2013-05-16 Nr. AB-1916-3-61-3-01614-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-52/2013

Teisminio proceso Nr. 33-61-3-01614-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuriame kamerų plotas buvo apie 7 m2 kartu su keturiais ir daugiau asmenų. Šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Pareiškėjo nuomone, tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą LR CK 6.250 straipsnyje. Pareiškėjas akcentavo, jog dėl kalinimo perpildytose kamerose patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialinei įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas nurodė, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 35 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Taip pat akcentavo tai, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai"“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad LR CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios instutucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą LR CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.

Pagal LR CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatų, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija, gavusi asmenų laikomų kamerose nusiskundimus dėl laikymo sąlygų, visada reaguoja ir pagal galimybes nedelsdama išsprendžia kilusias problemas. Įstaiga, siekdama gerinti suimtųjų laikymo sąlygas, nuolat prižiūri kamerų būklę ir periodiškai, esant finansinėms galimybėms, atlieka kamerų remontą. Pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui M. B. 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (galiojusi iki 2012 m. balandžio 11 d.), buvo nustatyta, jog gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 m2. Ginčui taip pat taikytinos laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo‘‘. Pagal normos 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nagrinėjamo ginčo atveju pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo 2011 m. lapkričio 10 d. - 2012 m. gegužės 11 d. metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. iki 2012 m. balandžio 11 d. - 5 m2, nuo 2012 m. balandžio 11 d. - 3,6 m2 gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas kalėjo 98 dienas ir 17 vakarų, grįžęs iš kitų kalinimo įstaigų. Iš pilnai kalėtų 98 dienų - 47 dienas kalėjo nepažeidžiant pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio, 12 dienų kalėjo sąlygomis, kai ryte arba vakare kalinamiems asmenims užteko nustatytų higienos normomis reikalavimų dėl ploto vienam asmeniui., kitas 39 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 5 m2 ar 3,6 m2 gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Pareiškėjas per kalinimo laikotarpį 23 kartus vyko į kitas kalinimo įstaigas (2009 m. lapkričio 12 d., 2009 m. lapkričio 24 d., 2010 m. birželio 15 d., 2010 m. spalio 12 d., 2011 m. kovo 17 d., 2011 m. balandžio 19 d., 2011 m. balandžio 28 d., 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. birželio 20 d., 2011 m. birželio 30 d., 2011 m. rugpjūčio 11 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. lapkričio 21 d., 2011 m. gruodžio 6 d., 2012 m. sausio 6 d., 2012 m. sausio 23 d., 2012 m. vasario 2 d., 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. balandžio 10 d., 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. gegužės 3 d.). Grįžęs iš jos, 6 vakarus buvo patalpintas kamerose, kuriose užteko nustatytų higienos normomis reikalavimų dėl ploto vienam asmeniui (2010 m. birželio 8 d., 2011 m. gruodžio 1 d., 2011 m. gruodžio 28 d., 2012 m. sausio 27 d., 2012 m. vasario 21 d., 2012 m. kovo 22 d.), 17 kartų – neužteko (2009 m. lapkričio 17 d., 2010 m. spalio 5 d., 2011 m. kovo 15 d., 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. birželio 7 d., 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d., 2011 m. rugpjūčio 23 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 9 d., 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. gegužės 10 d.).

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu 2009 m. lapkričio 10 d. - 2012 m. gegužės 11 d. (39 dienas) kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m2 ar 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis LR CK 6.271 str. 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas inter alia nurodė, jog pagal LR CK 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie ginčui akrualiu laikotarpiu savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą bei teismo posėdžio metu jo atstovas patvirtino, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neturi. Be to, aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, patvirtina, kad atsakovas rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti atitinkamais laikotarpiais ne mažiau kaip 5 m2 ar 3,6 m2 ploto, pažeidimo trukmę (39 kalinimo dienos), taip pat atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 108 Lt), teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 400 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamomis pasekmėms. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo (LR CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis). Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas pabrėžia, jog kai kuriose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, jog palaiko atsakovo apeliacinį skundą bei jame išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.“

Pagal Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punktą (galiojusį iki 2010 m. balandžio 11 d.), buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriuje 1 asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 m2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime 39 dienas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 5 m2 ar 3,6 m2 kameros ploto. Šių aplinkybių atsakovas iš esmės ir neginčija bei nurodo, jog šis pareiškėjo teisių pažeidimas įvyko dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes vykdydamas teismų sprendimus jis negali kontroliuoti pristatomų į izoliatorių asmenų skaičiaus.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271; 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, tame tarpe neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Minėta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, kas įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai - Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis ir kt.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( Administracinės bylos Nr. A143 – 1966/2008; Nr. A-438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ( šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą ( pareiškimo Nr. 871/02)).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti jam atlyginta pinigais. Šiuo atveju pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs ir su esminių jo laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje pažeidimu, dėl ko padarytoji jam neturtinė žala gali būti teisingai kompensuota pinigais.

Ir priešingai nei nurodo atsakovas, šioje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, nes nurodytose bylose kalinamiems asmenims padaryto pažeidimo pobūdis neatitinka, to sunkumo masto, kuris nustatytas šioje byloje.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas