2015-10-07 Nr. AB-19287-3-65-3-00119-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P-105-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00119-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ramundas GM“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-500-552/2015 pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ramundas GM“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Ramundas GM“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui ir „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialą, dėl nelaimingo atsitikimo darbe akto dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–5), prašydamas: 1) panaikinti 2013 m. gegužės 17 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 3 (toliau – ir Aktas Nr. 3) 17.2 punktą „Saugos ir sveikatos norminio teisės akto, darbuotojams privalomos instrukcijos reikalavimų pažeidimas“; 2) iš dalies panaikinti Akto 17.1 punktą ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) atlikti papildomą tyrimą dėl padėklų kalimo linijos saugos barjero neveikimo 2012 m. gruodžio 6 d. nelaimingo atsitikimo metu. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 6 d. Ramundas GM, UAB (toliau – ir Bendrovė) padalinyje darbo metu įvyko nelaimingas atsitikimas. Įvykio metu buvo sužalota dešinioji pareiškėjo ranka. 2012 m. gruodžio 7 d. darbdavys Bendrovė surašė Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 5 (toliau – ir Aktas Nr. 5), forma N1. Nesutikdamas su šiuo aktu, pareiškėjas 2013 m. sausio 15 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausiąjį darbo inspektorių dėl pakartotinio nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo. Inspekcijos vyr. inspektorė, dirbanti Panevėžio teritoriniame skyriuje, 2013 m. gegužės 17 d. atliko papildomą nelaimingo atsitikimo tyrimą ir surašė Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 3, su kurio išvadomis pareiškėjas taip pat nesutiko.

Pareiškėjo teigė, kad Akte Nr. 3 neteisingai nurodytos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys, neteisingai įrašyta, kad jis įvykio metu dirbo padėklų surinkėju, nes jis dirbo sargu darbininku. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nebuvo supažindintas su Darbuotojų, dirbančių prie padėklų kalimo linijos, saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 35 (toliau – ir Instrukcija), todėl negalėjo pažeisti šios instrukcijos 37 ir 43 punktų. Taip pat pareiškėjas negalėjo pažeisti paminėtos Instrukcijos 37 punkto, kadangi jame yra įtvirtintas reikalavimas darbuotojams žinoti, kur yra pavojingos kalimo linijos darbo zonos, tačiau Akto Nr. 3 17 punkto 1 dalyje nurodyta, kad Bendrovė neturi gamintojo pateiktų padėklų kalimo linijos naudojimo dokumentų ir jokiame kitame dokumente nenurodytos nei kalimo linijos pavojingos darbo zonos, nei saugūs veiksniai šalia jų.

Pareiškėjo nuomone, padėklų kalimo linija turi turėti apsaugines sieneles, tačiau apsauginės sienelės buvo nuimtos darbdavio iniciatyva, kad darbas vyktų sparčiau. Pareiškėjas nesutiko, kad nelaimingas įvykis darbe nutiko dėl tos priežasties, jog buvo pažeistas Instrukcijos 43 punktas, tai yra, kad darbuotojas traukė vinį iš padėklo, judančio link kampų apipjovimo linijos, nes faktiškai įvykio priežastis yra ta, kad pareiškėjui patekus į pavojingą zoną, linija neišsijungė. Tačiau atsakovas šių aplinkybių netyrė.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Technikos priežiūros tarnybos Panevėžio apygardos 2013 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 3-08-09 nurodyta, jog mašina MC6/SM turi normalaus stabdymo įtaisus, kurie gali ją saugiai ir visiškai sustabdyti. Pareiškėjo manymu, atsakovas, tirdamas įvykį, turėjo nustatyti, kodėl neveikė saugos barjeras 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui patekus į pavojingą zoną. Atsakovas turėjo pareigą nustatyti reiškinį ar reiškinių visumą, dėl kurių įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, tačiau to tinkamai nepadarė.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Akto Nr. 3 17 punkto 1 dalyje buvo neteisingai nurodytos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys, nes nebuvo nurodyta, kad darbo vieta buvo įrengta netinkamai, darbo įrenginys buvo netvarkingas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 79–81) atsakovas paaiškino, kad papildomai tiriant nelaimingą atsitikimą darbe buvo nustatyta, jog pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį Nr. 592 pareiškėjas dirbo Bendrovėje padėklų surinkėju prie gamybinės linijos. Atsakovas pažymėjo, kad atliekant tyrimą nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 2012 m. rugsėjo mėnesį sutartis buvo pakeista ir pareiškėjas perkeltas dirbti sargu. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas įvykio metu dirbo prie padėklų kalimo linijos, jam buvo pavesta stebėti ateinančius ruošinius, žymėti brokuotus padėklus, dėti į kasetes lentas, papildyti viniakales, nepraleisti broko.

Pareiškėjas 9 val. 20 min. pastebėjo, kad iš padėklų kalimo zonos išlindo padėklas su nepilnai įkalta vinimi, todėl, neišjungdamas linijos, plaktuku norėjo vinį sukalti arba jį nulenkti, tačiau tuo metu pareiškėjo ranka pateko į pavojingą padėklų kampų apipjovimo zoną ir linijai veikiant, automatiškai įsijungęs pjūklas traumavo pareiškėjo ranką. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Instrukcija 2012 m. kovo 26 d. ir 2012 m. spalio 16 d., todėl turėjo žinoti, jog visus veiksmus pavojingoje zonoje galima atlikti tik sustabdžius liniją.

Jeigu pareiškėjas būtų laikęsis Instrukcijos reikalavimų, nelaimingas atsitikimas darbe nebūtų įvykęs. Atsakovas nustatė, kad Bendrovė neturi padėklų kalimo linijos gamintojo dokumentacijos, pagal kurią darbuotojas turėjo būti apmokytas ir supažindintas su saugiais įrenginio naudojimo metodais, todėl Inspekcija priėjo išvadą, kad darbuotojui leista dirbti jo neapmokius ir nesupažindinus su saugiais įrenginio naudojimo metodais. Akto Nr. 3 17.1 ir 17.2 punktuose nurodyti pažeidimai tarpusavyje susiję, tai yra darbuotojas nebuvo supažindintas su saugiais darbo metodais, todėl, prieš atlikdamas veiksmus pavojingoje zonoje, nesustabdė linijos.

Atsakovo manymu, Akto Nr. 3 17.1 ir 17.2 punktuose nurodytos nelaimingo atsitikimo priežastys yra suformuluotos objektyviai. Pareiškėjo teiginius, kad įrenginys buvo netvarkingas, paneigia Techninės priežiūros tarnybos Panevėžio apygardos išvados, kuriose teigiama, jog vykdant visas gamintojo numatytas sąlygas, kai laikomasi draudimo operatoriui patekti į pavojingą kampų apipjovimo zoną, įrenginys yra saugus ir nekelia pavojaus ją prižiūrintiems ir reguliuojantiems asmenims. Taip pat buvo nustatyta, kad staklių darbinė būklė atitinka gamintojo sudarytą elektros schemą, jokie elektros įrenginiai ar davikliai nedemontuoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ramundas GM, UAB prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 139–142) Bendrovė paaiškino, kad pareiškėjas dirbo Bendrovėje nuo 2011 m. balandžio 7 d. pagal darbo sutartį Nr. 403, kuri 2012 m. birželio 1 d. buvo pakeista, perkeliant pareiškėją dirbti medžio staklių operatoriumi-darbininku, o 2012 m. liepos 3 d. pareiškėjas perkeltas dirbti sargu-darbininku. 2012 m. rugpjūčio 23 d. darbo sutartis Nr. 403 buvo nutraukta pareiškėjo prašymu, o 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 592, pagal kurią pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. Bendrovėje dirbo padėklų surinkėju. Pareiškėjui darbų saugos instruktažas buvo pravestas 2011 m. balandžio 7 d., 2012 m. kovo 26 d., 2012 m. spalio 16 d., su Instrukcija pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai tris kartus. Bendrovė nesutiko, kad jokiame dokumente nėra nurodytos įrangos pavojingos zonos, ir pažymėjo, jog Instrukcijos 15.3 punkte nurodyta, kad pavojingos padėklų kalimo linijos darbo zonos yra tarp padėklų lentelių surinkimo ir vinių įkalimo bei padėklų kampų apipjovimo zona, o pagal Instrukcijos 37 punktą, darbuotojas turi žinoti ne saugius veiksnius, o saugius veiksmus šalia pavojingos įrangos. Instrukcijos 43 punkte nustatyta, kad pastebėjus brokuotą gaminį, leistinas tik vienas veiksmas – linijos gale brokuotą padėklą pažymėti tam skirtu lapeliu. Instrukcijos parengimą patvirtina UAB „Vildarsa“ 2013 m. vasario 27 d. raštas ir apmokėjimo sąskaita. Bendrovė paaiškino, kad padėklų kampų apipjovimo zonoje gamintojas nebuvo numatęs apsauginių sienelių, ir jų niekuomet nebuvo, tai patvirtina teismui pateikta vaizdo medžiaga. Pareiškėjui patekus į šią pavojingą zoną, įrenginys neturėjo automatiškai išsijungti. Bendrovė pažymėjo, kad pareiškėjas painiojo dvi linijas, kurių viena yra vinių kalimo įranga, o kita padėklų kampų apipjovimo įranga. Pareiškėjas skunde nurodė foto elementą, kuris yra vinių kalimo įrangoje, o nelaimingas įvykis atsitiko prie padėklų kampų apipjovimo įrangos. Bendrovės įsitikinimu, Instrukcijos nuostatos yra išdėstytos aiškiai, su ja pareiškėjas buvo supažindintas. Bendrovė nesutiko, kad padėklų linija buvo techniškai netvarkinga, nes tą paneigė Technikos priežiūros tarnybos Panevėžio apygardos specialisto A. G. išvada bei D. P. individualios įmonės pažyma.

Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) ir „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS“ filialą, atsiliepimuose (I t., b. l. 68, 137–138) prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu (II t., b. l. 96–104) pareiškėjo A. V. skundą patenkino iš dalies, t. y.: panaikino 2013 m. gegužės 17 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 3 dalį, kurioje nebuvo išsamiai ištirta 2012 m. gruodžio 6 d. A. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu Ramundas GM, UAB buvusi padėklų kalimo linijos padėklų kampų apipjovimo įrenginio techninė būklė ir atitikimas darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams, ir įpareigojo Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikti papildomą nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą dėl 2012 m. gruodžio 6 d. A. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu Ramundas GM, UAB buvusios padėklų kalimo linijos padėklų kampų apipjovimo įrenginio techninės būklės ir atitikimo darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; taip pat priteisė iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos A. V. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 44 straipsnio 2, 16 dalimis, 23 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118, (toliau – ir Nuostatai) 73, 75, 76 punktais, nustatė, kad pareiškėjas nelaimingo atsitikimo darbe metu dirbo Bendrovėje pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 592, kurioje nurodyta, kad jo darbo funkcijos yra padėklų surinkėjas (prie gamybinės linijos), bei kurioje nustatytas atlyginimas pareiškėjui už darbą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikta Bendrovės buhalterės pasirašyta pažyma apie pareiškėjo darbo užmokestį, kurioje jis įvardijamas sargu darbininku, nepaneigia kitų bylos įrodymų: darbo sutarties, darbo sutarčių registravimo žurnalo įrašų, paties pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu, liudytojo R. M. parodymų, Bendrovės atstovo paaiškinimų, iš kurių nustatyta nelaimingo atsitikimo darbe tyrimui reikšminga aplinkybė, kad nelaimingo atsitikimo darbe dieną darbuotojo ir darbdavio susitarimu pareiškėjas dirbo padėklų surinkėju prie gamybinės linijos.

Teismas rėmėsi Instrukcijos 37, 43 punktais, nustatė, kad Instrukcija buvo parengta ir patvirtinta ir pareiškėjas pagal ją instruktuotas dar iki 2012 m. gruodžio 6 d. nelaimingo atsitikimo darbe. Iš darbuotojų instruktavimo darbo vietoje registracijos žurnalo kopijų teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo atlikti periodiniai instruktavimai, pareiškėją instruktavo meistru Bendrovėje dirbęs R. M. Instruktavimai vyko pareiškėjui dirbant pagal ankstesnę darbo sutartį medienos gaminių surinkėju, tai yra 2011 m. balandžio 13 d. ir 2012 m. kovo 26 d., o 2012 m. spalio 16 d. pareiškėjas buvo dar kartą instruktuotas, jau dirbdamas padėklų surinkėju prie gamybinės linijos.

Šių instruktavimų pravedimo faktai patvirtinti instruktuojančio ir instruktuoto darbuotojo parašais, pareiškėjas net tris kartus tą yra patvirtinęs savo parašu. Teismas rėmėsi DSSĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Instrukcijos 15, 36, 37 punktais ir pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog padėklų kampų pjovimo pavojingoje zonoje draudžiama traukti sulenktą vinį arba ją įkalti, taisyti padėklą, kišti rankas į pavojingą darbo zoną, o tam tikrus darbus atlikti galima tik sustabdžius liniją ir atjungus ją nuo elektros tinklo, kadangi visi šie reikalavimai buvo nurodyti Instrukcijoje, pagal kurią jis buvo instruktuotas.

Nors Akto Nr. 3 17 punkto pirmoje dalyje nustatyta, kad pareiškėjas atliko jam pavestą darbą būdamas nustatyta tvarka neapmokytas saugos ir sveikatos darbe klausimais, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pagal DSSĮ 27 straipsnio 1 dalį, darbuotojo instruktavimas ir darbuotojo mokymas saugiai dirbti, kad nebūtų pakenkta jo sveikatai, yra skirtingos sąvokos. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas nelaimingo atsitikimo metu nevykdė saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų, nustatyta Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) specialistui atlikus darbų saugos tyrimą 2014 m. kovo 7 d. surašytoje specialisto išvadoje Nr. II-3202(13).

Teismas priėjo prie išvados, kad Akto Nr. 3 17 punkto 2 dalyje padaryta išvada dėl nelaimingo atsitikimo priežasties ir pažeistų teisės aktų yra pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo panaikinti šią Akto Nr. 3 dalį.

Teismas rėmėsi Nelaimingų atsitikimų tyrimo ir apskaitos nuostatų 5–7, 17 punktais, Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo dokumentų tvarkymo, pranešimų ir nelaimingų atsitikimų darbe registravimo bei analizės metodinių nurodymų, patvirtintų Vyriausiojo valstybinio inspektoriaus 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. V-241, (toliau – ir Metodiniai nurodymai) 16.6, 16.7, 16.10, 17.3, 17.4 punktais ir priėjo išvadą, kad jų nuostatos taikomos ir atliekant papildomą nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje liudytoju apklaustas Technikos priežiūros tarnybos Panevėžio apygardos viršininkas A. G. negalėjo nurodyti, kokie tiksliai ir iš kur gauti gamintojo dokumentai buvo naudojami tiriant įrenginį. Iš atsakovo papildomo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagos atsakovui pateikti įrenginio gamintojo dokumentai nebuvo pakankami Panevėžio apygardos technikos priežiūros nurodytiems duomenims patvirtinti. Tokią išvadą padarė LTEC techninių ekspertizių skyriaus vyr. ekspertas, atlikdamas darbų saugos tyrimą ir pateikdamas specialisto išvadą Nr. 11-3202(13).

Teismas rėmėsi DSSĮ 16 straipsniu, Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, (toliau – ir Bendrieji nuostatai) 5–8 punktais, šių nuostatų 1 priedo „Minimalūs reikalavimai“ 2.8 punktu, pažymėjo, kad 2014 m. balandžio 23 d. Technikos priežiūros tarnybos Panevėžio apygardos rašte Nr. 3-08-09 nurodyta, jog padėklų kalimo linijos padėklų kampų apipjovimo įranga yra išdėstyta įrenginio viduje ir prisiliesti prie besisukančių pjūklų operatoriui, kuris atlieka jam numatytas funkcijas, nėra galimybės, tačiau pats nelaimingo atsitikimo darbe faktas ir šio atsitikimo aplinkybės patvirtina, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu prie šio įrenginio dirbantiems darbuotojams buvo reali grėsmė dėl darbo įrenginio judančių dalių (diskinių pjūklų) būti traumuotiems. Tai, kad padėklų kampų apipjovimo zona kelia pavojų prie šio įrenginio dirbantiems asmenims, teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtina iš pareiškėjo ir Bendrovės atstovo paaiškinimų nustatyta aplinkybė, kad po nelaimingo atsitikimo įvykio darbdavys uždėjo apsaugas šiam darbo įrenginiui. Teismas pažymėjo, kad LTEC specialistui atlikus darbų saugos tyrimą 2014 m. kovo 7 d. surašytoje specialisto išvadoje Nr. II-3202(13) nustatyta, jog nelaimingo atsitikimo darbe metu padėklų kampų apipjovimo įrenginys buvo techniškai netvarkingas, nes jo apsaugos buvo nuimtos, ar sugedęs, ar neveikė bei, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi, be kita ko, buvo tai, jog darbai buvo atliekami su techniškai netvarkingomis staklėmis, todėl nebuvo vykdomi DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies, Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto bei Instrukcijos 15.2, 36 ir 45.7 punktų reikalavimai. Teismas konstatavo, kad atlikdamas papildomą nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą atsakovas nevykdė DSSĮ 44 straipsnio 2 dalies, Nuostatų 46.17 punkto, Metodinių nurodymų 17.3, 17.4 punktų reikalavimų ir nenustatė visų nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių bei kiekvieną priežastį lėmusio konkretaus pažeidimo, dėl kurio įvyko nelaimingas atsitikimas, dėl to netinkamai ir neišsamiai ištyrė darbo įrenginio atitikį darbų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimams.

Iš dalies patenkinęs pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pareiškėjas įgijo teisę į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalyje numatytą išlaidų atlyginimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjui proporcingai patenkintiems reikalavimams gali būti atlyginama 1/2 dalis jo patirtų išlaidų apmokant advokato padėjėjo pagalbą surašant skundą bei 1/2 dalis žyminio mokesčio išlaidų. Tokiu būdu, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens teisės nėra apginamos, teismas nepriteisė Bendrovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ramundas GM, UAB apeliaciniu skundu (II t., b. l. 113–124) prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti, pašalinti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadą, kad Bendrovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindė tuo, kad pareiškėjas nelaimingo atsitikimo metu dirbo padėklų surinkėju prie gamybinės linijos. Padėklų gamybinė linija yra konvejerio principu dirbanti įranga, susidedanti iš atskirų dalių, kurių kiekviena atlieka skirtingas funkcijas ir kurių kiekviena techniniu požiūriu turi būti vertinama individualiai, taip pat prie kiekvienos tokios dalies skiriasi darbuotojo atliekami veiksmai, prie dalies mašinų veikiant įrangai darbuotojai jokių veiksmų neatlieka. Viena iš tokių zonų yra kampų apipjovimo zona.

Kadangi pjūklai veikia automatizuotai, žmogaus priežiūra šiai įrangos daliai reikalinga tik tokiu atveju, jei pjūklai nustoja veikti. 2012 m. gruodžio 6 d. nelaimingo atsitikimo metu kampų apipjovimo zonoje esantys pjūklai veikė, o pareiškėjas nebuvo atsakingas už šių pjūklų remontą. Bendrovė pažymėjo, kad pjūklai yra vidinėje įrangos dalyje, todėl pareiškėjas prie pjūklo prisilietė ne atsitiktinai, o sąmoningai, nesilaikydamas Instrukcijos reikalavimų ir atlikdamas kryptingą intervenciją į pavojingą zoną. Bendrovės teigimu, pareiškėjas sąmoningai painioja vinių kalimo įrangą bei padėklų kampų apipjovimo įrangą.

Pareiškėjo nurodomas foto elementas bei sijos judėjimo zona yra vinių kalimo įrangoje, o nelaimingas atsitikimas įvyko prie padėklų kampų apipjovimo įrangos. Bendrovė teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai Instrukcijos nuostatas, skirtas kitai įrangai, prie kurios neįvyko nelaimingas atsitikimas, taikė ir padėklų kampų apipjovimo įrangai, todėl pareiškėjo nuoroda į Instrukcijos 38 punktą, taip pat išvada, jog pareiškėjui patekus prie padėklų kampų apipjovimo pjūklo įranga turėjo sustoti automatiškai, yra nepagrįsti.

Bendrovė pažymėjo, kad niekada nebuvo nuėmusi jokių pareiškėjo įvardintų grotelių, o našumą lemia ne grotelės, bet įrangos greitis. Po nelaimingo atsitikimo Bendrovė uždėjo papildomas apsaugines groteles dėl to, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų dėl darbuotojų, kurie sąmoningai nesilaiko saugaus darbo instrukcijų, veiksmų. Teismas netinkamai vertino VšĮ Technikos priežiūros tarnybos Panevėžio apygardos 2013 m. balandžio 23 d. išvadą, liudytojo A. G. parodymus, LTEC techninių ekspertizių skyriaus vyr. eksperto išvadą Nr. 11-3202(13).

Liudytojas A. G. aiškiai nurodė, jog Bendrovė pateikė jam gamintojo gamyklinius aprašymus, gamyklines schemas, gamyklines montavimo instrukcijos, elektrines schemas. Šie dokumentai nėra įsegti į nelaimingo atsitikimo tyrimo bylą, todėl, Bendrovės manymu, eksperto A. U. pateiktas Technikos priežiūros tarnybos išvadų vertinimas nepagrįstas. Ekspertas A. U. pateikė tik hipotetinį Technikos priežiūros tarnybos išvadų vertinimą. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad ekspertas A. U. ekspertizę atliko ikiteisminio tyrimo metu, todėl nei atsakovas, nei Bendrovė neturėjo galimybės ekspertui formuluoti klausimų, teikti papildomos medžiagos tyrimui.

A. U., prieš surašydamas išvadas, nebuvo nuvykęs apžiūrėti įrangos, o A. G. įrangą apžiūrėjo kelis kartus. Bendrovė, remdamasi Nuostatų 1 priedo 2.8 punktu, pabrėžė, kad pareiškėjas darbo metu nevykdė ir neturėjo vykdyti jokių darbo funkcijų su veikiančia kampų apipjovimo įranga. A. U., vertindamas įrangos techninę būklę, akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas, jo išvados tiriamoji dalis nepagrindžia pačių išvadų. Teismas sprendime nepateikė motyvų, kokia konkrečiai įranga ar jos dalis neveikė ar buvo sugedusi.

Bendrovė pažymėjo, kad pareiškėjas negrindė savo skundo aplinkybe, jog buvo nuimtos ar neveikė pjūklų diskų apsaugos. Pjūklų diskų apsaugos, net ir tinkamai veikdamos, negalėjo apsaugoti pareiškėjo nuo sužalojimų. Atsakovas nereikalavo pateikti visą turimą įrangos dokumentaciją. Pareiškėjo darbo patirtis bei instruktavimų skaičius suteikė jam pakankamai žinių, kad jis galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, todėl jokio papildomo mokymo pareiškėjui nereikėjo. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad atmetus pareiškėjo skundą, trečiojo suinteresuoto asmens teisės bus apgintos nuo neigiamų teisinių padarinių.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 157–160) apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūrai. Atsakovas paaiškino, kad nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo metu Inspekcijos darbo inspektorei pareikalavus padėklų kalimo linijos gamintojo pateiktų naudojimo dokumentų, Bendrovė pateikė tik tam tikras jų ištraukas. Faktas, kad Bendrovė neturi padėklų kalimo linijos visų gamintojo pateiktų naudojimo dokumentų, užfiksuotas Akto Nr. 3 7, 17 punktuose, Bendrovė šių aplinkybių neginčijo, taip pat nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymėjo, kad „mokymas“ ir „instruktavimas“ nėra tapačios sąvokos, Bendrovė nepateikė įrodymų, kad buvo patikrintos A. V. žinios, ar jam pakanka profesinių įgūdžių ir žinių, jog būtų saugiai dirbama bei nebūtų pakenkiama jo sveikatai, taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių, jog pareiškėjas buvo apmokytas saugiai dirbti su padėklų kalimo linija ir turėjo konkrečių žinių bei praktinių gebėjimų vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, dirbant su padėklų kalimo linija. Darbuotojas, neapmokytas ir nesupažindintas su įrenginio gamintojo numatytais saugiais naudojimo metodais, dirbdamas su darbo įrenginiu, dėl informacijos stokos negalėjo žinoti ir nežinojo visų saugos ir sveikatos reikalavimų, keliamų šiam darbui, todėl ir įvyko nelaimingas atsitikimas. Darbuotojo neapmokymas (nežinojimas) kaip jam saugiai atlikti pavestus darbus laikytinas reikšminga priežastimi nelaimingam atsitikimui darbe įvykti. Atsakovas manė, jog ginčo santykio ir trečiojo suinteresuoto asmens suinteresuotumo procese įvertinimas yra svarbus, nes situacija, kai trečiojo suinteresuoto asmens dėl nepagrįsto pareiškėjo kreipimosi į teismą faktiškai patirtos išlaidos nebūtų atlyginamos, nebūtų pateisinama teisingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo požiūriu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 162–164) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. VSDFV Panevėžio skyriaus nuomone, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tuo tarpu apeliantas tinkamai nesuformulavo apeliacinio skundo dalyko.

Pareiškėjas A. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 166–171) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš Bendrovės pareiškėjui 800 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neteikė apeliacinio skundo, o Bendrovė galbūt neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jokie įpareigojimai šiam proceso dalyviui pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra nustatyti. Pareiškėjas rėmėsi ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad apeliantas nenurodė priežasčių, dėl kurių nauji įrodymai negalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantą atstovavusiam advokatui nebuvo jokių procesinių kliūčių prašyti A. U. apklausti liudytoju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas kritiškai vertino apelianto prašymą išreikalauti ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų apklausų protokolus. Pareiškėjas tvirtino, kad apelianto pateikti dokumentai nėra susiję su jo darbo vieta prie ginčo įrenginio. Remdamasis ABTĮ 136, 53 straipsniais, pareiškėjas teigė, kad Bendrovė siekia naujo bylos nagrinėjimo. Apelianto teiginį, kad jis sąmoningai prisilietė prie įrenginio, paneigia Aktas Nr. 3 ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teismo diskrecija remtis Lietuvos teismo ekspertizės centro techninių ekspertizių skyriaus vyr. specialisto išvada atitinka tiek įstatymo, tiek teisingumo ir protingumo kriterijų reikalavimus. Atsižvelgdamas į ABTĮ 62 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas pabrėžė, kad aplinkybė, jog teismas ne pats skyrė teismo ekspertizę, o vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės išvada, nereiškia, kad LTEC darbuotojas neturi specialių žinių ar yra šališkas. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina žmogaus teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-500-552/2015, (IV t., b. l. 102–111) trečiojo suinteresuoto asmens Ramundas GM, UAB apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, taip pat priteisė pareiškėjui A. V. iš Ramundas GM, UAB 231,70 Eur atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2013 m. gegužės 17 d. surašyto Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 3 17 punkto teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui nesutinkant su papildomo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, pripažinęs, kad Inspekcija nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą atliko nevisapusiškai, neišreikalavo iš Ramundas GM, UAB visų reikalingų dokumentų ir neįvertino visų galimų nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių. Apeliantas Ramundas GM, UAB iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo byloje atliktu įrodymų vertinimu ir manė, kad teismas nepagrįstai Inspekcijai pavedė atlikti papildomą nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą, prašė pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Kartu su apeliaciniu skundu ir vėliau apeliantas pateikė naujus rašytinius įrodymus: padėklų kalimo linijos techninės dokumentacijos ištrauką (II t., b. l. 134–150), padėklų kalimo linijos elektros schemas bei kitus šios linijos naudojimo dokumentus (III t., b. l. 3–212; IV t., b. l. 1–74). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, nauji rašytiniai įrodymai gali būti tiriami apeliacinės instancijos teismo posėdyje tik tais atvejais, kai teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ramundas GM, UAB pirmosios instancijos teismo posėdyje savo poziciją, kurios laikėsi ir apeliaciniame skunde, grindė savo atstovų pasisakymais ir ikiteisminio tyrimo bei nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiaga, neprašė prijungti prie bylos dabar teikiamus dokumentus, nors tai galėjo padaryti. Nenustačiusi pagrįstų priežasčių, kurios apeliantui trukdė pateikti dokumentus pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija atsisakė juos tirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Taip pat apeliantas 2015 m. kovo 27 d. pateikė ir prašė prijungti prie bylos Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-762/2015, kurioje kaltinamaisiais dėl pareiškėjui įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe buvo patraukti G. J. ir R. M. Šis dokumentas fiziškai negalėjo būti pateiktas anksčiau, siejasi su nagrinėjama byla, todėl teismas prijungė jį prie bylos kaip rašytinį įrodymą.

Be to, apeliantas papildomai prašė: nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir sustabdyti bylą, kol įsiteisės Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-762/2015. Vadovaudamasi ABTĮ 137 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra. Pasisakydama dėl bylos sustabdymo galimybės, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šios administracinės bylos ginčo esmė yra ne asmenų, kaltintų baudžiamojoje byloje, veiksmai ir kaltės buvimas, o Inspekcijos atlikto nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo visapusiškumas, pagrįstumas ir teisėtumas. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-762/2015, net ir jam įsiteisėjus, gali būti vertinamas tik kaip papildomas rašytinis įrodymas, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas nėra kliūtis šiai bylai nagrinėti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatavo, kad tarp Rokiškio rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-4-762/2015 ir šios administracinės bylos neegzistuoja toks prejudicinis ryšys, kuris galėtų būti pagrindu stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija minėtus apelianto prašymus atmetė.

Atlikdama ABTĮ 136 straipsnyje numatytą pareigą patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, visų pirma, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nurodė, jog Akto Nr. 3 17 punkto 2 dalyje padaryta išvada dėl vienos iš nelaimingo atsitikimo priežasčių ir pažeistų teisės aktų yra pagrįsta nustatytomis byloje faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reglamentavimu. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra ginčo, jog A. V. nelaimingo atsitikimo metu nevykdė saugos ir sveikatos teisės aktų (Darbuotojų, dirbančių prie padėklų kalimo linijos, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 35) reikalavimų, kas buvo viena iš nelaimingo atsitikimo priežasčių. Šios teismo išvados apeliantas neginčijo, todėl teisėjų kolegija dėl jos plačiau nepasisakė.

Pagrindinis pareiškėjo argumentas dėl Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 3 17 punkto 1 dalies nepagrįstumo buvo tas, kad nelaimingą atsitikimą darbe sukėlęs įrenginys buvo netvarkingas, jame neveikė apsauginiai foto barjerai ir kitos priemonės, pareiškėjas nebuvo tinkamai apmokytas darbui prie įrenginio. Savo ruožtu apeliantas teigė, kad įrenginys buvo tvarkingas, jo sumontavimas atitiko gamintojo reikalavimus, o pareiškėjas buvo instruktuotas ir apmokytas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgė į nelaimingų atsitikimų darbe tyrimą reglamentuojančius Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą ir jį įgyvendinančius žemesnės galios norminius teisės aktus. DSSĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi nelaimingi atsitikimai darbe privalo būti ištirti, tyrimo rezultatai surašyti nustatytos formos dokumentuose ir užregistruoti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sunkius nelaimingus atsitikimus darbe, mirtinus nelaimingus atsitikimus darbe tiria Valstybinė darbo inspekcija, dalyvaujant darbdavio atstovui ir darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai. Tirdama nelaimingą atsitikimą darbe, Valstybinė darbo inspekcija nustato nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis, nurodo priemones panašių atsitikimų priežastims pašalinti.

Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (bylai aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1562 redakcija) 7 punkte nustatyta, kad ištyrus nelaimingą atsitikimą, nustatomas jo ryšys su darbu ir surašomas N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktas (pagal 1 priedą) arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktas (pagal 2 priedą). Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad šių Nuostatų prasme nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybės – sąlygos, buvusios ar susidariusios įvykio metu ir turėjusios įtakos nelaimingam atsitikimui darbe arba jį lėmusios, o nelaimingo atsitikimo darbe priežastis – reiškinys ar visuma reiškinių, dėl kurių darbuotojas patiria traumą ar kitą žalingą poveikį sveikatai.

Papildomas tyrimas šioje teisės normoje apibrėžtas kaip tyrimas, kuris skiriamas, kad būtų surinkti papildomi duomenys, patikslintos įvykio aplinkybės ar priežastys ir įrašai nelaimingo atsitikimo darbe akte. Nuostatų 29 punktas numato, kad įvykio darbe tyrimo tikslai yra: nustatyti įvykio darbe metu buvusias ar susidariusias sąlygas, kurios turėjo įtakos įvykiui arba jį lėmė; nustatyti įvykio darbe priežastis; numatyti prevencijos priemones panašiems įvykiams darbe išvengti. Nuostatų 30 punktas tiriančiam įvykį darbe pareigūnui nustato pareigą nustatyti, koks įvykio darbe priežastinis ryšys su darbu; ar įvykį lėmė darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, ar šie pažeidimai yra įvykio darbe priežastys.

Nuostatų 33 punktas, be kita ko, reikalauja, kad darbdavys sudarytų sąlygas tirti įvykį darbe ir, tyrėjui pareikalavus, užtikrintų, kad būtų parengti ir pateikti kiti dokumentai, vaizdinė (grafinė) medžiaga, kurių reikia įvykiui darbe tirti; atliktų (užsakytų) techninius skaičiavimus, laboratorinius tyrimus, bandymus, išspausdintų tyrimui atlikti reikalingus dokumentus arba juos išverstų į valstybinę, prireikus – į užsienio kalbą, parengtų reikiamus visos tyrimo medžiagos egzempliorius, pakviestų specialistus, ekspertus ir atliktų kitus darbus, kurių reikia įvykiui darbe ištirti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ramundas GM, UAB šios pareigos tinkamai nevykdė, o Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus vyresnysis darbo inspektorius, atlikęs 2012 m. gruodžio 6 d. nelaimingo atsitikimo Ramundas GM, UAB darbuotojui A. V. papildomą tyrimą ir 2013 m. gegužės 17 d. surašęs N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 3, rėmėsi tik dalimi padėklų kalimo linijos techninės dokumentacijos, kuri buvo pateikta darbdavio. Darbų saugos ekspertų nuomonės dėl galimų nelaimingo atsitikimo priežasčių išsiskyrė.

Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad šios aplinkybės, jas įvertinus kartu su šalių bei jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais bei ikiteisminio tyrimo medžiaga, buvo pakankamas pagrindas teismui nuspręsti, kad nagrinėjamą nelaimingą atsitikimą darbe būtina tirti papildomai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, jog, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė ištirtų įrodymų visumos analize ir teisės normomis. Kadangi pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pusės turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, iš apelianto priteisė pareiškėjui jo turėtas teismo išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 800 litų (231,70 Eur).

V. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ramundas GM, UAB 2015 m. liepos 10 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (IV t., b. l. 154–159), kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-500-552/2015, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Bendrovė nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi, kuria Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas, ir mano, jog nagrinėjant bylą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos priimant neteisėtą teismo sprendimą ir nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi buvo sudarytos sąlygos neteisingai tolimesnei praktikai formuotis (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Bendrovės teigimu, šioje byloje kyla ginčas dėl Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 (su vėlesniais pakeitimai), 1 punkto ir 1 priedo 2.8 punkto taikymo.

Bendrovė paaiškina, kad padėklų gamybinė linija yra konvejerio principu dirbanti įranga, susidedant iš atskirų dalių (mašinų), kurių kiekviena atlieka skirtingas funkcijas ir kurių kiekviena techniniu požiūriu turi būti vertinama individualiai. Kai kuriose įrangos dalyse įrangos darbas vyksta automatizuotai ir nereikalauja žmogaus darbo įsikišimo. Viena iš tokių zonų yra kampų apipjovimo zona, kurioje keturi besisukantys pjūklai tam tikrais laiko intervalais automatizuotai apipjauna padėklų kampus. Kadangi pjūklai veikia automatizuotai, žmogaus įsikišimas ir priežiūra šiai įrangos daliai reikalinga tik tokiu atveju, jei pjūklai nustoja veikti.

Byloje nebuvo ginčo, kad 2012 m. gruodžio 6 d. nelaimingo atsitikimo metu kampų apipjovimo zonoje, kurioje ir įvyko nelaimingas atsitikimas, esantys pjūklai veikė, o pareiškėjas nebuvo atsakingas už minėtų pjūklų priežiūrą ir remontą. Byloje buvo nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl tos priežasties, kad pareiškėjas, sąmoningai pažeisdamas Instrukcijos Nr. 35 reikalavimus, bandė įkalti / nulenkti padėkle vinį, padėklui esant kampų apipjovimo zonoje, kurioje darbuotojams draudžiama atlikti bet kokius veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas teisės normas, nepagrįstai padarė išvadą, kad pats nelaimingo atsitikimo darbe faktas ir šio atsitikimo aplinkybės patvirtina, jog nelaimingo atsitikimo darbe metu prie šio įrenginio dirbantiems darbuotojams buvo reali grėsmė dėl darbo įrenginio judančių dalių (diskinių pjūklų) būti traumuotiems, dėl ko nebuvo laikomasi Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto reikalavimų. Bendrovės teigimu, DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto normos taikomos tais atvejais, kai darbuotojas arba dirba su atitinkamu darbo įrenginiu, arba darbo proceso metu gali atsitiktinai prisiliesti prie įrenginio.

Kampų apipjovimo įranga dirba visiškai automatizuotai, todėl pareiškėjas su šia įranga nedirbo. Kampų apipjovimo pjūklai yra įrangos viduje, nuo darbuotojų atriboti išoriniais įrangos rėmais, patys pjūklų diskai taip pat nukreipti į įrangos vidų, todėl darbuotojai neturi jokių galimybių atsitiktinai prisiliesti prie besisukančių pjūklų. Tai patvirtina byloje esanti Technikos priežiūros tarnybos išvada. Iš Instrukcijos Nr. 35 ir pareiginio aprašymo matyti, jog pareiškėjas darbo metu nevykdė ir neturėjo vykdyti jokių darbo funkcijų su veikiančia kampų apipjovimo įranga.

Aplinkybę, jog kampų apipjovimo įranga yra visiškai saugi, nustatė ir Rokiškio rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 25 d. išteisinamuoju nuosprendžiu. Taigi kampų apipjovimo įranga suprojektuota ir pagaminta taip, kad sąmoningam ir atsakingam darbuotojui nesudaro jokių galimybių prisiliesti prie pjūklų, o darbdavys negali atsakyti už darbuotojų tyčinių ir neatsakingų veiksmų pasekmes. Išorinis įrangos rėmas, fiziškai ribojantis patekimą į įrangos vidų, yra pakankama priemonė darbuotojų saugumui užtikrinti. Pareiškėjas ranką susižalojo ne dėl to, kad įranga buvo nesaugi, o dėl to, kad atliko sąmoningą ir kryptingą intervenciją į įrangos vidų, nors, kaip nustatyta šioje byloje, žinojo, jog tai daryti draudžiama.

Remdamasis išdėstytais argumentais, trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas pernelyg plačiai išaiškino DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto normas, iškeldamas įrangai tokius reikalavimus, kurie nėra numatyti teisės aktų reikalavimuose. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, dėl tokios teisės aktų taikymo klaidos neaišku: pirma, kokio laipsnio riziką dėl įrangos keliamo pavojaus turi prisiimti darbdavys, antra, ar įranga, kurioje yra teisės aktuose numatytos saugos priemonės, gali būti laikoma nesaugia, jei nelaimingas atsitikimas įvyksta darbuotojui, kuris buvo instruktuotas ir išmokytas dirbti su įranga, sąmoningai pažeidžiant (peržengiant) saugos priemones, trečia, iki kokio lygio gali būti apsunkinamas įrangos eksploatavimas ir priežiūra, siekiant apsisaugoti nuo darbuotojų sąmoningų darbų saugos reikalavimų pažeidimų. Neatsižvelgiant į darbuotojo veiksmus ir kaltę dėl nelaimingo atsitikimo, darbdavys visais atvejais bus kaltas dėl nelaimingo atsitikimo, kadangi tokiai kaltei nustatyti užtektų paties nelaimingo atsitikimo fakto.

Bendrovė, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad aplinkybę, jog padėklų kampų apipjovimo zona kelia pavojų prie šio įrenginio dirbantiems asmenims, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad po nelaimingo atsitikimo įvykio darbdavys uždėjo apsaugas šiam darbo įrenginiui. Bendrovė teigia, kad prie tokių išvadų teismas priėjo ignoruodamas Bendrųjų nuostatų 1 punktą, kuris neapriboja darbdavių teisės priimti ir taikyti griežtesnius reikalavimus, garantuojančius geresnę bei efektyvesnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą darbe naudojant darbo įrenginius. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad po 2012 m. gruodžio 6 d. nelaimingo atsitikimo uždėjo papildomas apsaugines groteles ne dėl to, kad to reikalautų teisės aktai, o tam, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų dėl darbuotojų, kurie sąmoningai nesilaiko saugaus darbo instrukcijų. Nuostatų 1 punkto netaikymas, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, taip pat sudaro pagrindą šioje byloje konstatuoti, jog yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad byloje pateiktas minėtų teisės normų aiškinimas ir taikymas sudaro sąlygas formuotis klaidingai praktikai, kas lemia pagrindą atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Palikus šioje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus nepakeistus, darbdaviams būtų iškelti pernelyg griežti ir kartu neapibrėžti reikalavimai, kurie apsunkintų įrenginių naudojimą ir priežiūrą, o darbuotojams sąmoningai nesilaikant darbų saugos reikalavimų, įrengimai automatiškai būtų pripažįstami keliančiais pavojų darbuotojams. Bendrovės manymu, ši byla reikšminga teismų praktikai dar ir dėl to, kad LVAT jurisprudencijoje nėra pateikta išaiškinimų dėl minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo, o žemesnių instancijų teismų praktika šiuo klausimu negausi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis (LVAT 2015 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-52-520/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-33-552/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-64-261/2015 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Administracinė byla Nr. A-500-552/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį (IV t., b. l. 102–111).Trečiojo suinteresuoto asmens Ramundas GM, UAB prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-500-552/2015 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui elektroninių ryšių priemonėmis buvo paduotas 2015 m. liepos 10 d. (IV t., b. l. 154–159), t. y. nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr. 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių, jog yra konkretūs ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardyti proceso atnaujinimo pagrindai.

Trečiojo suinteresuoto asmens Ramundas GM, UAB prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-500-552/2015 grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015, kt.).

Įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad nors trečiasis suinteresuotas asmuo Ramundas GM, UAB prašo atnaujinti procesą dėl materialinės teisės normų (DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 (su vėlesniais pakeitimai), 1 punkto ir 1 priedo 2.8 punkto) pažeidimo jas taikant, tačiau prašyme atnaujinti procesą iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą ir dėsto savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris lėmė tai, kad teismas priėjo prie išvadų, jog turi būti atliktas papildomas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu panaikino 2013 m. gegužės 17 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 3 dalį, kadangi nustatė, jog nebuvo išsamiai ištirta 2012 m. gruodžio 6 d. A. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu Ramundas GM, UAB buvusi padėklų kalimo linijos padėklų kampų apipjovimo įrenginio techninė būklė ir atitikimas darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams, ir įpareigojo Valstybinę darbo inspekciją atlikti papildomą nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą dėl 2012 m. gruodžio 6 d.

A. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu Ramundas GM, UAB buvusios padėklų kalimo linijos padėklų kampų apipjovimo įrenginio techninės būklės ir atitikimo darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Toks teismo sprendimas, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-500-552/2015), paliko nepakeistą, buvo pagrįstas teismo atlikta įrodymų analize teisės aktų, imperatyviai nustatančių Inspekcijos pareigą teisės aktų nustatyta tvarka ištirti visus nelaimingus atsitikimus darbe (DSSĮ 44 str. 2 d., Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai, Metodiniai nurodymai), nustatyti jų aplinkybes, priežastis, nurodyti jų pašalinimo ir prevencijos priemones, esant reikalui atlikti papildomą tyrimą.

Teismas nustatė, kad Inspektorius, atlikęs nelaimingo atsitikimo papildomą tyrimą rėmėsi tik dalimi padėklų kalimo linijos techninių dokumentų, nes Ramundas GM, UAB tinkamai neįvykdė pareigos pateikti visus tyrimui reikalingus dokumentus, darbų saugos ekspertų nuomonės nelaimingo atsitikimo priežasčių išsiskyrė, todėl nelaimingą atsitikimą darbe būtina tirti papildomai.

Trečiojo suinteresuoto asmens prašyme atnaujinti procesą minimų teisės aktų, t. y. DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto, normos yra susiję su reikalavimais darbo priemonių ir įrenginių saugumui. Pirmosios instancijos teismas šių teisės aktų nuostatas paminėjo pasisakydamas dėl atitinkamų įrodymų (Techninės priežiūros tarnybos rašto ir specialisto išvados), kuriuose konstatuoti atitinkami teisės aktų pažeidimai. Specialisto išvadoje, be kita ko, konstatuoti ir DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto pažeidimai. Pirmosios instancijos teismo sprendimą, kad turi būti atliktas papildomas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas, su kuo trečiasis suinteresuotas asmuo byloje nesutinka, lėmė teismo išvados, padarytos įvertinus įrodymų visumą, kad Inspekcija neįvykdė teisės aktų (DSSĮ 44 str. 2 d., Nuostatų 46.17 punkto, Metodinių nurodymų 17.3, 17.4 p.) reikalavimų ir nenustatė visų nelaimingo atsitikimo priežasčių, o ne DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto nuostatų taikymas. Šios teisės aktų normos pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtos atitinkamų įrodymų kontekste kaip viena iš Inspekcijos neišsamiai ir netinkamai atlikto tyrimo aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje dėl trečiojo suinteresuoto asmens nurodytų teisės normų (DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto) nepasisakė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neįrodė nė vienos iš pirmiau minėtų proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytų pagrindu sąlygų.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas procesas. Įstatymas nenumato pagrindo atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad suinteresuotas asmuo nesutinka su įrodymų vertinimu ir prašo atlikti pakartotinį bylos įrodymų tyrimą ir faktinių aplinkybių vertinimą. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 52).

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo taikant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą nėra pagrindo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra numatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr. LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo, teigdamas, esą šioje byloje pateiktas jo nurodytų teisės normų (DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.8 punkto) aiškinimas ir taikymas sudaro sąlygas formuotis klaidingai praktikai, nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant panašioms faktinėms aplinkybėmis būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Priešingai, pati Bendrovė nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nėra pateikta išaiškinimų dėl DSSĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Bendrųjų nuostatų 1 punkto bei 1 priedo 2.8 punkto normų aiškinimo ir taikymo. Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu vertintinas kaip formalus, pagrįstas jo subjektyvia nuomone ir jo prielaidomis dėl administracinių teismų praktikos formavimo krypties, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens Ramundas GM, UAB prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-500-552/2015 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, prašymas netenkinamas ir atnaujinti administracinės bylos Nr. A-500-552/2015 procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ramundas GM“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-500-552/2015 pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ramundas GM“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Ramundas GM“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui ir „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialą, dėl nelaimingo atsitikimo darbe akto dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė