2013-05-08 Nr. AB-1684-3-62-3-00632-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-915/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00632-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 9.7.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Airport travel shop“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Airport travel shop“ skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Airport travel shop“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno apskrities VMI, atsakovas) 2012 m. gegužės 10 d. nutarimą, kuriuo UAB „Airport travel shop“ buvo paskirta 5000 Lt bauda, ir atleisti pareiškėją nuo administracinės atsakomybės dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 2 dalies 3 ir 10 punktų pažeidimo (toliau – ir Skundžiamas nutarimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog mokesčių inspekcijos specialistei L. Ž., atlikusiai operatyvinį patikrinimą, pareiškėjas elektroniniu paštu pateikė visų prekių, įskaitant ir alkoholinių gėrimų, esančių kavinėje, parduotuvėje įsigijimo dokumentus, kurie neginčijamai patvirtino iš ko, kada ir kiek buvo įsigyta alkoholinių gėrimų bei kokia įsigytų alkoholinių gėrimų kaina. Pateiktuose įsigijimo dokumentuose nurodyti alkoholinių gėrimų kiekiai patikrinimo metu sutapo su UAB „Aiport travel shop“ kavinėje, parduotuvėje esančiais alkoholinių gėrimų kiekiais.

Pareiškėjas sutinka, kad kai kurie dokumentai dėl darbuotojų susijaudinimo, atvykus mokesčių inspekcijos atstovams atlikti patikrinimą, galėjo būti nepateikti, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad pareiškėjas neturėjo prekybos vietoje juridinę galią turinčių alkoholinių gėrimų įsigijimo ir gabenimo dokumentų. Mano, jog paskirta 5000 Lt bauda už padarytus pažeidimus yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga dėl žemiau nurodytų argumentų. Už nustatytus pažeidimus taikytina atsakomybė laikytina administracine atsakomybe, todėl galima vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 301 straipsnio nuostatomis dėl administracinės nuobaudos mažinimo ar administracinės nuobaudos neskyrimo.

Pareiškėjas mano, kad atsakovui buvo visos sąlygos taikyti ATPK 301 straipsnį ir atleisti pareiškėją nuo atsakomybės, remiantis tuo, kad buvo padarytas mažareikšmis pažeidimas bei kad operatyvinio patikrinimo metu UAB „Airport travel shop“ veiksmai, elgesys neginčijamai atitiko tiek ATPK 31 straipsnyje tiek Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 8 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Operatyvinio patikrinimo metu UAB „Airport travel shop“ nuolatos bendradarbiavo su Klaipėdos apskrities VMI. Nustačius apžeidimus, pareiškėjas nedelsiant ėmėsi visų įmanomų priemonių pašalinti esamus pažeidimus.

Šiuo metu parduotuvėje visi pažeidimai yra pašalinti. Prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių priskirtina ir ta aplinkybė, jog UAB „Airport travel shop“ vykdant veiklą dėl analogiškų ar panašaus pobūdžio pažeidimų niekada nebuvo bausta, o nustačius pažeidimus UAB „Airport travel shop“ direktorė nuoširdžiai gailėjosi. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimo „Dėl apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais - banderolėmis taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 21.4 punkto nuostatos turinį suprato kaip leidimą prekiauti banderolėmis nepaženklintais alkoholiniais gėrimais, jeigu jie parduodami orlaivių keleiviams, o šiuo atveju pareiškėjas prekybą alkoholiniais gėrimais vykdė specialioje kontroliuojamoje zonoje – Palangos oro uoste ir gėrimai nepaženklinti banderolėmis buvo parduodami tik keleiviams, skrendantiems orlaiviams ir turintiems lėktuvo bilietus.

Taip pat turi būti atsižvelgta ir į pareiškėjo finansinę būklę. Pajamos priklauso nuo keleivių srauto, jis nėra didelis, todėl įmonė dirba nuostolingai. Valstybės biudžetui žala nebuvo padaryta (b. l. 4–7).

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatyme minimalios baudos apskritai yra nekvestionuojamos, nes jose įtvirtinta įstatymų leidėjo valia. Atsižvelgiant į tai, kad alkoholio produktai ir tabako gaminiai yra specifiniai, ypatingi ir keliantys pavojų žmogaus ir visuomenės sveikatai bei gyvybei, įstatymų leidėjas teisės aktuose įtvirtino ekonominių sankcijų dydžius, apie kuriuos negalima teigti neva jie yra per dideli ir neproporcingi. Atsakovas, priimdamas ginčijamą nutarimą, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, baudą individualizavo pagal baudos skyrimo taisykles, todėl paskirta ekonominė sankcija yra teisėta, pagrįsta ir proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Mažesnės baudos, negu įstatymų numatyta minimali bauda, paskyrimas ne tik nepasiektų ekonominės sankcijos tikslų, bet ir pažeistų viešąjį interesą. Subjektas, įsigydamas alkoholio gėrimus ir tabako gaminius be juridinę galią turinčių įsigijimo ir gabenimo dokumentų, sukuria nesąžiningos konkurencijos rinkoje sąlygas ir tokiu būdu, nemokėdamas mokesčių valstybei, pastato save į pranašesnę padėtį palyginti su sąžiningai ir teisėtai rinkoje veikiančiais subjektais. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą atsakomybę lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, numatytų ATPK 31 ir 32 straipsniuose, nustatyta nebuvo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. UAB „Airport travel shop“ veiklos vykdymo vietoje (adresu Liepojos pl. 1, Palanga) buvo atliekamas operatyvus patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog kavinėje laikomi, o parduotuvėje laikomi ir parduodami alkoholiniai gėrimai, kurie nepaženklinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka specialiais ženklais - banderolėmis ir neturint prekybos vietoje juridinę galią turinčių tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Pabrėžė, jog pareiškėjas operatyvaus patikrinimo metu daliai nepaženklintų banderolėmis alkoholinių gėrimų nepateikė įsigijimo ir gabenimo dokumentų, t.y. pagal Akcizų informacinę sistemą nustatyta, kad nepateikti alkoholinių gėrimų įsigijimo ir gabenimo dokumentai pagal dokumentus DAA Nr. S2A0953V4 ir Nr. S2A0953V6. Iš viso buvo laikoma 629 buteliai už 15324,5 Lt. sumą be PVM ir parduota 19 butelių už 391,79 Lt. sumą. Baigus patikrinimą, surašyta 2012 m. balandžio 10 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. K1-203 (toliau – ir Pažyma), bei tos pačios dienos pažeidimo protokolas Nr. K1-203-1 dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 3 ir 10 punktų pažeidimo. Kauno apskrities VMI 2012 m. gegužės 10 d. nutarimu, vadovaudamasi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalimis, UAB „Airport travel shop“ skyrė 5000 Lt baudą.

Remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 2 dalies 3 ir 10 punktais, pabrėžė, kad pareiškėjo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jos darbuotojų veiksmų. Todėl atitinkami nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti UAB „Airport travel shop“ darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009)

Remdamasis Taisyklių 21.8 punktu, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu pabrėžė, kad ginčo situacijoje, alkoholiniai gėrimai nebuvo laikomi akcizais neapmokestinamų prekių sandėlyje, todėl privalėjo būti ženklinti banderolėmis. Pabrėžė, jog pareiškėjas operatyvaus patikrinimo metu daliai nepaženklintų banderolėmis alkoholinių gėrimų nepateikė įsigijimo ir gabenimo dokumentų. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog iš taikytinų materialinės teisės normų matyti, kad jose nurodytas draudimas siejamas su būtinumu turėti alkoholinių produktų juridinę galią turinčius privalomus tų produktų įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Laiko aspektu tai reiškia, kad alkoholio produktai negali būti nei laikomi, nei parduodami, kai nurodyti privalomi dokumentai realiai neegzistuoja, t. y. nurodyti dokumentai turi realiai egzistuoti visą jų laikymo bei pardavimo laiką (tuo pačiu ir atitinkamo patikrinimo metu) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-745/2009, 2009 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1007/2009, 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009).

Nurodė, kad pareiškėjas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Atsakomybei už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 3 ir 10 punktų reikalavimų pažeidimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą. Skiriant ekonominę sankciją konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir į Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes (Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 7 d.). Įvertinęs faktinę situaciją, padarė išvadą, jog paskirta 5 000 litų bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam pažeidimui ir jos mažinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 120–123), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Visų pirma teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes: pabrėžia, kad pagal 2012 m. balandžio 10 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. K1-203 gabenimo ir įsigijimo dokumentai nebuvo pateikti ne visiems akcizų apskaičiavimo dokumentuose (DAA) Nr. S2A0953V4 ir Nr. S2A0953V6 išvardintiems alkoholiniams gėrimams, o tik jų daliai.

Apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas netinkamai taiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Jis teigia, kad, cituojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1007/2009, reikėtų suprasti taip, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto pažeidimą galima konstatuoti tik esant dviem sąlygoms: 1) alkoholio įsigijimo ir gabenimo dokumentai nepateikiami patikrinimo metu, 2) tokie dokumentai laikant bei parduodant alkoholio produktus realiai neegzistuoja. Mano, kad jeigu dokumentai nebuvo pateikti patikrinimo metu, tačiau realiai jie egzistuoja, nurodytos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos nėra pažeidžiamos. Apelianto vertinimu, sprendžiant ar buvo pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymas, svarbiausia yra nustatyti realaus alkoholinių gėrimų gabenimo dokumentų neegzistavimo faktą.

Pabrėžia, kad iš byloje esančios Kauno apskrities VMI operatyvinio patikrinimo medžiagos (b. l. 85, 87-91) matyti, kad faktiškai tokie prekių gabenimo dokumentai (važtaraščiai), pasirašyti iš Kauno parduotuvės išvežamų alkoholinių gėrimų pardavėjos E. S., egzistavo ir apeliantas juos turėjo. Šiuose važtaraščiuose buvo nurodyti visi akcizų apskaičiavimo dokumentuose Nr. S2A0953V4 ir Nr. S2A0953V6 išvardinti alkoholiniai gėrimai. Nurodo, kad kai kurie dokumentai nebuvo pateikti VMI atstovei dėl darbuotojų susijaudinimo.

Mano, kad teismas, spręsdamas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimo, Taisyklių 21.8 punktą turėjo taikyti Taisyklių 21.4 punkto kontekste ir atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo kavinė yra ypatingoje vietoje t. y. Palangos oro uoste, todėl joje esantys alkoholiniai gėrimai buvo skirti išimtinai orlaivių keleiviams, faktiškai buvo parduodami tik pateikus bilietą ar specialias orlaivių aptarnaujančio personalo korteles, taikyti 21.4 punkte numatytą išimtį.

Atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 129–131), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais išdėstytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjui ekonominė sankcija paskirta už reikalavimų, numatytų Alkoholio kontrolės įstatymo (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo XI-1911 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 3 ir 10 punkto reikalavimų pažeidimus. Šio straipsnio 1 dalies 12 punktas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus, 2 dalies 3 punktas nustatė, jog juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms draudžiama laikyti, gabenti draudžiama alkoholinius gėrimus (išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidrą, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento), nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka specialiais ženklais – banderolėmis, 10 punktas – juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms draudžiama laikyti, gabenti draudžiama alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nustatė klaidingas aplinkybes, mano, kad pagal 2012 m. balandžio 10 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. K1-203 gabenimo ar įsigijimo dokumentai nebuvo pateikti ne visiems akcizų apskaičiavimo dokumentuose (DAA) Nr. S2A0953V4 ir Nr. S2A0953V6 išvardintiems alkoholiniams gėrimams, o tik jų daliai. Šis pareiškėjo argumentas vertintinas, kaip nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, taigi atskiros sprendimo dalys šiuo atveju nevertintinos atsietai viena nuo kitos. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad rėmėsi 2012 m. balandžio 10 d. operatyvaus patikrinimo pažyma K1-203, kurioje aiškiai įvardinta, kuriems alkoholiniams gėrimams nepateikti įsigijimo ir gabenimo dokumentai. Teismas taip pat aiškiai įvardijo, kad dokumentai nepateikti daliai alkoholinių gėrimų. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą bei teismo sprendimo turinį, negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nustatė klaidingas aplinkybes.

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Alkoholio kontrolės įstatymo normų, reglamentuojančių įsigijimo ir gabenimo dokumentų privalomumą. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1007/2009, kuria inter alia rėmėsi pirmosios instancijos teismas, suprastina taip, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto pažeidimą galima konstatuoti tik tuo atveju jeigu: alkoholio įsigijimo ir gabenimo dokumentai nepateikti patikrinimo metu ir tokie dokumentai laikant bei parduodant alkoholio produktus realiai neegzistuoja.

Administracinių teismų praktikoje, remiantis oficialia konstitucine doktrina, ne kartą akcentuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Be to, pastebėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, jei tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama (2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213−241).

Šiuo atveju apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1007/2009, kurioje buvo nagrinėjama skirtinga situacija nei šioje byloje. Pabrėžtina, kad minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei šio straipsnio 2 dalies 2 punkto (administracinei bylai Nr. A143-1007/2009 aktuali 2007 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. 1198 redakcija): Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų (1 d. 2 p.); juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų (2 d. 2 p.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui ekonominė sankcija buvo paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo XI-1911 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 3 ir 10 punkto reikalavimų pažeidimus. Įvertinus šių teisės normų turinį, negalima sutikti su apelianto teiginiu, jog nurodytoje administracinėje byloje pateiktos teisės aiškinimo taisyklės taikytinos ir šioje byloje, kadangi skiriasi bylose taikytina teisė. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kitos pirmosios instancijos teismo nurodytos bylos: 2009 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-745/2009, 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009, taip pat yra aiškinamos, kitos nei nagrinėjamoje byloje taikytinos, teisės normos. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas pasirėmė netinkamomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos sprendimo.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte expressis verbis nurodyta, kad draudžiama parduoti alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus, 2 dalies 10 punkte taip aiškiai įvardinta, jog draudžiama laikyti ir gabenti alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prekybos vietoje patikrinimo metu nurodytų dokumentų nebuvo. Pareiškėjas, nors ir pateikęs dokumentus, kurie, jo vertinimu, laikytini alkoholio įsigijimo ar gabenimo dokumentais šio straipsnio prasme, iš esmės neįrodė, kad šie dokumentai buvo būtent prekybos (sandėliavimo) vietoje. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, paskirdamas pareiškėjui ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto pažeidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjui ekonominė sankcija taip pat paskirta ir už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punkto, kuriame nurodyta, kad juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms draudžiama laikyti, gabenti alkoholinius gėrimus (išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidrą, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento), nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka specialiais ženklais – banderolėmis, pažeidimą. Apeliantas teigia, jog atsižvelgus į pareiškėjo veiklos vietą, kurioje buvo nustatyti pažeidimai, turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 21.4 punkte numatyta išimtis.

Taisyklių (2012 m. vasario 27 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 207 redakcija) 21.4 punkte nustatyta, kad Banderolių klijuoti nereikalaujama ant etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų, skirtų keleiviams parduoti arba vartoti orlaiviuose. Taisyklių 21.8 punkte nustatyta, kad ant etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų, parduodamų iš Lietuvos Respublikos į bet kurią valstybę ar teritoriją išvykstantiems keleiviams tarptautiniuose oro uostuose esančiose Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytose specialiose prekybos vietose, kai šiose vietose įsteigtas akcizais apmokestinamų prekių sandėlis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju taikytinas Taisyklių 21.8 punktas. Teisėjų kolegijos vertinimu Taisyklių 21.4 punkte numatyta išimtis taikoma tik tais atvejais, kai gėrimai yra skirti keleiviams parduoti ar vartoti orlaiviuose, o ne oro uostuose t. y. skiriasi gėrimų pardavimo/vartojimo vieta. Šiuo atveju pareiškėjas veiklą vykdo Palangos oro uoste, o banderolėmis nepažymėti alkoholiniai gėrimai buvo rasti jame esančiose pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje ir kavinėje, taigi Taisyklių 21.4 išimtis jam negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Taisyklių 21.8 punktą ir konstatavęs, kad tinkamai nepažymėti alkoholiniai gėrimai buvo laikomi ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, pripažino, kad pareiškėjui 21.4 punkte numatyta išimtis negali būti taikoma.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jam skirtą baudą teisinga ir proporcinga.

Baudos dydis už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 ir 10 punktų reikalavimų pažeidimą numatytas nuo vieno tūkstančio iki penkiasdešimties tūkstančių litų (Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. ) ir nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto pažeidimą (LR alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 3 d.). Pareiškėjui paskirta 5000 Lt dydžio bauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, atsižvelgusi į Alkoholio kontrolės įstatymo paskirtį ir tikslus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog paskirtos baudos dydis yra teisėtas ir proporcingas, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Airport travel shop“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė