2026-01-21 Nr. AB-1593-3-61-3-04720-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1360-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04720-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 25S181846 (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. 2025 m. birželio 9 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). 2025 m. birželio 10 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760458959, galiojantis iki 2029 m. birželio 10 d., pareiškėjai įteiktas 2025 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis V. S., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir mažametis sūnus V. S., kuris yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėja gavo atsakovo 2025 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris grindžiamas tuo, kad pareiškėja per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius, įsigaliojus Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 2 kartus: 2025 m. birželio 14 d. ir 2025 m. liepos 19 d.

2.2. Atsakovo Sprendimas nedera su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje reglamentuotais reikalavimais administraciniam sprendimui, todėl sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) principams bei gero administravimo principui, sprendime nėra tinkamai, aiškiai, išsamiai ir nedviprasmiškai nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, be to, sprendime nenurodytos įtakos turėjusios aplinkybės. Pareiškėja nurodė UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p., 43 str. 1 d. 5 p. 2022 m. birželio 10 d. Pareiškėja įregistravo santuoką (duomenys neskelbtini) su Lietuvos Respublikos piliečiu V. S., sutuoktinio deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ir jis yra dirbantis, draustas valstybiniu socialiniu draudimu, turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Sutuoktiniai turi nepilnametį (mažametį) vaiką – sūnų. Vaikas turi Lietuvos Respublikos pilietybę, jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Pareiškėjos sūnus V. S. ir vyras V. S. šiuo metu yra Lietuvoje. Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pažeidžia pareiškėjos teisę į šeimos susijungimą (UTPĮ 43 str.), taip pat pažeidžia nepilnamečio vaiko V. S. interesus, nes vaikas liks be mamos, vaikui šiuo metu yra tik (duomenys neskelbtini), jis yra maitinamas mamos pienu, todėl jam ryšys su mama ne tik emocinis, bet ir fizinis, yra itin svarbus ir reikalingas. Situacija, kai mama bus priversta išvykti į Rusiją, o tėvas su sūnumi liks Lietuvoje, visiškai prasilenkia su Konstitucijos 38 str. įtvirtinta nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Dėl nesimatymo su šeima pareiškėja patirs beprotiškai dideles emocines kančias, jai bus sunku gyventi atskirai be savo vyro ir sūnaus. Pareiškėjos sūnui 2025 m. spalio 1 d. paskirta operacija, reikalinga vykti pas šeimos gydytoją siuntimui, taip pat atlikti kraujo tyrimus. Pareiškėjos šeima nori auginti vaiką ramioje atmosferoje ir apsaugoti jį nuo to, kas dabar vyksta Rusijoje, todėl nenori gyventi Rusijoje. Negana to, sutuoktiniai kategoriškai nepritaria Rusijos Federacijos karinei agresijai Ukrainoje, todėl nenori gyventi Rusijoje.

2.3. Pareiškėja, atsakydama į Migracijos departamentas prašymą pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus, pagrindžiančius jos vykimo į Rusiją priežastis, nurodė, kad birželio mėnesį vyko į Rusiją tam, kad aplankyti ten gyvenančius tėvus, tuo tarpu liepos mėnesį išvyko dėl žemės sklypo pardavimo. Šios aplinkybės laikytinos nuo pareiškėjos nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis, dėl ko pareiškėja negalėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Jokių aplinkybių, galinčių kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, departamentas nenustatė.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei nurodė šiuos argumentus:

3.1. Pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., t. y. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 2 kartus: 2025 m. birželio 14 d. ir 2025 m. liepos 19 d. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kitas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes ir jos pateiktus paaiškinimus, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi.

3.2. Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjos išsiuntimo, nėra aišku, kodėl pareiškėja mano, kad ji turės gyventi atskirai nuo savo šeimos. Nors pareiškėja nurodo, kad jos sūnus yra mažametis ir keliauti negali, tačiau iš VSAT sienos kirtimo informacinės sistemos matyti, jog pareiškėja nuo 2024 metų spalio mėnesio savo sūnų sėkmingai veža į Rusijos Federaciją (sūnus paskutinį kartą vyko į Rusijos Federaciją 2025 m. rugpjūčio 30 d.). Nors pareiškėja nurodė, kad šeimos nariams išvykus į Rusijos Federaciją pasimatyti su pareiškėja jiems galimai nepavyktų grįžti į Lietuvą dėl karinės situacijos Rusijos Federacijoje, tačiau iš VSAT informacinės sistemos matyti, jog pareiškėjos šeimos nariai nuolatos keliauja į Rusijos Federaciją ir jokių kliūčių grįžti į Lietuvą jiems nėra (pareiškėjos vyras paskutinį kartą vyko į Rusijos Federaciją 2025 m. rugsėjo 12 d., o grįžo į Lietuvos Respubliką 2025 m. rugsėjo 14 d.).

3.3. Pareiškėjos teiginiai dėl gyvenimo atskirai nuo šeimos, sudėtingo šeimos narių išvykimo iš Rusijos Federacijos, pareiškėjų šeimos nariams gręsiančio pavojaus sveikatai yra gynybinė pozicija, akivaizdu, kad pareiškėja periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją su visa šeima, pavojaus šeimai nejaučia, grįžta į Lietuvos Respubliką be sunkumų. Pareiškėja skunde nurodė, kad pareiškėjos šeima nori auginti vaiką ramioje atmosferoje ir apsaugoti jį nuo to, kas dabar vyksta Rusijoje, todėl nenori gyventi Rusijoje. Nei viena Lietuvos Respublikos institucija nepriima sprendimų vadovaudamasi išskirtinai pareiškėjų norais. Pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymas yra taikomas konkrečiam subjektų ratui, kurie atlieka aktyvius, nuo jų valios priklausančius veiksmus. Ribojamųjų priemonių įstatymas taikomas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie nėra ekipažų ir įgulų nariai, per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dėl neobjektyvių priežasčių. Rusijos Federacijos piliečiai gali rinktis vykti/nevykti į Rusijos Federaciją arba Baltarusijos Respubliką, tačiau ten vyksta, ir tai daro daugiau nei kartą per 3 kalendorinius mėnesius. Pareiškėja periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją, vien nuo 2022 metų kovo iki 2025 metų rugpjūčio fiksuoti 59 sienos kirtimai į Rusijos Federacijos pusę, per 2025 metus fiksuoti iš viso 7 vykimai į Rusijos Federacijos pusę. Pareiškėjos sutuoktinis šiais metais vyko į Rusijos Federaciją 19 kartų.

3.4. Atsakovas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau EŽTK) 8 straipsniu, nurodė, kad EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi. Pareiškėjos argumentai dėl jos teisės į šeimos susijungimą pažeidimo yra visiškai nepagrįsti, prieštaraujantys faktinei situacijai. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Pareiškėja tiek Migracijos departamentui, tiek skunde nurodė, kad jos vykimo į Rusiją priežastis yra pasimatymas su tėvais ir žemės sklypo pardavimas, kas reiškia, kad ji į Rusiją vyksta ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – asmuo gali pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Iš skundo teiginių, pareiškėjos paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjos vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios (jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios). Kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų Įstatymo nuostatoms ir tikslams. Pareiškėjos argumentai apie ginčijamo sprendimo neatitikimą gero administravimo ir proporcingumo principams yra deklaratyvūs, taip pat deklaratyviais laikomi argumentai, jog Migracijos departamentas ginčijamame sprendime išnagrinėjo ne visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Migracijos departamentas vykdė imperatyvias įstatymo nuostatas, t. y. Ribojamųjų priemonių įstatyme nurodytas ribojamąsias priemones, pagal nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuri per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją bei nebuvo ekipažo/įgulos nare, o keliavimo priežastys nelaikomos nuo jos nepriklausančiomis ir objektyviomis. Pareiškėja pasirinko gyventi Lietuvos Respublikoje, kai jos tėvai liko gyventi Rusijos Federacijoje. Nei Migracijos departamentas, nei Lietuvos Respublika neturi užtikrinti Rusijos piliečiams palankių/patogių sąlygų šeimos susitikimams.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas išanalizavo UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalį.

6. Teismas nurodė, kad sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, pirmiausia būtina įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja šioje normoje numatytos išimtys, dėl kurių leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas. Kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios. Užsienietis, kuris nesilaiko Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatyto apribojimo, turi pareigą pagrįsti vienos iš dviejų išimčių egzistavimą ne vien savo paaiškinimais, bet ir juos patvirtinančiais objektyviais duomenimis, ypač antrosios išimties atvejui patvirtinti.

7. Byloje esantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog pareiškėja 2025 m. birželio 14 d. ir 2025 m. liepos 19 d. vyko į Rusijos Federaciją, šių aplinkybių neginčija ir pareiškėja, nurodydama, kad vyko aplankyti tėvų ir dėl žemės sklypo pardavimo.

8. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas nustato aiškų ir objektyviai pagrindžiamą kriterijų, kuomet taikoma ribojamoji priemonė, t. y. leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką nesant tą pateisinančių, nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių, objektyvių priežasčių. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatymų leidėjas nenumato diskrecijos teisės Migracijos departamentui spręsti, ar tokios kelionės gali būti toleruotinos užsieniečiui neįrodžius nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką egzistavimo. Pakanka objektyviai konstatuoti patį kelionių skaičių, kad būtų pagrindas taikyti įstatyme numatytą ribojamąją priemonę, o užsienietis turi pagrįsti, kad jis turi teisę dėl objektyvių ir su juo asmeniškai susijusių aplinkybių išimties tvarka išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei kartą per tris mėnesius. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, turėjo vertinti kelionių tikslą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties aspektu, nes ginčo, kad pareiškėja nėra ekipažų ir įgulų narė, dirbanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, nėra, t. y. ji negali pasinaudoti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta išimtimi.

9. Teismo vertinimu, Migracijos departamento veiksmai atitiko gero administravimo principą, kadangi institucija neapsiribojo formaliu vertinimu, bet aktyviai siekė užtikrinti, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės būtų tinkamai patikrintos ir įvertintos, tačiau pareiškėja nepateikė pakankamų ir objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįsti jos kelionių neišvengiamumą bei jų atitiktį įstatyme numatytoms išimtims. Iš bylos medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas du kartus oficialiai kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kurie galėtų pagrįsti jos nurodytą kelionių tikslą, pareiškėjai buvo sudaryta galimybė ne tik detaliau apibūdinti kelionių priežastis, bet ir pateikti informaciją, kas galėtų būti reikšminga vertinant jos teiginius.

10. Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis, kurios yra skirtos nacionalinio saugumo užtikrinimui, todėl individualūs pareiškėjos argumentai dėl jos šeimos narių gyvenimo Lietuvoje, nepilnamečio vaiko interesų, asmeninių nepatogumų, atsiradusių dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, socialinių ryšių negali turėti lemiamos reikšmės vertinant ginčijamo administracinio akto teisėtumą. Skundžiamu sprendimu pareiškėja nėra atskiriama nuo šeimos, taip pat nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, todėl jos argumentai, kad mažametis vaikas liks be mamos, neturi teisinio pagrindo. Teismas pripažino, kad pareiškėjos šeimos gyvenimo aplinkybės gali būti reikšmingos proporcingumo principo kontekste, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina, jog įstatymų leidėjas imperatyviai įtvirtino, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Dėl šių aplinkybių Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės spręsti kitaip, o teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant proporcingumo ar teisėtų lūkesčių principus.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pareiškėja liepos mėnesį išvyko dėl žemės sklypo pardavimo. Pareiškėja tiek Migracijos departamentui, tiek teismui pateikė dokumentus, rodančius, kad pareiškėja pardavinėjo žemės sklypą. Akivaizdu, kad pareiškėja atsiradus žemės sklypo pirkėjui, sudaryti žemės sklypo pardavimo sandorį privalėjo vykti į Rusijos Federaciją, kas buvo objektyvi priežastis, nepriklausanti nuo jos valios. Pareiškėja negalėjo numatyti, kada atsiras pirkėjas, kada reiks pas notarą įforminti pirkimo-pardavimo sandorį. Taigi, atsiradus žemės sklypo pirkėjui pareiškėja buvo priversta vykti į Rusijos Federaciją sutvarkyti dokumentų susijusių su žemės sklypo pardavimu, kas lėmė jos vykimą į Rusijos Federaciją per tris mėnesius daugiau nei vieną kartą. Akivaizdu, kad pareiškėja savo gyvenimą sieja su Lietuvos Respublika, ko pasėkoje parduoda savo turtą Rusijos Federacijoje ir siekia, kad jos su nurodyta valstybe nebesietų jokie ryšiai.

11.2. Nei Migracijos departamentas, nei teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai yra taikoma Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kuomet minėta nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma – vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja vyko parduoti žemės sklypo, dalyvauti tai įforminant pas notarą ir pan.

11.3. Teismas nevertino ir nepasisakė, kodėl pareiškėjos vykimas parduoti žemės sklypo negali būti laikomas objektyvia priežastimi.

11.4. Migracijos departamento Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų.

11.5. Sprendimu pažeidžiamos teisės į šeimos susijungimą ir pažeidžiamų nepilnamečio vaiko interesų.

11.6. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodomi argumentai:

12.1. Pareiškėja priėmė valinį sprendimą į Rusijos Federaciją vykti daugiau nei vieną kartą per tris kalendorinius mėnesius, o priežastis parduoti nekilnojamąjį turtą nelaikoma objektyvia.

12.2. Atsakovas pritaria teismo nuomonei, jog priežastimis, dėl kurių pateisinamas dažnesnis vykimas į priešiškas Lietuvai valstybes, turi būti neprognozuojamos, objektyvios ir tokios, kurių asmuo negalėjo iš anksto numatyti ar savo veiksmais užkirsti joms kelio, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, nenumatyti ir neatidėliotini sveikatos sutrikimų atvejai, privalomi oficialių institucijų reikalavimai ir pan.

12.3. Pareiškėjos nurodytas 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-10115-872/2023 priimtas ne analogiškomis šiai bylai aplinkybėmis, todėl šia praktika neturėtų būti vadovaujamasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 25S181846, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog pareiškėja nepateikė pakankamų ir objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįsti jos kelionių neišvengiamumą bei jų atitiktį Ribojamųjų priemonių įstatyme numatytoms išimtims, sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai panaikino leidimą gyventi.

15. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas nevertino, ar pareiškėjos vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja vyko parduoti žemės sklypo, dalyvauti tai įforminant pas notarą ir pan.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėja po 2025 m. gegužės 3 d. du kartus vyko į Rusiją, o Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimtys šiuo atveju nebuvo nustatytos, 2025 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 25S181846, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

17. 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuris skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 str.). Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnyje yra nurodyta jo galiojimo pabaiga, šiuo metu – iki 2026 m. gegužės 2 d. (2025 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XV-170 redakcija).

18. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170; toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.

19. Išdėstytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Ribojamųjų priemonių įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.

20. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina, kokios konkrečiai priežastys, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, gali būti laikomos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Taigi jokie kriterijai, sudarantys prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką užsieniečio teisinei padėčiai, nėra nustatyti.

21. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, jog Migracijos departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas (žr., pvz., 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025, 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2819-520/2025).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Užsieniečių teisinės padėties kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma šiame įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; kt.).

24. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime, spręsdamas dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų atvejų, kai leidimas laikinai gyventi nepanaikinamas, egzistavimo, apsiribojo formaliu teiginiu, kad pareiškėja į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Atsakovas Sprendime nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos 2025 m. rugpjūčio 10 d. ir 2025 m. rugpjūčio 14 d. d. pateiktuose paaiškinimuose nurodytos vykimo į Rusiją priežastys (pareiškėja 2025 m. birželio mėn. vyko aplankyti tėvų, be to, gavusi žinią iš potencialaus pirkėjo, 2025 m. liepos mėn. vyko į Rusiją dėl žemės sklypo pardavimo) negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis prielaidas netaikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytos priemonės.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės (atsiradus potencialiam žemės sklypo pirkėjui pareiškėja turėjo vykti į Rusiją) šiuo atveju buvo pakankamos Migracijos departamentui padaryti išvadą, kad egzistuoja Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytas atvejis, t. y. į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių objektyvių priežasčių.

27. Vertinant Sprendimo teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)).

28. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendime išvardijo nustatytus pareiškėjos ryšius su Lietuva (Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir pareiškėjos mažametis sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis), tačiau nebuvo atliktas šių duomenų įvertinimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra mažamečio vaiko (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečio) motina. Sprendime visiškai neatsižvelgta į tai, kokias pasekmes pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas turės mažamečio vaiko interesams, nepasisakyta dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo, taip pat dėl teisės į šeimos susijungimą apribojimo proporcingumo siekiamiems įstatyme nustatytiems tikslams. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėja neturėtų turėti lūkesčių, kad aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir mažametis sūnus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, savaime sudaro ar sudarys galimybę ignoruoti Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas, bei privalo adekvačiai vertinti galimas savo sprendimų vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei vieną kartą per tris mėnesius pasekmes tiek jai pačiai, tiek šeimos nariams.

30. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus: atsakovas Sprendime neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjos individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, yra pagrindas jį panaikinti.

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, jog galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

32. Pareiškėja nurodė, kad patyrė 809,5 Eur bylinėjimosi išlaidų (786,50 Eur už skundo parengimą ir 23 Eur už žyminį mokestį) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir 11 Eur bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (žyminis mokestis).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (aktuali redakcija) nustatyto dydžio, todėl pareiškėjai iš atsakovo priteistina 820,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 40 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 25S181846.

Priteisti pareiškėjai E. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 820,50 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt eurų ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan