2019-04-03 Nr. AB-8501-3-61-3-00006-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1547-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00006-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad nuo 2014 m. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo gydomas LAVL, kurioje jam nebuvo sudarytos tinkamos laikymo sąlygos, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, stresą, garbės ir orumo pažeminimą. Palatose buvo laikomas su daug asmenų, visais gydymo LAVL laikotarpiais palatos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo pilnos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti laisvas plotas.

3. Paaiškino, kad dėl neužtikrinto minimalaus ploto pareiškėjas prarado galimybę laisvai judėti ir vaikščioti palatoje, ne vieną kartą teko laukti eilėje į tualetą. Dėl didelio asmenų skaičiaus palatoje būdavo tvanku. Pažymėjo, kad dėl ploto trūkumo palatoje pareiškėjas kreipėsi į savo gydytoją, tačiau jis atsakydavo, kad ligoninė yra perpildyta, todėl nėra galimybių pagerinti laikymo sąlygas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas periodiškai nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2015 m. gegužės 15 d.: laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. liepos 21 d. Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 29 (kurios plotas - 15,45 kv. m, 4 dviejų aukštų lovos); laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 19 d. Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7 (kurios plotas - 15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos); 2015 m. vasario 18 d. perkeltas į Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpą Nr. 8 (kurios plotas -15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos); laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (kurios plotas - 15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos); laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 6 (kurios plotas - 15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos).

6. Pažymėjo, kad ligoninė negalėjo daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat LAVL privalėjo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privaloma laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjas ar kiti asmenys pareiškėjo gydymosi laikotarpiais dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, į visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. Taip pat nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar medicinos darbuotojus dėl netinkamų laikymo sąlygų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2018 m. sausio 2 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo žalos atsiradimo momento, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. liepos 21 d., nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 19 d., nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. ir nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 15 d., o skundas teismui pateiktas (išsiųstas) – 2017 m. gruodžio 29 d. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2018 m. sausio 2 d. Pareiškėjas neprašo teismo netaikyti senaties termino, nenurodo aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos, todėl praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo laikotarpiu iki 2014 m. gruodžio 29 d., todėl nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. gegužės 15 d.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, jog LAVL kamerose pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, vienoje palatoje buvo laikoma daug asmenų, todėl nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju LAVL palatose laikytų asmenų skaičių, teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir konkretų vienam asmeniui tekusį palatos plotą nustatė pagal patalpose buvusių lovų skaičių.

11. Teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

12. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 19 d. Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7 (kurios plotas - 15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos), 2015 m. vasario 18 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į Psichiatrijos ligų skyriaus kamerų tipo patalpą Nr. 8 (kurios plotas - 15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos), laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (kurios plotas - 15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos), laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 6 (kurios plotas - 15,51 kv. m, 3 dviejų aukštų lovos), be pareiškėjo minėtose palatoje ginčo laikotarpiu daugiausiai galėjo būti dar 2 asmenys, tačiau net ir tokiu atveju, t. y. jei palatoje buvo laikoma tiek asmenų, kiek buvo lovų, minimalus gyvenamosios patalpos plotas pareiškėjui buvo užtikrintas.

13. Teismas, vertindamas skundo teiginius, kad LAVL patalpose dėl per didelio asmenų skaičiaus buvo tvanku, nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 46 punktą, gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s. Ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 numato, kad ši higienos norma privaloma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir patalpoms bei, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010, gyvenamose patalpose veikė natūrali kanalinė ventiliacija, papildomai palatas buvo galima vėdinti praveriant langą. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina, kad LAVL patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl to, kad buvo tvanku, yra abstrakti, todėl nelaikytina detalizuotu laikymo LAVL sąlygų apibūdinimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į jį gydantį gydytoją, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų teikęs LAVL administracijai prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų.

15. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi pažeidimai yra tęstiniai, nuo galbūt 2014 m. liepos 21 d. padaryto pažeidimo iki 2015 m. vasario 5 d. padaryto pažeidimo nepraėjo trys metai, todėl pirmojo pažeidimo terminas atsinaujino. Pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti senaties terminą, kadangi jis nebuvo praleistas.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus palatos plotas. LAVL duomenų apie tai, kiek ginčijamu laikotarpiu palatose kartu su pareiškėju buvo laikoma asmenų, nepateikė. Palatų plotas, kaip nurodo atsakovo atstovas, yra 15,51 kv. m, palatose įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviaukštės lovos), todėl akivaizdu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas palatoje nebuvo užtikrintas (asmeniui teko apie 2,5 kv. m ploto).

19. Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad oras palatoje atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi esant nurodytoms sąlygoms, kuomet vienam asmeniui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus palatos plotas, o palatoje esant 6 asmenims, akivaizdu, kad palatoje buvo tvanku.

20. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad jis į LAVL administraciją dėl laikymo sąlygų nesikreipė, kadangi jis ne kartą žodžiu kreipėsi į gydytoją dėl laikymo sąlygų, tačiau jo pareiškimai nebuvo fiksuojami. Atsakovo atstovas pareiškėjo teiginių nepaneigė, todėl jie laikytini pasitvirtinusiais.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo spendimą palikti nepakeistą.

22. Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimų daliai taikė ieškinio senatį.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad LAVL gyvenamose patalpose buvo įrengtų dviejų aukštų lovų. Šios lovos buvo tinkamos eksploatuoti, todėl racionaliai naudojant ir taupant lėšas nebuvo pakeistos kitomis. Pažymi, kad paprastai lovų antri aukštai buvo naudojami ne pagal paskirtį - LAVL pacientai ant jų laikė savo asmeninius daiktus. Akcentuoja, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kiek ir kuriose gyvenamose patalpose kartu su juo buvo laikoma asmenų, o tik abstrakčiai nurodo, jog asmenų skaičius turi būti daugintinas ir iš antrų lovų aukštų skaičiaus, nustatant kiekvienam asmeniui tenkantį apie 2,5 kv. m gyvenamąjį plotą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl pažeistos ploto normos yra gana abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo konstatuoti buvus gyvenamojo ploto normos pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

25. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2016 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad LAVL neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančios ploto normos ir tinkamo vėdinimo, kadangi oras palatoje buvo tvankus.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti ieškinio senatį, į tai, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti terminą ir nenurodė jo praleidimą pateisinančių aplinkybių, sprendė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti laikotarpiu iki 2014 m. gruodžio 29 d., todėl nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. Nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis palatos ploto reikalavimas, nenustatęs palatos vėdinimo pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo atžvilgiu pažeidimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo neužtikrinimo ir tinkamo vėdinimo, taip pat nepagrįstai jo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi pažeidimai jo atžvilgiu buvo tęstiniai, todėl senaties terminas nepraleistas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, kad jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2570-438/2018). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad jam negalėjo būti žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl laikymo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. gegužės 15 d.

32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad jam ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui palatoje tenkantis minimalus plotas, pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek ginčijamu laikotarpiu LAVL palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo asmenų, pateikė duomenis apie palatų plotus ir įrengtų lovų skaičių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, nesant duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį asmenų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas palatose Nr. 6, 7 ir 8, kurių plotas yra 15,51 kv. m ir kuriose įrengtos 3 dviaukštės miegamosios lovos, t. y. 6 miegamosios vietos. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, kadangi akivaizdu, jog ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui teko 2,58 kv. m palatos ploto.

34. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su vėdinimu palatoje, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui tik abstrakčiai nurodė, jog palatoje buvo tvanku, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo, jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius nepateikė. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su palatos vėdinimu, neįrodė. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į LAVL administraciją dėl netinkamo vėdinimo palatoje ar tvankaus oro. Tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms, būtų galima spręsti, ar atsakovą atstovaujanti institucija konkrečiu atveju atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju konstatuoti LAVL neteisėtus veiksmus dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamo vėdinimo (tvankaus oro), nėra pagrindo.

35. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konstatuoto pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

37. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (taip pat) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

38. Atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijus, t. y. į pažeidimų pobūdį, trukmę (iš viso 32 paros), taip pat į tai, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas periodiškai, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (3 000 Eur), teismo vertinimu dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteistinas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius