AS-858-516-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-516/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00643-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 70.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio ūkis“, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl savavališkos statybos akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. J. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-10) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2012 m. sausio 12 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120112-00010 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje dėl kieme esančių medinių statinių ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. (23.31)-FAK-2601. Remiantis šiuo aktu buvo surašytas Savavališkos statybos aktas, kurio pagrindu 2012 m. sausio 30 d. buvo surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-120130-00028.

Pareiškėja nesutiko su teiginiu, kad sandėliuko remontas atliktas savavališkai, nes buvo gautas UAB „Senamiesčio ūkis“ sutikimas bei remtasi Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. vasario 14 d. raštu Nr. A51-3821-(5.1-ŪK1). Pareiškėjos gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio butų priklausiniais laikomi ginčo sandėliukai, administruojanti uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio ūkis“ (toliau – ir UAB „Senamiesčio ūkis“) 2008 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. R2-625 informavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį, kad atliktas medinių sandėliukų remontas atitinka paprastojo remonto požymius. Ši institucija nereiškė sandėliukų naudotojams jokių pretenzijų dėl atlikto remonto, nors sandėliukai yra kultūros vertybių saugomoje teritorijoje. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (23-31)FAK-2601 buvo konstatuota, jog, kadangi prieš remontą sandėliukų tikslieji matavimai nebuvo atlikti, neįmanoma nustatyti, kiek jie pakito po remonto, ir nenurodyta, kas konkrečiai padaryta neteisėto.

Teigė, kad iš pareiškėjai surašytų faktinių duomenų patikrinimo vietoje ir savavališkos statybos aktų neįmanoma nuspėti, pagal kokius atlikto sandėliukų remonto požymius atsakovas atliktus darbus priskiria kapitaliniam remontui. Faktinių duomenų akte nurodyti tik sandėliuko išmatavimai, remonto data ir informacija, kad remonto metu užstatymo plotas nebuvo padidintas. Savavališkos statybos akte remiamasi šiuo metu galiojančia Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) redakcija, tačiau sandėliukų remonto metu teisės normos, nurodytos Savavališkos statybos akte, neegzistavo. Tvirtino, kad minėti administraciniai aktai yra nekonkretūs, todėl jie negali būti laikomi teisėtais, pagrįstais ir negali būti įvykdyti.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 66-68) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad teisės aktai numato, kad nenustačius statytojo savavališkos statybos aktas gali būti surašomas statinio (jo dalies) savininkui, valdytojui ar naudotojui, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininkui, valdytojui ar naudotojui. Nustačius atsakingus už savavališką statybą asmenis, vykdoma savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra. Nurodė, kad pareiškėjai 2012 m. sausio 5 d. buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Inspekciją dėl situacijos išsiaiškinimo. Apžiūrėjus objektą vietoje, išklausius statytojos paaiškinimų, lyginant buvusią situaciją su esama, buvo nustatyta, kokie statybos darbai atlikti. Statinio ilgis, plotis bei aukštis nebuvo pakeisti, todėl laikyta, kad buvo atlikti kapitalinio remonto darbai. Kadangi D. J. nepateikė statybas leidžiančių dokumentų, konstatuota, kad sandėliukas yra savavališkai kapitališkai suremontuotas. Pažymėjo, kad faktinės aplinkybės buvo įvertintos tinkamai, tačiau netinkamai pritaikytos teisės normos, nes I grupės nesudėtingo statinio kapitalinio remonto darbams pagal galiojančius teisės aktus joks statybą leidžiantis dokumentas nėra reikalingas. Atsižvelgdamas į tai, Inspekcijos viršininko pavaduotojas 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 1V-49 panaikino Savavališkos statybos aktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 112-116) paaiškino, kad jis vykdydamas statinių naudojimo priežiūrą apžiūrėjo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nusprendė, kad dėl sandėliukų avarinės būklės likvidavimo darbų vykdymo, sandėliukų naudotojai turi raštu patvirtinti neprieštaravimą sandėliukų avarinės būklės likvidavimo darbams atlikti. UAB „Senamiesčio ūkis“, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus 2007 m. liepos 20 d. nurodymus, 2007 m. rugpjūčio 13 d. sušaukė minėto gyvenamojo namo kieme esančių sandėliukų ir garažų naudotojus į susirinkimą, kuriame naudotojai nusprendė, kad patys susiremontuos sandėliukus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyrius 2008 m. vasario 14 d. raštu Nr. A51-3821-(5.1-ŪK1) informavo pareiškėją, kad pagal Statybos įstatymo 40 straipsnį statytinių naudotojai privalo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, taip pat įspėjo, kad buvo nesilaikyta nustatytų teisės aktų reikalavimų, t. y. neparengtas supaprastinto statinio projektas ir negauti rašytiniai sutikimai. Pažymėjo, kad pareiškėja į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl rašytinių pritarimo, patikrinimo ir/ar išdavimo nesudėtingų statinių projektams nesikreipė. Nurodė, kad 2004-2008 metais atliekant nesudėtingo statinio, esančio nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje, paprastąjį remontą statybą leidžiančių dokumentų nereikėjo, tačiau atliekant nesudėtingo statinio, esančio nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje, statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbus reikalingas supaprastintas statinio projektas su įgaliotų valstybės tarnautojų rašytiniais pritarimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 64-65) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčo objektas – nesudėtingas statinys – sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į nekilnojamosios vertybės – kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio teritoriją. Iki 2010 m. spalio 1 d. nesudėtingiems statiniams paveldo objekto teritorijoje buvo taikomos Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų išimtys: rengiamas nesudėtingo statinio projektas, kurį patvirtina savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas; nereikalingas statybos leidimas ir leidimas statinį griauti. Vietoj jų reikalingi minėtų tarnautojų raštiški pritarimai – spaudai, parašai, datos statinio supaprastinto projekto kiekviename lape, įskaitant aiškinamąjį raštą. Šios nuostatos buvo taikomos naujo statinio statybos, esamo statinio rekonstravimo, kapitalinio remonto ir griovimo atvejais. Pažymėjo, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui statinio projektas nebuvo pateiktas ir tokiam projektui ši institucija nėra pritarusi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. nutartimi (b. l. 147-150) administracinę bylą nutraukė, pareiškėjai D. J. grąžino sumokėtą 139,2 litų žyminį mokestį, pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nurodė, jog Inspekcija 2012 m. sausio 12 d. surašė Savavališkos statybos aktą, kuriame nurodė, kad D. J. savavališkai kapitališkai remontavo sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenkantį į kultūros paveldo vietovę – Vilniaus senamiesčio teritoriją. Minėtame akte nurodyta, kad savavališki darbai buvo atlikti neturint statybas leidžiančių dokumentų, taip pažeidžiant Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą bei 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Teismas pažymėjo, jog Savavališkos statybos aktu nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja savavališkai vykdo statybos darbus, o ne priimamas įpareigojimas asmeniui. Toks aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių. Pabrėžė, jog administracinis aktas asmeniui turi numatyti pareigas arba apriboti teises. Kadangi bylos atveju nuo to, ar skundžiamas aktas bus, ar nebus panaikintas asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeis, teismas laikė, kad šio akto panaikinimo klausimas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia. Remdamasis tuo, teismas nurodė, jog administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog D. J. taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas: grąžinti sumokėtą žyminį mokestį bei priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė pareiškėjai grąžinti 139,2 litų sumokėto žyminio mokesčio.

Nurodė, jog pagal ABTĮ 44 straipsnį teisę gauti teismo, kartu ir atstovavimo išlaidų atlyginimą, turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. ABTĮ nenumato galimybės priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai byla nutraukiama kaip nenagrinėtina teismų, todėl tenkinti D. J. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra pagrindo.

III. Pareiškėja D. J. atskiruoju skundu (b. l. 154-156) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį ir priimti teismo sprendimą, tenkinant skundo reikalavimus, priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atskirajame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog 2012 metų sausio-vasario mėnesiais Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-492-171/2010, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje dėl kieme esančių medinių statinių. Pareiškėjai D. J. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. (23.31) FAK, kurio pagrindu 2012 m. sausio 12 d. surašytas Savavališkos statybos aktas, kurio pagrindu 2012 m. sausio 30 d. surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-120130-00028. Pažymi, jog Savavališkos statybos aktas buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui. Atsakovas, gavęs iš teismo skundo nuorašą atsiliepimui pateikti, skundžiamą Savavališkos statybos aktą panaikino, tačiau nepripažino, kad sandėliuko remonto metu jokių atliktiems statybos darbams leidžiamųjų dokumentų nereikėjo, nes tai buvo paprastasis remontas. Pabrėžia, jog, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas Savavališkos statybos aktas buvo panaikintas po skundo padavimo, tačiau iš esmės ginčas dėl atliktų statybos darbų rūšingumo, o tuo pačiu dėl pareiškėjos įvykdyto ar neįvykdyto teisės pažeidimo vien tik akto panaikinimu išspręstas nebuvo, teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl skundo reikalavimo tikslinimo, prašant pripažinti, kad atsakovas įvykdė skundo reikalavimą dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo, panaikindamas 2012 m. sausio 12 d. Savavališkos statybos aktą. Šio reikalavimo tikslinimo teismas nepriėmė remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, nurodytais administracinėje byloje Nr. A14-261/2007.

Pažymi, jog tai, kad Savavališkos statybos aktas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, nurodoma pačiame akte. Savavališkos statybos akto forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827, kuriuo patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduodą statybą leidžiantį dokumentą”. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kurios buvo priimtos vertinant savavališkos statybos akto apskundimo teismingumą pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusį senos redakcijos analogišką Statybos reglamentą STR 1.09.06:2009 bei tuo metu buvusią juo patvirtintą savavališkos statybos akto formą, kurioje nebuvo nuorodos apie jo apskundimą ABTĮ nustatyta tvarka. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-175/2012 yra išaiškinęs, kad savavališkos statybos aktas pagal formą ir turinį atitinka individualaus administracinio akto sampratą.

Pareiškėja nurodo, jog valstybės institucijos nustatytas teisės pažeidimas, kurio kaltininku įvardijamas konkretus asmuo, tam asmeniui sudaro pagrindą būti patrauktam administracinėn atsakomybėn arba įvykdyti kitokius administracinius įpareigojimus, pavyzdžiui, reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nenuginčijus savavališkos statybos akto, prarandamas pagrindas ginčyti patraukimą administracinėn atsakomybėn ar įpareigojimus, nustatomus reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius, kadangi šie administraciniai aktai yra išvestiniai iš savavališkos statybos aktu konstatuoto teisės pažeidimo.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atskirajame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymima, jog nagrinėjant bylą ginčo dalyko neliko. Pabrėžia, jog savavališkos statybos akto paskirtis yra užfiksuoti savavališką statybą ir imtis skubių veiksmų jai sustabdyti. Šiuo atveju pareiškėja nurodo, kad yra skundžiama Savavališkos statybos akto dalis užfiksuojanti savavališką statybą. Teismas tinkamai pažymėjo, kad tokiais atvejais, kai ginčas kyla dėl paties savavališkos statybos fakto, tai jis nėra priskirtinas nagrinėti administracinio teismo kompetencijai.

Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių gynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Pareiškėja šiuo atveju prašo teismo ne apginti jos pažeistas teises, bet konstatuoti, kad savavališka statyba užfiksuota netinkamai. Pareiškėjos reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad ginčijamame Savavališkos statybos akte netinkami nurodomos faktinės aplinkybės, jų teisinė reglamentacija. Tačiau tai tėra fakto konstatavimas ir jis teisinių pasekmių nesukelia. Atskirajame skunde vieninteliu argumentu, kodėl Savavališkos statybos aktas turėtų būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, nurodomas formalus pagrindas, kad akto rekvizituose paskutiniu sakiniu nurodoma, kad jis skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Atsakovo vertinimu, šis argumentas atmestinas, nes kiekvienu konkrečiu atveju asmuo turi nurodyti, kaip yra pažeidžiamos jo teisės ir kokie konkretūs įpareigojimai jam yra numatomi.

Mano, jog nėra pagrindo sutikti su atskirajame skunde nurodomu argumentu, kad reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius negali būti ginčijamas, kol nėra panaikintas savavališkos statybos aktas. Specialioji kolegija ginčams dėl teismingumo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartyje (teisminio proceso Nr. 2-01-3-09468-2011-7) nustatė, kad reikalavimus Inspekcija pateikia vykdydama Statybos įstatymo 27, 28 straipsnyje nurodytas funkcijas, susijusias su statybos taisyklių pažeidimais ir savavališkos statybos padarinių šalinimu.

Kolegija padarė išvadą, kad byloje vyrauja administraciniai teisiniai santykiai ir ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčo dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutarties, kuria teismas administracinę bylą nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja kvestionuoja nurodytos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik administracinės bylos nutraukimo aspektu, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija ir pasisakys.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, pagrindu, pažymėjęs, jog Savavališkos statybos aktu nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja savavališkai vykdo statybos darbus, o ne priimamas įpareigojimas asmeniui. Toks aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių, todėl jis negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia.

Pareiškėja atskiruoju skundu su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos teismo nutarties turinį, bylos medžiagą, vertina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nutraukė administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Jei nagrinėjant bylą nustatoma, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, teismas nutraukia bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2009 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-135/2009, 2009 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-466/2009, 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009).

Teisėjų kolegija nurodo, kad administracinėje byloje pareiškėja skundžia Savavališkos statybos aktą, kuriame konstatuojama, jog statinys sandėliukas, išorės matmenys – 2,50 x 3,0 m, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kapitališkai rekonstruotas savavališkai. Taip pat šiuo aktu pareiškėjos reikalaujama nevykdyti jokių nurodyto statinio statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką (b. l. 33-34). Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog 2012 m. kovo 22 d. Inspekcijos viršininko įsakymu „Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus savavališkos statybos aktų ir reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo“ Nr. 1V-49 buvo panaikintas D. J. surašytas Savavališkos statybos aktas ir 2012 m. sausio 30 d. surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-120130-00028 (b. l. 109-110) (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 str. 6 d.).

Pabrėžtina, jog pareiškėja tik kėlė reikalavimą dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo, kuris skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu buvo atsakovo panaikintas, panaikinimo teismine tvarka. Kitų teismo priimtų nagrinėti reikalavimų pareiškėja nebuvo pateikusi. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija pažymi, jog, savavališkos statybos aktą panaikintus atsakovui išnyko ir skundo objektas ir esant tokiai faktinei situacijai, pirmosios instancijos teismui atsirado pagrindas užbaigti bylą ją nutraukiant pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą. Teismas, priimdamas ir nagrinėdamas skundą, kai nebėra ginčo nagrinėjimo objekto, nagrinėtų skundą, kai jo išnagrinėjimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Pareiškėjos teiginiai, kad nors atsakovas panaikino Savavališkos statybos aktą, tačiau nepripažino, kad sandėliuko remonto metu jokių atliktiems statybos darbams leidžiamųjų dokumentų nereikėjo, nes tai buvo paprastasis remontas, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju iš esmės pareiškėja skundžia Savavališkos statybos akto dalį, užfiksuojančią savavališkos statybos faktą, siekia tam tikrų faktų pripažinimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju ginčas kyla dėl paties savavališkos statybos fakto, tam tikrų faktų pripažinimo, todėl nėra priskirtinas nagrinėti administracinio teismo kompetencijai. Kaip minėta, administraciniai teismai turi nagrinėti tas bylas, kurios priskirtos jų kompetencijai pagal ABTĮ 15 straipsnį. Įstatymų leidėjo ABTĮ 15 straipsnyje nustatytas sąrašas yra išsamus. Kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A469-261/2007, Nr. AS146-669/2009). Teiginiai dėl faktų pripažinimo galėtų būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvacijos dalis, tačiau negali būti vertinami atskirai kaip savarankiškas reikalavimas. Esant tokiai situacijai bei tenkinant pareiškėjos reikalavimą dėl tam tikrų faktų pripažinimo, teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju pareiškėja kitokių reikalavimų, išskyrus reikalavimą panaikinti skundžiamą Savavališkos statybos aktą (kurį bylos nagrinėjimo metu atsakovas panaikino), nereiškė, todėl administracinė byla pagrįstai buvo nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Pabrėžtina, jog pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl skundo reikalavimo tikslinimo, prašant pripažinti, kad atsakovas įvykdė skundo reikalavimą dėl Savavališkos statybos akto panaikinimo, panaikindamas 2012 m. sausio 12 d. Savavališkos statybos aktą. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 12 d. nutartimi šio patikslinto pareiškėjos skundo reikalavimo nepriėmė ir išaiškino pareiškėjai teisę apskųsti priimtą nutartį atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (b. l. 136-137). Kadangi nagrinėjamos bylos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutarties, kuria teismas administracinę bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas, pareiškėjos argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo veiksmais, atsisakant priimti patikslintą pareiškėjos skundą, nenagrinėti. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo pakankamai aiškiai išaiškinta priimtos nutarties skundimo tvarka.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo nutarta nutraukti administracinę bylą, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis paliktina nepakeista. Pažymėtina, jog pareiškėja atskiruoju skundu prašo jai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau konkrečiai nenurodo, kokių išlaidų priteisimo pareiškėja siekia, nepateikia jų konkretaus ir išsamaus apskaičiavimo su pagrindimu, kaip to reikalauja įstatymas (ABTĮ 45 str. 1 d.), todėl pateiktas prašymas dėl išlaidų priteisimo nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos D. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas