2025-04-09 Nr. AB-7137-3-61-3-06770-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1655-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06770-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 24S251671 (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Migracijos departamento ministerijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 24S258335 (toliau – ir Sprendimas2); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Skundžiamais sprendimais atsakovas nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2027 m. gegužės 15 d. dėl to, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Tokia išvada buvo padaryta, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. spalio 24 d. išvada Nr. 19-873S (toliau – ir Išvada).

2.2. VSD priėmė pareiškėjai nepalankią Išvadą dėl to, kad ji 2008 m. – 2016 m. dirbo Rusijos valstybinėje televizijos ir radijo bendrovėje.

2.3. Dėl pareiškėjos buvusio darbo jos buvimas Lietuvoje negali kelti grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėja 2008 m. rugsėjį įsidarbino Rusijos valstybinės televizijos ir radijo bendrovės („VGTRK“) filiale Sankt Peterburgo ir visą laiką pareiškėja dirbo inžiniere techninio aptarnavimo grupėje, o 2016 m. išėjo iš darbo savo iniciatyva. Pareiškėjos norą išeiti iš darbo lėmė 2014 m. karinis konfliktas Ukrainoje. Nepaisant to, kad pati pareiškėja nedalyvavo VGTRK redakcinėje politikoje ir nebuvo atsakinga už VGTRK kuriamų laidų turinį, pareiškėja nenorėjo dirbti su žmonėmis, kurių vertybės ir pažiūros neatitiko jos vertybių ir pažiūrų. Išėjusi iš darbo VGTRK, pareiškėja pradėjo dirbti privačiame sektoriuje bei kartu su bendraminčiais įkūrė įmonę „(duomenys neskelbtini)“ (liet. – „(duomenys neskelbtini)“), kurioje 2016 m. – 2017 m. dirbo fotografe, tačiau ši verslas nebuvo sėkmingas. Nuo 2018 m. išbandė save kaip nekilnojamojo turto brokerę ir dirbo šį darbą iki 2021 m., kai persikėlė gyventi į Lietuvos Respubliką.

2.4. Sprendimą atvažiuoti gyventi į Lietuvos Respubliką daugiausia lėmė šeiminė situacija, kadangi 2019 m. pabaigoje Vilniuje per šventes ji susipažino su A. G., su kuriuo 2020 m. sudarė santuoką. A. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs ir gyvenąs Lietuvos Respublikoje, 2022 m. pareiškėja su sutuoktiniu susilaukė vaiko.

2.5. Atvykusi gyventi į Lietuvos Respubliką, pareiškėja iš karto pradėjo integruotis į Lietuvos visuomenę – pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir šiuo metu mokėjimo lygis yra A2; Lietuvos Respublikoje pradėjo ir savo nedidelį verslą bei aktyviai įsitraukė į pilietinę veiklą.

2.6. Pareiškėjai būnant ukrainiečių kilmės, karas Ukrainoje sukėlė jai itin stiprius išgyvenimus. Pareiškėjos giminaičiai gyvena Ukrainoje, ji nuolat palaiko su jais ryšį ir iš pirmų lūpų žino apie Ukrainos tautos kančias, todėl, pildydama klausimyną, pareiškėja nedvejodama nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir laiko Krymą priklausančiu Ukrainai.

2.7. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad atsakovas sieja pareiškėjos tariamai keliamos grėsmės realumą su jos buvusiu darbu, dėl kurio pareiškėja neva gali būti užverbuota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, tačiau šios prielaidos pagrįstumui įvertinti būtina nustatyti, ar pareiškėja atitinka sėkmingo verbavimo kriterijus. Pareiškėja gali būti pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, nustačius dviejų aplinkybių sutaptį: a) tikimybė, kad Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybos bandys užverbuoti pareiškėją, yra didesnė už tikimybę, kad Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybos pareiškėjos užverbuoti nebandys; ir b) tikimybė, kad verbavimo atveju pareiškėja sutiks bendradarbiauti su Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybomis, yra didesnė už tikimybę, kad tokio bendradarbiavimo pareiškėja atsisakys. Įvertinus tai, skundžiamuosiuose sprendimuose nėra jokių argumentų, kurie pagrįstų prieš tai nurodytas aplinkybes. Apie šias aplinkybes skundžiamuose sprendimuose apkritai nėra užsimenama, kas reiškia, kad atsakovo įžvelgiama pareiškėjos tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui yra teorinio pobūdžio.

2.8. Iš pareiškėjos biografijos aiškiai matyti, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui ji nekelia, kadangi pareiškėja turi inžinierės specialybę, todėl jos išsilavinimas nėra susijęs su valstybės vidaus ar užsienio politika, gynyba ar saugumu. Pareiškėja dirbo ne valstybinėje įstaigoje, vykdžiusioje viešąjį administravimą, o įmonėje, vykdžiusioje ūkinę veiką ir valstybės tarnautoja nebuvo, todėl nėra davusi priesaikos. Pareiškėjos pareigos buvo santykinai žemos ir tik techninio pobūdžio (inžinierė techninio aptarnavimo grupėje), ji jokių strateginių ar atsakingų sprendimų nepriiminėjo. Pareiškėjai nebuvo suteikti kokie nors pagyrimai, apdovanojimai ar laipsniai, ji dirbo ne dėl ideologinių, o dėl ekonominių priežasčių, o iš šio darbo savo noru dėl ideologinių priežasčių. Pareiškėja dirbo VGTRK 2008 m. – 2016 m., esant visiškai kitokiai geopolitinei situacijai, o išėjusi iš darbo, dirbo privačiame sektoriuje, o vėliau – pradėjo individualų verslą, susijusią su šventinių atvirukų gamyba ir prekyba. Tokio pobūdžio veikla vargu, ar gali dominti Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybas, todėl jokia reali pareiškėjos verbavimo tikimybė neegzistuoja. Pareiškėja nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Rusijos Federacijos valdžios politiką Ukrainoje, todėl tokie jos politiniai įsitikinimai įrodo, kad jokių motyvų bendradarbiauti su Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis ji neturi.

2.9. Nei atsakovas, nei VSD nenustatė jokių pareiškėjos nusikalstamų veiksmų ar kėsinimosi padaryti nusikalstamą veiką, taip pat nebuvo nustatyta jokių pareiškėjos veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką, taip pat ir jokių motyvų imtis kokių nors veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką.

2.10. Iš skundžiamų sprendimų argumentacijos aiškiai matyti, kad jie buvo priimti vadovaujantis tik Išvada ir jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų šią Išvadą, nenurodyta, t. y. skundžiami sprendimai yra tik VSD išvados teisinis įforminimas administraciniu sprendimu, kas pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnio 4 dalies nuostatas.

2.11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojamas savarankiškas tyrimas, kurį privalėjo atlikti atsakovas, inter alia (be kita ko) turėjo apimti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos buvusiu darbu, nes būtent dėl šio darbo pareiškėja buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos įmonėje, turėjo ištirti aplinkybes, susijusiais su šiuo darbu, o ne apsiriboti ryšių su Lietuvos Respublika išvardinimu.

2.12. Atsakovas turėjo konkrečiai išsiaiškinti, kokias funkcijas pareiškėja vykdė; kaip pareiškėja dirbo; su kuo dirbo; ar pareiškėjai buvo suteikti apdovanojimai, pagyrimai ir tarnybiniai laipsniai; ar pareiškėja buvo paaukštinta darbe; ar ji tebebendrauja su buvusiais kolegomis; ar jai teko vykdyti neteisėtus nurodymus; dėl kokių priežasčių pareiškėja atėjo į šį darbą ir išėjo iš jo; kaip dabartinė pareiškėjos veikla susijusi su buvusiu darbu; kokios yra pareiškėjos vertybinės nuostatos, politinės pažiūros ir pan.

2.13. Iš skundžiamų sprendimų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas (nebuvo nustatyta ir įvertinta pareiškėjos darbo pobūdis, pareigos, trukmė, pasibaigimo pagrindas, nuo darbo pasibaigimo praėjęs laiko tarpas, tolesnis darbas, politinės pažiūros, šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt.). Nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas, todėl skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

2.14. Net jeigu pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir keltų grėsmę valstybės saugumui dėl jos buvusio darbo, vis tiek tokiais ginčijamais sprendimais taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neteisėta, nes yra visiškai neproporcinga. Visų pirma, grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl pareiškėjos buvusio darbo, kuris nebuvo ir nėra draudžiamas bei apskritai neturi nieko bendro su Lietuvos Respublika. Pareiškėja per savo gyvenimą niekada nėra padariusi jokios nusikalstomos veikos, todėl nėra jokio realaus pagrindo manyti, kad ji gali įvykdyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 ir 119 straipsniuose numatytus nusikaltimus. Be to, pareiškėja niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijos Federacijoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Rusijos Federacijoje. Pareiškėja turi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi turi individualų verslą Lietuvos Respublikoje bei labai stiprių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi jos šeima gyvena Lietuvos Respublikoje ir jos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.15. Sprendimu2 pareiškėja verčiama išvykti iš Lietuvos Respublikos ilgam laikui, tuo pačiu Lietuvos Respublikoje gyvenantys ir Lietuvos Respublikos pilietybę turintys pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikų de facto (faktiškai) verčiami arba išvykti iš savo tėvynės, ar gyventi skyrium nuo, atitinkamai, žmonos ir motinos.

2.16. Skundžiamais sprendimais yra pažeidžiami teisėti lūkesčiai, nes pareiškėja jau buvo du kartus vertinama dėl grėsmės valstybės saugumui ir buvo pripažinta nekeliančia tokios grėsmės. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Migracijos departamentas neteisingai aiškino ir taikė grėsmės valstybės saugumui sąvoką. Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų.

4.2. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos atžvilgiu yra taikytinos Įstatymo 981 straipsnio nuostatos. Įstatymo 99 straipsnio 2 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesiams per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba pas jį, privalo gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę (pareiškėjai ši kortelė neišduota). Departamento duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis nėra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėja Įstatymo kontekste nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu, todėl jai Įstatymo 981 straipsnio nuostatos netaikomos.

4.3. Įstatymo 981 straipsnio nuostatos yra aiškintinos sistemiškai su kitomis Įstatymo 5 skyriaus nuostatomis: Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar jo šeimos narys gali būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 98 str. 2 p.) ar jų teisė laikinai gyventi panaikinama (Įstatymo 106 str. 1 d. 1 p.), kai jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

4.4. VSD Išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta darbu Rusijos propagandos institucijai, lojalumu jai, nenutrauktais ryšiais, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos ilgametė darbinė veikla, stiprūs ryšiai). Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

4.5. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja dirbo VGTRK, t. y. didžiausioje Rusijos televizijos kompanijoje, kuri valdo didžiausią rusakalbių auditoriją turinčius televizijos kanalus ir skleidžia propagandą, nukreiptą prieš Lietuvą, kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę ir diskredituoti Lietuvos valstybingumą, skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiurkščiai menkinti įsiteisėjusius Lietuvos teismų sprendimus bei Lietuvos teisės aktais pripažintą 1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvą faktą.

4.6. Pareiškėja, dirbdama VGTRK inžinierės pareigose, galimai buvo tiesiogiai susijusi su prorusiško turinio sklaidos kokybės užtikrinimu. Pareiškėja minėtoje Rusijos televizijos ir radijo dirbo 8 metus ir darbo santykius nutraukė 2016 m., o tai sudaro rimtą pagrindą manyti, jog šiuo metu nėra praėjęs pakankamas laiko tarpas, per kurį būtų visiškai išnykę ryšiai su darbo aplinka. Šios aplinkybė, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

4.7. Pareiškėja gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu periodiškai grįžta į Rusiją. Tokia aplinkybė, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su ja kontaktus. Reguliarūs vizitai į Rusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjos vykimas į Rusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėja palaiko tamprius ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis ir grįžta į kilmės šalį.]

4.8. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė savo kompetencijos ribose ir atliko savarankišką tyrimą (surinko prieinamus duomenys apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje, surinkto prieinamus duomenys apie jos pareigas VGTRK, įvertino jos socialinių tinklų sklaidą, sienos kirtimus ir t .t.). Migracijos departamentas įvertino ir pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika – šeiminius (Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, ir nepilnametis vaikas, turintys Lietuvos ir Rusijos pilietybes), socialinius-ekonominius ryšius su Lietuva (turėjo 2 leidimus laikinai gyventi, vykdo individualią veiklą Lietuvos Respublikoje), taip pat buvo įvertintas pareiškėjos užpildytas klausimynas ir jo atsakymas (taip pat ir į klausimyno 10 ir 11 klausimus). Tai patvirtina, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėja, vadovavosi ne vien Išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje.

4.9. Pati pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir Išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis.

4.10. Susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą. Taigi jos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

4.11. Pareiškėjos nepilnametis vaikas turi Rusijos Federacijos pilietybę, o jos sutuoktinis taip pat ne kartą yra vykęs į Rusiją, pareiškėjos santuoka sudaryta Rusijoje, todėl pareiškėjai nėra užkirstas kelias išsaugoti teisę į šeimos susijungimą ir neatimta teisė gyventi ar matytis su sutuoktiniu kitose Europos Sąjungos ar trečiosiose šalyse.

4.12. Aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. VSD atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Sprendimas1 yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Tokiu sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

6.2. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, todėl VSD 2024 m. spalio 24 d. raštu Nr. 19-873S MD pateikė Išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

6.3. Iki 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – ir LRTK) ne kartą buvo laikinai sustabdžiusi VGTRK valdomų televizijos kanalų retransliaciją Lietuvoje, o po 2022 m. vasario 25 d. dėl karo kurstymo, grubių tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų pažeidimų ir grėsmės nacionaliniam saugumui VGTRK kanalų retransliaciją LRTK sustabdė penkeriems metams.

6.4. VGTRK ir šios bendrovės kontroliuojamos įmonės skleidžia propagandą, nukreiptą prieš Lietuvą, kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę ir diskredituoti Lietuvos valstybingumą, skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiurkščiai menkinti įsiteisėjusius Lietuvos teismų sprendimus bei Lietuvos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvą faktą. VGTRK ir šios bendrovės kontroliuojamos įmonės plėtoja naratyvus apie neva Lietuvoje persekiojamus rusakalbius asmenis ir vykdomą politinį persekiojimą. VGTRK prisideda įgyvendinat Rusijos agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, reguliariai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie Rusijos karą prieš Ukrainą ir platina propagandą, nukreiptą prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

6.5. Pareiškėja, dirbdama VGTRK, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybinėse įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Be to, VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Rusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę strateginiuose sektoriuose ir valstybės institucijose (įmonėse).

6.6. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

6.7. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) VGTRK kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, jog pareiškėja jau baigė darbą VGTRK, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis įmonėmis, įstaigomis, institucijomis, tarnybomis yra išnykusi. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus.

6.8. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad ji neatitinka sėkmingo užverbavimo kriterijų, nurodytų VSD interneto svetainėje. Pareiškėjos galimas užverbavimas tėra tik viena iš grėsmės, nurodytos VSD išvadoje, sudėtinių dalių, pareiškėjos skunde cituojami VSD interneto svetainėje skelbiami sėkmingo užverbavimo kriterijai yra taikomi Lietuvos Respublikos, o ne Rusijos Federacijos piliečiams. VSD interneto svetainėje skelbiama informacija skelbiama visuomenės informavimo tikslu, skelbiamas sėkmingo užverbavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ypač situacijose, susijusiose su Rusijos Federacijos piliečiais. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvai priešiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybas domina tik tam tikras ypatingas pareigas einantys asmenys, turintys specialią prieigą prie specifinės informacijos.

6.9. Priimant Sprendimą1, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu1 nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

8.1. Pareiškėja 2024 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą Nr. 2404-LLGK-3471 pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

8.2. Valstybės saugumo departamentas 2024 m. spalio 24 d. pateikė Išvadą, kurios neįslaptintoje dalyje nurodyta, jog E. G. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. E. G., pildydama klausimyną, pateikė informaciją, kad 2008 m. – 2016 m. dirbo VGTRK. Be to, VSD duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Rusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.

8.3. Atsakovas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, taip pat ir VSD atliktą vertinimą, sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog E. G. asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas vertino, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi E. G. laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, todėl priimtas Sprendimas1 atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atsižvelgus į tai, jog pareiškėja nuo 2008 m. iki 2016 m. dirbo VGTRK, kas reiškia, kad ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią ir ateityje, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

8.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2024 m. lapkričio 14 d. priėmė Sprendimą2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2027 m. gegužės 13 d.

9. Teismas, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d., 7 d., 8 d.), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatas (37 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Nacionalinio saugumo strategijos 14 punktą, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, nurodė, kad lieka nepaneigta, kad dirbdama VGTRK inžinierės pareigose, pareiškėja galėjo būti tiesiogiai susijusi su prorusiško turinio sklaidos kokybės užtikrinimu.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja VGTRK dirbo net 8 metus (t. y. pakankamai ilgą laiką) ir darbo santykius nutraukė 2016 m. (t. y. šiuo metu nėra praėjęs pakankamas laikotarpis, per kurį būtų visiškai išnykę ryšiai su darbo aplinka ir tuo metu buvusiais kolegomis), pareiškėja darbą tęsė ir po 2014 m. įvykių, kai Rusija okupavo Krymą. Teismas akcentavo, kad svarbi aplinkybė yra ta, jog pareiškėja dažnai vyksta į Rusiją.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjos giminės (tėvai, brolis, sesuo) gyvena Rusijoje, o ji pati turi butą Sankt-Peterburge. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja pasirinko santuoką sudaryti Rusijoje (2020 m.), į Rusijos institucijas kreipėsi, kad jos vaikui būtų suteikta Rusijos pilietybė, šiuo metu su sutuoktiniu gyvena Rusijoje, taigi pareiškėjos ryšiai su Rusija nėra visiškai nutraukti ir pagrindinė socialinių interesų vieta yra išlikusi Rusijoje.

12. Teismas sutiko su atsakovo išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę, kuri yra pagrįsta darbu Rusijos institucijai, lojalumu jai, nenutrauktais ryšiais, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos ilgametė darbinė veikla, stiprūs ryšiai). Teismas vertino, kad pagrindas išvadai, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę, yra pakankamai realus ir pagrįstas.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad Sprendimu2 pareiškėja verčiama išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tuo pačiu Lietuvos Respublikoje gyvenantys ir Lietuvos Respublikos pilietybę turintys pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas de facto verčiami taip pat palikti savo tėvynę, apžvelgė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį ir nurodė, kad šiuo atveju svarbu tai, ar Migracijos departamentas vertino pareiškėjos, jos sutuoktinio ir vaiko priklausomumo ryšį pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva kontekste ir dėl tokio priklausomumo galinčius atsirasti suvaržymus Europos Sąjungos piliečiui (jų proporcingumą).

14. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime2 įvertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeiminius ryšius ir sutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

15. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas1 ir Sprendimas2 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis jų pagrindas ir yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką pareiškėjos vertinimą.

III. 16. Pareiškėja E. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

17. Pareiškėja taip pat prašo teikti siūlymą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę septynių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti, o, netenkinus šio prašymo, teikti siūlymą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

18. Pareiškėja, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Atsakovas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, kadangi nenustatė jokio asmeninio pareiškėjos elgesio, rodančio grėsmės realumą. Pareiškėja nepriklausė VGTRK administracijai, neturėjo valstybės tarnautojos statuso, nedavė priesaikos ir iš darbo išėjo savo noru dar 2016 m. Pareiškėja nepritaria Rusijos Federacijos propagandai ir politikai. Apie pareiškėjos lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai negali būti jokios kalbos, todėl Pareiškėjos buvęs darbas negali būti laikomas pakankamu pagrindu realiai grėsmei konstatuoti (tuo labiau, kad Pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas turi Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl šiuo atveju taikytinas Įstatymo 981 straipsnis, kuris vertinimą dėl grėsmės valstybės saugumui draudžia grįsti bendrąja prevencija – skundžiami sprendimai yra prevencinio pobūdžio, kadangi jais reaguojama ne į esamą, o potencialų pavojų, rezoliucinėje dalyje nurodant, kad pareiškėja ne kelia, o gali kelti grėsmę valstybės saugumui).

18.2. Skundžiami sprendimai buvo priimti nesilaikant nustatytos tvarkos, kadangi atsakovas mechaniškai perkėlė į savo sprendimus Išvadą, o savarankiško tyrimo neatliko ir savo išvados nepadarė.

18.3. Skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, kadangi atsakovas nesugebėjo ne tik įrodyti, bet bent jau argumentuoti savo sprendimų teiginius.

18.4. Skundžiamuose sprendimuose nurodyta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga, kadangi ji visiškai neatitinka priežasčių, dėl kurių pareiškėja buvo pripažinta keliančią grėsmę, ir kitų su pareiškėja susijusių aplinkybių, įskaitant itin stiprius šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublika, kurioje gimė ir gyvena Lietuvos Respublikos pilietybę turintys pareiškėjos sutuoktinis ir Pareiškėjos nepilnametis vaikas, bei integracijos laipsnį į visuomenę.

18.5. Skundžiami sprendimai pažeidžia nacionalinio saugumo ir kitų konstitucinių vertybių (pavyzdžiui, šeimos privatumas ir vientisumas) pusiausvyrą.

18.6. Skundžiami sprendimai neatitinka konstitucinio teisėtų lūkesčių principo. Lietuvos Respublikos institucijų dešimtmečiais taikoma užsieniečių vertinimo praktika bei pareiškėjos praeityje įgyta teisė gyventi Lietuvos Respublikoje leido pareiškėjai ir jos šeimai pagrįstai tikėtis, kad pareiškėja atitinka visus keliamus kriterijus.

18.7. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos politinėmis pažiūromis, tačiau šios pareigos neįvykdė, nors pareiškėja pateikė dokumentus, aiškiai rodančius, kad pareiškėja ne tik nėra lojali Rusijos Federacijos valdžios atžvilgiu, tačiau priešingai – yra itin neigiamai nusistačiusi Rusijos Federacijos valdžios atžvilgiu.

18.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismui grindžiant sprendimą pareiškėjos darbu VGTRK, Pirmosios instancijos teismas vis dėlto argumentuotai nepaaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju vien šio darbo fakto pakanka neigiamai išvadai. Pirmosios instancijos teismui turėjo argumentuotai paaiškinti, kuo pasireiškia pareiškėjos situacijos specifiškumas ir išskirtinumas, kad jos konkrečiu atveju vien darbo VGTRK pakako tariamam lojalumui režimui konstatuoti, kurio neva nepaneigia net pareiškėjos politines pažiūros.

18.9. Pirmosios instancijos teismui grindžiant sprendimą pareiškėjos ryšiais su savo šeimos nariais bei kelionėmis į Rusijos Federaciją, pirmosios instancijos teismas turėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl nagrinėjamu atveju šios aplinkybės patvirtina neigiamą išvadą.

18.10. Pareiškėjos santuoka buvo sudaryta Rusijos Federacijoje, kadangi tuo metu Pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis buvo „užstrigę“ Rusijos Federacijoje dėl pandemijos suvaržymų, todėl negalėjo išvykti iš Rusijos Federacijos. Butą, kuri pareiškėja tebeturi Rusijos Federacijoje, buvo bandoma parduoti, tačiau tai nepavyko, kadangi po karo pradžios stipriai krito gyventojų pajamos ir nekilnojamojo turto kainos. Be to, įvedus prieš Rusijos Federaciją tarptautines sankcijas perlaidoms, pareiškėja neteko galimybės persivesti pinigus į Lietuvos Respubliką, net jeigu butą pavyktų parduoti. Pareiškėja su sutuoktiniu šiuo metu gyvena Rusijos Federacijoje ne savo valia, o būtent dėl Atsakovo sprendimų, kadangi pareiškėja su šeima išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją likus dviem dienoms iki pareiškėjai išduoto leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos, atsakovui delsiant laiku priimti sprendimą dėl leidimo gyventi pratęsimo ir galiausiai atsisakius tą daryti.

18.11. Pirmosios instancijos teismas formaliai, siaurai ir paviršutiniškai aiškina ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Remiantis pirmosios instancijos teismo logika, tektų konstatuoti, kad kitų Europos Sąjungos piliečių šeimos narių teisės Lietuvos Respublikoje ginamos labiau nei Lietuvos Respublikos piliečių šeimos narių teisės. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikoje gyvenantis Vengrijos pilietis yra pasinaudojęs judėjimo laisve, tačiau akivaizdu, kad jeigu jo šeimos nariai yra trečiųjų šalių piliečiai, jų teisės neturi būti labiau ginamos nei toje pačioje Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai. Teismų praktika ir Įstatymo 981 straipsniais siekiama ginti ne tik judėjimo laisve pasinaudojusių užsieniečių šeimos narius, bet visų Europos Sąjungos piliečių šeimos narius. Atitinkamai, šioje byloje yra taikytinas aukščiausias įrodinėjimo standartas, kadangi atsakovo sprendimais ir pirmosios instancijos teismo sprendimu daromas poveikis Lietuvos Respublikos piliečiams.

18.12. Pareiškėjos sutuoktinis negali vystyti savo verslo Rusijos Federacijoje, kadangi jo tiekėjai dėl veiklos specifikos ir taikomų sankcijų draudžia veiklą iš Rusijos Federacijos. Teismo posėdyje pareiškėjos sutuoktinis taip pat papasakojo, kad savo verslo iš Rusijos Federacijos vykdyti negali ir jis yra uždaromas. Pareiškėja dėl vaiko sveikatos būklę nedirba ir jokių pajamų ar socialinių išmokų Rusijos Federacijoje negauna, ką patvirtinantys dokumentai taip pat buvo pateikti.

18.13. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik atsakovo pateiktu įrodymu, o pareiškėjos pateiktais įrodymais nesivadovavo.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, taip pat nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. VSD, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, nurodo, kad apeliaciniame skunde dėstomų argumentų bei reikalavimų akivaizdų nepagrįstumą patvirtina susiformavusi nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose administracinėse bylose – pvz. 2023 m. liepos 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1978-821/2023 konstatuota, kad darbas Rusijos Federacijos televizijos kanale, kuris skleidžia propagandą, nukreiptą ir prieš Lietuvos Respubliką, ir kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę bei diskredituoti Lietuvos valstybingumą, gali būti laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo1, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, ir Sprendimo2, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2027 m. gegužės 15 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 43 straipsnio 2 dalį, sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymo argumentus, atkreipia dėmesį, kad bylos ginčo dalyko aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią ir nuoseklią praktiką. Administracinėje byloje nurodomi argumentai ir keliami klausimai nėra nauji ir / ar itin sudėtingi bei išskirtiniai, kad jiems išspręsti būtų būtina sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad kiekvienoje tokio pobūdžio byloje yra vertinama individuali asmens situacija. Įvertinus pareiškėjos apeliacinio skundo turinį matosi, jog ji iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Atsižvelgus tai, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindų siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundžiami atsakovo sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, pareiškėjos skundą atmetė.

27. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad atsakovas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, atsakovas neatliko tinkamo savarankiško tyrimo, vien perkeldamas Išvadą į Sprendimą1, taip pat pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Migracijos departamentas, Sprendimu1, atsižvelgęs į Išvadą ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai) ir atsisakė pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

31. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamus sprendimus priėmė, vadovaudamasis kompetentingos institucijos – VSD – Išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Išvadoje, pateiktoje Migracijos departamentui, nurodyta, kad pareiškėja nuo 2008 m. iki 2016 m. dirbo Rusijos Federacijos kompanijoje VGTRK (VGTRK ir šios bendrovės kontroliuojamos įmonės skleidžia propagandą, nukreiptą prieš Lietuvą, kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę ir diskredituoti Lietuvos valstybingumą, skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiurkščiai menkinti įsiteisėjusius Lietuvos teismų sprendimus bei Lietuvos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvą faktą.). Pareiškėja periodiškai vyksta į Rusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Atsižvelgdamas į surinktus duomenis ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD pateikė išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1484-492/2025).

33. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

34. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad VSD teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Rusijos Federacijos institucijose ir kontroliuojamose įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose ar įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į VSD pateiktą informaciją, nustatytas faktas, jog pareiškėja dirbo Rusijos Federacinės valdžios kontroliuojamoje televizijoje, suponuoja išvadą, jog jis yra lojalus asmuo Rusijos režimui. Teisėjų kolegijos nuomone, vien pareiškėjos teiginiai, kad ji dirbo techniniu darbuotoju (nebuvo atsakinga už skleidžiamą turinį) ir Migracijos departamento klausimyne nurodė, jog neturi jokių sąsajų ir ryšių su savo kilmės ar kokios nors kitos Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusios valstybės teisėsaugos, karinėmis, žvalgybos ar saugumo institucijomis, nevertintini kaip pakankami įrodymai, paneigiantys išvadą dėl jos lojalumo Rusijos režimui. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog, pareiškėja iš darbo VGTRK išėjo savo noru 2016 m., nevertintina kaip objektyvus įrodymas dėl pareiškėjos nelojalumo, kadangi tai įvyko jau po Krymo okupacijos, VGTRK propaganda ir dezinformacija buvo vykdoma dar iki prasidedant karui Ukrainoje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjos ryšiai su Rusija vertintini kaip itin stiprus (pareiškėja turi Rusijoje turtą (butą), ten gyvena jos giminės, pareiškėja sudarė santuoką Rusijoje, pareiškėja kreipėsi į Rusijos kompetentingas institucijas dėl Rusijos Federacijos pilietybės suteikimo savo nepilnamečiam sūnui.).

35. Nagrinėjamoje ginčo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje 14 punkte, didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjos situaciją šiandieniniame geopolitiniame kontekste, todėl teisėjų kolegija šių argumentų nekartoja.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad Įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog pareiškėja dėl savo ryšių su Rusija ir pareigų VGTRK, kuri skleidžia propagandą, nukreiptą ir prieš Lietuvos Respubliką, ir kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę bei diskredituoti Lietuvos valstybingumą, gali būti laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo1 aiškiai matyti, jog Migracijos departamentas atliko savarankišką tyrimą ir atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą (nustatė ir vertino pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, taip pat su pareiškėjos ryšius su Rusija), todėl nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

40. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

41. Iš Sprendimo2 turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjai 30 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, ir įvertinusi Sprendimo2 turinį, sprendžia, kad pareiškėjai nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Pareiškėjos teiginiai, kad šiuo draudimu yra išskiriama pareiškėjos šeima, yra nepagrįsti, nes, kaip nustatyta byloje, šiuo metu tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis ir jų nepilnametis vaikas gyvena kartu Rusijoje.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė