112cd655-bdda-482d-9675-180fb155e459 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla NrPranešėja I. Čuchraj             Civilinė byla Nr. 2A-558-265/2013Teisėja. G. Seselskytė             (Proceso Nr. 2-06-3-03298-2012-8)             Procesinio sprendimo kategorija              121.14; (S)                                                                                               KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S 2013 m. kovo 21 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Virginijos Nijolės Griškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Pineka“ ir ieškovo V.

K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5547-613/2012 pagal ieÅ¡kovo V. K. ieÅ¡kinį atsakovei UAB „Pineka“ dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų priteisimo ir atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovui dėl patirtų nuostolių atlyginimo, n u s t a t ė: ieÅ¡kovas kreipėsi su ieÅ¡kiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismÄ , praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiu 2012-02-27 UAB „Pineka“ įsakymÄ dėl jo atleidimo iÅ¡ darbo, pripažinti, kad jis atleistas teismo sprendimu, nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti iÅ¡ atsakovo 1 661 Lt kompensacijÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , už laikotarpį nuo 2012-02-27 iki 2012-03-08; priteisti iÅ¡ atsakovo 9 060 Lt iÅ¡eitinę kompensacijÄ , 6 040 Lt neturtinę žalÄ , 1 000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad 2012-02-14 gavo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus iÅ¡vadÄ , kurioje buvo nurodoma, jog jam iki 2013-02-13 nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. IÅ¡vadoje konstatuojama, kad ieÅ¡kovas, veikiant ergonominiams rizikos veiksniams, negali dirbti keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris yra daugiau kaip 15 kg, dirbti darbÄ , susijusį su priverstiniais liemens palenkimais. Kitų darbų vykdymo apribojimų nustatyta nebuvo.

Kaip nurodė ieškovas, atsakovo įmonėje išvadoje nurodytų darbų nevykdė. Dėl to pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui galėjo tinkamai vykdyti jam pavestas organizavimo-darbų vadovo pareigas, tačiau buvo atleistas iš darbo. Atsakovė pareiškė priešieškinį ieškovui, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 13 614,92 Lt patirtų nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad V.

K. buvo supažindintas su pareiginėmis nuostatomis, žurnale pasirašė, darbo sutartyje buvo numatyta ir darbuotojo materialinė atsakomybė. Ieškovas darbo sutarties galiojimo metu nuo 2010 m. buvo paskirtas darbų vadovu statome objekte (logistikos centras, priklausantis UAB „Vlantana“). Iš UAB „Vlantana“ buvo gauti daugybiniai nusiskundimai dėl netinkamai atliktų darbų. Darbų brokas buvo nustatytas išimtinai pastatų vidaus inžineriniuose tinkluose. Dėl nustatytų trūkumų UAB „Pineka“ sutiko ir juos įsipareigojo pašalinti savo lėšomis, nes darbai atlikti UAB „Pineka“ darbuotojų, už atliktų darbų kokybę buvo atsakingas ieškovas V.

K..Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-11-28 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra pateikti pareiginiai nuostatai darbų vadovui ir nors ieškovas nepripažįsta šių pareiginių nuostatų ir nurodo, kad su jais nebuvo supažindintas, tačiau teismas rėmėsi byloje pateiktu darbuotojų, supažindintų su pareiginiais nuostatais registracijos žurnalu, kuriame ieškovas V. K. 74 eilutėje pasirašė, kad susipažino 2008-01-15 su pareiginiais nuostatais P6.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Å¡iuose pareiginiuose nuostatuose P6 darbų vadovui nurodoma, kad darbų vadovas vadovauja paskirto objekto dirbantiesiems ir paskirsto jiems darbus, vadovauja ir organizuoja darbus pateiktuose jam objektuose, užtikrina statybos darbų vykdymÄ , prisilaikantis techninės dokumentacijos, aprÅ«pina darbuotojus darbo priemonėmis, medžiagomis, ir laiku pristato jas į objektus, paskirsto mechanizmus, užtikrina darbuotojų darbo saugÄ kiekvienoje darbo vietoje, užtikrina, kad objektuose, vykdant darbus, nebÅ«tų broko, neleidžia kad bÅ«tų naudojamos veikiančios standartų neatitinkančios konstrukcijos ir nesertifikuotos medžiagos, užtikrina ekonomiÅ¡kÄ medžiagų panaudojimÄ ir apsaugÄ , užtikrina darbuotojų instruktavimÄ , sudarant darbo sutartis, perkeliant į kitÄ darbÄ .

Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡iose pareiginėse nuostatose ieÅ¡kovui priskirtos funkcijos susijusios su darbais, kuriuos jam uždrausta dirbti pagal medicininę pažymÄ . Kaip konstatavo teismas ir pats ieÅ¡kovas nurodė, kad dirbo ir virÅ¡valandinius darbus, tačiau pagal pateiktÄ iÅ¡vadÄ dėl darbo pobÅ«džio ir sÄ lygų ieÅ¡kovas negali dirbti Å¡ių darbų dėl jam nustatyto nedarbingumo lygio. Esant Å¡ių aplinkybių visetui pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė UAB „Pineka“ pasielgė teisėtai ir pagrįstai Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu atleido iÅ¡ darbo.

Taip pat teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad atsakovė atleisdama ieÅ¡kovÄ iÅ¡mokėjo jam iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ pagal DK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, tuo tarpu, ieÅ¡kovas pas atsakovÄ dirbo nuo 2008-01-05 iki 2012-02-27, – 49 mėnesius, tokiu atveju ieÅ¡kovui priklauso iÅ¡eitinė iÅ¡moka pagal DK 140 straipsnio 3 dalį – trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Kadangi atsakovė, iÅ¡mokėjo ieÅ¡kovui 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡mokÄ , ji pažeidė įstatymÄ .

Dėl to teismas ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje tenkintino ir ieÅ¡kovui priteisė neatskaičius mokesčių 3 020,00 Lt iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ . Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl pripažinimo atleidimo iÅ¡ darbo neteisėtu, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir kitus iÅ¡vestinius reikalavimus. Taip pat buvo atmesti ir atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas priteisti žalÄ , kadangi ji nepateikė jokių raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių materialinių nuostolių atsiradimÄ dėl atliekamų santechninių darbų netinkamo organizavimo ar vykdymo dėl ieÅ¡kovo kaltės.Atsakovė su priimtu teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naujÄ , – tenkinti prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus, o ieÅ¡kinio dalį dėl iÅ¡eitinės kompensacijos priteisimo atmesti.

Nurodė, kad darbo sutartis su darbuotoju buvo nutraukta ne darbdavio valia, bet dėl objektyvių priežasčių – darbuotojas dėl sveikatos bÅ«klės negalėjo toliau dirbti jam pavesto darbo. Dėl to apeliantės įsitikinimu DK 140 straipsnio 1 dalies norma konkuruoja su DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma. Dėl to turi bÅ«ti vadovaujamasi lex specialis derogat lex generali, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti specialiÄ jÄ teisės normÄ , t. y. DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ . Taip pat atsakovė nurodo, kad ieÅ¡kovas atlikdamas savo darbines funkcijas elgėsi nesÄ Å¾iningai ir piktnaudžiavo savo teisėmis bei neužtikrino tinkamos darbuotojų priežiÅ«ros.

Be to, jis pats tiesiogiai užsakovui pridavinėjo atliktus darbus. Pasak atsakovės, kadangi ji savo lėšomis sutvarkė nustatytÄ darbų brokÄ ji įgijo regreso teisę į žalos atlyginimÄ (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ji nepateikė raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių materialinių nuostolių atsiradimÄ dėl techninių darbų netinkamo organizavimo. Pasak atsakovės, ji įrodė žalÄ , priežastinį ryšį ir neteisėtus ieÅ¡kovo veiksmus, tuo tarpu jo kaltės ji neprivalėjo įrodyti, kadangi ji pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostata preziumuojama.

Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiÄ sias teisės normas reglamentuojančias žalos atlyginimÄ dėl to priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ . Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas nurodė, jog jis nepagrįstas, prašė jį atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundÄ . Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas prašė sprendimo dalį, kuria jo ieÅ¡kinys atmestas panaikinti ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ , jo ieÅ¡kinį tenkinti.

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į neįgalumo ir nedarbingumo pažymoje nustatytÄ terminuotÄ laikotarpį, kuriam pasibaigus jis bÅ«tų galėjęs tęsti darbo funkcijas. Be to, kaip nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad neįgalumo ir nedarbingumo pažymoje nėra numatyto draudimo dirbti santechninių darbų vadovu. Apeliantas taip pat pažymi, jog darbo sutartis su juo negalėjo bÅ«ti nutraukta, kadangi jis dėl savo amžiau patenka į DK 129 straipsnio 4 dalies subjektų ratÄ , su kuriais darbo sutartis negali bÅ«ti nutraukta.

Taip pat apeliantas apeliaciniu skundu ginčija aplinkybę, jog jis buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais. Pasak apelianto, paraÅ¡as žurnale nesuteikia pagrindo teigti, kad jis buvo supažindintas su darbų vadovo pareiginėmis nuostatomis. IeÅ¡kovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad jam buvo priteista iÅ¡eitinė trijų mėnesių kompensacija. IeÅ¡kovo vertinimu Å¡ios kompensacijos priteisimas patvirtinÄ faktÄ , jog jis buvo atleistas iÅ¡ darbo 129 straipsnio pagrindu. Dėl to priimtu sprendimu palikus galioti darbdavio įsakymÄ , ieÅ¡kovo nurodytas jame atleidimo pagrindas akivaizdžiai prieÅ¡tarauja teismo faktiÅ¡kai nustatytam darbuotojo atleidimo pagrindui, kadangi pasak ieÅ¡kovo, jis negali bÅ«ti atleistas iÅ¡ darbo pagal DK 129 ir 136 straipsnio nuostatas.

Toks prieÅ¡taravimas parodo nepagrįsto sprendimo panaikinimo bÅ«tinumÄ . Atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovė nurodė, kad jis nepagrįstas dėl to atmestinas. Atsakovė prašė tenkinti jos apeliacinį skundÄ .              IeÅ¡kovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės tenkintinas iÅ¡ dalies.             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Esant Å¡iai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis. Å iuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).             Dėl atsakovės apeliacinio skundo.             Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju DK 140 straipsnio 1 dalies norma konkuruoja su DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teisės normų konkurencija yra tada, kai tuos pačius visuomeninius santykius reguliuoja skirtingos teisės normos. Å iuo nagrinėjamu atveju tiek DK 140 straipsnio 1 dalies norma, tiek DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma reguliuoja skirtingus teisnius santykius. DK 140 straipsnio normos reglamentuoja iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimÄ , o DK 136 straipsnio normos – darbo sutarties nutraukimÄ . Dėl to apeliantė be teisinio pagrindo kelia teisės taikymo problemÄ , kuri nagrinėjamu atveju neegzistuoja.

Å iuo nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai netinkamai kvalifikavo teisinį santykį ir be teisinio pagrindo taikė DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nustatančias jog ieÅ¡kovui pagal iÅ¡dirbtÄ laikÄ pas atsakovę priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai nutraukiama darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktÄ , tuo tarpu ieÅ¡kovas buvo atleistas pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ .

Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti DK 140 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, jog nutraukus darbo sutartį kitais DK IV skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Dėl to pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo padidino išeitinės išmokos dydį vienu vidutinio darbo užmokesčio dydžiu.             Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jos priešieškinis buvo atmestas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog civilinė atsakomybė nėra preziumuojama, ji taikoma tik tais atvejais, kai įrodomos visos jai kilti bÅ«tinos sÄ lygos. Å iuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog atsakovė neįrodė priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėtų ieÅ¡kovo veiksmų ir atsiradusios žalos. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu bÅ«du, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali bÅ«ti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Atsakovė neįrodė, jog dėl ieÅ¡kovo netinkamo darbo atsirado darbų brokas. Atsakovė neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko ieÅ¡kovas, Å¡iuo atveju ji apsiribojo tik nurodydama bendro pobÅ«džio pareigų pažeidimÄ , – netinkamÄ darbuotojų kontroliavimÄ , tačiau neįrodė, ne tik netinkamo darbuotojų kontroliavimo fakto, bet ir to, jog bÅ«tent dėl netinkamo kontroliavimo atsirado darbų brokas, kurį atsakovė privalėjo iÅ¡taisyti savo lėšomis. Nesant bent vienos iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygos atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinis atmestas pagrįstai.             Dėl ieÅ¡kovo apeliacinio skundo.

             DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas savarankiÅ¡kas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir nustatyta, kad darbo sutartis be įspėjimo turi bÅ«ti nutraukta, kai darbuotojas pagal Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iÅ¡vadÄ negali eiti Å¡ių pareigų ar dirbti Å¡io darbo (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-294 redakcija, galioja nuo 2005 m. liepos 14 d.). Teisinis pagrindas įstatymo nustatyta tvarka ir sÄ lygomis nutraukti su darbuotoju darbo sutartį pirmiau nurodytu pagrindu yra Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iÅ¡vada, kad darbuotojas dėl sveikatos bÅ«klės negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų.

Å iuo pagrindu darbo sutartis pasibaigia ne darbdavio valia ar iniciatyva, bet dėl objektyvių priežasčių – darbuotojas dėl sveikatos bÅ«klės negali toliau eiti pareigų ar dirbti pavesto darbo.              Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Å¡iÄ teisės normÄ , yra pasisakęs, kad DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte pavartotas žodžių junginys „negali eiti Å¡ių pareigų ar dirbti Å¡io darbo“ aiÅ¡kintinas kaip reikÅ¡iantis, jog darbuotojas negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų.

Tai ne visais atvejais reiÅ¡kia, kad darbuotojas negali eiti pareigų ar dirbti darbo tam tikru pavadinimu, pavyzdžiui, krovėjo, sandėlininko ir kt., nes tos pačios pareigybės darbuotojų konkrečios darbo funkcijos, jų pobÅ«dis ir atlikimo sÄ lygos gali skirtis. Atleidžiant darbuotojÄ iÅ¡ darbo aptariamu pagrindu, svarbu tai, kad jis negali atlikti tų darbo funkcijų ar jų dalies, dėl kurių atlikimo su juo buvo sudaryta darbo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje V.

D. v. Mažeikių miÅ¡kų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007). Taigi teismas iÅ¡vadÄ apie darbuotojo atleidimo iÅ¡ darbo Å¡iuo pagrindu teisėtumÄ gali padaryti nustatęs, dėl kokių darbo funkcijų atlikimo Å¡alys yra susitarusios darbo sutartimi ir ar pagal įstatymo nustatytos tarnybos iÅ¡vadÄ jis negali atlikti Å¡ių funkcijų.              Kaip matyti iÅ¡ neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus iÅ¡vados ieÅ¡kovas negali kelti krovinių rankomis daugiau kaip 15 kg., pasilenkti bei dirbti virÅ¡valandinių darbų.

Kaip matyti iš ieškovo pareiginių instrukcijų viena iš jo darbo funkcijų darbuotojų darbo priemonėmis medžiagomis aprūpinimas, ir laiku jų pristatymas į objektus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šių funkcijų atlikimas neatsiejamas nuo darbų, kurie nurodyti neįgalumo ir darbingumo nustatymo pažymoje. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas pats buvo pripažinęs, jog dirbo viršvalandžius, o šie jam remiantis neįgalumo ir darbingumo nustatymo pažyma negalimi.

Tuo tarpu teisinė aplinkybė, jog ieÅ¡kovui nedarbingumo lygis nustatytas laikinai, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikÅ¡mės, kadangi DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto juridinių faktų sudėtis nenumato darbdaviui pareigos vertinti nedarbingumo laikotarpio. Å ios normos taikymui, taigi ir darbuotojo atleidimo iÅ¡ darbo užtenka, kad bÅ«tų nustatyta, jog darbuotojas pagal Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iÅ¡vadÄ negali eiti jam priskirtų pareigų ar dirbti jam pavesto darbo.

Kaip matyti iÅ¡ minėtos pažymos ieÅ¡kovui apribojimas nustatytas metams, tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kai ieÅ¡kovas negalėtų be žalos savo sveikatai pilnavertiÅ¡kai vykdyti jam pavestų funkcijų, o atsakovė, nepažeisdama Darbo kodekso, darbų saugos ir kitų teisės aktų reikalavimų, negalėtų naudotis ieÅ¡kovo darbu sukurtais darbo produktais. Be to, iki apeliacinio skundo nagrinėjimo nepateikta duomenų, leidžiančių manyti, kad apelianto darbingumo lygis buvo atkurtas.             Apeliantas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, jog darbo sutartis su juo negalėjo bÅ«ti nutraukta, kadangi jis dėl savo amžiaus patenka į DK 129 straipsnio 4 dalies subjektų ratÄ , su kuriais darbo sutartis negali bÅ«ti nutraukta.

Teisėjų kolegija su Å¡iuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka, kadangi ieÅ¡kovo nurodoma teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sutartis su ieÅ¡kovu buvo nutraukta savarankiÅ¡ku DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, kuris neįpareigoja nutraukiant sutartį Å¡iuo pagrindu atsižvelgti į DK 129 straipsnio 4 dalies normÄ . Toks sisteminis teisės aiÅ¡kinimas kaip nurodo apeliantas neatitiktų teisinio reguliavimo tikslų ir paskirties, kurių siekiama įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

             Taip pat apeliantas apeliaciniu skundu ginčija aplinkybę, jog jis buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais. Pasak apelianto, paraÅ¡as žurnale nesuteikia pagrindo teigti, kad jis buvo supažindintas su darbų vadovo pareiginėmis nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu bÅ«tent paraÅ¡as registracijos žurnale ir įrodo, jog ieÅ¡kovas buvo supažindintas su darbų vadovo pareiginėmis nuostatomis. Be to, pats ieÅ¡kovas nenurodo, kad jis nežinojo, kas įeina į jo darbo funkcijas, kad darbÄ atlikdavo nesilaikydamas savo pareigoms taikomų reikalavimų ir/ar netinkamai, o prie apeliacinio skundo pridėtas medicininis pažymėjimas neįrodo, kad dirbant santechniku, darbų vadovu yra netaikomi reikalavimai pagal vadovo pareiginius nuostatus ir kad ieÅ¡kovas Å¡iuos darbus gali dirbti nepaisant Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iÅ¡vados.

Taip pat byloje neįrodyta, kad atsakovės įmonėje darbo sutarties nutraukimo metu buvo laisvų darbo vietų ir pareigų, kurias galėtų dirbti ieÅ¡kovas su darbingumo lygio apribojimais.              IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad jo vertinimu aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas priteisė kompensacijÄ patvirtinÄ faktÄ , jog jis buvo atleistas iÅ¡ darbo 129 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu ne kompensacijos priteisimas apsprendžia atleidimo iÅ¡ darbo pagrindÄ , o darbdavio įsakyme nurodytas pagrindas, kurio teisėtumÄ patikrina teismas.

             Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieÅ¡kovo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovės – tenkintinas iÅ¡ dalies, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės priteista 3 020 Lt vidutinio darbo užmokesčio panaikinti, kitÄ teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistÄ (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).             CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ .

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies, Å¡iame straipsnyje nurodytos iÅ¡laidos priteisiamos ieÅ¡kovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieÅ¡kinio reikalavimų daliai. Kaip matyti iÅ¡ atsakovės apeliacinio skundo ji skundė tÄ sprendimo dalį, kuriÄ buvo atsisakyta priteisti jai prieÅ¡ieÅ¡kiniu 13 614,92 Lt ir nesutiko su 3 020 Lt kompensacijos priteisimu ieÅ¡kovui. Taigi atsakovė ginčijo reikalavimÄ , kuris sudaro 16 634,92 Lt, tuo tarpu atsakovės patenkinti reikalavimai sudaro 18 proc.

Atsižvelgiant į tai paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos tarp šalių iš ieškovo priteistina atsakovei 61,20 Lt žyminio mokesčio ir 54 Lt išlaidų susijusių su advokato teisine pagalba.                           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a :              Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės UAB „Pineka“ ieškovui V.

K. buvo priteista 3 020 Lt kompensacija ir  340 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidos – panaikinti ir ieÅ¡kinį atmesti.             KitÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .             Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo V. K. atsakovės UAB „Pineka naudai“ 115,20 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų turėtų apeliacinės instancijos teisme. Kolegijos pirmininkė                                                                    Irma Čuchraj Kolegijos teisėjai                                                                               Alvydas Žerlauskas                                                                                                            Virginija Nijolė GriÅ¡kevičienė