2019-03-27 Nr. AB-7850-3-61-3-01648-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1048-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01648-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija: 41; 55.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi ir Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 19 d. įsakymu pareiškėjo dukrai A. S. buvo paskirta vidutinės priežiūros priemonė – nuo 2016 m. balandžio 26 d. ji apgyvendinta Kauno vaikų socializacijos centre „Saulutė“ 1 metų laikotarpiui. Pareiškėjas pažymėjo, kad A. S. Kauno vaikų socializacijos centre buvo du kartus sumušta, todėl po suteiktų atostogų namuose, baimindamiesi grasinimų ir susidorojimo, 2016 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas su dukra nenuvažiavo į socializacijos centrą, o 2016 m. lapkričio 11 d. A. S., baimindamasi, kad į socializacijos centrą bus grąžinta jėga, išėjo iš namų. Jos buvimo vieta nebuvo žinoma, tačiau su tėvais ji bendravo telefonu. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu jo dukrai buvo pakeistas vidutinės priežiūros priemonę vykdantis asmuo ir A. S. išsiųsta į Vilniaus vaikų socializacijos centrą, tačiau pareiškėjas atsisakė ją ten vežti. Pareiškėjas pabrėžė, kad psichologė pateikė išvadą, jog, atsižvelgiant į šeimos narių ir mergaitės pastangas spręsti iškilusias problemas, jų motyvaciją bei psichologinių konsultacijų teikiamą dinamiką, rekomenduojama A. S. atidėti Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) nuostatų taikymą, tačiau 2017 m. kovo 16 d., padedant policijos pareigūnams, A. S. buvo paimta ir nuvežta į Vilniaus vaikų socializacijos centrą.

3. Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą dėl priežiūros priemonės A. S. pratęsimo, neatsižvelgė į psichologo išvadas, be to, nei Administracija, nei teismas nevertino to, kad į Vilniaus vaikų socializacijos centrą taip pat buvo perkelta viena iš merginų, grasinusių pareiškėjo dukrai Kauno vaikų socializacijos centre. Taip pat neįvertino, jog A. S. Kauno vaikų socializacijos centre buvo teikti padėkos raštai ir ji buvo kitaip skatinta. Minėtos aplinkybės, pareiškėjo įsitikinimu, rodė, kad jo dukra pasikeitė. Pareiškėjas nesutiko, kad jo dukros elgesys daro žalą ir kelia pavojų jai pačiai ir aplinkiniams. Nurodė, jog atsakovas turėjo nutraukti A. S. priežiūros priemonės taikymą. Atsakovas skundžiamu įsakymu veikė prieš tėvų ir vaiko ryšio stiprinimą, atskyrė vaiką nuo tėvų, tuo labiau, kad ir pati pareiškėjo dukra išreiškė atsakovui savo nuomonę, jog pageidauja gyventi namuose su tėvais ir kad ji pasikeitė, tačiau atsakovas pačios pareiškėjo dukters valios visiškai nepaisė.

4. Atsakovas atsiliepime prašė bylą nutraukti, nes pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 57–60).

5. Nurodė, kad Administracijos direktoriaus teisė skirti vaikui minimalios ir vidutinės priežiūros priemones yra įtvirtinta Priežiūros įstatyme, kuriame nurodytas Vaiko gerovės komisijos siūlymas dėl kreipimosi į teismą prašant pratęsti nepilnametei vidutinės priežiūros priemonę buvo vienbalsiai priimtas 2017 m. kovo 9 d. vykusiame šios komisijos posėdyje. Įvertinęs šį siūlymą, Administracijos direktorius priėmė vieną iš Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje numatytų sprendimų, t. y. su Vaiko teisių apsaugos skyriaus parengta išvada bei Specialiosios psichologijos ir pedagogikos centro prie Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymu dėl socializacijos centro parinkimo, kreipėsi į teismą dėl leidimo pratęsti vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo terminą. Taigi, skundžiamas įsakymas buvo priimtas ne išimtine Administracijos direktoriaus nuožiūra, o atsižvelgus į kompetentingų institucijų išvadas, kuriose vieningai akcentuota, kad nepilnametė nevykdė anksčiau jai paskirtos vidutinės priežiūros priemonės, tėvai neužtikrino jos saugumo bei teisės į mokslą, nepilnametės elgesyje nebuvo pasiekta teigiamų rezultatų. Pabrėžė, jog šias aplinkybes savo išvadose Vaiko teisių apsaugos skyrius nustatė remdamasis objektyviais duomenimis pagal informaciją, gautą iš Kauno bei Vilniaus socializacijos centrų, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei pačių nepilnametės tėvų.

6. Atsakovo nuomone, teismui buvo nurodytos ne neteisingos, o faktinės aplinkybės – būtent tokios, kokios buvo fiksuotos oficialiuose raštuose. Minėtų aplinkybių vertinimas šiuo atveju buvo teismo kompetencija – būtent tai Vilniaus miesto apylinkės teismas atliko priimdamas 2017 m. balandžio 7 d. nutartį, kurioje, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad nepilnametei A. S. pritaikius vidutinės priežiūros priemonę nebuvo pasiekta teigiamų jos elgesio pokyčių ir nėra pagrindo manyti, kad jos elgesys nepratęsus vidutinės priežiūros priemonės gali pasikeisti, todėl nutarė išduoti teismo leidimą dėl vidutinės priežiūros priemonės nepilnametei pratęsimo. Ši nutartis yra neskundžiama, o kuo remiantis neteisingomis galėtų būti pripažintos Vaiko gerovės komisijos siūlyme ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nustatytos aplinkybės, savo skunde pareiškėjas nenurodė, kaip nenurodė ir jokių procedūrinių ginčijamo įsakymo priėmimo pažeidimų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino visiškai, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766 „Dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo nepilnametei A. S.“ ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 550 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 138–143).

8. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytina Priežiūros įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d., kurio 10 straipsnyje reglamentuota vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo procedūra. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, jog nebuvo laikomasi nurodytos Priežiūros įstatyme reglamentuotos vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo procedūros. Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad pareiškėjas apie Vaiko gerovės komisijos posėdį informuotas anksčiau nei buvo inicijuota vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo jo dukrai A. S. procedūra, nors pagal Priežiūros įstatymo nuostatas posėdis organizuojamas po to, kai atsakinga institucija kreipiasi į Administracijos direktorių dėl minėtų priemonių pratęsimo.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad A. S. nedalyvavo 2017 m. kovo 9 d. vykusiame Vaiko gerovės komisijos posėdyje. Pagal Priežiūros įstatymo 10 straipsnio reglamentavimą Vaiko gerovės komisijos posėdyje privalo dalyvauti vaikas. Nors atsakovas teigė, kad A. S. vengia dalyvauti Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose ir jos nuomonė komisijai buvo žinoma, tačiau teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai vaikas vengia dalyvauti savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos rengiamame posėdyje, vaiko nuomonę išklauso Vaiko teisių apsaugos skyrius ir informuoja apie ją posėdžio dalyvius. Tačiau tokių veiksmų nebuvo imtasi ir A. S. nuomonė buvo gauta tik po komisijos posėdžio, kurio metu buvo priimtas sprendimas kreiptis dėl vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad A. S. buvo raštu įspėta apie tai, jog jai neatvykus, sprendimas gali būti priimtas ir jai nedalyvaujant, kaip nustatyta Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje. Teismas padarė išvadą, kad Vaiko gerovės komisijos posėdis vyko pažeidžiant imperatyvius Priežiūros įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos sprendžiant dėl vidutinės priežiūros priemonių taikymo privalo būti išklausyta vaiko nuomonė.

11. Teismas taip pat vadovavosi Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis bei nustatė, kad Vaiko gerovės komisijos posėdis vyko 2017 m. kovo 9 d., o visa informacija apie A. S. bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada buvo gauta tik po minėto posėdžio, taigi, Vaiko gerovės komisija 2017 m. kovo 9 d. posėdyje sprendimą dėl tikslingumo pratęsti A. S. vidutinę priežiūros priemonę priėmė pažeisdama pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir tokio sprendimo pagrįstumą.

12. Teismas įvertino tai, jog išdėstyti procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti ir minėto Vaiko gerovės komisijos sprendimo pagrindu priimtą Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą.

III. 13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 145–148).

14. Atsakovo nuomone, nors teismas skundžiamame sprendime ir nustatė, kad V. S. apie Vaiko gerovės komisijos posėdį informuotas anksčiau nei buvo inicijuota vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo jo dukrai A. S. procedūra, tačiau toks procedūrinis pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir todėl sudarančiu pagrindą panaikinti Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą. Atsakovas nurodo, jog toks procedūrinis pažeidimas šios bylos kontekste turėtų būti vertintinas kaip nesukėlęs pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde paaiškina, kad iš Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolo Nr. A16-194/17(2.1.49-KS1) matyti, jog posėdyje nepilnametė A. S. nedalyvavo, tačiau ji vengė dalyvauti Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose ir šią aplinkybę patvirtina tai, kad A. S. nedalyvavo ne tik 2017 m. kovo 9 d. rengtame posėdyje, bet ir kituose Vaiko gerovės komisijos rengiamuose posėdžiuose, kurie vyko 2016 m. gruodžio 8 d. bei 2017 m. vasario 2 d. Tačiau Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijai iš esmės buvo žinoma A. S. nuomonė dėl vidutinės priežiūros priemonės – A. S. nesutiko su minėtos priemonės taikymu, šią savo nuomonę ji papildomai išdėstė raštu 2017 m. balandžio 3 d. Taip pat, V. S. 2017 m. kovo 9 d. Vaiko gerovės komisijos posėdžio metu išreiškė savo nuomonę, jog į socializacijos centrą vežti dukros neketina, atsisako. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi, atsižvelgė į nepilnametės A. S. nuomonę ir taip pat iš esmės atsižvelgė į Priežiūros įstatymo 4 straipsnyje nustatytus vaiko vidutinės priežiūros taikymo principus, be kita ko į vaiko interesų ir gerovės bei individualizavimo principus. Atsakovo teigimu, nors ir Vaiko gerovės komisijos posėdžio metu nepilnametė savo nuomonės neišreiškė, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas sprendimą dėl kreipimosi į teismą, bei teismui leidus, vidutinės priežiūros priemonę pratęsdamas, atsižvelgė į nepilnametės papildomai 2017 m. balandžio 3 d. išdėstytą nuomonę. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog padaryti procedūriniai pažeidimai yra esminiai, kaip kad teigia teismas skundžiamame sprendime.

16. Atsakovas nurodo, kad Vaiko gerovės komisija priėmė sprendimą dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo A. S. dėl to, jog prieš tai paskirta vidutinės priežiūros priemonė nebuvo vykdoma. Vaiko gerovės komisija iš esmės rėmėsi iš anksčiau turimais duomenimis, jog 2016 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2862, V. S. prašymu A. S. pakeistas vidutinę priežiūros priemonę vykdantis asmuo į Vilniaus vaikų socializacijos centrą, tačiau V. S. atsisakė vežti A. S. į minėtą centrą. Taip pat, remiantis Kauno vaikų socializacijos centro „Saulutė“ duomenimis, buvo žinoma, jog A. S. vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu nesilaikė taisyklių, savavališkai pasišalindavo iš socializacijos centro. Taigi, atsakovo nuomone, šių duomenų užteko, kad būtų priimtas objektyvus sprendimas kreiptis į Administracijos direktorių dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo.

17. Atsakovo manymu, teismas klaidingai įvertino visus pateiktus įrodymus ir dėl to pripažino, jog procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti ir minėto Vaiko gerovės komisijos sprendimo pagrindu priimtą Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766. Minėtas įsakymas laikytinas individualiu administraciniu teisės aktu, todėl teismui konstatavus procedūrinius pažeidimus šios bylos kontekste, jie turėtų būti vertinami kaip nesukėlę pareiškėjui jokių neigiamų teisinių pasekmių ir neturėję įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui bei sprendimo pagrįstumui, nes tiek Administracijos direktorius, tiek teismas, leidęs pratęsti vidutinę priežiūros priemonę, atsižvelgė į visą surinktą informaciją apie A. S. ir todėl naikinti ginčijamo įsakymo nėra teisinių pagrindų.

18. Pareiškėjas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kai nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 155–161). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturėjo priimti sprendimo pratęsti priežiūros priemonę nepilnametei vadovaudamasis prielaidomis, nuojautomis, be argumentų ir motyvų išsamios analizės, nepaisydamas įstatymo nustatytos procedūros. Su skundu pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentus (psichologo išvadas, pareiškėjo dukrai teiktus padėkos raštus, duomenis apie ikiteisminius tyrimus dėl pareiškėjo dukters sumušimo Kauno socializacijos centre bei grasinimus jai teisme), įrodančius, kad atsakovo sprendimas iš tiesų buvo priimtas objektyviai neįvertinus pareiškėjo ir jo dukters argumentų bei esamos situacijos.

20. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesilaikė Priežiūros įstatymo 10 straipsnyje nustatytos tvarkos ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo bei jo dukters interesus. Taip pat pažymi, kad neginčijama yra aplinkybė, jog vieninteliame dėl priemonės pratęsimo vykusiame Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijos 2017 m. kovo 9 d. posėdyje nepilnametė A. S. nedalyvavo, tačiau joks kitas posėdis paskirtas nebuvo, nors išklausyti pareiškėjo dukrą buvo įmanoma, ką įrodo vėliau gauti jos paaiškinimai. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo teiginiais, jog A. S. vengė dalyvauti Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose, ir kad Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijai iš esmės buvo žinoma A. S. nuomonė dėl vidutinės priežiūros priemonės, nurodo, kad vaiko nuomonė negali ir neturi būti išklausoma formaliai, yra privaloma išklausyti ir vaiko argumentus, kurių atsakovas girdėti nenorėjo. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde visai nepasisako dėl saugumo nebuvimo pareiškėjo dukrai. Atsakovas visai nesigilino į pareiškėjo ir jos dukros aiškinimų esmę, jog nepilnametė buvo du kartus Kauno vaikų socializacijos centre sumušta ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, A. S. vėliau buvo grasinama, o po atostogų pareiškėjo dukra, baiminamasi grasinimų ir susidorojimo, negrįžo į socializacijos centrą, bei išėjo iš namų.

21. Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą dėl priežiūros priemonės A. S. pratęsimo, 2017 m. balandžio 7 d. nutartyje padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, kurias paneigia byloje esančios psichologės rekomendacijos, šios teismo išvados buvo surašytos chaotiškai: nei Administracija, nei teismas nevertino, kad į Vilniaus vaikų socializacijos centrą taip pat buvo perkelta viena iš merginų, kuri Kauno vaikų socializacijos centre grasino pareiškėjo dukrai susidorojimu (tai reiškia, kad pareiškėjo dukrai pavojus išliko), nevertino ir to, kad pareiškėjo dukrai tame pačiame Kauno vaikų socializacijos centre buvo įteikti padėkos raštai, kas įrodo, jog nepilnametės elgesys pasikeitė. Todėl atsakovo teiginiai, jog nepilnametės A. S. elgesys daro žalą ir kelia pavojų jai pačiai ir aplinkiniams, kadangi nepilnametė nuolat bėga iš namų, vartoja alkoholį, yra įtarimų dėl užsiiminėjimų prostitucija, tėvai yra įtampoje dėl dukters elgesio, buvo nepagrįsti. Nepagrįsta buvo taip pat išvada, kad yra susiformavęs ydingas A. S. elgesys, ji daro žalą savo interesams ir todėl jai yra būtina socialinė bei psichologinė pagalba.

22. Pareiškėjas teigia, kad akivaizdu, jog į nepilnametės nuomonę atsižvelgta nebuvo, ji nebuvo išklausyta, į nepilnametės ir jos tėvo argumentus nebuvo deramai įsigilinta, o Vaiko gerovės komisija iš esmės rėmėsi anksčiau turėtais duomenimis. Tai įrodo, kad apie jokį objektyvumą atsakovas negalvojo, ir nustatytų procedūrų nesilaikė, nes turėjo išankstinę neobjektyvią nuomonę dėl pareiškėjo dukters. Pareiškėjas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus pateiktus įrodymus ir dėl to pripažino, jog procedūriniai pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766.

23. Pareiškėjas analizuodamas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytą teismų praktiką, kuria atsakovas remiasi, pažymi, kad ji neturi ryšio su šia byla.

24. Pareiškėjas pažymi, kad skunde nurodytos aplinkybės, pridėta medžiaga, teismo išsireikalauta medžiaga įrodo, jog atsakovo sprendimas buvo nepagrįstas, neobjektyvus, priimtas iš esmės nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos ir tokiu būdu pareiškėjo bei jo dukters teisės į tinkamą procesą, į saugią aplinką nebuvo užtikrintos. Papildomai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius prašyme teismui faktines aplinkybes nurodė neteisingai, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartyje padarė neteisingas išvadas tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą dėl priežiūros priemonės pratęsimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-776, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo dukrai vidutinė priežiūros priemonė buvo pratęsta padarius esminius procedūrinius pažeidimus, pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-776. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

27. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi davus leidimą (b. l. 78–79), Administracijos direktorius 2016 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 30-875 skyrė nepilnametei A. S. vidutinę priežiūros priemonę – išsiuntė ją į Kauno vaikų socializacijos centrą „Saulutė“ vieneriems metams (Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30-2.862 vidutinę priežiūros priemonę vykdantis asmuo pakeistas į Vilniaus vaikų socializacijos centrą (b. l. 80, 24). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi tenkino Administracijos 2017 m. balandžio 4 d. prašymą pratęsti A. S. vidutinės priežiūros priemonę 6 mėnesiams (b. l. 75–76). Administracijos direktorius 2017 m. balandžio 11 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nusprendė pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą (b. l. 77).

28. Vaiko vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo tvarka reglamentuojama Priežiūros įstatymo 10 straipsnyje (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi šiame Priežiūros įstatymo straipsnyje reglamentuotos procedūros: pareiškėjas apie Vaiko gerovės komisijos posėdį buvo informuotas anksčiau nei buvo inicijuota vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo jo dukrai procedūra, pareiškėjo dukra nedalyvavo Vaiko gerovės komisijos posėdyje 2017 m. kovo 9 d., be to, dalis informacijos apie A. S. buvo gauta jau po minėto Vaiko gerovės komisijos posėdžio.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti procedūriniai pažeidimai buvo esminiai. Nors A. S. nedalyvavo 2017 m. kovo 9 d. vykusiame Vaiko gerovės komisijos posėdyje, pažymėtina, jog pagal Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Vaiko gerovės komisijos posėdyje privalo dalyvauti vaikas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus. Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai vaikas vengia dalyvauti savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos rengiamame posėdyje, vaiko teisių apsaugos skyrius iš anksto išklauso vaiko nuomonę ir informuoja apie ją posėdžio dalyvius. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad į 2017 m. kovo 9 d. vykusį Vaiko gerovės komisijos posėdį buvo kviečiama atvykti pati A. S. ir jos tėvai (b. l. 121). A. S. vengė dalyvauti šiame ir ankstesniuose Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose (b. l. 66, 116, 128). Tačiau Vaiko gerovės komisijai buvo žinoma A. S. nuomonė dėl vidutinės priežiūros priemonės, t. y. kad ji nesutinka su šios priemonės taikymu. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. papildomai patvirtino savo norą gyventi su tėvais 2017 m. balandžio 3 d. rašte, pateiktame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriui (b. l. 119). Be to, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties (b. l. 7–9) matyti, kad teismas, spręsdamas dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo A. S., be kita ko, įvertino aplinkybę, jog A. S. nesutinka su vidutinės priežiūros priemonės termino pratęsimu, nurodo, kad nori gyventi kartu su tėvais.

30. Taip pat ir kiti pirmosios instancijos teismo nustatyti procedūriniai pažeidimai nėra laikytini esminiais, kadangi jie neturėjo įtakos ginčijamo Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-766 teisėtumui ir pagrįstumui. Tai, kad pareiškėjas apie Vaiko priežiūros komisijos posėdį buvo informuotas dar iki vidutinės priežiūros priemonių pratęsimo jo dukrai inicijavimo, bei tai, kad dalis informacijos apie A. S. buvo gauta ir po Vaiko gerovės komisijos posėdžio, nenulėmė jokių konkrečių neigiamų pasekmių. Priešingai – tokiu būdu buvo užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas Vaiko gerovės komisijos posėdyje bei visos ginčo atveju Administracijos direktoriaus įsakymo priėmimui reikalingos informacijos surinkimas.

31. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad priimant ginčijamą įsakymą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 30-766 priimtas įvertinus visas ginčo atveju aktualias aplinkybes, atsižvelgus į pareiškėjo ir jo dukros nuomones. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 30-766 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo pareiškėjo dukrai buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, todėl nepagrįstai panaikino Administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-766, kuriuo nuspręsta pratęsti pareiškėjo nepilnametei dukrai A. S. vidutinę priežiūros priemonę ir išsiųsti ją į Vilniaus miesto socializacijos centrą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neįvertino visų ginčo santykių kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – V. S. skundą atmesti.

33. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjo V. S. naudai, tai nėra jokio pagrindo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė