švarios (b. l. 34). Išanalizavus pateiktus Panevėžio VSC patikrinimo aktus, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų dėl valymo inventoriaus bei netvarkos ir nešvaros atvejų areštinės kamerose Panevėžio VSC nėra nustatęs.

19. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendė, kad byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, pažeisdami Lietuvos higienos normos HN 37:2009 48 punkto bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 punkto reikalavimus, pareiškėją būtų patalpinę į netvarkingas, nešvarias areštinės kameras. Kaip nepatvirtintus byloje nustatytais duomenimis ir nepagrįstus teismas vertino pareiškėjo teiginius, kad jis vienas turėdavo tvarkyti kameras, nes priklauso „nuskriaustųjų“ kastai. Darydamas tokią išvadą, teismas vadovavosi Areštinės taisyklių 8.2 punkto nuostatomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kurie leistų spręsti, kad pareiškėjas būtų buvęs neteisėtai išskirtas iš kitų areštinėje laikomų asmenų ir nesilaikant eilės skiriamas atsakingu už kameroje esančios tvarkos palaikymą.

20. Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su netinkamu sanitarinio mazgo bei ventiliacijos įrengimu kamerose, kadangi iš atvirų sanitarinių mazgų sklisdavo nemalonus kvapas, o areštinės kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos šiam kvapui pašalinti.

21. Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. sanitarinių mazgų įrengimą policijos areštinėse reglamentavo Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas.

22. Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK areštinės vyriausiasis specialistas L. M. tarnybiniame pranešime nurodė, kad areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus, 2005 m. areštinės antrame korpuse, o 2013 m. – ir pirmajame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, pakeisti vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės; areštinės kamerų langai yra darinėjami. Šias aplinkybes patvirtina Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341, kuriame šios įstaigos specialistai užfiksavo 2013 m. birželio 11 d. per Panevėžio AVPK areštinės periodinį patikrinimą nustatytus duomenis. Šiame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga; kamerose sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (areštinės pirmajame korpuse iš lauko pusės, antrajame korpuse – iš vidaus). Teismas sprendė, kad toks sanitarinių mazgų bei ventiliacijos įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 ir 23 punktų bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė, jog teisės aktai nebuvo nustatę reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas. Išanalizavęs byloje pateiktus Panevėžio VSC patikrinimo aktus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu minėta kontrolę vykdanti institucija sanitarinio mazgo įrengimo ir vėdinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustačiusi. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų bei ventiliacijos įrengimą areštinės kamerose pripažintini nepagrįstais.

23. Dėl pareiškėjo teiginio, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad atvykęs konvojumi į Panevėžio AVPK areštinę, nebuvo nuvedamas į dušą, be to, jam nebuvo išduodamos higienos priemonės, o asmeninių neturėdavo, teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 55, 60 punktais, Veiklos taisyklių 7.12 punktu, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu.

24. Pareiškėjas pripažino, kad teisė nusiprausti vieną kartą per savaitę jam buvo suteikiama, tačiau tvirtino, kad Panevėžio AVPK nesudarydavo galimybės, atvykus konvojumi į šios policijos įstaigos areštinę, nueiti į dušą. Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę ginčo laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. buvo pristatomas 6 kartus. Panevėžio AVPK duomenų apie tai, kad S. M., atvykęs konvojumi į areštinę, buvo nuvedamas nusiprausti į sanitarinės švaryklos dušą, nepateikė. Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, 2013 m. lapkričio 8 d. – 2015 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu uždarydami pareiškėją į areštinę, pažeidė tuo laiku galiojusios Lietuvos higienos normos HN 37:2009 55 punkto reikalavimą.

25. Teisės aktai įpareigoja policijos areštinėje uždarytus asmenis, esant būtinumui, aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi (Veiklos taisyklių 83 punktas). Panevėžio AVPK areštinės vyriausiasis specialistas L. M. tarnybiniame pranešime nurodė, kad Veiklos taisyklių 83 punkto reikalavimų laikomasi ir areštinėje esantys asmenys, esant būtinumui, yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis. Teismas sprendė, kad teisės aktai reikalauja, jog būtų vedama policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims išduodamų higienos priemonių apskaita, todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis. Be to, teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam neišduodavo higienos priemonių, nekonkretūs, todėl vertinti kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

26. Dėl neišduodamo antklodės užvalkalo teismas rėmėsi SVĮ 44 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 42 ir 56 punktais, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 57 punktu ir pažymėjo, kad, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo, remiasi Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime išdėstytais duomenimis, kad visi areštinėje laikomi asmenys buvo aprūpinami minkštuoju inventoriumi, įskaitant ir užvalkalu antklodei; lovos skalbiniai yra keičiami pagal užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę; čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos. Nurodytus teiginius patvirtina ir Panevėžio VSC patikrinimų aktai, kurių duomenimis, minkštojo inventoriaus išdavimą areštinėje esantiems asmenims reglamentuojančių taisyklių nebuvo nustatyta. Panevėžio VSC 2013 m. sausio 16 d. patikrinimo akte Nr. H5-4, 2013 m. kovo 5 d. patikrinimo akte Nr. H5-83, 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 nurodė, jog Panevėžio AVPK areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais; minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas, nešvari patalynė vežama skalbti į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Kagris“. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nenurodė konkrečių duomenų apie tai, kada jam nebuvo išduotas antklodės užvalkalas ir kad dėl to jis būtų kreipęsis į areštinės pareigūnus. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teiginius apie odos alergiją, išsivysčiusią dėl nešvaraus minkštojo inventoriaus naudojimo, paneigia Panevėžio AVPK pateikti išrašai iš Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo. Teismas darė išvadą, kad šiame žurnale nėra užfiksuota, jog pareiškėjas būtų skundęsis dėl alerginių odos susirgimų ir kad tokio pobūdžio susirgimai jam būtų buvę diagnozuoti. Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenys patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 20 d. S. M. kreipėsi į areštinės medicinos darbuotoją dėl kaktoje esančio spuogo, tačiau teismas darė išvadą, kad šis nusiskundimas visiškai nesusijęs su pareiškėjo nurodytais argumentais apie išsivysčiusią odos alergiją.

27. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo teiginiai dėl nešvaraus ir neišduodamo minkštojo inventoriaus ir dėl to išsivysčiusio odos alerginio susirgimo pripažintini nepagrįstais.

28. Atsižvelgęs į byloje nustatytus pareiškėjo S. M. teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus Panevėžio AVPK areštinėje (21 parą neužtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą; 6 kartus neužtikrinta teisė nusisprausti duše, pareiškėjui konvojumi atvykus į Panevėžio AVPK areštinę), teismas sprendė, kad jie pareiškėjui sukėlė nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konkrečių pažeidimų trukmę, darė išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei nesant įrodymų, jog laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas sprendė, jog pareiškėjui priteistina 150 Eur suma laikytina adekvačia suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.

III. 29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–85), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti konstatuojant, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Byloje nėra įrodymų, kad laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai, nėra jokių medicininių dokumentų, kurie įrodytų pareiškėjo teiginius dėl realios žalos atsiradimo.

29.2. Pareiškėjo laikymo trukmė Panevėžio AVPK areštinėje buvo trumpa, o padaryti pažeidimai nebuvo pripažinti sunkaus pobūdžio. Tuo tarpu neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuotas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Mano, jog nustatyti pažeidimai nebuvo pasiekę minimalaus žiaurumo lygio pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų atlyginimo.

33. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisės pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

35. Byloje, remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 32 paras, iš jų 21 parą pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 1 parą teko 4,8 kv. m ploto, 4 paras – 4,01 kv. m ploto, 7 paras – 4,25 kv. m ploto, 4 paras – 3,5 kv. m ploto, 2 ir 3 paras – 3,31 kv. m ploto), bei 11 parų šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,25 iki 6,82 kv. m ploto). Minėto fakto iš esmės neneigia ir atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde. Kadangi nustatyta, jog Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 32 paras, iš jų 21 parą pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais vienam asmeniui nustatytą minimalų kameros plotą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Panevėžio AVPK administracijos neteisėtus veiksmus neužtikrinant pareiškėjui pagal teisės aktus numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto.

36. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog pareiškėjui 6 kartus neužtikrinta teisė nusisprausti duše, pareiškėjui konvojumi atvykus į Panevėžio AVPK areštinę. Teisėjų kolegija pažymi, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo teiginiai, kad pareiškėjui neužtikrinta teisė nusisprausti duše, konvojumi atvykus į Panevėžio AVPK areštinę, pagrįstai vertinti pareiškėjo naudai.

37. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

38. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius