2020-07-29 Nr. AB-14154-3-62-3-00948-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3452-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00948-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje nesuteikiant jam pakankamai gyvenamojo ploto, antisanitarinėmis sąlygomis. Buvo pelėsio, drėgna, buvo perteklinio pasenusio inventoriaus (baldai ir sanitarinis mazgas).

2.2. Pastatų, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, stogo dangoje buvo asbesto, kuris iro visą ginčo laikotarpį. 3-iame sektoriuje 2016–2018 m. vyko rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbesto turinti stogo danga, nesilaikant jokių apsaugos priemonių. Pareiškėjas, pradėjus vykdyti statybos darbus, buvo perkeltas į šalia esantį pastatą (7 būrį), nuo darbų vykdymo vietos nutolusį apie 50 metrų.

2.3. Pareiškėjas negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių, priemonių ir kompetencijos pažeidimams nustatyti. Pareiškėjui nurodžius aplinkybes, kurių atsakovas nepaneigė, sužinojimo apie pareiškėjo teisių pažeidimus momentu laikytinas teismo sprendimo paskelbimas. Taigi nėra pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

2.4. 3-ame sektoriuje nebuvo laisvalaikio kambario, patalpos drabužiams džiovinti, nebuvo pakankamo dydžio patalpų maisto produktams laikyti, šaldytuvai buvo laikomi gyvenamojoje patalpoje, taigi minėtose patalpose laikomi daiktai faktiškai buvo laikomi gyvenamojoje patalpoje, taip mažinant jos plotą. Todėl perteklinių daiktų užimamas plotas turi būti atimamas skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

2.5. Trūko sanitarinių įrenginių, sanitariniai mazgai ir prausyklos netvarkingi. Tualeto ir prausyklos patalpos nebuvo tinkamai viena nuo kitos atitvertos, unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Prausykloje ir tualete tvyrojo smarvė dėl netinkamos oro filtravimo sistemos įrengimo. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus ir per mažo sanitarinių įrenginių kiekio nebuvo įmanoma palaikyti higieniškos tvarkos.

2.6. Pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės (dantų pasta ir šepetėlis, skutimosi peiliukai), todėl pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos. Ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems: higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems teisės aktuose nenumatytas, o suimtiesiems – numatytas. Yra pagrindas šiuo aspektu konstatuoti neteisėtą atsakovo neveikimą nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

2.7. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nežmonišką elgesį, kančias, dvasinius išgyvenimus, įtampą, stresą, emocinį šoką, nepilnavertiškumo jausmą, buvo pakenkta jo sveikatai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. taikytina ieškinio senatis.

3.2. Gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjo laisvė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi miegoti laiko. Nuteistieji pagal nustatytą dienotvarkę gali vaikščioti savo būrio teritorijoje, lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), renginiuose.

3.3. Įstaigoje antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbesto šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestines konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios skaidulos. Stogo renovacijos darbai buvo vykdomi laikantis saugos reikalavimų.

3.4. Poilsio kambarių 3-iame sektoriuje įrengta nebuvo, bet laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.

3.5. 3-iame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, galima džiovinti drabužius. Vietos drabužiams džiovinti įrengtos ir būrio kieme. Buvo sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis drabužius skalbykloje ir džiovykloje, taip pat prausykloje. Visuose būriuose įrengtos virtuvėlės, kuriose yra spintelės, kuriose nuteistieji gali laikyti maistą.

3.6. Tualete įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 m. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo iš pareiškėjo skundų nebuvo gauta. Teisės aktai numato tik nemokių nuteistųjų aprūpinimą higienos reikmenimis. Pareiškėjas nesikreipė į sandėlio darbuotoją dėl higienos priemonių išdavimo. Gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi tvarkyti ir valyti patys nuteistieji.

3.7. Pareiškėjo sveikatos nusiskundimai yra nesusiję su kalinimo sąlygomis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė dėl psichinės sveikatos sutrikimų į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, t. y. sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK prašo šioje byloje taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš jo kalinimo sąlygų nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo pataisos įstaigoje 2013 m. liepos 25 d., tačiau į teismą skundu kreipėsi tik 2019 m. balandžio 26 d. Teismas sprendė, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. pateikti pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie pažeidimus. Nenustatęs byloje duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pritaikęs 3 metų senaties terminą, teismas nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.

6. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas nustatė, kad teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

7. Teismas nustatė, kad vykdant pataisos įstaigos stogo keitimo darbus, pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į švarią, sveikatai nepavojingą aplinką. Prie šios išvados teismas priėjo įvertinęs Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, iš kurių matyti, kad 3-io sektoriaus pastatų asbescementiniai stogai buvo pakeisti. Byloje nesant tikslių duomenų apie 3-iojo sektoriaus pastatų stogų rekonstrukcijos darbų pradžią ir pabaigą, teismo vertinimu, tikėtina, kad šie darbai buvo atlikti byloje vertinamu pareiškėjo teisių pažeidimų laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki darbų užbaigimo aktų pasirašymo 2018 m. kovo 23 d. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. 77-760, kurioje nurodyta, jog nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, teismo vertinimu, nepateikus į bylą jokių objektyvių įrodymų apie vykdytų statybų atitikimą teisės aktų reikalavimams (jų priežiūrą, patikras ar kt.) nepatvirtina, kad darbai buvo atlikti laikantis visų saugos reikalavimų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas netoli pastatų, kuriuose buvo atlikta asbestinio stogo rekonstrukcija.

8. Teismas nustatė, kad iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų įsigaliojimo (2017 m. birželio 7 d.) 7 būrio sanitarinio mazgo aprūpinimas sanitariniais įrenginiais neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo. 14 būrio sanitarinio mazgo aprūpinimas sanitariniais įrenginiais Aprūpinimo normų reikalavimų neatitiko nuo 2017 m. birželio 7 d. iki vertinamojo laikotarpio pabaigos (2019 m. balandžio 24 d.).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai tam skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, klozetai vieni nuo kitų buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, taigi pareiškėjui naudojantis tualetu buvo užtikrintas pakankamas privatumas.

10. Teismas nustatė, kad visuose būriuose yra įrengta virtuvėlė (joje yra šaldytuvas) bei drabužių džiovyklos, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pripažino, jog atsakovas nevykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte nustatyto reikalavimo įrengti laisvalaikio kambarį.

11. Teismas pažymėjo, jog iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, šepetėliai, skutimosi peiliukai), konstatavo neteisėtą atsakovo atstovės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme ginčo laikotarpiu – nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

12. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į nustatytų pažeidimų pobūdį, intensyvumą, trukmę, į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į atsakovo atstovą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai, vadovavosi teisingumo, protingumo principais.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

13.1. Teismas nepateikė racionalių argumentų dėl gyvenamojo ploto, pateikė nepagrįstas išvadas arba visai jų nepateikė, paliko dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, nustatęs pažeidimą dėl asbesto, nepagrįstai maža suma įvertino pareiškėjo susirgimą onkologinėmis ligomis.

13.2. Teismas nepakankamai tiksliai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamojo ploto, be pagrindo atsakovo pateiktus nekorektiškus duomenis laikė tinkamais duomenimis. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimams išspręsti. Teismas ne visa apimtimi išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nebuvo pakankamai aktyvus, atsakovo atstovo pateiktus duomenis vertino atsakovo naudai.

13.3. Teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbios priežasties, nes atsakovas buvo nesąžiningas (dėl duomenų nesuteikimo, kompetencijos neturėjimo pažeidimams nustatyti, neteisėtų veiksmų).

13.4. Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimo. Teismas nepareikalavo iš atsakovo duomenų, kurie galėtų pagrįsti arba paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie gyvenamąjį plotą. Apskaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą perteklinių daiktų užimamas plotas turi būti atimamas iš bendros patalpos ploto. Atsakovo atstovas nepateikė, nors turėjo pateikti, duomenų apie kartu su pareiškėjui apgyvendintų asmenų skaičių. Su gyvenamojo ploto trūkumu yra tiesiogiai susiję ir kiti pažeminimai – asmens kūno vientisumo pažeidimas, per didelis nuteistųjų skaičius, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atviros dušų kabinos, pertekliniai daiktai dėl trūkstamų numatytų patalpų.

14. Atsakovo atstovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

14.1. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad trūko laisvalaikio kambario, tačiau šio pažeidimo nesiejo su jam konkrečiai dėl to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis. Dėl laisvalaikio kambario nebuvimo ir dėl to kilusių nepatogumų pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas, todėl atsakovo atsakomybė negalima.

14.2. Teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad vykdant stogo renovacijos darbus buvo laikomasi visų saugos reikalavimų, t. y. nelaužant gaminių. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto.

14.3. Pareiškėjas nesikreipė dėl higienos priemonių išdavimo. Būdamas nemokus ir norėdamas gauti higienos priemonių, jis turėjo pateikti prašymą.

14.4. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.

16. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 150 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginti. Teismas pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. balandžio 24 d., konstatavo, kad: 1) vykdant pataisos įstaigos stogo, kurio sudėtyje buvo asbesto, keitimo darbus pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į švarią, sveikatai nepavojingą aplinką; 2) nebuvo užtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis; 3) nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys; 4) pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, šepetėliai, skutimosi peiliukai).

17. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo, pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepašalino prieštaravimų, be pagrindo atsakovo pateiktus nekorektiškus duomenis laikė tinkamais duomenimis, teismo išvados nepagrįstos ir dviprasmiškos. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino asbesto sukeliamų onkologinių susirgimų. Be to, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti. Be to, atsakovas nesutinka su teismo išvadomis dėl asbesto, pabrėžia, kad pareiškėjas nesikreipė dėl higienos priemonių išdavimo, teigia, kad dėl laisvalaikio kambario nebuvimo negalima atsakovo atsakomybė.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniuose skunduose akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Taigi pagal EŽTT jurisprudenciją nėra draudžiama taikyti nacionaliniuose valstybių teisės aktuose įtvirtintą ieškinio (skundo) senaties terminą.

20. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018). Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad šioje byloje nėra galimybės nustatyti, nuo kada pareiškėjas turėjo sužinoti apie kalinimo sąlygų pažeidimus, nes pareiškėjas nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, ir kad pažeidimo sužinojimo momentas yra tas momentas, kai yra nustatomas pažeidimas.

21. Dėl pareiškėjo argumento, jog jis neturėjo faktinių duomenų, reikalingų nustatyti ir pagrįsti teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, pažymėtina, kad ši aplinkybė susijusi su netinkamų kalinimo sąlygų įrodinėjimu, tačiau niekaip nepagrindžia aplinkybės, kad pareiškėjas apie jo galbūt netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jis pradėjo būti kalinamas. Juo labiau, kad pareiškėjas ir pats apeliaciniame skunde pažymi, jog visą kalinimo laikotarpį jis jautėsi kankinamas, žeminamas. Tai reiškia, kad pareiškėjas apie jo skunde nurodytas kalinimo sąlygas žinojo visą jo nurodomą kalinimo laikotarpį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat neturi pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas apie jo netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jis pradėjo būti kalinamas Pravieniškių PN-AK.

22. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

23. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

24. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų (Nutarties 5 p.), pripažįsta, kad teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

26. Vertinant pareiškėjo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimą aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ar sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į baldus, sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Iš byloje pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių matyti, kad nagrinėjamu atveju gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

27. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpoje buvusių miegamųjų vietų skaičių. Teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus esą išvadą dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto pirmosios instancijos teismas darė vadovaudamasis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pažymėtina, kad iš tikrinamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas įvertino tiek atsakovo atstovo pateiktus duomenis, tiek pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Teisėjų kolegija su minėtu vertinimu sutinka. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik abstrakčius teiginius dėl netinkamo faktinių aplinkybių nustatymo, tačiau neteigia, kad jis buvo laikomas su daugiau asmenų nei įrengta miegamųjų vietų. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

28. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

29. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažymėtina, jog byloje yra pakankamai duomenų su tuo susijusioms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjui suteikto gyvenamojo ploto, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais.

30. Pirmosios instancijos pripažino, kad vykdant pataisos įstaigos stogo, kurio sudėtyje buvo asbesto, keitimo darbus pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į švarią, sveikatai nepavojingą aplinką. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad 3-io sektoriaus pastatų asbescementiniai stogai buvo pakeisti, tikėtina, šioje byloje vertinamu pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. kovo 23 d., o atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie vykdytų statybų atitikimą teisės aktų reikalavimams (jų priežiūrą, patikras ar kt.), t. y., kad darbai buvo atlikti laikantis visų saugos reikalavimų.

31. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamų šio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pažymėtina, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2019 m. sausio 25 d. rašto Nr. (4-12 4.80)2-3482 (b. l. 46) matyti, jog didžiausia tikimybė susirgti asbesto sukeliamomis ligomis atsiranda esant didesnei koncentracijai ir kvėpuojant asbestu užterštu oru ilgesnį laiką, dažniausiai tai profesiniai suginami.

32. Šiuo atveju pareiškėjas neteikė ir byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas visą tą laiką, kol vyko stogo keitimo darbai, buvo lauke toje vietoje, į kurią patekdavo asbesto plaušeliai. Pagal bylos duomenis pareiškėjas rekonstrukcijos darbų nevykdė. Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad dėl vykdytų stogo rekonstrukcijos darbų pareiškėjas būtų patyręs tiesioginį asbesto poveikį ir dėl to sudarytos kalinimo sąlygų būtų pakenkusios jo sveikatai. Pareiškėjo pateikti kitų asmenų raštai, kuriuose nurodoma, kad jie vykdė rekonstrukcijos statybos darbus, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, kurioje vertinamos pareiškėjo kalinimo sąlygos. Taip pat byloje nėra duomenų, kad dėl stogo rekonstrukcijos darbų ir dėl to sudaromos nesaugios ir nešvarios aplinkos pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į pataisos įstaigos administraciją, sveikatos priežiūros specialistus ar kitas institucijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su asbesto turinčių stogų keitimu, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pateikti įrodymus apie prieš keletą metų vykdytų statybų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą aptariamu aspektu.

33. Pasisakydama dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų) neišdavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo aprūpintas dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliuku.

34. EŽTT jurisprudencijoje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

35. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Iš pacituotų EŽTT sprendimo nuostatų matyti, kad aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra nepriimtinas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kuriuo nagrinėjamoje administracinėje byloje rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo nustatyta esminė faktinė aplinkybė, kad toje byloje esantys įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs atsakovo atstovo administracijai prašymą raštu dėl pareiškėjo aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetuku ir skutimosi peiliukais. Šią aplinkybę atsakovo atstovas nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu, pareiškėjas neteigė ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į pataisos įstaigą, prašydamas jam išduoti dantų pastą, dantų šepetuką ir / ar skutimosi peiliukus. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad tik esant pareiškėjo prašymui išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus) ir aiškiam institucijos atsisakymui tai padaryti, yra pagrindas konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-502/2019).

37. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas neteikė prašymo išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus aptariamu aspektu.

38. Atsakovas apeliaciniame skunde, teikdamas argumentus dėl laisvalaikio kambarių neįrengimo, neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatyto Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkto pažeidimo fakto. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu (Nutarties 10 p.), todėl jų nekartoja. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad pareiškėjas šio pažeidimo nesiejo su jam konkrečiai dėl to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, dėl to kilusių nepatogumų nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas, yra reikšmingos ir bus vertinamos sprendžiant dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Taip pat atsakovas apeliaciniame skunde neišreiškė nesutikimo su tikrinamo teismo sprendimo išvada ir ją pagrindžiančiais motyvais, kad 14 būrio sanitarinio mazgo aprūpinimas sanitariniais įrenginiais teismo nurodytu laikotarpiu neatitiko Aprūpinimo normų reikalavimų (Nutarties 8 p.).

39. Pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. atskirais laikotarpiais nebuvo užtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis ir nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys), atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo būtų kilę kokie nors ilgalaikio pobūdžio neigiami padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), nenustačius, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo S. Š. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo S. Š. teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista. Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė