2013-06-11 Nr. AB-2471-3-61-3-01256-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-799/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01256-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. P. kreipėsi Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas panaikinti 2012 m. sausio 10 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2272.

Skunde nurodė, kad gavęs antstolio I. G. raginimą ir 2012 m. gegužės 2 d. pas jį nuvykęs, buvo informuotas, kad jis vykdo išieškojimą pagal VMI pateiktą vykdomąjį dokumentą, t. y. 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2272. Rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) ir nurodė, kad visi asmenis liečiantys valstybės institucijų sprendimai turi būti įteikti asmeniui, dėl kurio yra priimtas šis sprendimas, nes asmuo turi teisę į gynybą ir gali jį apskųsti. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta, t. y. sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas, o iškart buvo kreiptasi į antstolį dėl priverstinio išieškojimo. Pareiškėjas nesutiko su sprendimu, nes iš jo nėra aišku, už ką priskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir delspinigiai, sprendimas nemotyvuotas ir nesuprantamas, todėl pareiškėjas neturi galimybės surašyti išsamų ir argumentuotą skundą. Pareiškėjas įsitikinęs, kad sumokėjo visus privalomus mokesčius.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 21–22) nurodė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 105 straipsnio nuostatas, pagal kurias mokesčių mokėtojui nesumokėjus deklaruoto mokesčio, mokesčių administratorius po 20 dienų po atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyto termino įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Paaiškino, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal jo pateiktas deklaracijas iš gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. (sumokėjimo terminai 2009 m. gegužės 4 d., 2010 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 2 d.) ir šio mokesčio delspinigių, privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – PSDĮ) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (sumokėjimo terminas 2010 m. sausio 1 d.) ir šių įmokų delspinigių.

Taip pat pareiškėjas turi žemės mokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (sumokėjimo terminai 2009 m. lapkričio 2 d., 2010 m. lapkričio 2 d. ir 2011 m. lapkričio 2 d.) bei šio mokesčio delspinigių nepriemoką. Nurodė, kad mokesčių administratoriui įgijus teisę priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką, ji gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo (šiuo atveju – pareiškėjo) turto.

Pažymi, kad pareiškėjui neįvykdžius mokestinės prievolės mokesčių įstatymų nustatytais terminais, VMI viršininkas 2012 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2272 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuris 2012 m. sausio 18 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-3113 buvo išsiųstas pareiškėjui, adresu: (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. kovo 28 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-14333 antstoliui I. G.. Atsakovas vadovavosi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 587 straipsniu ir pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus sprendimas priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto pagal CPK yra vykdomasis dokumentas.

Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato išieškotojo pareigos pateikti vykdomąjį dokumentą skolininkui, tačiau VMI, skatindama geranorišką mokestinių nepriemokų sumokėjimą, 2012 m. sausio 18 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-3113 informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą ir sudarė jam sąlygas įvykdyti minėtą sprendimą ir tik 2012 m. kovo 28 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-14333 pateikė jį vykdyti antstoliui I. G..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 75–77) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad 2012 m. sausio 10 d. VMI viršininko sprendimu Nr. (23.17-08)-320-2272 nuspręsta išieškoti 3 122,96 Lt mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo M. P. turto (b. l. 23). Nurodytas sprendimas su 2012 m. sausio 18 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-3113 (b. l. 41) išsiųstas pareiškėjui. Rašte paaiškinta, kad nesumokėjus sprendime nurodytos sumos, jis bus perduotas vykdyti antstoliui. 2012 m. sausio 10 d. VMI viršininko sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 su 2012 m. kovo 28 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-14333 (b. l. 42) išsiųstas vykdyti antstoliui I. G., kadangi pareiškėjas nurodytos sumos nesumokėjo.

Iš VMI pateiktų teismui duomenų (b. l. 10–12) buvo matyti, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) išsiųstas 2012 m. sausio 20 d. Remdamasis tuo, kad byloje nėra duomenų apie ginčijamo sprendimo įteikimą, teismas atsižvelgė į pareiškėjo teiginį, jog jis apie ginčijamą sprendimą sužinojo tik 2012 m. gegužės 2 d., ir darė išvadą, kad terminas šiam sprendimui apskųsti nėra praleistas, nes pareiškėjas skundą teismui pateikė 2012 m. gegužės 4 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas M. P. pateikė 2008 m. pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 (b. l. 25–29), kurios 33 langelyje nurodyta mokėtina mokesčio suma (53 Lt) turėjo būti sumokėta iki 2009 m. gegužės 1 d. (b. l. 26). 2009 m. metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM308 (b. l. 30–34) 33 langelyje nurodytas susidaręs skirtumas – nesumokėta mokesčio suma – 1 069 Lt. Deklaracijos 46 langelyje nurodyta mokėtina 471 Lt PSDĮ suma, kuri susidarė nuo M. P. gautų pajamų, nurodytų GPM308S priede. Šios sumos turėjo būti sumokėtos iki 2010 m. gegužės 1 d. (b. l. 31). 2010 m. metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM308 (b. l. 35–40) 33 langelyje nurodyta mokėtina į biudžetą suma – 162 Lt. Ši suma turėjo būti sumokėta iki 2011 m. gegužės 1 d. (b. l. 36). 2008, 2009 ir 2010 m. deklaracijose nurodytų mokėtinų sumų pareiškėjas nustatytais terminais nesumokėjo.

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų išrašo buvo matyti, kad pareiškėjas 2009-2011 m. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypus ar jų dalis (b. l. 54–74 ). Remdamasis Lietuvos Respublikos Žemės mokesčio įstatymo 1, 3, 11 straipsnių nuostatomis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas už 2009-2011 metus iki atitinkamų metų lapkričio 1 dienos turėjo sumokėti žemės mokestį, tačiau kaip matyti iš prievolių ataskaitos pateiktos kartu su ginčijamu sprendimu šios prievolės neįvykdė (b. l. 2, 3).

Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, pritaikydamas 106 straipsnio 1 dalyje numatytus būdus, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio nustatytu terminu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-505/2010). Vienas iš MAĮ 106 straipsnyje nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų – priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pats pateikė atitinkamas deklaracijas, jose nurodė gautų pajamų sumas, deklaracijose aiškiai ir nedviprasmiškai (su minuso ženklais ir papildomais paaiškinimais po atitinkamais langeliais) nurodytos mokėtinos sumos, tačiau laiku nurodytų sumų nesumokėjo, darė išvadą, kad VMI teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Pažymėjo, kad prievolių ataskaitoje nurodytos išieškomos prievolių sumos atitina 2008, 2009, 2010 deklaracijose nurodytas sumas (53+1 069+162 = 1 284 Lt GPM; 471 Lt PSDĮ). Be to pareiškėjas neginčija nurodytų mokėtinų sumų apskaičiavimo, taigi teismas plačiau jų neanalizavo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad, jo manymu, sprendimas nemotyvuotas ir nesuprantamas, todėl jis negali surašyti išsamaus ir argumentuoto skundo, tačiau pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovo atsiliepimas, kuriame išsamiai paaiškinta, kuo remiantis buvo priimtas sprendimas, taigi jis galėjo pasinaudoti ABTĮ 52 straipsnyje nustatyta teise pateikti patikslintą skundą. Tačiau pareiškėjas skundo netikslino, teismo posėdyje nedalyvavo, jokių įrodymų, pagrindžiančių jo skunde dėstomą teiginį, kad yra sumokėjęs visus privalomus mokesčius, nepateikė. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad 2012 m. sausio 10 d. VMI sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 buvo teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas M. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą, o jei teismas manys, kad dėl procesinių pažeidimų bylos negalima išnagrinėti apeliacinėje instancijoje – grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašo priteisti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, taigi teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir dėl to naikintinas. Dėl šios priežasties pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, jau išdėstytus pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Nesutinka, kad ginčijamas 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 yra teisėtas ir pagrįstas bet tvirtina, jog jis yra neinformatyvus ir neatitinka administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų aiškumo, išsamumo ir argumentacijos prasme, todėl mano, kad toks aktas turi būti panaikintas.

Atsakovas VMI atsiliepimu (b. l. 89–90) prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą. Papildomai nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Nurodo, kad pareiškėjas deklaravo privalomas mokėti sumas, taip pat pareiga mokėti mokesčius atsirado mokesčių įstatymų pagrindu, taigi, preziumuojama, kad pareiškėjas žinojo apie turimas mokestines prievoles. VMI sprendimas priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra mokestinių prievolių nevykdymo pasekmė. Sprendime yra nurodytas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas, pridėta prievolių ataskaita, iš kurios matyti, kokios prievolės ir už kokius mokestinius laikotarpius yra susidariusios. Šiuos įrodymus išsamiai ištyrė Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl pareiškėjo teiginys, jog jam nėra aišku, už ką buvo priskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir delspinigiai, yra nepagrįstas.

Pažymi, jog nors pareiškėjas tvirtino, kad ginčijamas 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 jam nebuvo įteiktas ir apie jį sužinojo tik iš antstolio, tačiau tiek sprendimo įteikimas, tiek skundo dėl sprendimo padavimas neturi įtakos sprendimo teisinei galiai ir nestabdo sprendimo vykdymo. Todėl pareiškėjo teiginys, kad sprendimas negalėjo būti pradėtas priverstinai vykdyti, neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2272 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo ir sprendė, jog VMI sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 yra teisėtas ir pagrįstas.

Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2008, 2009 ir 2010 m. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nurodytų mokėtinų sumų nustatytais terminais nesumokėjo. Byloje buvo taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nustatytais terminais nesumokėjo žemės mokesčio už 2009, 2010 ir 2011 metus. Todėl 2012 m. sausio 10 d. VMI viršininko sprendimu Nr. (23.17-08)-320-2272 nuspręsta išieškoti 3 122,96 Lt mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo M. P. turto (b. l. 23). Nurodytas sprendimas su 2012 m. sausio 18 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-3113 (b. l. 41) buvo išsiųstas pareiškėjui. Rašte paaiškinta, kad nesumokėjus sprendime nurodytos sumos, jis bus perduotas vykdyti antstoliui. 2012 m. sausio 10 d. VMI viršininko sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 su 2012 m. kovo 28 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-14333 (b. l. 42) išsiųstas vykdyti antstoliui I. G., kadangi pareiškėjas nurodytos sumos nesumokėjo.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvais ir išvadomis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ginčijamas VMI sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 jam nebuvo įteiktas, o iš karto buvo kreiptasi dėl priverstinio išieškojimo į antstolį. Tačiau remiantis byloje esančiais duomenimis (b. l. 10-12), 2012 m. sausio 20 d. pareiškėjui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) kartu su 2012 m. sausio 18 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-3113 buvo išsiųstas VMI sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272. Be to šiame rašte nurodyta, jog nesumokėjus sprendime nurodytos sumos nedelsiant, sprendimas bus perduotas vykdyti antstoliui. Tik 2012 m. kovo 28 d. VMI kreipėsi į antstolį I. G. dėl sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2272 vykdymo (b. l. 42). Taigi, atsakovas į antstolį kreipėsi tik po daugiau nei 2 mėnesių nuo ginčijamo sprendimo išsiuntimo pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių nurodytus atsakovo veiksmus. Todėl teisėjų kolegija pagrįstai vadovaujasi byloje esančiais, atsakovo pateiktais dokumentais, t. y. 2012 m. sausio 18 d. raštu pareiškėjui bei 2012 m. kovo 28 d. raštu antstoliui. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog VMI iš karto kreipėsi į antstolį, prieš tai neinformavusi pareiškėjo.

Taip pat nepagrįstas pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog iš ginčijamo VMI sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2272 pareiškėjui nebuvo aišku, už ką priskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir delspinigiai. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas nėra labai detalus, tačiau pabrėžia, jog prie jo buvo pridėta prievolių ataskaita (b. l. 3). Šioje prievolių ataskaitoje nurodyti išieškomų prievolių tipai, sumos bei mokestiniai laikotarpiai. Be to, kaip ir buvo pažymėjęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pats pateikė atitinkamas metines pajamų mokesčio deklaracijas, jose aiškiai nurodė mokėtinas sumas, o prievolių ataskaitoje nurodytos išieškomos prievolių sumos tiksliai atitinka pareiškėjo pateiktose deklaracijose nurodytas sumas. Taigi, darytina išvada, jog nurodyti mokėtini mokesčiai buvo pakankamai aiškūs. Kitas prievolių ataskaitoje nurodytas išieškomas mokestis – žemės mokestis, kuris buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į Žemės mokesčio įstatymo 1-3 straipsnių nuostatas. Remiantis tuo, kad M. P. buvo žemės sklypų savininkas bei vadovaujantis ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos (nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsniu, pareiškėjas kasmet turėjo sumokėti 1,5 procento žemės kainos tarifo žemės mokestį. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad nėra aišku, už ką buvo priskaičiuotos mokestinės nepriemokos. Remiantis tuo, pareiškėjas be pagrindo tvirtino, jog sprendimas jam buvo nesuprantamas ir dėl to jis negalėjo surašyti tinkamo ir argumentuoto skundo.

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tvirtino, kad yra sumokėjęs visus privalomus mokesčius, tačiau jis nepateikė jokių tai įrodančių dokumentų. Mokestinė nepriemoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į paties pareiškėjo pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas bei mokesčių administratoriaus suformuotas žemės mokesčio deklaracijas. Tačiau pareiškėjas niekaip neįrodė tokios mokestinės nepriemokos nepagrįstumo. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi atsakovo pateiktais nenuginčytais duomenimis, remiantis kuriais teigtina, jog pareiškėjas nesumokėjo nurodytų mokesčių nustatytais terminais ir dėl to VMI turėjo pagrindą surašyti sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2272. Atsižvelgiant į tai, teigtina, jog vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, VMI turėjo pagrindą priverstinai išieškoti M. P. mokestinę nepriemoką. Todėl ginčijamas VMI sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2272 buvo teisėtas ir pagrįstas.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas skundžia administracinį aktą, kuriuo yra konstatuojamas būtinumas vykdyti pareiškėjui pagal viešosios teisės normas mokesčių deklaracijų pagrindu atsiradusias prievoles, t.y. mokestines prievoles. Viena iš įstatyme nustatytų mokestinių prievolių įvykdymo priemonių ir yra sprendimo dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto priėmimas. Todėl mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų mokestinių prievolių vykdymo neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės. Mokesčių mokėtojas nenurodė ir byloje nenustatyta, kad būtų buvę atlikti veiksmai pažeidžiantys mokesčio mokėtojo teises.

Mokestinės prievolės pareiškėjui atsirado pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą jam pačiam deklaravus gyventojo pajamų mokestį. Be to, mokestinės prievolės pareiškėjui atsirado pagal Žemės mokesčio įstatymą mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka (Žemės mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas Nr. 603, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. VA-55 „Dėl Žemės mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“) suformavus ir išsiuntus mokesčių mokėtojui žemės mokesčio, kuris administruojamas MAĮ tvarka, deklaracijas.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja.

MAĮ 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas, bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis, kaip minėtas dėl žemės mokesčio, kur mokesčių mokėtojui atsiunčiamos suformuotos deklaracijos), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo, vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės. Be to, MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina įrodinėjimo mokesčių teisėje leistinumo taisykles, t.y. įtvirtina, kad mokestis gali būti deklaruojamas tik nustatytos formos dokumentuose ir kartu nustato prezumpciją, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

Apeliantas nenurodo ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus būtų buvęs kilęs ginčas dėl mokesčio mokėtojo deklaruoto mokesčio ar dėl mokesčio mokėtojui pateiktų suformuotų žemės mokesčio deklaracijų, dėl minėtų deklaracijų tikslinimo ar kitokie ginčai, kuriais būtų ginčijami deklaruoti ir nustatytais terminai nesumokėti mokesčiai. Dėl nurodytų motyvų, mokesčių administratorius nustatęs, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo deklaruoto mokesčio mokesčių įstatyme nustatytais terminais, remdamasis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 105 straipsnio 2 dalimi, įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčio mokėtojo mokestinę nepriemoką po 20 dienų po mokesčių įstatyme nustatyto mokesčio sumokėjimo terminų pabaigos. Mokesčių administratorius panaudojo vieną iš MAĮ 106 straipsnyje nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų – priėmė sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, kuris yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Apibendrinant konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius