A-520-3147-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-3147/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01283-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjai B. M. ir jos atstovei advokatei Jūratei Matonienei,

atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos atstovei Akvilei Vanagaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. ir atsakovų Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovams Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą, konkurso rezultatų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir M. M.), atnaujinus procesą pagal atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja B. M. skundu (I t., b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, Valstybinio turizmo departamentas, VTD) direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą, įpareigojant Departamentą priimti pareiškėją į lygiavertes pareigas; 3) priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą; 5) panaikinti Departamento 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 13 kategorija) rezultatus; 6) priteisti 5 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėja paaiškino, kad ji buvo atleista iš valstybės tarnybos nepagrįstai, nepasiūlius užimti kitų laisvų pareigų. Pareiškėja nurodė, jog Departamento Valstybinė tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) pareiškėją įvertino labai gerai, siūlė ją perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę. Nusprendusi neįgyvendinti komisijos siūlymo, Departamento direktorė nepriėmė motyvuoto sprendimo. Pareiškėja iš pareigų buvo atleista pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo priimtas motyvuotas sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, jos atleidimas yra neteisėtas. Net ir be tokio siūlymo pareiškėjai turėjo būti suteikta galimybė eiti kitas pareigas. Departamente buvo paskelbtas konkursas laisvai valstybės tarnautojo pareigybei užimti. Pareiškėjos teigimu, tiek panaikinta pareiškėjos Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, tiek nauja Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė yra tapačios, reikalavimai beveik identiški, todėl pareiškėjai turėjo būti siūloma užimti šią ar kitą pareigybę. 2011 m. gegužės 10 d. į nurodytas pareigas buvo priimtas kitas asmuo. Pareiškėja dėl to patyrė didelių neigiamų išgyvenimų, buvo pažeminta, prarado darbą, teisę į karjerą ir pan., todėl jai atlygintina neturtinė žala. Pareiškėja pažymėjo, kad neteisėti Departamento veiksmai pasireiškė neveikimu, t. y. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo nepriėmimu, garantijos valstybės tarnautojui, naikinant pareigybę, būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, neįgyvendinimu (neužtikrinimu).

Atsakovai Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 27–30) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime į skundą atsakovai nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai sieja Vertinimo komisijos siūlymo neįgyvendinimą su atleidimu iš tarnybos. Be to, sprendimas neįgyvendinti minėto siūlymo priimtas tinkamai ir laiku, pagal nustatytą formą, o ši procedūra neturėjo ir negalėjo turėti įtakos pareiškėjos teisėms ar pareigoms dėl jos atleidimo. 2011 m. sausio 7 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-3 buvo patvirtinta nauja Departamento struktūra, siekiant optimizuoti funkcijas, gerinti darbo efektyvumą. Atliekant pertvarkymus neliko pareigybės, kurią užėmė pareiškėja. Nesant pareigybės, į kurią pareiškėja galėtų būti perkelta, nebuvo galimybės perkelti ją į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 68 punktą skundas dėl Departamento organizuoto konkurso laisvai pareigybei užimti gali būti paduodamas esant Aprašo nuostatų pažeidimui, tačiau pareiškėja tokių pažeidimų nenurodė. Pareiškėja, manydama, jog yra tinkama eiti šias pareigas, konkurse nedalyvavo. Naujai pareigybei priskirta gerokai daugiau funkcijų, keliami specialieji reikalavimai aukštesni, pareigybė yra aukštesnės kategorijos. Nesant pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėjai neturtinė žala nepriteistina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu (II t., b. l. 101–108) pareiškėjos B. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 2 000 Lt; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Departamento 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 13 kategorija) rezultatus; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Departamento nuostatų, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 351 (2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1477 redakcija) (toliau – ir Departamento nuostatai), 15 bei 16.6 punktais ir padarė išvadą, kad pareiškėja buvo atleista pagal kompetentingo valdymo organo sprendimą dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo. Teismas padarė išvadą, kad Turizmo rinkos priežiūros skyrius buvo reorganizuotas į Teisinio reguliavimo skyrių, Apskaitos ir bendrųjų reikalų – į Administracinį, Turizmo projektų administravimo – į Projektų įgyvendinimo, Turizmo rinkodaros ir komunikacijos – į Tikslinių rinkų ir Rinkodaros skyrius. Teismas vertino, kad tokios aplinkybės paneigia, jog pareiškėjos eita pareigybė po reorganizacijos išliko.

Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad naujai įsteigta pareigybė nepasikeitė. Iki struktūrinių pakeitimų buvusio Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas ir po struktūrinių pakeitimų Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas patvirtina, kad naujai įsteigtai pareigybei papildomai yra priskirtos teisinio pobūdžio funkcijos, kurios nebuvo priskirtos buvusiai specialisto pareigybei. Pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta, tai nedaro atleidimo iš pareigų neteisėtu. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, nepažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisvos penkios pareigybės: Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto, Projektų įgyvendinimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto, Tikslinių rinkų skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjo ir 13 kategorijos vyriausiojo specialisto, Rinkodaros skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto. Pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, todėl pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį pareiškėjai galėjo būti siūlomos užimti kitos A lygio 12 kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigos. Dėl to atsakovas nurodytų laisvų pareigų pareiškėjai užimti nesiūlė pagrįstai. Teismas nurodė, kad pareiškėja galimybę užimti Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas iš esmės sieja su Vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nevertinamas Departamento direktorės sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, nes šią skundo dalį yra atsisakyta priimti.

Teismas nurodė, kad Departamente pareiškėjos atleidimo dieną buvo Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos, Projektų įgyvendinimo skyriaus A lygio 12 kategorijos, Tikslinių rinkų skyriaus A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybės, užimtos iki Departamento pertvarkymo pareigas ėjusių asmenų. Teismas nustatė, jog pareiškėja minėtoms pareigybėms užimti nebuvo įgijusi tinkamo išsilavinimo, todėl jos pagrįstai nebuvo siūlomos.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 13 kategorija) rezultatus, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja ginčijamame konkurse nedalyvavo. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pateikusi prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse ir jai būtų atsisakyta leisti jame dalyvauti. Byloje nenustatytas pareiškėjos materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo konkurso rezultatų panaikinimo ir toks reikalavimas turėtų būti atmetamas kaip pareikštas asmens, neturinčio reikalavimo teisės. Tačiau teismas nurodė, kad Aprašo 68 punkte nustatyta privaloma skundo nagrinėjimo ikiteisminė tvarka, kuria pareiškėja nepasinaudojo ir šia tvarka jau negalima pasinaudoti, nes yra pasibaigęs kreipimosi į įstaigos vadovą terminas, todėl teismas nutarė šią bylos dalį nutraukti.

Iš dalies tenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi VTĮ 22 straipsnio 26 dalimi ir nurodė, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo turėjo būti motyvuotas. Teismas konstatavo, kad atsakovas šį reikalavimą pažeidė, nes minėtame sprendime nenurodyti jo motyvai. Atsakovas šio pažeidimo nepašalino ir pareiškėjai kreipiantis dėl tokios informacijos suteikimo. Teismas nurodytus atsakovo veiksmus laikė neteisėtais, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja žalos atlyginimo. Teismas nutarė pareiškėjai priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atsiradimą patvirtino pareiškėjos paaiškinimai. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimus apie neigiamus išgyvenimus, į tai, kad pareiškėja ilgą laikotarpį dirbo valstybės tarnyboje, Departamente pareiškėjos darbas buvo įvertintas labai gerai, nėra duomenų apie pareiškėjai skirtas nuobaudas ar kitokias aplinkybes dėl pareiškėjos netinkamo darbo ar blogai pareiškėją charakterizuojančios medžiagos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, kaip ir bet kuris kitas valstybės tarnautojas, turėjo teisę reikalauti, kad valstybės institucija gerbtų jos teises, nepažeistų šių teisių ir įstatymų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai savo atleidimą iš darbo sieja su jos, kaip valstybės tarnautojos, tarnybinės veiklos vertinimu VTĮ 22 straipsnio nustatyta tvarka bei su minėto konkurso organizavimu. Teismas vadovavosi VTĮ 22 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, kad vertinimas nėra susijęs su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos procesu, VTĮ nenustato teisinio ryšio tarp šių procesų, todėl negali atsirasti ir atitinkamos teisinės pasekmės. VTĮ taip pat nenustatytas teisinis ryšys tarp atleidimo iš valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ir konkursų organizavimo.

III. Pareiškėja B. M. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 113–122), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos skundas, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodė, kad nors Departamento struktūra buvo pakeista, tačiau tų pakeitimų negalima vertinti kaip esminių, t. y. tokių, dėl kurių visiškai buvo pakeistos Departamento funkcijos, valstybės tarnautojų tarnybinės pareigos ir pan. Struktūriniai pertvarkymai Departamente buvo daugiau formalūs: pakeičiant skyrių pavadinimus, perskirstant darbuotojus, praplečiant darbo funkcijas, t. y. ne tokie, dėl kurių būtų galima teigti, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta. Pareiškėjos iki Departamento pertvarkymo užimta pareigybė faktiškai išliko. Analizuojant Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, kurią ėjo pareiškėja, aprašymą ir Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, matyti, jog abiejų pareigybių paskirtis yra beveik analogiška, šiek tiek (ir daugiau formaliai) praplečiant patį aprašymą, tačiau nekeičiant pareigybės ir atliekamų funkcijų esmės. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos pareigos buvo ne panaikintos, bet reorganizuotos. Jos iki Departamento struktūrinių pertvarkymo eitos pareigos (pareigybė) negalėjo būti panaikintos, nes funkcijos, kurias vykdė pareiškėja, yra imperatyviai įtvirtintos Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnyje. Teismas, analizuodamas tai, ar pareigybė buvo panaikinta, vertino tik formalius struktūros pakeitimus, t. y. skyrių bei pareigybių pavadinimų pasikeitimus, skyriams priskirtų etatų paskirstymą, tačiau nevertino pareiškėjos iki atleidimo vykdytų funkcijų išlikimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimas nėra susijęs su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos. Jeigu Departamento direktorė būtų įgyvendinusi Vertinimo komisijos siūlymą pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas, kaip padarė kitiems tarnautojams, pareiškėja po neva jos pareigybės panaikinimo, būtų užėmusi Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas.

Pareiškėja pažymėjo, kad kiti pareiškėjos bendradarbiai, ėję A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, kurie tuo pačiu metu kaip ir pareiškėja buvo vertinami Vertinimo komisijos ir įvertinti labai gerai, buvo perkelti į aukštesnes pareigas. Pareiškėja pateikė pavyzdžius: Turizmo rinkos priežiūros skyriuje dirbusi tarnautoja V. V. iš 12 kategorijos valstybės tarnautojos buvo perkelta net į 15 kategoriją Teisinio reguliavimo skyriuje be konkurso, pagal analogišką Vertinimo komisijos išvadą, kurią Departamento direktorė įgyvendino;

B. R. iš buvusio Turizmo projektų administravimo skyriaus 12 kategorijos perkelta į 13 kategorijos Projektų įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; I. L. iš 12 kategorijos Turizmo rinkodaros ir komunikacijos skyriaus buvo perkelta į 13 kategoriją kaip pakaitinė valstybės tarnautoja. Pareiškėjos turima kvalifikacija leido užimti tiek buvusias iki struktūrinių pertvarkymų pareigas, tiek reorganizuotas Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Pareiškėja nurodė, kad taip pat buvo kvalifikuota vykdyti papildomas Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto aprašyme nustatytas funkcijas, nes ji atitiko šios pareigybės specialiuosiuose reikalavimuose įtvirtintus išsilavinimo ir patirties reikalavimus.

Jai yra suteiktas ne tik komunikacijos ir informacijos vadybos magistro kvalifikacinis laipsnis, bet ir teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. Pareiškėja pagal Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme keliamus specialiuosius reikalavimus neturi tik atstovavimo teisme patirties. Tačiau atstovavimas teisme nėra pagrindinė minimos pareigybės funkcija, dėl ko neturėdama patirties pareiškėja nebūtų galėjusi eiti šių pareigų. Pareiškėja turėjo teisę užimti aptariamas pareigas, o jos neatitikimas vienam neesminiam reikalavimui, negali būti laikomas jos netinkamumu eiti šias pareigas.

Į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas priimta M. M. neatitiko specialaus reikalavimo turėti atstovavimo teisme patirties. Tai, kad M. M. buvo įrašyta į advokatų padėjėjų sąrašą bei dirbo advokatų kontoroje, nereiškia, jog ji įgijo atstovavimo teisme patirties, nes advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 1 dalis). M. M. į advokatų padėjėjų sąrašą buvo įrašyta 2010 m. birželio 17 d., o Departamente pareigas pradėjo eiti nepraėjus metams – 2011 m. gegužės 26 d.

Pareiškėja negalėjo skųsti konkurso rezultatų, vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, nes ji nebuvo konkurso dalyvis. Tačiau tai nereiškia, jog ji neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti konkurso rezultatus. Jeigu nuo pat pradžių pareiškėjos teisės bei teisėti interesai Departamente būtų buvę įgyvendinti tinkamai, konkursas į minimą Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę nebūtų buvęs organizuojamas. Tai, kad pareiškėja nedalyvavo konkurse, nereiškia, jog ji neišreiškė savo valios likti tarnyboje, tiesiog atsižvelgdama į turimą kvalifikaciją bei į kitų kolegų atvejus, pareiškėja turėjo ir pagrįstai tikėjosi užimti kitas pareigas be konkurso.

Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė ne tik motyvuoto sprendimo nepateikimu, bet ir jos neteisėtu atleidimu iš tarnybos, todėl pareiškėja nurodė, kad priteistina visa skunde prašoma priteisti neturtinė žala – 5 000 Lt.

Atsakovai Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 126–129) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai konstatavo neteisėtus Valstybinio turizmo departamento veiksmus. Pareiškėjos valstybės tarnautojos vertinimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, nes pareiškėjos skundo dalis dėl Departamento direktorės sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo nebuvo priimtas. Būtent dėl to atsakovas neturėjo procesinės galimybės išdėstyti savo pozicijos šiuo klausimu. Departamento direktorė pagrįstai neįgyvendino Vertinimo komisijos sprendimo. Valstybės tarnautojo teisinei padėčiai nesikeičiant, nėra pagrindo priimti vidaus administravimo akto, o apie tai tik pažymima išvadoje. Neįgyvendinant Vertinimo komisijos sprendimo, pareiškėjos teisinė padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo priimti kitokios formos vidaus administravimo akto, o motyvuotas sprendimas buvo išreikštas žyma vertinimo išvadoje, su kuria pareiškėja buvo tinkamai supažindinta. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą priteisti žalą dėl neteisėtų veiksmų, neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja nesiejo žalos atsiradimo su tarnybinės veiklos vertinimu. Nebuvo nustatinėjamas žalos dydis ir taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas.

Atsakovai Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 136–142) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai nurodė, kad argumentas, jog pareiškėjos pareigybė faktiškai nebuvo panaikinta, yra naujas, todėl apeliacinio skundo motyvai peržengia bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos atleidimas buvo pagrįstas ir teisėtas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo analizuojami Departamento struktūriniai pertvarkymai ir, įvertinus aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatuota, kad jie buvo esminiai. Pareiškėja neatsižvelgė į aplinkybę, jog nors funkcijos išliko, tačiau atsirado naujų vykdytinų funkcijų tiek skyriui, tiek atskiroms pareigybėms. Pareiškėja nepagrįstai vertinimo procedūrą sieja su atleidimu. Departamento direktorė pagrįstai neįgyvendino Vertinimo komisijos sprendimo ir tai atitiko VTĮ bei reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintose Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklėse. Pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjos veiklos vertinimo procedūros atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimo, nes skundo dalis dėl tarnautojų kasmetinės veiklos vertinimo nebuvo priimta. Apeliaciniame skunde minimi tarnautojai, kurie buvo įvairiais būdais perkelti, tik parodo, kad Departamente buvo ieškoma galimybių užtikrinti asmenų perkėlimą į naujai įsteigtas pareigybes. Nors pareiškėja teigia, jog jos perkėlimas į pakaitinio tarnautojo pareigas konkurso organizavimo laikotarpiu būtų geriau užtikrinęs jos teises, tačiau buvo akivaizdu, kad ji nedalyvaus konkurse, o įvykdžius konkursą nebuvo poreikio priimti pakaitinio valstybės tarnautojo. Pareiškėja konkurse nedalyvavo ir tokiu neveikimu parodė, kad ji nėra pasirengusi eiti naujų pareigų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 133–135) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Departamento organizuoto konkurso rezultatus turi teisę skųsti tik asmenys, kuriems tokia teisė numatyta Apraše. Skunde pareiškėja neginčijo trečiojo suinteresuoto asmens kvalifikacijos atitikimo pareigybei, nors skundo padavimo metu konkursas jau buvo įvykęs. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėja B. M. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (II t., b. l. 143–146) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jo netenkinti.

Pareiškėja pažymėjo, kad tai, jog nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu neprašė panaikinti sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, nepaneigia fakto, kad išvada bei Departamento direktorės atsisakymas šią išvadą įgyvendinti neturi reikšmės byloje. Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentais, jog šis įrodymas nebuvo tirtas ar vertintas. Vertinimo išvada buvo analizuojama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu. Pareiškėja nesutiko su atsakovo teiginiu, kad jis neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl tarnybinės veiklos vertinimo. Viso teisminio proceso metu, taip pat procesiniuose dokumentuose pareiškėja tarnybinės veiklos vertinimą įvardijo kaip vieną iš svarbių bylos aplinkybių ir nurodė priežastis. Pareiškėja nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad, kai valstybės tarnautojo teisinė padėtis nesikeičia, nėra pagrindo priimti vidaus administravimo akto, o apie tai pažymima išvadoje. Nusprendusi nepriimti Vertinimo komisijos siūlymo dėl valstybės tarnautojo atitinkama valstybės institucija privalo priimti motyvuotą sprendimą. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu VTĮ 22 straipsnio 26 dalies išaiškinimu (2011 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2622/2011, 2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-208/2011). 2011 m. gegužės 30 d. Departamento direktorės atsakymas į pareiškėjos prašymą pateikti motyvuotą sprendimą akivaizdžiai patvirtina, jog nebuvo priimta jokio motyvuoto sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos išvados.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi (II t., b. l. 163–179) pareiškėjos B. M. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmetė; panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjos reikalavimus: panaikinti Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“ ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; panaikino Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“, kuriuo B. M. atleista iš valstybės tarnybos (Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų), nusprendė grąžinti B. M. į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas; priteisė pareiškėjai iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 30 703,60 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos; panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjai B. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, 2 000 Lt, ir nurodė, kad ši suma priteisiama iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog po Departamento reorganizavimo jos pareigybė ir jai priskirtos funkcijos išliko, yra nepagrįstas. Išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina faktą, kad ankščiau pareiškėjos užimta pareigybė po Departamento administracijos struktūros pertvarkymo nebuvo išlaikyta, o Departamento administracijos struktūros pakeitimai bei pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realūs ir objektyviai pateisinami. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę, yra nemotyvuotas. Ši aplinkybė sudaro pagrindą atsižvelgti į Vertinimo komisijos pasiūlymą įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas ir pareiškėjai siūlyti ne tik tos pačios bei, jos sutikimu, žemesnės kategorijos pareigas, tačiau ir aukštesnės, šiuo atveju 13, kategorijos pareigas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas objektyviai nepagrindė būtinumo Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei nustatyti specialųjį reikalavimą – turėti procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme patirties. Bylos aplinkybės patvirtina priešingą išvadą – kad tai nėra esminis Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės specialusis reikalavimas. Pareiškėjos skundžiamas atsakovo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Darydamas priešingą išvadą, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šias materialiosios teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas iš dalies yra naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog pareiškėja buvo atleista neteisėtai, naikinamas 2011 m. gegužės 9 d. Departamento direktorės įsakymas Nr. P-25 ir pareiškėja grąžinama į valstybės tarnybą – Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, priteisiant pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Iš viso pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, įskaičius pareiškėjos gautą išeitinę išmoką priteistina 30 703,60 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2012 m. balandžio 12 d. iki šio sprendimo įvykdymo dienos.

Nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymo, iš kurio pareiškėja kildina neturtinę žalą, teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymo buvo nemotyvuotas, nors pareigą motyvuoti tokio pobūdžio sprendimus nustato įstatymas (VTĮ 22 straipsnio 26 dalis). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo šioje byloje padaryta išvada, kad nemotyvuodamas aptariamo sprendimo atsakovas veikė neteisėtai, todėl pareiškėja turi teisę į šiuo veiksmu padarytos žalos atlyginimą. Tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas yra išspręstas iš esmės pareiškėjos naudai grąžinant ją į valstybės tarnybą bei priteisiant su tarnybos santykiais susijusias sumas, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra pakankama ir įvertinus atsakovo neteisėtus veiksmus atleidžiant pareiškėją iš užimamų pareigų. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statutą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–3535/2011). Todėl teismas nurodė, kad neturtinė žala priteistina iš Valstybinio turizmo departamento, o ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento.

Atsakovas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos pateikė prašymą (II t., b. l. 192–193) ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje padarytą rašymo apsirikimą ir perskaičiuoti pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką išmokėtiną sumą, mažinant šią sumą iki 20 277,77 Lt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi (III t., b. l. 11–13) atsakovo prašymą tenkino iš dalies; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje ištaisė aritmetinę klaidą – pakeitė nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytą už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos pareiškėjai priteisiamą sumą – vietoje 30 703,60 Lt, nurodyti 27 698,75 Lt.

V. Atsakovas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje (III t., b. l. 15-21), kuriuo prašė atnaujinti procesą ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 vykdymą dėl pareiškėjai B. M. priteistų sumų išmokėjimo.

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad teismo nutartimi yra akivaizdžiai konstatuotas ne tik pareiškėjos eitų pareigų kategorijos, bet ir turinio pasikeitimas: naujai įsteigtai pareigybei nustatyti nauji specialieji reikalavimai dėl išsilavinimo ir darbo patirties, taip pat buvo priskirtos papildomos funkcijos, sąlygotos naujai įsteigtam skyriui nustatytų uždavinių bei funkcijų, po Departamento reorganizavimo nebeliko jokių karjeros valstybės tarnautojų pareigybių, kurių funkcijos būtų identiškos pareiškėjos pareigybei iki 2011 m. gegužės 10 d. priskirtoms funkcijoms, ankščiau pareiškėjos užimta pareigybė po Departamento administracijos struktūros pertvarkymo nebuvo išlaikyta, o Departamento administracijos struktūros pakeitimai bei pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realūs ir objektyviai pateisinami. Todėl nutartimi konstatavus esminį iki tol pareiškėjos B. M. užimtos pareigybės funkcijų pasikeitimą, tačiau ją grąžinus į aukštesnes pareigas, nutartimi yra padarytas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reglamentuojamos normos taikymo pažeidimas, nes VTĮ aiškiai nurodo, kad kai valstybės tarnautojo pareigybė naikinama, šis paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Todėl teismas, pripažindamas pareigybės panaikinimą teisėtu ir aplinkybes, kuriomis remiantis buvo konstatuota, kad tokio paties lygio pareigybių arba žemesnių nebuvo, bet „grąžindamas“ į pareigas B. M., netinkamai taikė materialiosios teisės normą, ir tai turėjo esminės reikšmės priimant nutartį.

Siekiant tinkamai vykdyti Nutartį, atsakovas turi neišvengiamai pažeisti kitas teisės aktų normas ir trečiųjų asmenų teises. Visiškai neaišku, kaip įgyvendinti teismo įpareigojimą „grąžinti į pareigas“, kadangi tokios pareigos, į kurias galima būtų „grąžinti“ pareiškėją, jau nuo 2011 m. gegužės 10 d. neegzistuoja. Pareigos, kurios nurodytos nutartyje, yra ir aukštesnės kategorijos ir savo turiniu kitokios, be to, konkursas, kurį laimėjo šiuo metu jas einantis valstybės tarnautojas, pripažintas teisėtu. Nutarties įsiteisėjimo metu visos Teisinio reguliavimo skyriaus pareigybės buvo užimtos.

VTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindus, o šios straipsnio dalies 12 punktas nustato, jog į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti VTĮ reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti. Šiuo atveju taikant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 12 punktą, kaip pagrindą atleisti vieną iš Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų, kyla papildomi klausimai. Visų pirma, kaip minėta, nutarties įsiteisėjimo metu Teisinio reguliavimo skyriuje visi karjeros valstybės tarnautojai ėjo pareigas teisėtai, o grąžinama į pareigas tarnautoja B.

M. iki atleidimo nėjo jokių pareigų Teisinio reguliavimo skyriuje. Nors teismas lygina anksčiau B. M. eitas pareigas su pareigybe, kurią šiuo metu užima byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusi M. M., tačiau rezoliucine nutarties dalimi yra paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo bylos dalis dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti konkurso rezultatus nutraukta, pareiškėjai neturint teisinio subjektiškumo ginčyti konkurso rezultatus. Teismas veikė pažeisdamas tarnautojų kasmetinės veiklos vertinimo teisės aktus (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130;

Žin., 2002, Nr. 45-1708) nuostatas bei reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarime Nr. 909 „Dėl Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“ (Žin., 2002, Nr. 60-2470; Žin., 2007, Nr. 110-4508). Teismas nenagrinėjo pačios veiklos vertinimo turinio bei tos aplinkybės, kad įstaigos vadovui priėmus sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo teisinė tarnautojo padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo ir priimti vidaus administravimo akto, o pagal tuo metu galiojusius teisės aktus vienintelis veiksmas, kurį įstaigos vadovas buvo įpareigotas atlikti ir atliko – tai padaryti žymą išvados formoje.

Pareiškėja buvo vertinama laikantis galiojančių teisės aktų, o buvo atleista atlikus darbovietės struktūrinius pertvarkymus, panaikinus pareigybę ir nesant galimybės jos perkelti į kitas pareigas, taigi atleidimas iš pareigų šiuo atveju atitiko teisės aktuose nustatytus teisėtumo reikalavimus. Todėl teismas, nutartimi pakeisdamas tiesioginio vadovo sprendimą neįgyvendinti tarnautojų kasmetinio kvalifikacijos vertinimo komisijos siūlymo, pažeidė materialiosios teisės normas.

Reikalavimas dėl Departamento direktorės sprendimo neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo nebuvo nagrinėjamo dalykas dėl to, kad šioje dalyje pareiškėjos skundas nebuvo priimtas. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinė instancija konstatavo neteisėtus veiksmus nepagrįstai ir tuo pažeidė, ne tik materialiąsias, bet ir proceso teisės normas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 ir 86 straipsniuose. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybinės veiklos vertinimas nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas, atsakovas neturėjo procesinės galimybės išdėstyti savo pozicijos klausimu, kuris nebuvo nagrinėjamas.

Pareiškėja B. M. atsiliepimu į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo (III t., b. l. 40–42) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir šį klausimą išspręsti kaip įmanoma per trumpesnį laiką. Atsiliepime pareiškėja nurodė, kad atsakovas, pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, piktnaudžiauja procesu ir sąmoningai vilkina laiką. Atsakovas net nesulaukęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dėl klaidų ištaisymo, tuo pačiu pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, siekia visais įmanomais būdais atidėti sprendimo vykdymą dėl pareiškėjai priteistų sumų. Iš atsakovo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jis yra abstraktus, daugiau panašus į apeliacinį skundą, kuriuo siekiama pakartotinai išnagrinėti bylą, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl proceso atnaujinimo minimu pagrindu, negali būti laikoma, kad atsakovas pateikė akivaizdžius įrodymus dėl esminio materialiosios teisės normų netinkamo taikymo. Prašė atsižvelgti į tai, kad nuo 2011 m. gegužės 10 d., kai atsakovo įsakymu buvo atleista iš valstybės tarnybos, iki 2012 m. balandžio 17 d., t. y. galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos, buvo bedarbė, turimus įsipareigojimus dengė iš santaupų bei pasiskolintų lėšų. Įsiteisėjus nutarčiai ir pareiškėją grąžinus į tarnybą, ji atgavo prarastą darbą ir atlieka savo tarnybines funkcijas. Taigi po beveik metų trukusio teisminio proceso pareiškėja vėl pajuto stabilumą, pradėjo gauti pajamas. Be to, jai už beveik metų priverstinę pravaikštą buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis bei neturtinė žala. Tačiau atsakovui ėmusis visų įmanomų veiksmų, kuriais prašoma atidėti pareiškėjai priteistų lėšų sumokėjimą, stabdomas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo sprendimas, didinamos bylinėjimosi išlaidos. Dėl to pareiškėja vėl patiria didelius emocinius išgyvenimus jai nesant garantuotai dėl savo ateities, t. y. darbo bei pajamų.

VI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P552-157/2012 (III t., b. l. 44–55) atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą patenkino; atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012; perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; sustabdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 dalies, kuria pareiškėjai B. M. buvo priteista 27 698,75 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos ir 2 000 Lt neturtinė žala, vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostata expressis verbis nenumato galimybės karjeros tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, būti paskirtam į aukštesnio lygio ir kategorijos pareigas. Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti pareiškėją į pareigas (Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos), kurių pareiškėja iki jos atleidimo iš valstybės tarnybos nėjo (pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas), galbūt netinkamai aiškino ir taikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjos atleidimo neteisėtumą siedamas su atsakovo sprendimu neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo ir nepaisydamas to, kad šią skundo dalį pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė priimti ir nenagrinėjo, pažeidė proceso teisės normas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ABTĮ 153 straipsnis, kuriame įtvirtintas baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas, nenumato galimybės procesą atnaujinti remiantis tuo, kad byloje padarytas proceso taisyklių pažeidimas, todėl tokiu pagrindu procesas negali būti atnaujintas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkindamas iš dalies ir panaikindamas atsakovo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą bei grąžindamas pareiškėją į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas bei priteisdamas pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 27 698,75 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos ir 2 000 Lt neturtinę žalą, galėjo padaryti esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. Procesą administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (ABTĮ 136, 161 straipsniai). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑393/2010; 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑3034/2011). Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą, vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 27 d. nutartimi atnaujino procesą, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi buvo pažeista materialiosios teisės norma ir tai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį (pagrindas, numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte). Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Nagrinėjant bylą po priimtos nutarties atnaujinti procesą turi būti išnagrinėta, ar pasitvirtino tos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą priimti nutartį atnaujinti procesą byloje. Pagal pagrindą, dėl kurio buvo atnaujintas procesas, patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju turi būti ištirta, ar yra teisinės ir faktinės aplinkybės, kurios atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, t. y. ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje padaryta materialiosios teisės normos taikymo klaida yra akivaizdi, esminė ir dėl to nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Iš atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo, kurį nagrinėja išplėstinė teisėjų kolegija, nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių matyti, kad atsakovas šiuo prašymu siekia, jog būtų pakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, t. y. būtų paliktas galioti Valstybinio turizmo departamento direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas dėl pareiškėjos B. M. atleidimo iš pareigų, pareiškėjai priteista suma už priverstinės pravaikštos laiką grąžinta į valstybės biudžetą, panaikinta nutarties dalis, kuria pareiškėjai priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 16 d. nutartį, padarė esminių materialiosios teisės normų pažeidimų jas taikant, pažeidė proceso teisės normas, ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. Atsakovas prašyme buvo nurodęs, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažindamas pareiškėjos B. M. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir grąžindamas pareiškėją į aukštesnes pareigas, padarė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reglamentuojamos normos pažeidimą. Taip pat buvo nurodęs, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjos atleidimą siejo su kasmetinių tarnautojų veiklos vertinimu ir pažeidė tarnautojų kasmetinės veiklos vertinimo teisės aktus (Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas bei reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarime Nr. 909 „Dėl Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“). Prašymas taip pat buvo grindžiamas tuo, kad reikalavimas dėl Departamento direktorės sprendimo neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, nes pareiškėjos skundo dalis dėl tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo nebuvo priimta, o jokie teisės aktai neįgalioja teismo vertinti įstaigos vadovo motyvų pagrįstumo dėl jo į pareigas priimto valstybės tarnautojo vertinimo. Pareiškėja buvo vertinama laikantis galiojančių teisės aktų, o buvo atleista atlikus darbovietės struktūrinius pertvarkymus, panaikinus pareigybę ir nesant galimybės jos perkelti į kitas pareigas, todėl atleidimas iš pareigų atitiko teisės aktuose nustatytus teisėtumo reikalavimus.

Teisėjų kolegija, 2012 m. liepos 27 d. nutartimi atnaujinusi procesą administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkindamas iš dalies ir panaikindamas atsakovo Įsakymą bei grąžindamas pareiškėją į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas bei priteisdamas pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 27 698,75 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos, ir 2 000 Lt neturtinę žalą, galėjo padaryti esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti pareiškėją į pareigas (Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos), kurių pareiškėja iki jos atleidimo iš valstybės tarnybos nėjo (pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas), galbūt netinkamai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Būtina pažymėti, kad teisėjų kolegija neatnaujino proceso administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 tuo pagrindu, jog galėjo būti padaryti teisės aktų, reglamentuojančių tarnautojų kasmetinės veiklos vertinimą, normų pažeidimai, proceso teisės normų (ABTĮ 79, 86 straipsniai) pažeidimai.

Įgyvendindama pirmiau nurodytas administracinio proceso nuostatas dėl bylos atnaujinimo tikslų ir uždavinių, dėl bylos nagrinėjimo po proceso atnaujinimo ribų ir atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartyje nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje patikrintinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas ta apimtimi ir tokiu pagrindu, kuris yra nustatytas teisėjų kolegijos nutartyje atnaujinti procesą, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas priimant sprendimą grąžinti pareiškėją į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, kurių pareiškėja iki jos atleidimo iš valstybės tarnybos nėjo (pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas).

Byloje buvo ginčijamas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“, todėl teismo akte taikomos materialiosios teisės normų redakcijos, galiojusios 2011 m. gegužės 9 d., t. y. tuo metu, kai buvo priimtas esminis pareiškėjai teisines pasekmes sukėlęs individualus teisės aktas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 inter alia panaikino Įsakymą, kuriuo B. M. atleista iš valstybės tarnybos (Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 12 kategorijos pareigų), ir grąžino B. M. į valstybės tarnybą Departamente į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 yra konstatavęs aplinkybes, kurios yra įsiteisėjusios ir kurių pakartotinio teisinio vertinimo šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo atlikti dėl proceso atnaujinimo ribų.

Minėta nutartimi yra nurodyta, kad pareiškėjos skundžiamas atsakovo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Iš byloje pateiktų duomenų matyti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 byloje atliktą analizę), kad naujai įsteigtam Departamento Teisinio reguliavimo skyriui priskirta nauja funkcija atstovauti Departamentui teismuose buvo atitinkamai įtvirtinta ir naujai patvirtintos Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei.

Tačiau teismas, išanalizavęs šios funkcijos ypatumus naujai įsteigtos Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos kontekste, nustatė, kad naujai nustatyta funkcija nėra esminė tarp kitų 17 pareigybei priskirtų funkcijų. Teismas taip pat patvirtinto, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja neatitiko kitų naujai pareigybei keliamų reikalavimų. Taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi konstatavo, jog Departamento direktorės 2011 m. vasario 4 d. sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo perkelti pareiškėją į aukštesnes pareigas buvo nemotyvuotas, o vertinamos pareiškėjos teisinė padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo priimti kitokį sprendimą, nei žyma vertinimo išvadoje.

Ši aplinkybė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 buvo pripažinta kaip savarankiška reikalavimų pagrindą sudaranti aplinkybė, o toks konstatavimo vertinimas nėra šios išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindė ir aplinkybėmis, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, faktiškai atlikdamas vieną iš valstybės tarnybos veiklos vertinimo etapų (faktiškai priimdamas priešingą nei įstaigos vadovo sprendimą įgyvendinti vertinimo komisijos pasiūlymą), pakeisdamas tiesioginio vadovo sprendimą neįgyvendinti tarnautojų kasmetinio kvalifikacijos vertinimo komisijos siūlymo, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės tarnautojų kasmetinį vertinimą. Taip pat buvo nurodęs, kad teismas nenagrinėjo pačios veiklos vertinimo turinio bei tos aplinkybės, kad įstaigos vadovui priėmus sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo teisinė tarnautojo padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo ir priimti vidaus administravimo akto, o pagal tuo metu galiojusius teisės aktus vienintelis veiksmas, kurį įstaigos vadovas buvo įpareigotas atlikti ir atliko – tai padaryti žymą išvados formoje. Pareiškėja buvo vertinama laikantis galiojančių teisės aktų, o buvo atleista atlikus darbovietės struktūrinius pertvarkymus, panaikinus pareigybę ir nesant galimybės jos perkelti į kitas pareigas, taigi atleidimas iš pareigų šiuo atveju atitiko teisės aktuose nustatytus teisėtumo reikalavimus. Tačiau dėl šių atsakovo nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nebuvo atnaujintas procesas, nepripažinta, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės tarnybos tarnautojų kasmetinį vertinimą, pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatavo, jog vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai turėjo būti siūlomos Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigos, kurios pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisvos, o atsakovas to nedarydamas, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi teisėjų kolegija Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė, konstatuodama neteisėtą pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos. Teisėjų kolegija nustatydama, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas, nagrinėjo 2011 m. vasario 4 d. Departamento direktorės sprendimą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo perkelti pareiškėją į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir nustatė, kad šis sprendimas yra nemotyvuotas, o tai sudaro pagrindą atsižvelgti į Vertinimo komisijos pasiūlymą įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas ir pareiškėjai siūlyti ne tik tos pačios bei, jos sutikimu, žemesnės kategorijos pareigas, tačiau ir aukštesnes, šiuo atveju 13, kategorijos pareigas. Teisėjų kolegija išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, susijusius su Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei nustatytais specialiaisiais reikalavimais, nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjai ši pareigybė nebuvo pasiūlyta pagrįstai.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju procesas atnaujintas dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti pareiškėją į pareigas (t. y. Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos), kurių pareiškėja iki jos atleidimo iš valstybės tarnybos nėjo (pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas), galbūt netinkamai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ne nuspręsdamas, kad pareiškėja neteisėtai atleista iš valstybės tarnybos.

Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymas normomis taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011). Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne.

Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi nuspręsdamas pareiškėją grąžinti į valstybės tarnybą – Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, priteisiant pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taikė DK 297 straipsnio 3 dalį. Atsakovas prašymo dėl proceso atnaujinimo negrindė aplinkybėmis, kad teisėjų kolegija, pripažinusi, jog pareiškėja iš valstybės tarnybos (darbo) atleista neteisėtai, netinkamai taikė DK 297 straipsnio 3 dalį, kad turėjo būti taikomas DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas pareiškėjos teisių gynimo būdas.

Pažymėtina, kad nurodyta DK 297 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdą, skirtą kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo. Tokia kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus (įskaitant ir valstybės tarnautojus) nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius (nagrinėjamu atveju – viešojo administravimo institucijų vadovus), kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, yra nurodęs, kad darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą visų pirma reiškia, kad teismas, nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo teisinius santykius. Teismui nustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą (atleidimą iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką), teismo sprendimo pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio vėl ima galioti anksčiau jų sudaryta ir darbdavio neteisėtai nutraukta darbo sutartis. Tik taip gali būti suprantama ir aiškinama įstatymo formuluotė „teismas grąžina jį į pirmesnį darbą“. Taigi, teismui grąžinant darbuotoją į darbą, teismo sprendimu negali būti modifikuojama, keičiama šalių sudaryta darbo sutartis, juolab nėra teisinio pagrindo grąžinti darbuotoją į darbą (pareigas), dėl kurio (kurių) šalys apskritai nebuvo sudariusios darbo sutarties. Darbuotojo grąžinimas į pareigas, kurių darbuotojas apskritai niekada nėjo, traktuojamas netinkamu DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012).

Vertinant nagrinėjamoje administracinėje byloje aplinkybes, susijusias su pareiškėjos grąžinimu į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, kurių pareiškėja iki jos atleidimo iš valstybės tarnybos nėjo (pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas), pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 16 d. nutartį, nustatė, jog pareiškėjos teisės, kurios pažeistos ją neteisėtai atleidžiant iš tarnybos, turi būti ginamos taikant DK 297 straipsnio 3 dalį, o ne DK 297 straipsnio 4 dalį, t. y. nebuvo nustatytos aplinkybės, kurioms esant tarnautojas nėra grąžinamas į tarnybą. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties motyvų matyti, kad taikant DK 297 straipsnio 3 dalį kartu buvo taikyta ir Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, t. y. nurodyta, kad byloje konstatuota, jog vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai turėjo būti siūlomos Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigos, kad šios pareigos pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisvos, į jas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, nebuvo perkelti kiti Departamento darbuotojai, kurių pareigybės reorganizacijos metu buvo panaikintos. Pareiškėja buvo grąžinta ne į pirmesnį darbą (Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 12 kategorijos pareigas), kaip kad tai numato DK 297 straipsnio 3 dalis, o buvo grąžinta į aukštesnės kategorijos pareigas.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo taikoma DK 297 straipsnio 3 dalis, darytina išvada, kad pareiškėja turėjo būti grąžinama į pirmesnį darbą, t. y. Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 12 kategorijos pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi nustatęs, kad Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 12 kategorijos pareigybė panaikinta dėl Departamento administracijos struktūros pakeitimų, kad pareiškėjos vykdytos funkcijos neišliko, kad pareiškėja neteisėtai atleista iš tarnybos ir jos pažeistos teisės turi būti ginamos taikant DK 297 straipsnio 3 dalį, o ne DK 297 straipsnio 4 dalį, turėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjos grąžinimo į lygiavertes pareigas, o ne į aukštesnės kategorijos pareigas.

Be to, byloje buvo pateikti įrodymai, kad po pareiškėjos atleidimo iš tarnybos Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigos buvo užimtos konkurso būdu, konkurso rezultatai nepanaikinti. Klausimai, susiję su įstaigos (institucijos) organizacine struktūra, yra atsakovo diskrecija. Kadangi sprendžiant pareiškėjos grąžinimo į pirmesnį darbą klausimą buvo taikoma ir Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, kuri nenumato galimybės paskirti valstybės tarnautojo į aukštesnės kategorijos pareigas nei jis užėmė iki pareigybės panaikinimo, todėl darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi grąžindamas pareiškėją į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, akivaizdžiai neteisingai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012), konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi, pripažindamas pareiškėjos teisę būti grąžintai į tarnybą pagal DK 297 straipsnio 3 dalį, atsižvelgdamas į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, turėjo grąžinti pareiškėją į Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 12 kategorijos pareigas arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos prašymas tenkintinas iš dalies, t. y. pakeistina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties dalis, kuria grąžinta B. M. į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, nurodant, kad B. M. grąžinta į Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 27 d. nutartimi sustabdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 dalies, kuria pareiškėjai buvo priteista 27 698,75 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos ir 2 000 Lt neturtinė žala, vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Kadangi byla išnagrinėta, priimtu procesiniu sprendimu nepanaikinta bei nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjai priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei neturtinės žalos atlyginimas, todėl atnaujintinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 dalies, kuria pareiškėjai buvo priteista 27 698,75 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos, ir 2 000 Lt neturtinė žala, vykdymas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos prašymą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 dalį, kuria pareiškėja B. M. grąžinta į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, ir šią dalį išdėstyti taip: „Grąžinti B. M. į Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas“.

Kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atnaujinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 dalies, kuria pareiškėjai B. M. buvo priteista 27 698,75 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos, ir 2 000 Lt neturtinė žala, vykdymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius Dalia Višinskienė Skirgailė Žalimienė