2025-02-05 Nr. AB-2149-3-62-3-01009-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-234-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01009-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LT Advert“ patikslintą skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LT Advert“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (33.200.Mr) R-789 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti pagal 2023 m. kovo 1 d. paraišką Nr. 29-29-548 (toliau – ir Paraiška). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Tam, kad galėtų būti skleidžiama išorinė reklama, ūkio subjektas privalo gauti leidimą išorinei reklamai įrengti, išduodamą savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomosios institucijos (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 str. 7 d.). Administracija savo interneto svetainėje 2022 m. birželio 14 d. paskelbė viešą konkursą dėl rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą dydžio nustatymo. Konkursas apėmė ir vietas, kuriose galiojančių leidimų pagrindu buvo įrengti pareiškėjo reklamos įrenginiai. Konkurso pabaiga buvo numatyta 2022 m. liepos 15 d. Pareiškėjo ankstesnis leidimas galiojo iki 2022 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas ketino dalyvauti konkurse, kadangi jį buvo numatoma baigti dar iki pareiškėjo leidimo galiojimo termino pabaigos. Atsakovas savo interneto svetainėje 2022 m. liepos 8 d. pranešė, kad konkursas yra sustabdytas teismo sprendimu. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-114-516/2023 atsakovo paskelbto konkurso sąlygos buvo pripažintos neteisėtomis ir konkursas buvo nutrauktas.

2.2. Baigiantis ankstesnio leidimo galiojimui, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su paraiška išduoti naują leidimą išorinei reklamai įrengti konkurso vietoje. Atsakovas 2022 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (33.200.E) R-2018 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“ (toliau – ir 2022 m. liepos 26 d. sprendimas) leidimo neišdavė ir atmetė pareiškėjo paraišką, motyvuojant paskelbtu viešu konkursu, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. T-6 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. T-45 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimas) 2.1 punktu. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo 2022 m. liepos 26 d. sprendimu, kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą. Teismas 2023 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-231-780/2023 panaikino atsakovo 2022 m. liepos 26 d. sprendimą.

2.3. Išnykus kliūtims, dėl kurių buvo anksčiau atsisakyta išduoti leidimą, pareiškėjas kreipėsi su Paraiška išduoti leidimą reklamos įrenginiui, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sankryža), laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2023 m. birželio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Atsakovas Sprendimu neišdavė pareiškėjui leidimo įrengti išorinę reklamą, motyvuodamas vietinės rinkliavos sumokėjimo pagal savivaldybės tarybos nustatytą viešojo konkurso organizavimo tvarka. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas turės galimybę dalyvauti viešajame konkurse teisės aktų nustatyta tvarka, kai jis bus paskelbtas. Atsakovas Sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas neišardė reklamos įrenginio pasibaigus ankstesnio leidimo galiojimo terminui, todėl leidimas nebus išduodamas pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali kilti teisė).

2.4. Atsakovas Sprendimą grindė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktu, tačiau Paraišką faktiškai atmetė dėl visiškai kitų pagrindų (priežasčių), t. y. dėl to, kad nėra paskelbtas viešasis konkursas dėl vietinės rinkliavos nustatymo. Šis atsakovo argumentas iš esmės yra susijęs ne su Reklamos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, o su Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatais, patvirtintais Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. T-45 (toliau – ir Nuostatai), kurie reguliuoja vietinės rinkliavos dydį ir jo nustatymo tvarką, bet ne leidimų įrengti išorinę reklamą tvarką. Atsakovas, priimdamas Sprendimą ir neišduodamas leidimo pareiškėjui dėl to, kad tokie leidimai gali būti suteikti tik viešojo konkurso būdu, kitiems išorinės reklamos paslaugų veiklą vykdantiems subjektams leidimus išdavė, nors jokie viešieji konkursai dėl jų nebuvo įvykę. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Sprendimą priėmė ne tik pažeisdamas Reklamos įstatymo 12 straipsnį ir Tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimo 2.1 punktą, tačiau taip pat pažeisdamas pamatinius įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo ir skaidrumo principus bei sudarydamas skirtingas konkurencines sąlygas ir pažeisdamas sąžiningos konkurencijos laisvę (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 4, 6, 8, 9, 11 p., Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.). Atsakovas piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir nuolat priima pareiškėjui nepalankius sprendimus, kurie prieštarauja Reklamos įstatymui ir teisės aktams, tuos pačius teisės aktus skirtingai taiko kitiems subjektams, todėl Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas išduoti leidimą.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai nustačius visus teisinę reikšmę turinčius faktus, todėl jis neprieštarauja Reklamos įstatymo nuostatoms ir nėra jokio teisinio pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas prašo išduoti leidimą išorinei reklamai, kuri yra ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų, įrengti, o pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 12 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 12 straipsnio 2 dalį, asmuo, siekiantis įrengti išorinę reklamą, privalo sumokėti vietinę rinkliavą pagal savivaldybės tarybos nustatytą leidimų išdavimo viešo konkurso organizavimo tvarką, todėl, vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktu, leidimas neišduodamas.

3.2. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. A-1421 „Dėl reklaminių įrenginių įrengimo vietų, kurioms vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą dydis nustatomas viešo konkurso tvarka, sąrašų patvirtinimo“ patvirtino Didelių ir labai didelių reklaminių įrenginių įrengimo vietų, kurioms vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą dydis nustatomas viešo konkurso būdu, sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Kadangi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nurodytų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670, (toliau – ir Taisyklės) nuostatuose numatytos vietinės rinkliavos nepateikimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintų vietinės rinkliavos nuostatų nustatytą tvarką reiškia, kad nėra visų būtinų teisinių prielaidų leidimui išduoti, Administracijos atsisakymas leidimą išduoti šiuo pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas, nes Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktas neleidžia išduoti leidimo, jeigu numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB „LT Advert“ skundą, panaikino Administracijos Sprendimą, įpareigojo atsakovą per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui leidimą išorinei reklamai įrengti pagal Paraišką. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 910,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Pareiškėjui 2022 m. balandžio 8 d. išduotas leidimas Nr. 29-24-692 (toliau – ir 2022 m. balandžio 8 d. leidimas) reklamos įrenginiui įrengti (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d.

5.2. Administracija 2022 m. birželio 14 d. paskelbė viešąjį konkursą dėl rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą dydžio nustatymo vietose, kuriose jau buvo pareiškėjo reklaminiai įrenginiai, įrengti galiojančio 2022 m. balandžio 8 d. leidimo pagrindu. Konkurso dėl rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą dydžio nustatymo sąlygos Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-114-516/2003 buvo pripažintos neteisėtomis ir konkursas nutrauktas.

5.3. Pareiškėjas dar iki galiojančio 2022 m. balandžio 8 d. leidimo pabaigos (2022 m. rugsėjo 1 d.) 2022 m. liepos 11 d. kreipėsi į atsakovą su paraiška, prašydamas išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti Sankryžoje, laikotarpiui nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Atsakovas 2022 m. liepos 26 d. sprendimu neišdavė leidimo, motyvuodamas tuo, kad dėl teisės įrengti išorinę reklamą pareiškėjo nurodytoje vietoje yra paskelbtas viešasis konkursas, todėl leidimas nebus išduotas. Regionų apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-231-780/2023 panaikino atsakovo 2022 m. liepos 26 d. sprendimą (teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs).

5.4. Pareiškėjas dar kartą 2023 m. kovo 1 d. kreipėsi į atsakovą su paraiška Nr. 29-29-548, prašydamas išduoti leidimą reklamos įrenginiui Sankryžoje, laikotarpiui nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2023 m. birželio 1 d. Atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti leidimą.

6. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo, Taisyklių normomis ir priėjo prie išvados, kad leidimas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktą neišduodamas, jeigu išorinės reklamos įrenginys bei jo įrengimas neatitinka reklamos objektams keliamų materialinio pobūdžio reikalavimų, apibrėžtų Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalyse ir Taisyklių II skyriaus 4–10 punktuose.

7. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas nustatė, kad jame nurodyta leidimo neišdavimo priežastis – nenustatytas vietinės rinkliavos už leidimą įrengti išorinę reklamą dydis, nesusijusi su išorinės reklamos įrengimo reikalavimais, numatytais Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalyse, o Rinkliavų įstatymas ir Nuostatai nereglamentuoja išorinės reklamos įrengimo reikalavimų, todėl rinkliavos dydžio nustatymas nepatenka į Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkto turinį, draudžiantį išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, jeigu išorinės reklamos įrenginys bei jo įrengimas neatitinka reklamos objektams keliamų reikalavimų. Teismas vertino, jog Sprendime nurodyta leidimo neišdavimo priežastis ir teisės normos yra nesusijusios su Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkte numatytu draudimu išduoti leidimą, todėl Sprendimo teisinė motyvacija ir jame nurodyti teisiniai pagrindai yra nepagrįsti.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalis įpareigoja savivaldybės vykdomąją instituciją, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, leidimus išduoti, ar apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėti, leidimų galiojimą panaikinti vadovaujantis Reklamos įstatymu bei Taisyklėmis ir pažymėjo, kad Sprendime nurodyta leidimo neišdavimo priežastis ir teisės aktai, susiję su konkurso dėl vietinės rinkliavos dydžio nustatymo už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą organizavimo tvarka, negali būti teisiniu pagrindu atsisakyti išduoti leidimą. Kadangi Sprendimas nemotyvuotas, teismas sprendė, jog jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.

9. Teismas nustatė, jog Reklamos įstatyme ir Taisyklėse numatyta teisė subjektui, norinčiam gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, pateikti paraišką dėl leidimo išdavimo leidimą išduodančiai institucijai (Reklamos įstatymo 12 str. 9 d., Taisyklių 21.1 p.), tačiau Reklamos įstatymas nenumato jokių teisinių pagrindų dėl leidimo išdavimo išorinės reklamos įrengimui skelbti viešąjį konkursą. Teismas vertino, jog atsakovas Sprendimą motyvuodamas tuo, jog pareiškėjui leidimas išorinei reklamai įrengti gali būti išduotas tik paskelbto viešojo konkurso dėl rinkliavos nustatymo tvarka, nepagrįstai išplėtė leidimų neišdavimo atvejus, numatytus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje.

10. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalimi ir nustatė, jog atsakovas nevertino, jog pareiškėjas yra leidimą turėjęs reklaminės veiklos subjektas ir pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalį turėjo teisę pateikti paraišką išduoti leidimą ne atsakovo nurodyto konkurso dėl rinkliavos nustatymo viešojo konkurso tvarka. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai pažeidė reklaminės veiklos subjekto – pareiškėjo – teisę pateikti paraišką dėl leidimo išdavimo bei jį gauti. Tokia pareiškėjo teisė galėjo būti ribojama tik Reklamos įstatyme numatytais pagrindais. Teismas panaikino Sprendimą kaip prieštaraujantį Reklamos įstatymo 11 straipsniui, 12 straipsnio 12 dalies 2 punktui ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.

11. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus, teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įrengti išorinę reklamą, Sprendime nurodęs atsisakymo priežastis, kurias teismas pripažino neteisėtomis, todėl atsakovo atsisakymas išduoti leidimą negali būti vertinamas kaip neveikimas. Teismas nurodė, jog nagrinėjamojoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą įrengti išorinę reklamą ant to paties reklaminio įrenginio yra ne vienkartinio pobūdžio (atsakovo 2022 m. liepos 26 d. sprendimu taip pat neišduotas leidimas, motyvuojant tuo, kad dėl teisės įrengti išorinę reklamą pareiškėjo nurodytoje vietoje yra paskelbtas viešasis konkursas), todėl atsakovas nepagrįstai atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą reklamos įrenginiui dėl to, jog pareiškėjo nurodytoje vietoje nenustatytas vietinės rinkliavos už leidimą įrengti išorine reklamą dydis, piktnaudžiavo teise nepagrįstai ribodamas pareiškėjo, reklaminės veiklos subjekto, teisę tęsti ir plėtoti reklaminę veiklą ant to paties reklaminio įrenginio (Reklamos įstatymo 12 str. 11 d.). Tokie neteisėti atsakovo veiksmai prieštarauja Reklamos įstatymo tikslams, vienas iš kurių – sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti (Reklamos įstatymo 1 str. 1 d.).

12. Kadangi pareiškėjas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalimi, ketino tęsti reklaminę veiklą toje pačioje vietoje Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje numatytais terminais, pateikė Paraišką dėl leidimo išdavimo pasibaigus ankstesnio leidimo galiojimo terminui (2022 m. balandžio 8 d. leidimas galiojo nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d.), teismas vertino, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje numatyto 20 dienų termino praleidimas nelaikytinas pažeidimu, sudarančiu savarankišką pagrindą neišduoti leidimo Reklamos įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje numatytas 20 dienų terminas yra sąlyginis, taikomas tik tiems dokumentams, kurių reklaminės veiklos subjektas nėra anksčiau pateikęs, pareiškėjui 2022 m. balandžio 8 d. leidimas reklamos įrenginiui įrengti Sankryžoje buvo išduotas įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, pareiškėjo Paraiškos dokumentų turinys iš esmės nepasikeitė (pareiškėjas kreipėsi dėl reklamos įrenginio įrengimo toje pačioje vietoje – Sankryžoje, kurio prašymo pateikimo metu nebuvo išardęs). Teismas taip pat pažymėjo, jog laikotarpis, kuriam pareiškėjas prašo išduoti leidimą (nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2023 m. birželio 1 d.) nagrinėjamo ginčo teisme momentu yra praėjęs, tačiau ginčo laikotarpiu leidimas reklamos įrenginiui Sankryžoje nebuvo išduotas jokiam kitam reklaminės veiklos subjektui.

13. Teismas vadovavosi Tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimo 2.1 punktu dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą dydžio. Kadangi atsakovas, piktnaudžiaudamas savo teise, Sprendimu, prieštaraujančiu Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatytiems pagrindams, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą įrengti reklamą toje pačioje vietoje, todėl pareiškėjas negalėjo laiku realizuoti pagrįstų lūkesčių ir teisės, numatytos Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje, tęsti reklaminę veiklą, kaip reklaminės veiklos subjektas, turintis 2022 m. balandžio 8 d. išduotą leidimą reklamos įrenginiui toje pačioje vietoje, teismas nusprendė, jog panaikinus Sprendimą nėra jokių teisinių ir faktinių kliūčių atsisakyti tenkinti pareiškėjo išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą išduoti leidimą pareiškėjui pagal Paraišką. Siekdamas išvengti pakartotinio pareiškėjo teisių pažeidimo ir galutinai išspęsti kilusį teisinį ginčą, teismas atsakovą įpareigojo per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui leidimą išorinei reklamai įrengti ant to paties reklaminio įrenginio Sankryžoje pagal Paraišką ginčo laikotarpiui. Priešingu atveju, teismui atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo išduoti leidimą, teisminės gynybos besikreipiančio pareiškėjo pažeistos teises ir interesai nebūtų tinkamai apginti.

14. Teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą, priteisė jam iš atsakovo 1 910,10 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.

III. 15. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

16.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktą. Aptarus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4–5, 7 dalis, Taisyklių 34 punktą, pažymėta, jog nors Reklamos įstatymas niekaip nedetalizuoja už leidimo išdavimą imamos vietinės rinkliavos procedūrų, tačiau sistemiškai analizuojant įvardintų teisės aktų nuostatas akivaizdu, kad vietinė rinkliava už leidimo savivaldybės teritorijoje išdavimą yra visos leidimo gavimo procedūros dalis, t. y. vienas iš reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktas turėtų būti aiškinamas kartu su Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi. Teismas nusprendęs, kad pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktą leidimas neišduodamas, jeigu išorinės reklamos įrenginys bei jo įrengimas neatitinka reklamos objektams keliamų tik materialinio pobūdžio reikalavimų, apibrėžtų Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalyse ir Taisyklių 4–10 punktuose, susiaurino Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkto aiškinimą. Toks susiaurinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

16.2. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje pakankamai aiškiai nurodyta, kad savivaldybės tarybos gali nuspręsti išduoti leidimus skelbdamos viešąjį konkursą. Sprendime pažymėta, jog Tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pakeisti Nuostatai ir nustatyta vietinės rinkliavos dydžio nustatymo viešojo konkurso būdu tvarka. Aptarus Nuostatų 7 punktą, pažymėta, kad vieta, kurioje pareiškėjas prašė išduoti leidimą, yra įtraukta į Sąrašą. Kadangi Taisyklėse numatytos vietinės rinkliavos nepateikimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintų vietinės rinkliavos nuostatų nustatytą tvarką reiškia, kad nėra visų būtinų teisinių prielaidų leidimui išduoti, Administracijos atsisakymas leidimą išduoti šiuo pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas, nes Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktas neleidžia išduoti leidimo, jeigu numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų. Teismas, nurodydamas, kad Reklamos įstatymas nenumato jokių teisinių pagrindų dėl leidimo išdavimo skelbti viešąjį konkursą, nepagrįstai paneigė Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi savivaldybės tarybai suteiktą diskrecijos teisę leidimus savivaldybės teritorijoje išduoti organizuojant viešąjį konkursą.

16.3. Teismas ignoravo Administracijos argumentus, jog vieta, kurioje pareiškėjas prašė išduoti leidimą yra ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio objekto (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 4 p.).

16.4. Teismas sprendimu įtvirtino neteisėtą pareiškėjo elgesio modelį – pripažino jam teisę tęsti veiklą ir eksploatuoti reklamos įrenginį, kuris dar prieš 5 mėnesius, t. y. po 2022 m. balandžio 8 d. leidimo galiojimo termino pabaigos, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies 1 punktą privalėjo būti išardytas, reklama privalėjo būti nukabinta, o aplinka sutvarkyta. Pareiškėjas neįvykdė šios pareigos, nors 2022 m. balandžio 8 d. leidime nebuvo nustatyta papildomų išlygų, kad asmeniui, kuriam išduotas leidimas, gali būti sudarytos išskirtinės sąlygos pasibaigus leidimo galiojimo terminui pratęsti šio leidimo galiojimą, kad būtų tęsiama veikla. Teismas sprendimu negalėjo panaikinti pareiškėjo pareigos pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies 1 punktą, suteikdamas jam teisę be viešojo konkurso skleisti išorinę reklamą ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio objekto.

16.5. Pareiškėjas siekia eksploatuoti reklamos įrenginį bandant apeiti viešojo konkurso taisykles ir de fakto naudotis išorinės reklamos vieta dėl jos nekonkuruojant su kitais ūkio subjektais viešajame konkurse. Kad leidimas gali būti išduodamas anksčiau išduoto leidimo pagrindu, niekaip nereiškia ankstesnio leidimo galiojimo pratęsimo. Pagal galiojantį reguliavimą, pasibaigus išduoto leidimo galiojimui, išduodamas naujas leidimas. Aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi su Paraiška dėl tos pačios vietos, kurioje anksčiau, t. y. iki 2022 m. rugsėjo 1 d., buvo išduotas leidimas, savaime nelemia Administracijai pareigos išduoti naują leidimą. Aptarus Reklamos 12 straipsnio 11, 15 dalis, Taisyklių 31 punktą pažymėta, kad net ir tuo atveju, kai teikiant paraišką, nereikia pakartotinai teikti dokumentų, jei nepasikeitė aplinkybės, buvusios ankstesnio leidimo išdavimo metu, pateikta paraiška nagrinėjama iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas dėl naujo leidimo kreipėsi ne Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka, t. y. nesilaikant imperatyviai nustatyto termino pateikti prašymą likus ne mažiau kaip 20 darbo dienų iki leidimo galiojimo termino pabaigos. Ši Reklamos įstatymo norma nukreipta į asmens subjektinę teisę, o ne į leidimą išduodančios institucijos pareigą. Byloje nėra ginčo, kad Administracijos Sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo Paraišką, o ankstesnis leidimas galiojo iki 2022 m. rugsėjo 1 d. Todėl teismo išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju Administracija, priimdama Sprendimą, nepagrįstai pažeidė reklaminės veiklos subjekto – pareiškėjo teisę pateikti paraišką dėl leidimo išdavimo bei jį gauti ne viešojo konkurso tvarka yra Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalies taikymo klaida.

16.6. Nagrinėjamos bylos dalykas – Administracijos Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Administracijos 2022 m. liepos 26 d. sprendimo teisėtumo klausimas yra kitos administracinės bylos dalykas. Todėl teismas neturėjo jokio pagrindo remtis kita administracine byla Nr. eI3-231-780/2023, kurioje teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, ypač atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje Nr. eI3-231-780/2023 buvo nagrinėjamos visiškai skirtingos faktinės aplinkybės.

16.7. Teismas, įpareigodamas atsakovą per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui leidimą išorinei reklamai įrengti pagal Paraišką, pažeidė valdžių padalinimo principą įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją išduoti pareiškėjui leidimą pagal Paraišką, nes leidimo išdavimas ne teismo, o leidimą išduodančios institucijos kompetencija (Reklamos įstatymo 12 str. 7 d.). Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalį leidimas išduodamas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų leidimui išduoti gavimo. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu teismas sutrumpino prašymo nagrinėjimo terminą nuo 20 darbo dienų iki 5 darbo dienų, kai pagal Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282, (toliau – ir Aprašas) 11 punktą Administracijai suteiktas 10 darbo dienų terminas patikrinti ir suderinti išorinės reklamos įrengimo projektą, kuris yra vienas iš privalomų dokumentų, kuriuos būtina pateikti siekiant gauti leidimą (Taisyklių 21.3 p., Aprašo 5.3 p.). Teismas šiuo aspektu paneigė Kauno miesto savivaldybės teises į nuosavybę (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad reikalavimai (gauti savininko (valdytojo) sutikimą ir leidimą įrengti išorinę reklamą) yra savarankiški, t. y. savivaldybės sutikimas įrengti (statyti) reklaminį įrenginį ant jos nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų, nėra tapatus leidimo įrengti išorinę reklamą gavimui (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1000-968/2022). Nagrinėjamam ginčui nėra aktualu, kad Administracijos atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą ant to paties reklaminio įrenginio yra ne vienkartinio pobūdžio. Išdėstyti argumentai įrodo, kad pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo įrengti išorinę reklamą ginčo vietoje kitokia tvarka nei ją nustato teisės aktai.

17. Pareiškėjas UAB „LT Advert“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja ginčo faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą, pagrindinius skundo, teikto teismui, argumentus, sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais ir papildomai akcentuoja, kad:

17.1. Vietinės rinkliavos klausimai, kuriais atsakovas faktiškai rėmėsi priimdamas Sprendimą, nepatenka į Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkto taikymo apimtį. Atsakovas neteisėtai išplėtė minėtos teisės normos taikymo apimtį ir baigtinį įstatyme nustatytų atsisakymo išduoti leidimą pagrindų sąrašą. Nuostatai nereguliuoja leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos bei neišdavimo pagrindų. Vienintelis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 3 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą pagrindas yra tiesiogiai susijęs su vietine rinkliava, tačiau atsakovas šia teisės norma negrindė Sprendimo, neteigė, kad nagrinėjamu atveju būtų būtina iš anksto sumokėti vietinę rinkliavą, tačiau pareiškėjas to būtų nepadaręs. Esminis Sprendimo motyvas – kad į konkursuotinų vietų Sąrašą įtrauktoms vietoms taikytinas vietinės rinkliavos dydis gali būti nustatomas išimtinai viešojo konkurso būdu – aiškiai prieštarauja Tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimo 2.1 punktui.

17.2. Aptarus atsakovo poziciją, dėstytą administracinėje byloje Nr. eI3-231-780/2023, 2023 m. vasario 14 d. vykusio teismo posėdžio minėtoje byloje garso įrašą, pažymėta, kad atsakovo pozicija patvirtina, kad Administracija išduoda leidimus išorinei reklamai įrengti vietose, kurios yra įtrauktos į konkursuotinų vietų Sąrašą, jeigu viešojo konkurso procedūros dėl atitinkamos vietos suteikimo dar nėra paskelbtos. Skundžiamas Sprendimas tiesiogiai prieštarauja Tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimo 2.1 punktui, aptartai Administracijos pozicijai bei atsakovo praktikai taikant Nuostatus.

17.3. Apeliaciniame skunde atsakovas išdėstė naują motyvą apie tai, kad dėl leidimo pareiškėjas neva turėjo kreiptis į atsakovą likus bent 20 darbo dienų terminui iki ankstesnio leidimo galiojimo pabaigos. Šiuo argumentu atsakovas nesirėmė Sprendime, atsiliepime į pareiškėjo skundą, o viešojo administravimo subjekto priimto administracinio sprendimo motyvų papildymas bylos nagrinėjimo metu, ypač apeliacine tvarka, nėra leistinas ir negali pakeisti Sprendimo teisėtumo kvalifikacijos. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalies norma nustatyta išorinės reklamos paslaugų teikėjų naudai, šis reguliavimas aktualus tiek, kiek tai susiję kartu su paraiška pateikiamų papildomų dokumentų ar duomenų kiekiu. Tuo atveju, jeigu paraiška teikiama nesilaikant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nurodyto termino, paraišką teikiančiam subjektui yra keliami įprasti (o ne supaprastinti) kartu su paraiška pateikiamos dokumentacijos reikalavimai (Reklamos įstatymo 12 str. 9 d.). Paraiškos nagrinėjimo metu atsakovas nenurodė ir neteigė, kad Paraiška neatitinka kokių nors teisės aktų keliamų reikalavimų dėl dokumentacijos turinio.

17.4. Argumentas, kad pareiškėjas neva neturi atsakovo (kaip žemės savininko) sutikimo dėl išorinės reklamos įrenginio įrengimo ginčo vietoje, taip pat yra naujas. Tačiau ginčo vietą atsakovas yra įtraukęs į Sąrašą vietų, kurias ketina suteikti būtent išorinės reklamos įrenginiams įrengti.

17.5. Pareiškėjas niekada nesiekė apeiti viešojo konkurso procedūrų ar kitaip apriboti atsakovo įgaliojimų išorinės reklamos leidimų išdavimo srityje. Pareiškėjas siekė tik to, kas įtvirtinta teisės aktuose (Tarybos 2022 m. vasario 1 d. sprendimo 2.1 p.), t. y. iki naujo viešojo konkurso paskelbimo gauti leidimą išorinei reklamai įrengti į konkursuotinų vietų Sąrašą įtrauktoje vietoje 3 mėn. terminui.

17.6. Egzistuoja teismų praktika, kuomet dėl atitinkamų priežasčių, klausimas viešojo administravimo subjektui nebėra grąžinamas nagrinėti iš naujo, o teismas įpareigoja viešojo administravimo subjektą atlikti konkretų veiksmą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-688-525/2019; 2020 m. sausio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1653-502/2019). Sprendimas pagrįstai buvo įvertintas kaip atsakovo piktnaudžiavimo jam suteiktais įgaliojimais rezultatas, nes atsakovas, be kita ko, neįvardijo jokių Paraiškos trūkumų. Teismo sprendimas dėl įpareigojimo išduoti leidimą pagal Paraišką jokių teisinių padarinių į ateitį nesukuria ir jokių atsakovo teisių jokia apimtimi neapriboja, tokiu būdu tik galutinai išspręstas ginčas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (33.200.Mr) R-789 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui UAB „LT Advert“ leidimą įrengti išorinę reklamą (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2023 m. birželio 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

19. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad atsakovo Sprendimo motyvacija nesusijusi su išorinės reklamos įrengimo reikalavimais, įtvirtintais Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkte, todėl Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų pagrįsti administracinį sprendimą objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Pirmosios instancijos teismas taip pat įpareigojo atsakovą per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui leidimą išorinei reklamai įrengti ant to paties reklaminio įrenginio Sankryžoje pagal Paraišką ginčo laikotarpiui.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkto nuostatas, ignoravo atsakovo argumentus, susijusius su tuo, kad pareiškėjas prašė išduoti leidimą ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio objekto, pažeidė valdžių padalinimo principą ir įteisino neteisėtą pareiškėjo elgesio modelį – pripažino jam teisę tęsti veiklą pasibaigus 2022 m. balandžio 8 d. leidimo galiojimo terminui.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. kovo 1 d. kreipėsi į atsakovą su Paraiška, prašydamas išduoti leidimą reklamos įrenginiui Sankryžoje ginčo laikotarpiui. Atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti leidimą, motyvuodamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktu.

23. Reklamos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2023 m rugpjūčio 1 d.) 12 straipsnio 12 dalyje įtvirtinti leidimo neišdavimo pagrindai. Leidimas neišduodamas, jeigu: 1) pateikiami ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą pašalinti šiuos trūkumus; 2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų; 3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą turi būti sumokėta prieš išduodant leidimą.

24. Draudžiama įrengti išorinę reklamą: keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose. Išorinę reklamą įrengti taip pat draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams. Draudžiama naudoti išorinę reklamą, imituojančią kelio ženklus ir (ar) naudojančią kelio ženklų simboliką (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 1 p.); ant skulptūrų, paminklų ir medžių (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.); gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, jeigu išorinė reklama nesusijusi su draustiniuose ar valstybiniuose parkuose saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis). Šis draudimas netaikomas įrengiant išorinę reklamą draustiniuose ir valstybiniuose parkuose esančių miestų ir miestelių teritorijose (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.); neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 4 p.); neturint leidimo įrengti išorinę reklamą (toliau – leidimas), išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p.). Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje išvardinti atvejai kuomet leidimas nereikalingas. Įrengti išorinę reklamą kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose ir apsaugos zonose leidžiama tik Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatytais atvejais gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą, saugomose teritorijose – gavus saugomų teritorijų direkcijos arba Aplinkos apsaugos departamento, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomų teritorijų direkcijos, sutikimą (Reklamos įstatymo 12 str. 3 d.).

25. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymu išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija. Išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, o tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, – ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais (Reklamos įstatymo 12 str. 5 d.).

26. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. Leidimą išduodanti institucija patvirtina tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektus ir šios išorinės reklamos įrengimo reikalavimus.

27. Taisyklių II skyrius taip pat reguliuoja išorinės reklamos įrengimo bendruosius reikalavimus. Taisyklių 4 punktas nustato, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1–5 dalyse nustatytais išorinės reklamos įrengimo reikalavimais. Tais atvejais, kai reklaminis įrenginys yra statinys ar jam įrengti yra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, jis turi būti projektuojamas ir statomas ar įrengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų projektavimą, statybą, architektūrą, žemės naudojimą ir tvarkymą, teritorijų planavimą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis (Taisyklių 7 p.). Ant statinių įrengiama išorinė reklama savo forma ir masteliu turi derėti prie jų architektūros, neturi uždengti architektūrinių elementų ir detalių, keisti statinių kompozicijos, jų vizualinių charakteristikų ir architektūrinių sprendinių (Taisyklių 8 p.). Taisyklių 9 punkte įtvirtinta, kad reklaminės veiklos subjektas, norintis įrengti išorinę reklamą, turi gauti leidimą, išskyrus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Draudžiama įrengti išorinę reklamą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje ir kituose išorinės reklamos draudimą nustatančiuose teisės aktuose nustatytais atvejais (Taisyklių 10 p.). Taisyklių 33 punktas nustato, jog leidimas neišduodamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatytais atvejais.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, prieina prie išvados, kad leidimas įrengti išorinę reklamą pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktą gali būti neišduodamas, jeigu numatoma įrengti išorinę reklamą ant objektų, teritorijose, kuriuose draudžiama įrengti išorinius reklamos įrenginius, neturint nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdančio objektą asmens (savininko) sutikimo, o taip pat jeigu ketinama įrengti išorinė reklama neatitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje bei Taisyklių II skyriuje įtvirtintų išorinės reklamos įrengimo bendrųjų reikalavimų.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimą, pažymi, kad visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai, o taip pat pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.). Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-24-822/2024). Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020).

30. Atsakovas Sprendime, atsižvelgęs į tai, kad Kauno miesto savivaldybės taryba yra nusprendusi leidimus įrengti išorinę reklamą ant savivaldybės objektų išduoti organizuojant viešąjį konkursą, įvertinęs tai, kad vietos, kuriose prašoma išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą, yra ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų, o pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 12 straipsnio 7 dalį, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 12 straipsnio 2 dalį asmuo, siekiantis įrengti išorinę reklamą, privalo sumokėti vietinę rinkliavą pagal savivaldybės tarybos nustatytą leidimų išdavimo viešojo konkurso organizavimo tvarką, leidimo neišdavė (Reklamos įstatymo 12 str. 12 d. 2 p.). Atsakovas pažymėjo, jog paskelbus viešąjį konkursą, pareiškėjas turės galimybę tokiomis pat teisėmis kaip ir kiti reklaminės veiklos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauti viešame konkurse.

31. Įvertinus teisinį reguliavimą, šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, atsakovo Sprendime nurodytus motyvus, kuriais atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Administracijos Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų įstatymo viršenybės, išsamumo ir objektyvumo, gero administravimo principų, nes atsisakymą išduoti leidimą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkto pagrindu atsakovas iš esmės grindė aplinkybėmis, kurios nesusijusios su minėtoje teisės normoje įtvirtintu draudimu išduoti leidimą, t. y. aplinkybėmis, susijusiomis su vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje dydžio nustatymu viešojo konkurso būdu, nors Reklamos įstatymo 12 straipsnio nuostatos nedetalizuoja už leidimo išdavimą imamos vietinės rinkliavos procedūrų.

32. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu materialiosios teisės normų taikymu, t. y. kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktas turėtų būti aiškinamas kartu su Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostata, pažymėtina, kad vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-397-968/2024). Kaip jau buvo minėta, išorinės reklamos įrengimo reikalavimai bei atsisakymo išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti pagrindai yra reguliuojami būtent Reklamos įstatymo ir Taisyklių nuostatų (Reklamos įstatymo 12 str. 7 d., Taisyklių 4, 33 p.), Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytas atsisakymo išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti pagrindų sąrašas yra baigtinis, todėl atmetami atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu materialiosios teisės normų taikymu ir aiškinimu.

33. Vertindama kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus (pvz., Taisyklėse numatytos vietinės rinkliavos nepateikimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintų vietinės rinkliavos nuostatų nustatytą tvarką reiškia, kad nėra visų būtinų teisinių prielaidų leidimui išduoti, vieta, kurioje pareiškėjas prašė išduoti leidimą yra ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio objekto (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 4 p.), pareiškėjas dėl naujo leidimo kreipėsi ne Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka ir kt.), teisėjų kolegija pažymi, kad jie tik patvirtina išvadą, jog Administracijos Sprendimas nėra aiškus, jame pakankamai išsamiai nenurodytos visos aplinkybės, dėl kokių priežasčių ir kokiais teisiniais pagrindais remiantis Administracija atsisakė tenkinti pareiškėjo Paraišką, nes:

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 3 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą pagrindas yra tiesiogiai susijęs su vietine rinkliava, tačiau atsakovas šia teisės norma Sprendimo negrindė, neteigė, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina iš anksto sumokėti vietinę rinkliavą, o pareiškėjas to nepadarė; atsakovo Sprendime nesivadovauta Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, tik deklaratyviai pažymėta, jog vieta, kurioje pareiškėjas prašė išduoti leidimą yra ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio objekto;

Sprendime nėra argumentų, jog pareiškėjas dėl naujo leidimo kreipėsi ne Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo subjekto neigiamą atsakymą.

Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai lemia nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-85-556/2024).

34. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria Administracija įpareigota per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui leidimą išorinei reklamai įrengti pagal Paraišką. Vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad, įgyvendinant valdžių padalijimo principą, administraciniai teismai, pagal jiems suteiktą kompetenciją, sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; kt.).

Įstatymai dažniausiai nesuteikia teismui viešojo administravimo įgalinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-155/2008; kt.). Teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009; kt.).

Kaip jau buvo minėta, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalį leidimus išduoda <...> savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, o asmuo, siekiantis įrengti išorinę reklamą, privalo įgyvendinti tam tikrus reikalavimus, įskaitant gauti žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimą (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad reikalavimai (gauti savininko (valdytojo) sutikimą ir leidimą įrengti išorinę reklamą) yra savarankiški, t. y. savivaldybės sutikimas įrengti (statyti) reklaminį įrenginį ant jos nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų, nėra tapatus leidimo įrengti išorinę reklamą gavimui (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1000-968/2022). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo įrengti išorinę reklamą ginčo vietoje kitokia tvarka nei ją nustato teisės aktai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą išorinei reklamai įrengti pagal Paraišką.

35. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną ginčo šalių argumentą, likę neaptarti ginčo šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Administraciją per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui leidimą išorinei reklamai įrengti pagal 2023 m. kovo 1 d. paraišką Nr. 29-29-548 atmetamas.

37. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; ir kt.).

38. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs abu pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 910,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atitinkamai, proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai, pakeičiamas ir pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. pareiškėjui iš atsakovo priteistina 955,05 Eur (1 910,10 x 1/2) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

39. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias grindžia prašymu dėl 3 146 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2025 m. vasario 3 d. patvirtinimu dėl apmokėjimo, 2023 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaita faktūra MA Nr. 2023-12-067, suteiktų paslaugų ataskaita bei 2024 m. sausio 31 d. Luminor Bank AS sąskaitos išrašu.

40. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

41. Rekomendacijų 8.11 papunktyje įtvirtinta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėta 2024 m. sausio 31 d. (2024 m. I ketvirtis), todėl skaičiuojant priteistiną sumą taikytinas 2023 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 018,2 Eur). Maksimalus dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 2 623,66 Eur (2 018,2 Eur x 1,3), taigi pareiškėjo prašoma priteisti 3 146 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje numatytą maksimalią sumą, todėl mažintina iki 2 623,66 Eur. Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje iš dalies buvo apgintos pareiškėjo teisės, konstatuotina, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 311,83 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LT Advert“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (33.200.Mr) R-789 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LT Advert“ skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „LT Advert“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 955,05 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt penkis eurus ir 5 ct) bylos nagrinėjimo išlaidų.“

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „LT Advert“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 1 311,83 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus vienuolika eurų 83 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė