2018-04-05 Nr. AB-7133-3-61-3-04903-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2223-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04903-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. D. ir L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. D. ir L. Š. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos L. D. ir L. Š. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su 2016 m. gruodžio 22 d. skundu, prašydamos: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, NDNT) Sprendimų kontrolės skyriaus 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. SS-2614 „Dėl L. Š. darbingumo lygio termino nustatymo atgaline data“ (toliau – ir NDNT sprendimas); 2) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S-274 „Dėl L. Š. darbingumo lygio priežasties ir darbingumo lygio termino nustatymo atgaline data“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos pažymėjo, kad L. Š. sirgo nuo vaikystės, buvo gydoma įvairiose sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose, dėl tėvų neįgalumo, asocialumo ir jos pačios susirgimo nesikreipta į atsakingas institucijas dėl L. Š. pripažinimo neįgalia, kai ji buvo nepilnametė.

3. Pareiškėjos kreipėsi į NDNT, prašydamos įvertinti L. Š. darbingumo (neįgalumo) lygį atgaline data, t. y. iš esmės nustatyti neįgalumo atsiradimo laiką ir pripažinti, kad nuo to laiko L. Š. yra neįgali. NDNT sprendime atmestas prašymas dėl L. Š. darbingumo (neįgalumo) lygio nustatymo atgaline data. Pareiškėjos pateikė Komisijai skundą, kuriame prašė NDNT sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą dėl neįgalumo lygio nustatymo atgaline data, tačiau Komisijos sprendime pareiškėjų skundas atmestas.

4. L. Š. mažesnis darbingumo lygis buvo nustatytas jai jau sulaukus pilnametystės, tačiau L. Š. sirgo ir dėl ligos bei jos sukeltų sutrikimų buvo neįgali nuo vaikystės. Dėl priežasčių, nepriklausančių nuo L. Š. valios (ligos sukelto faktinio neįgalumo, neadekvataus pasaulio suvokimo ir tėvų nepriežiūros), į NDNT nesikreipta anksčiau negu 2011 m., t. y. L. Š. būnant nepilnamete. L. Š. atsisakoma skirti našlaičių pensiją, nes nėra duomenų apie tai, jog ji neįgali nuo vaikystės.

5. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo atveju darbingumo lygio nustatymo ir / ar neįgalumo atsiradimo (kilimo) momentas turėtų būti siejamas su ligos ir jos pasekmių atsiradimo momentu, o ne darbingumo lygio atitinkamoje institucijoje nustatymo laiku. Kitaip aiškinant ir taikant teisės aktų nuostatas, būtų iš esmės pažeistos L. Š. teisės, nes būtent dėl netinkamos priežiūros ir kitų nuo jos nepriklausančių veiksnių laiku nesikreipta į NDNT, nors faktiškai L. Š. būklė buvo tokia, kuri sudarė visas prielaidas nustatyti jai neįgalumą. Tokiu atveju, kai nepilnamečiam asmeniui neįgalumo faktas nenustatytas dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ir sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, turėtų ir galėtų būti taikomos tokios nuostatos, reglamentuojančios darbingumo lygio (neįgalumo) nustatymo atgaline data procedūras. Be to, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta tiesioginė teisė ir pareiga NDNT priimti sprendimus dėl neįgalumo atsiradimo laiko.

6. Remiantis skundžiamais sprendimais, institucijos atsisakė nustatyti darbingumo lygį (neįgalumą) atgaline data, tačiau NDNT savo sprendime visgi vertino L. Š. sveikatos būklę iki 18 m. ir konstatavo, kad jai diagnozuotas sveikatos funkcinis sutrikimas, kai ji buvo nepilnamete, neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakyme Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 patvirtinto Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) kriterijų, kuriuos pritaikius nustatomas neįgalumo lygis. Pareiškėjos su tokiais argumentais nesutiko, nes akivaizdu, jog visiška remisija nepasiekta, o L. Š. gydymas buvo tęsiamas, be to, dėl ligos (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad, pasiekus remisiją, būtinybės tęsti gydymą nekiltų, asmuo dėl ligos nebūtų padaręs nusikalstamos veikos, nebūtų (duomenys neskelbtini) ir t. t. Pareiškėjos, teikdamos skundą, nurodė, kad šiuo atveju Apraše įtvirtinti kriterijai, priešingai negu nurodoma skundžiamame sprendime, yra tenkinami, t. y. liga tęsėsi ilgiau kaip 12 mėn., ji nėra visiškai išgydyta iki šiol. L. Š. iki 18 m. gydėsi ir net 3 kartus buvo hospitalizuota, sulaukusi 18 m., ji taip pat mažiausiai 3 kartus gydėsi ligoninėje. Esant šių aplinkybių visumai, remisija faktiškai nepasiekta, o sutrikimai tęsėsi ir truko ilgiau kaip 1 m. ir pareiškėjos vaikystėje, o tai leidžia teigti, kad tenkinami būtinieji Aprašo kriterijai, leidžiantys nustatyti ir pareiškėjos vaikystėje egzistavusį neįgalumą.

7. Komisijos sprendime nurodyta, kad darbingumo lygio priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai pateikiami tą faktą patvirtinantys dokumentai, kuriuose jau būtų atitinkamos institucijos, asmeniui esant nepilnamečiui, konstatuota, kad asmuo neįgalus, ir laikė, kad faktas, jog L. Š. sirgo nuo vaikystės ir kai jai buvo diagnozuota liga, nėra pagrindas pripažinti, jog L. Š. yra neįgali nuo vaikystės. Pareiškėjos su tokiu Komisijos aiškinimu nesutiko, rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nurodė, kad jos ir prašė priimti sprendimą, iš esmės susijusį su neįgalumo atsiradimo laiku, ir nustatyti, kad L.

Š. buvo neįgali nuo vaikystės. Taigi paminėti Komisijos teiginiai yra neteisingi. Remiantis tokiu Komisijos aiškinimu, nepagrįstai siaurinama teisės aktuose nustatyta NDNT teisė ir prievolė nustatyti neįgalumo atsiradimo laiką. Atsižvelgdama į nurodytą Įstatymo nuostatą, NDNT turi teisę nustatyti neįgalumo atsiradimo laiką (terminą) bet kokiu atveju, nepaisydama to, ar neįgalumą nustatė / jo nenustatė anksčiau kita (ar ta pati) institucija. Pareiškėjos teigė, kad L. Š. buvo neįgali nuo vaikystės ir prašė institucijos nustatyti tokį faktą, o NDNT tokį prašymą atmetė, motyvuodama, jog ligos ir būklės nebuvo pakankamai sunkios, o Komisijoje prašymas ir skundo argumentas buvo atmestas kitu pagrindu – iš esmės motyvuojant tuo, kad vaikystėje L.

Š. nebuvo pripažinta neįgalia. Pareiškėjos tokio fakto neginčijo, priešingai, teigė, kad faktine prasme L. Š. buvo neįgali nuo vaikystės, tačiau dėl tėvų aplaidumo, asocialumo ir pačios L. Š. ligos tokios aplinkybės, jai esant nepilnamete, nenustatytos ir yra prašoma tokias aplinkybes nustatyti, kadangi minėta Įstatymo nuostata tokią teisę NDNT suteikia, šis faktas yra reikšmingas pačiai L. Š., siekiant ateityje toliau realizuoti kitas teises. Įstatymas iš esmės NDNT suteikia specifinį statusą ir įgalioja savarankiškai atlikti veiksmus ir priimti sprendimus, prireikus, veikti aktyviai, rinkti informaciją, pasitelkti konsultantus ir specialistus.

Nagrinėjamu atveju tai nepadaryta, NDNT ir Komisija buvo pasyvios, veikė formaliai. Be to, esant ginčui dėl susirgimo vertinimo, o toks ginčas egzistavo, nes pareiškėjos Komisijai nurodė, jog nesutinka su NDNT sprendime nurodytu ligos vertinimu, jo neatitikimu Aprašo kriterijams, Komisija privalėjo pasitelkti atitinkamą specialistą. Komisija dėl kilusio ginčo tiesiog nurodė, kad iš esmės pačių pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog L. Š. vaikystėje dėl objektyvių priežasčių nebuvo teikiamos tinkamos medicininės ir socialinės paslaugos, neleidžia konstatuoti ją buvus neįgalia, t. y. neįsigilino į skundo ir susiklosčiusios situacijos esmę, veikė formaliai.

NDNT ir Komisija, priimdamos sprendimus, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir Aprašą, siekdamos išaiškinti ir konstatuoti reikšmingas aplinkybes, neatliko aktyvių veiksmų.

8. Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo skundo netenkinti.

9. Atsiliepime pažymėjo, kad darbingumo lygis vertinamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakyme Nr. A1-78/V-179 patvirtintu Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Darbingumo lygio termino nustatymą atgaline data reglamentuoja Tvarkos aprašo 28 ir 17 punktai.

10. Patikrinus asmens bylos dokumentus, matyti, kad L. Š. darbingumo lygį pirmą kartą vertino NDNT Vilniaus V teritorinis skyrius 2011 m. rugpjūčio 18 d.–19 d., kuris 2011 m. rugpjūčio 19 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-3274 asmeniui nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nustatė 40 proc. darbingumo lygį dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“. L. Š. į NDNT pirmą kartą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 18 d., todėl ir darbingumo lygis buvo nustatytas būtent nuo šios dienos. Darbingumo lygio termino nustatymas atgaline data galimas tik tuo atveju, kai darbingumo lygis vertinamas pakartotinai. Darbingumo lygio nustatymo momentą lemia ne ligos (traumos pasekmių) atsiradimo ar diagnozavimo laikas, o darbingumo lygio nustatymo laikas. Esant tokiam darbingumo lygio terminų nustatymo reglamentavimui, L. Š. darbingumo lygį nustatyti atgaline data nėra pagrindo. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis, be kita ko, darbingumo lygio nustatymo laiką sieja su visų (medicininių, profesinių ir kt.) pagalbos priemonių neveiksmingumu, šis principas nedviprasmiškai įtvirtintas ir Tvarkos aprašo 8 punkte, reglamentuojančiame, kad asmenį gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir tik po to, kai po taikyto gydymo ir (ar) medicininės reabilitacijos išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, kurie patvirtinti instrumentiniais, klinikiniais laboratoriniais ir (ar) kitais tyrimais, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia NDNT dokumentus, reikalingus darbingumo lygiui įvertinti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjų L. D. ir L. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai L. Š., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, pakartotinio darbingumo lygio vertinimo metu nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 13 d. taip pat nustatytas 40 proc. darbingumo lygis.

13. Utenos rajono savivaldybės administracija 2016 m. rugsėjo 5 d rašte Nr. (3.15)S-2154 „Dėl šalpos našlaičių pensijos mokėjimo“ L. D., be kita ko, nurodė, kad šalpos našlaičių pensijos neįgaliesiems skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau L. Š. neatitinka šio punkto, todėl jai šalpos našlaičių pensija nemokama, kad siūlo L. Š. kreiptis į NDNT dėl darbingumo lygio priežasties patikslinimo.

14. L. D. pateikė NDNT Vilniaus V teritoriniam skyriui 2016 m. rugsėjo 23 d. prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriame prašė padėti dukterėčiai L. Š. gauti šalpos našlaičių pensiją, atstatant praėjusį laiką, nustatyti / pripažinti neįgalumą nuo vaikystės, kuris laiku dėl tėvų nesugebėjimų bei atitinkamų institucijų specialistų aplaidumo ar kitų neaiškių priežasčių buvo nenustatytas.

15. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. SS-2614 „Dėl L. Š. darbingumo lygio termino nustatymo atgaline data“ Prašymo netenkino. Komisija, posėdyje skundą atmetė ir NDNT sprendimą paliko nepakeistą.

16. Dėl darbingumo lygio nustatymo L. Š. atgaline data teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Tvarkos aprašo 28 punktas, pagal kurį tuo atveju, kai asmuo dėl pateisinamų priežasčių praleidžia pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laiką, jam prašant, darbingumo lygis ar priežastys gali būti nustatyti atgaline data, jeigu NDNT yra pateikiami visi reikalingi dokumentai (duomenys), būtini darbingumo lygiui ar jo priežasčių nustatymui atgaline data, bet ne daugiau kaip už 3 praėjusius metus, skaičiuojant nuo dokumentų NDNT gavimo dienos. Komisija, išnagrinėjusi byloje Nr. 24664 esančius dokumentus, nustatė, kad L. Š. pirmą kartą kreipėsi į NDNT dėl darbingumo lygio nustatymo 2011 m. rugpjūčio 16 d. t. y. būdama 20 m. amžiaus. NDNT Vilniaus V teritorinis skyrius, 2011 m. rugpjūčio 18 d. – 2011 m. rugpjūčio 19 d. įvertinęs L. Š. sveikatos būklę, nustatė jai 40 proc. darbingumo lygį, nurodė darbingumo lygio priežastį – „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“ ir darbingumo lygio galiojimo terminą – nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 17 d. Pasibaigus galiojimo terminui, darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-3642 L. Š. dėl jau minėtos priežasties ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 m., buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, kuris galiojo nuo 2013 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. Terminui pasibaigus, akte Nr. DL-3709, NDNT L. Š. nustatė 40 proc. darbingumo lygį nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 13 d. ir nurodė darbingumo lygio priežastį – „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“.

17. Komisija, remdamasi išdėstytu, atsižvelgdama į Tvarkos aprašo nuostatas, nenustačiusi, jog vertinant L. Š. darbingumo lygį, būtų praleistas darbingumo lygio vertinimo laikas, darė išvadą, jog nėra pagrindo nustatyti darbingumo lygį atgaline data.

18. Remdamasi byloje Nr. 24664 esančių dokumentų duomenimis Komisija nustatė, kad L. Š. gydyta ligoninėje 2007 m. vasario 27 d. – 2007 m. kovo 23 d., 2009 m. vasario 6 d. – 2009 m. vasario 26 d. ir 2011 m. balandžio 27 d. – 2011 m. birželio 10 d. Siuntime į NDNT Nr. 143 nurodoma, jog pacientė serga nuo paauglystės, ambulatoriškai gydoma nuo 2005 m.

19. Pagal Tvarkos aprašo 27.15 punktą darbingumo lygio priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ nustatoma asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“. Pakartotinai vertinant šių asmenų darbingumo lygį dėl termino pasibaigimo nurodoma ši priežastis.

20. Darbingumo lygio priežastis „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“ gali būti nustatyta tuo atveju, kai NDNT pateikiami minėtos priežasties egzistavimo faktą patvirtinantys dokumentai (pavyzdžiui, invalidumo pažymėjimas, kuriame būtų nurodyta „vaikas invalidas nuo vaikystės“), tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti. NDNT byloje Nr. 24664 taip pat nepateikta duomenų apie L. Š. nustatytą invalidumo grupę dėl priežasties „invalidumas nuo vaikystės“. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju faktas, jog L. Š. sirgo nuo vaikystės ir jai buvo diagnozuota liga, nėra pagrindas pripažinti, kad L. Š. yra neįgali nuo vaikystės.

21. Komisija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi aptartu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, jog NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai taikė darbingumo lygio, darbingumo lygio termino ir darbingumo lygio priežasties nustatymą reglamentuojančius teisės aktus, NDNT sprendimas yra pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą ir keisti NDNT sprendimą.

22. Dėl pageidavimo gauti duomenis iš NDNT apie L. Š. motiną R. Š. teismas pažymėjo, kad kitų asmenų duomenys apie NDNT nustatytą darbingumo ar neįgalumo lygį yra pertekliniai.

23. Šioje byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad L. Š. yra pilnametė, kad darbo stažo neturi, todėl nėra galimybės jai nustatyti neįgalumo lygį (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai pareiškėjai L. Š. taip pat negali būti taikomas ir Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, skundžiamų sprendimų šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo naikinti, nes skundžiamuose sprendimuose spręstas nedarbingumo lygio nustatymo klausimas, o ne neįgalumo lygio nustatymo klausimas, nes, kaip minėta, pastarojo apskritai nustatyti šiuo atveju nėra galimybės.

24. Skundžiamuose sprendimuose pareiškėjoms paaiškinta, kad darbingumo lygis vertinamas, vadovaujantis Tvarkos aprašu. Teismas sutiko su skundžiamuose sprendimuose pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, kad L. Š. į NDNT pirmą kartą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 18 d., todėl ir darbingumo lygis buvo nustatytas būtent nuo šios dienos. Darbingumo lygio termino nustatymas atgaline data galimas tik tuo atveju, kai darbingumo lygis vertinamas pakartotinai. Darbingumo lygio nustatymo momentą lemia ne ligos (traumos pasekmių) atsiradimo ar diagnozavimo laikas, o darbingumo lygio nustatymo laikas. Esant tokiam darbingumo lygio terminų nustatymo reglamentavimui, konstatuota, kad nėra pagrindo L. Š. darbingumo lygį nustatyti atgaline data. Taigi teismas sprendė, kad ir šiuo aspektu skundžiamų sprendimų nėra teisinio pagrindo naikinti.

25. Pareiškėjos prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismas pažymėjo, kad netenkinus jų skundo, teisinio pagrindo tenkinti šį prašymą nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis).

III. 26. Pareiškėjos L. D. ir L. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai dėl savo pačios ligos sukelto neįgalumo ir tėvų visiškos nepriežiūros ir nesirūpinimo savo vaiku L. Š. į NDNT pirmą kartą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 18 d., nors faktiškai ji neįgali ir nedarbinga buvo jau ankstesniu laikotarpiu. Pareiškėjų vertinimu, pagal galiojantį reglamentavimą, nustačius ligos atsiradimo momentą tokiais kaip nagrinėjamas atvejais, darbingumo lygio nustatymo momentą turi lemti ligos atsiradimo (diagnozavimo) laikas, kadangi liga yra pagrindas, dėl kuri prarandamas darbingumas. Aiškinant teisės aktų nuostatas, kaip tai darė pirmosios instancijos teismas, būtų iš esmės pažeistos L. Š. teisės, kadangi būtent dėl netinkamos priežiūros ir kitų nuo pačios L. Š. nepriklausančių veiksnių laiku nebuvo kreiptasi į NDNT, nors faktiškai jos būklė buvo tokia, kuri sudarė prielaidas nustatyti jai neįgalumą.

26.2. Tokiu atveju, kai asmeniui esant nepilnamečiu neįgalumo faktas nustatytas nebuvo dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ir sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, turėtų ir galėtų būti taikomos nuostatos, kurios reglamentuoja darbingumo lygio (neįgalumo) nustatymo atgaline data procedūras. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad NDNT priima sprendimus dėl neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašė priimti sprendimą, susijusį su neįgalumo atsiradimo laiku, ir nustatyti, kad pareiškėja buvo neįgali nuo vaikystės. Pareiškėjų nuomone, atsižvelgiant į minimą Įstatymo nuostatą, NDNT turi teisę nustatyti neįgalumo atsiradimo laiką (terminą) bet kokiu atveju, nepaisant to, ar neįgalumas buvo ar nebuvo nustatytas anksčiau kitos (ar tos pačios) institucijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teigė, kad L. Š. buvo neįgali nuo vaikystės ir prašė institucijos nustatyti tokį faktą. NDNT tokį prašymą atmetė dėl to, jog ligos ir būklės nebuvo pakankamai sunkios, o Ginčų komisijoje prašymas ir skundo argumentas buvo atmestas kitu pagrindu – iš esmės motyvuojant tuo, kad vaikystėje L. Š. nebuvo pripažinta neįgalia. Įstatymas NDNT suteikia specifinį statusą ir įgalioja savarankiškai atlikti veiksmus ir priimti sprendimus, taip pat, prireikus, veikti aktyviai, rinkti informaciją, pasitelkti konsultantus ir specialistus.

26.3. Nagrinėjamu atveju neįgalumo lygio nustatymo kriterijai, priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, tenkinti, t. y. liga tęsėsi ilgiau nei 12 mėn., ji nėra visiškai išgydyta iki šiol. Iki 18 metų L. Š. gydėsi ir net tris kartus buvo hospitalizuota, sulaukusi 18 metų, pacientė taip pat mažiausiai tris kartus buvo hospitalizuota.

26.4. Esant ginčui dėl susirgimo vertinimo, o toks ginčas egzistavo, kadangi pareiškėjos Komisijai nurodė, jog nesutinka su NDNT sprendime nurodytu ligos vertinimu, Komisija privalėjo pasitelkti atitinkamą specialistą. Nagrinėjamu atveju Komisija dėl kilusio ginčo tiesiog nurodė, kad iš esmės pačių pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog L. Š. vaikystėje dėl objektyvių priežasčių nebuvo teikiamos tinkamos medicininės ir socialinės paslaugos, neleidžia konstatuoti ją buvus neįgalia.

27. Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsiliepime pažymi, kad L. Š. neįgalumo lygis negalėjo būti nustatomas, nes, remiantis pateiktais medicininiais dokumentais, nebuvo nustatyta, jog sutrikimai tęstųsi ilgiau nei 12 mėn., todėl pareiškėjai diagnozuotas sveikatos funkcinis sutrikimas neatitiko kriterijų neįgalumo lygiui nustatyti (Aprašo I skyriaus nuostatos). Kai pareiškėja jau buvo pilnametė, jos diagnozė pakeista, todėl jai buvo nustatytas darbingumo lygis. Darbingumo lygio nustatymą atgaline data reglamentuoja Tvarkos aprašo 28 punktas, tačiau pareiškėja pirmą kartą į NDNT kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 18 d., todėl darbingumo lygis buvo nustatytas nuo šios dienos. Darbingumo lygio nustatymas atgaline data galimas tik tokiu atveju, kai darbingumo lygis vertinamas pakartotinai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Ginčas šioje byloje kilo dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. SS-2614 „Dėl L. Š. darbingumo lygio termino nustatymo atgaline data“ ir Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. S-274 teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai L. Š., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, pakartotinio darbingumo lygio vertinimo metu nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 13 d. taip pat nustatytas 40 proc. darbingumo lygis.

31. L. D. pateikė NDNT Vilniaus V teritoriniam skyriui 2016 m. rugsėjo 23 d. prašymą, kuriame prašė padėti dukterėčiai L. Š. gauti našlaičio pensiją – nustatyti neįgalumą nuo vaikystės, kuris laiku nebuvo nustatytas.

32. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. SS-2614 „Dėl L. Š. darbingumo lygio termino nustatymo atgaline data“ jos prašymo netenkino. Komisija, posėdyje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi L. Š. ir L. D. skundą dėl NDNT sprendimo, 2016 m. gruodžio 1 d. sprendime Nr. S-274 „Dėl L. Š. darbingumo lygio priežasties ir darbingumo lygio termino nustatymo atgaline data“ skundą atmetė ir NDNT sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti NDNT ir Komisijos priimtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų L. D. ir L. Š. skundą atmetė.

33. Pareiškėjos siekia, kad L. Š. būtų nustatytas neįgalumas nuo 18 metų atgaline data. Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymą reglamentuoja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog NDNT priima sprendimus dėl neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino, todėl, pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino šią įstatymo nuostatą, kad ji draudžia priimti sprendimą, susijusį su neįgalumo atsiradimo laiku, ir nustatyti, kad pareiškėja buvo neįgali nuo vaikystės.

34. Apeliančių nurodytos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos sąvokos „atsiradimo laikas“, „terminas“ aiškintinos viso Įstatymo teisinio reguliavimo kontekste. Pažymėtina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojęs ir šiuo metu galiojantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas reglamentavo/reglamentuoja neįgalumo lygio nustatymą ir darbingumo lygio nustatymą. Esminis šių lygių skirtumas yra pripažinimo neįgaliuoju momento sąsaja su amžiumi – neįgalumo lygis nustatomas asmenims iki 18 metų, išskyrus asmenis, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu (žr. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį), o darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų (žr. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį).

35. Byloje nustatyta, jog ginčo nėra, kad L. Š. yra pilnametė, todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog galimybės nustatyti neįgalumo lygį, pareiškėjai sukakus 18 metų, jau nėra.

36. Darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus (tuo atveju, kai jaunesnis kaip 18 metų asmuo teisės aktų nustatyta tvarka yra (buvo) draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, darbingumo lygis nustatomas ir nesukakusiam 18 metų asmeniui (Įstatymo 20 straipsnio 1–2 dalys)).

37. Byloje nustatyta, kad L. Š. darbingumo lygis pirmą kartą buvo vertintas NDNT Vilniaus V teritoriniame skyriuje 2011 m. rugpjūčio 18 d. – 19 d. ir L. Š. 2011 m. rugpjūčio 19 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-3274 nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“. Atsižvelgiant į tai, kad L. Š. gimė (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. rugpjūčio 18 d. turėjo daugiau nei 18 metų, jai, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, galėjo būti nustatytas darbingumo lygis ir negalėjo būti nustatytas neįgalumo lygis.

38. Todėl apeliančių nurodytos Įstatyme įtvirtintos sąvokos „atsiradimo laikas“, „terminas“ Įstatymo kontekste aiškintinos kaip reiškiančios, kad NDNT pavesta priimti sprendimus dėl neįgalumo, darbingumo lygio atsiradimo laiko, termino siejant jį su konkretaus asmens neįgalumo diena pagal tas sąlygas, kurios nurodytos Įstatyme, ir negali būti aiškinamos kaip reiškiančios NDNT teisę nepaisyti Įstatyme nustatytų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas leidžia NDNT nustatyti neįgalumo lygio nustatymo konkretų laiką (konkrečią datą) asmenims iki 18 metų, bet nenumato, kad asmenims, kuriems sukako 18 metų, apskritai gali būti nustatomas neįgalumo lygis (jiems, kaip minėta, nustatomas darbingumo lygis) NDNT teisės nustatyti neįgalumo lygį asmenims, sukakusiems 18 metų, neturi.

39. Šiame kontekste pažymėtina, kad NDNT negali savarankiškai nustatyti ir kitų terminų, antai Įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kokiais terminais darbingumo lygis gali būti nustatomas: 1) 6 mėnesiams, kai darbingumo lygis vertinamas pirmą kartą ir prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, per artimiausius 6 mėnesius; 2) 1 metams, kai darbingumo lygis vertinamas pirmą kartą ir (ar) prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, per artimiausius 12 mėnesių; 3) 2 metams, kai prognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių, funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, per artimiausius 24 mėnesius, ir asmenims, kurie mokosi, iki 26 metų; 4) iki profesinės reabilitacijos programos pabaigos, kai asmeniui nustatomas profesinės reabilitacijos poreikis; 5) iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, kai neprognozuojamas asmens sveikatos būklės ir profesinių funkcinių veiksnių pasikeitimas, darantis įtaką asmens darbingumo lygiui, ir (ar) asmens sveikatos sutrikimai yra nuolatinio, nekintamo pobūdžio; 6) neterminuotai, kai darbingumo lygis nustatomas dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar dėl profesinės ligos.

40. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 9 dalį darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija. Vadovaujantis tuo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtino Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašą, kuris nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendime. Tačiau poįstatyminis teisės aktas negali nustatyti esminių pensijos atsiradimo sąlygų, inter alia (be kita ko) terminų, pensijos atsiradimo laiko, todėl nėra aktualus nagrinėjamos bylos aspektu. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m rugsėjo 2 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo 2009 m rugsėjo 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją ir atitinkamai reguliuoti santykius, susijusius su socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo.

41. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, pareiškėjų argumentas, kad NDNT turėjo teisę priimti sprendimą dėl neįgalumo lygio L. Š. nustatymo nuo vaikystės, atmestinas. Pareiškėjų argumentai, susiję su L. Š. ligos būkle, gydymo trukme, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje, nes priimant NDNT ginčijamą sprendimą jos sveikatos būklė nebuvo vertinama, neįgalumo lygis nebuvo nustatomas (buvo pateikta tik informacija pagal turimus dokumentus).

42. Pažymėtina, kad ginčijamų NDNT ir Ginčų komisijos sprendimų priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1648), kuriame buvo nustatyta, kad teisę gauti šalpos našlaičių pensiją šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi mirusiojo arba įstatymų nustatyta tvarka paskelbto mirusiu asmens vaikai (įvaikiai), kurie yra sukakę 18 metų ir yra pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukako 18 metų, jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat iki 2005 m. liepos 1 d. pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, jeigu jie nuo jų pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Taigi viena iš pagrindinių sąlygų gauti šalpos našlaičių pensiją buvo reikalavimas būti pripažintam neįgaliuoju iki dienos (įskaitytinai), kurią asmenims sukako 18 metų, arba iki 2005 m. liepos 1 d. būti pripažintu invalidu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėja L. Š. šių įstatyme nustatytų sąlygų neatitiko (jai iki 18 metų nebuvo nustatytas neįgalumo lygis). Tačiau nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Šalpos pensijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su teise į našlaičio pensiją.

Šio įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad teisę gauti šalpos našlaičių pensiją turi inter alia (be kita ko) mirusiojo arba įstatymų nustatyta tvarka paskelbto mirusiu asmens vaikai (įvaikiai), kurie yra sukakę 18 metų ir pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir, jeigu jie nuo pripažinimo neįgaliaisiais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Taigi pagal naujai nustatytą teisinį reguliavimą, įgyvendinant teisę į šalpos našlaičių pensiją, nebėra reikalavimo iki 18 metų turėti nustatytą neįgalumo lygį.

43. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų L. D. ir L. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. D. ir L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė