2015-11-16 Nr. AB-22112-3-62-3-00246-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1929-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00246-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 22; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą (I t., b. l. 12–16), prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK Kauno rajono PK) 2014 m. sausio 23 d. raštą Nr. 20-65-S-187 ir įpareigoti atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą reg. Nr. 20-AP-24.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno AVPK Kauno rajono PK viršininko 2014 m. sausio 23 d. raštas Nr. 20-65-S-187 yra nepagrįstas ir neteisėtas, jis nėra išsamus, konkretus ir tinkamas, juo atsakovas neatsakė į visus 2014 m. sausio 10 d. skundo reikalavimus, į daugelį skundo punktų atsakovas tik biurokratiškai atsirašė. Jokių tinkamų, išsamių, teisės aktus atitinkančių atsakymų į skunde pateiktus reikalavimus pareiškėjas niekad nėra gavęs, todėl nei vienas pareiškėjo skundo reikalavimas nėra kartotinis. Atsakovas nenurodė juridinio atsakymų į pareiškėjo skundo punktus pagrindo. Dėl skundžiamo akto bei ankstesnių ir vėlesnių susijusių atsakovo veiksmų pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje ir ikiteisminiame tyrime apsunkinta gynyba, jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė ekspertizė siekiant pakirsti pasitikėjimą pareiškėju, žeminti jo orumą. Skundžiamais veiksmais atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 72–75) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skundas Nr. 20-AP-24 Kauno AVPK Kauno rajono PK gautas 2014 m. sausio 13 d. Išnagrinėjus skundą buvo nustatyta, kad juo pareiškėjas skundžia Kauno AVPK 2013 m. rugpjūčio 1 d. administracinį aktą Nr. 20-65-S-1728, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2013 m. vasario 13 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-151, ir atskirais punktais prašo papildomos informacijos. Pareiškėjo skundo 2, 3 dalyse, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42 (dalyje), 43, 44, 45, 46 punktuose pateikti reikalavimai yra kartotiniai 2013 m. vasario 13 d. skunde Nr. 20-AP-151 pateiktiems reikalavimams. 2013 m. vasario 13 d. skundas Nr. 20-AP-151 2013 m. rugpjūčio 1 d. išnagrinėtas Kauno AVPK Kauno rajono PK ir pareiškėjui pateiktas atsakymas Nr. 20-65-S-1728, kurį jis turėjo teisę skųsti administracinių ginčų komisijai ar Kauno apygardos administraciniam teismui.

Atsakant į pareiškėjo skundo 1 ir 4 punktuose papildomai pateiktus reikalavimus, konstatavo, kad jų dalykas yra 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykis Garliavos policijos nuovadoje. Dėl šio įvykio ir pareiškėjo skunde dėstomų aplinkybių 2010 m. spalio 22 d. atliktas tarnybinis patikrinimas dėl pareigūnų veiksmų ir surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-322. Pažymėjo, kad policijos pareigūnų, susijusių su 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykiu Garliavos policijos nuovadoje, veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas jau buvo ištirtas bei įvertintas.

Kauno apygardos prokuratūros nutarimu buvo konstatuota, kad policijos pareigūnų veiksmuose nusikalstamų veikų požymių nenustatyta. Pareiškėjo skundo 2 punkte prašoma pateikti informacija apie išmokėtą pinigų sumą už Garliavos policijos nuovados raštvedės pareigų ėjimą R. L. atostogaujant 2010 m. yra konfidenciali. Atsakant į pareiškėjo skundo 3 punkte papildomai keliamus reikalavimus – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų atostogos yra planuojamos kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, vykdant Kauno AVPK viršininko atskirus nurodymus.

Dėl pareiškėjo skundo 10 punkto konstatavo, kad informacinė apylinkės byla – skaitmeninėje laikmenoje kaupiamas apylinkę apibūdinantis duomenų rinkinys (gali būti ir popierinis variantas), kuriame kaupiama informacija apie apylinkėje esančius tarnybinei veiklai atlikti reikšmingus objektus, asmenis, prevencinį darbą ir kiti teisės pažeidimų prevencijai reikšmingi duomenys. Apylinkės bylos forma ir tvarka yra patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-384, o šiuo įsakymu patvirtinto Viešosios policijos prevencijos padalinio pareigūno (apylinkės inspektoriaus) tarnybinės veiklos aprašo 14 punkte konkrečiai nurodyta, kokią informaciją apylinkės inspektorius privalo turėti apylinkės byloje.

Atsakant į pareiškėjo skundo 42 punkte papildomai pateiktus reikalavimus ir 53, 54, 55 punktus, konstatuotina, kad priėmimas į vidaus tarnybą visais atvejais vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 6 straipsnio nuostatomis. Atsakant į pareiškėjo 47 punktą, konstatuotina, kad Kauno AVPK Kauno rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovados viršininkas S. L. Kauno rajono policijos komisariate dirba nuo 1991 m. spalio 8 d. (Kauno rajono PK viršininko 1991 m. spalio 10 d.

įsakymas Nr. 103). Kita šiame ir 52 punkte prašoma informacija yra asmeninio pobūdžio, todėl neteiktina. Pareiškėjo skundo 48, 49, 50, 51 punktuose prašoma pateikti informacija yra viešai skelbiama internetiniame puslapyje www.kaunas.policija.lt, o Kauno AVPK Kauno rajono PK nekaupiama ir nesisteminama. Be to, prašoma pateikti informacija nesusijusi su pareiškėjo skundo pagrindu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykiais Kauno AVPK Kauno rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovadoje. Nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis ir skundą padavusiam asmeniui, t. y. pareiškėjui, nepažeidžiant skundo nagrinėjimo tvarkos ir terminų, buvo pateiktas atsakymas į jo skundą.

Išreiškė nuomonę, kad atsakovo raštas pareiškėjui yra informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis jokių teisinių pasekmių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu (III t., b. l. 151–161) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 teisėtumo, pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą (pateikti informaciją).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo kreipimasis į viešojo administravimo instituciją – Kauno AVPK Kauno rajono PK, prašant pateikti jam informaciją (duomenis), laikytinas prašymu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 14 dalies prasme (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-845/2013, 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-291/2014 ir kt.). Asmens teisė gauti informaciją įtvirtinta 2000 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Teismas vadovavosi šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

Teismas nurodė, kad asmens kreipimasis į viešojo administravimo instituciją – Kauno AVPK Kauno rajono PK, prašant pateikti jam duomenis, laikytinas prašymu VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-845/2013, 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-291/2014, 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-333/201, 2014 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-464/2014), todėl atsakovo argumentai dėl skundžiamo akto pobūdžio – t. y. jo traktavimo informacinio pobūdžio aktu, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad atsisakymo teikti informaciją pagrindų baigtinis sąrašas nurodytas Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose. Kaip matyti iš skundžiamo 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 turinio, atsakovas atsisakymą nagrinėti pareiškėjo skundo 2 (dalyje), 3 (dalyje), 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42 (dalyje), 43, 44, 45, 46 punktuose nurodytus reikalavimus grindė tuo, kad minėti reikalavimai yra kartotiniai 2013 m. vasario 13 d. skunde Nr. 20-AP-151 pateiktiems reikalavimams.

Skundas yra išnagrinėtas 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir pateiktas atsakymas Nr. 20-65-S-1728. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė naujos informacijos, todėl šių punktų jis pakartotinai nenagrinės. Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, jog įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos. Taisyklių 12 punkte nurodyta, jog prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesniojo atsakymo pagrįstumu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo reg. Nr.20-AP-24 turinį bei 2013 m. vasario 13 d. skundo reg. Nr. 20-AP-151 turinį, konstatavo, jog 2014 m. sausio 10 d. skundas reg. Nr. 20-AP-24 dalyje dėl 2 ir 3 punktų dalies, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 39, 40, 41 punktų, 42 punkto dalies, 43, 44, 45, 46 punktų buvo kartotinis. Paminėti 2014 m. sausio 10 d. skundo reg. Nr. 20-AP-24 punktuose ir punktų dalyse klausimai ir reikalavimai visiškai identiški pareiškėjo 2013 m. vasario 13 d. skundo reg.

Nr. 20-AP-151 klausimams ir reikalavimams. Pareiškėjui į minėtus klausimus buvo atsakyta Kauno AVPK Kauno rajono PK 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 20-65-S-1728, nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. vasario 13 d. skundą reg. Nr. 20-AP-151. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. sausio 10 d. skundo 16 punkte pareiškėjas formuluoja papildomus klausimus, tačiau visi papildomai suformuluoti klausimai savo turiniu yra susiję su 2013 m. vasario 13 d. skundo 16 punkte prašoma ištirti pareigūnų R. K., G. P., S. K., B. M., N. I. psichine sveikata, todėl vertino, jog 2014 m. sausio 10 d. pareiškėjo skundo 16 punktas pagal prašomos suteikti informacijos pobūdį yra iš esmės analogiškas 2013 m. vasario 13 d. skundo 16 punktui.

Pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių ar argumentų, kurie leistų abejoti ankstesniojo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atsakymo Nr. 20-65-S-1728 pagrįstumu. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo Nr. 20-AP-24 dalis dėl 2 ir 3 punktų dalies, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 39, 40, 41 punktų, 42 punkto dalies, 43, 44, 45, 46 punktų yra kartotinis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti informaciją dėl minėtuose skundo punktuose išdėstytų klausimų ir reikalavimų.

Teismas nurodė, kad atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo 1 ir 4 punktuose papildomai pateiktus reikalavimus atsakovas nurodė, jog minėtų reikalavimų dalykas yra 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykis Garliavos policijos nuovadoje, o dėl šio įvykio jau yra atliktas tarnybinis patikrinimas, priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš pareiškėjo skundo 1 ir 4 reikalavimų turinio bei skundo pagrindo matyti, kad šie reikalavimai yra susiję su Garliavos policijos nuovados pareigūnų veiksmais 2010 m. rugpjūčio 19 d. Išanalizavus Kauno AVPK 2010 m. spalio 22 d. „Tarnybinio patikrinimo išvadą dėl piliečio V. J. prašymo“ Nr. 20-IS-337 matyti, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas patraukti atsakomybėn Kauno rajono PK Garliavos policijos nuovados pareigūnus dėl jų veikos 2010 m. rugpjūčio 19 d., dėl sumušimo, fizinio ir psichologinio smurto naudojimo, pareiškėjo išvežimo į VšĮ Kauno ligoninės padalinį Marių ligoninę. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad policijos pareigūnų susijusių su 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykiu Garliavos policijos nuovadoje veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas jau yra ištirtas ir įvertintas.

Teismas nurodė, kad iš skundžiamo 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 turinio taip pat matyti, jog atsakydamas į pareiškėjo 2010 m. sausio 10 d. skundo 2 punkte papildomai keliamus reikalavimus atsakovas iš dalies suteikė pareiškėjo prašomą informaciją, t. y. nurodė, jog Garliavos policijos nuovados raštvedė nėra policijos pareigūnė, o yra darbuotoja dirbanti pagal darbo sutartį, tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 208 straipsnio nuostatomis bei argumentuodamas tuo, kad informacija apie pinigų išmokėjimą kitam asmeniui yra konfidenciali, atsisakė teikti informaciją apie pinigų sumokėjimą už raštvedės pareigų ėjimą R. L. atostogaujant 2010 m. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, DK 208 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2809/2011, konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl informacijos, kurios suteikti nėra galimybės nepažeidžiant konstitucinio asmens privataus gyvenimo apsaugos principo, toks jo prašymas negalėjo būti tenkinamas. Atsakovas teisėtai atsisakė pateikti pareiškėjui informaciją apie tai, kam buvo išmokėti pinigai, kokia suma už Garliavos policijos nuovados raštvedės pareigų ėjimą R. L. atostogaujant 2010 m.

Teismas nurodė, kad atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo 3 punkto papildomai keliamus reikalavimus atsakovas informavo pareiškėją, kad Kauno AVPK pareigūnų atostogos yra planuojamos kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, vykdant Kauno AVPK viršininko atskirus nurodymus. Atsakant į pareiškėjo 2013 m. vasario 13 d. skundą Nr. 20-AP-151, atsakovas yra suteikęs pareiškėjui informaciją apie Kauno rajono PK pareigūno S. L. atostogas, pateikęs pareiškėjui Kauno AVPK viršininko 2010 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 20-AK-1 „Dėl kasmetinių atostogų už 2010 metus grafiko patvirtinimo ir kasmetinių atostogų suteikimo“ kopiją. Kaip matyti iš pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo 3 punkte papildomai suformuluotų reikalavimų, pareiškėjas jais iš esmės nesutinka su Kauno AVPK Kauno rajono PK 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. 20-65-S-1728 dalimi, kurioje atsakovas yra nurodęs pareiškėjui, kad negali pateikti duomenų gautų su tarnybinės veiklos organizavimu, kadangi informacija yra privati, neteiktina ir prašo nurodyti, kokiu pagrindu Kauno AVPK atsisako pateikti šiuos duomenis. Teismas pažymėjo, kad nesutikdamas su Kauno AVPK Kauno rajono PK 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 20-65-S-1728 pareiškėjas turėjo teisę jį apskųsti administracinių ginčų komisijai ar apygardos administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas pabrėžė, kad dėl pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo 48, 49, 50, 51 punktų atsakovas nurodė, jog tokio pobūdžio informacija skelbiama internetiniame tinklapyje www.kaunas.policija.lt, o Kauno AVPK Kauno rajono PK tokia informacija nekaupiama ir nesisteminama. Taip pat nurodė, kad prašoma pateikti informacija nesusijusi su pareiškėjo skundo pagrindu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykiais Kauno AVPK Kauno rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovadoje. Pareiškėjas skundo 48, 49, 50, 51 punktais prašė atsakovo pateikti informaciją apie 2010 m., 2011 m., 2012 m., 2013 m. gautus skundus, atliekamus ikiteisminius tyrimus, nagrinėjamas baudžiamąsias bylas dėl Kauno AVPK Kauno rajono PK, Kauno AVPK Kauno rajono PK Garliavos policijos nuovados, Kauno AVPK dirbančių rusų tautybės pareigūnų galbūt neteisėtų/nusikalstamų veikų. Teismas, įvertinęs atsakovo atsakymo turinį šioje dalyje, konstatavo, kad atsakovas pateikė tiek informacijos, kiek jos galėjo pateikti (nurodė, jog tokios informacijos nekaupia ir nesistemina), nurodė, jog tokio pobūdžio informacija skelbiama viešai (Įstatymo 16 str. 2 d. 4 p.).

Teismas atsakovo atsakymo dalį dėl pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo 10 bei 42, 53, 54, 55 punktų vertino kaip tinkamą, pagrįstą teisės aktų nuostatomis. Atsakovas informavo pareiškėją, kokiais teisės aktais vadovaujantis vykdomas priėmimas į vidaus tarnybą, taip pat nurodė kokia tvarka ir kokiu teisės aktu remiantis yra formuojama apylinkės byla. Atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundo 47 punktą, atsakovas informavo pareiškėją, nuo kada ir kokio įsakymo pagrindu Kauno AVPK Kauno rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovados viršininkas S. L. dirba Kauno rajono PK, o dėl kitos šiame punkte bei 52 punkte prašomos pateikti informacijos nurodė, kad tokia informacija yra asmeninio pobūdžio, todėl neteiktina. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsniu, 2 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu, padarė išvadą, jog pareiškėjo skundo 47 ir 52 punkte prašoma suteikti informacija yra susijusi su Kauno AVPK Kauno rajono PK Garliavos policijos nuovados pareigūno S. L. etnine kilme, todėl tokia informacija pareiškėjui nesuteikta teisėtai ir pagrįstai (Įstatymo 7 str., 2 str. 9 d., Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d.).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, skundžiamo rašto turinį ir priėmimo pagrindus, konstatavo, kad atsakovas iš esmės pagrįstai ir motyvuotai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir į jį tinkamai atsakė, priimtas raštas nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 164–173) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai visapusiškai, objektyviai, vadovaujantis teisės aktais, nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių. Teismas pažeidė ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies, 3 straipsnio, 4 straipsnio 6 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 6, 7, 57, 81, 86 straipsnių, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 punkto, 2 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 25, 29, 30, 33 straipsnių, VAĮ 2 straipsnio 8 dalies bei kitas pareiškėjo skunde nurodytas teisės aktų nuostatas.

2. Teismas netinkamai aiškino Įstatymo 3 straipsnio, 16 straipsnio 2 dalies 1–5 punktų nuostatas. Pareiškėjo teisė į prašytos informacijos gavimą iš atsakovo nėra vienkartinė. Todėl teismas šiuo konkrečiu atveju nepagrįstai netaikė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos.

3. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

4. Teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT išaiškinimu 2014 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2472-644/2014.

5. Teismas pažeidė ABTĮ 3 straipsnio nuostatas, netaikydamas Įstatymo 3, 4, 6, 13, 14 straipsnių, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 3, 4, 5, 6 straipsnių, 14 straipsnio 1, 2, 3, 10, 13 dalių nuostatų.

6. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, kad atsakovo skundžiamas individualus administracinis aktas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (V t., b. l. 1) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas skundžiamu raštu tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą. Teismas išnagrinėjo bylą teisingai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Tikrinamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų panaikintas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2014 m. sausio 23 d. raštas Nr. 20-65-S-187 ir atsakovas būtų įpareigotas iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimu, kuriuo nuspręsta, kad atsakovas 2014 m. sausio 23 d. administraciniu aktu iš esmės tinkamai atsakė į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą dėl atitinkamos informacijos (duomenų) pateikimo.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT išaiškinimu 2014 m. birželio 18 d. nutartyje šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas išsamiai, visapusiškai, objektyviai, vadovaudamasis teisės aktais nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą, nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis grindžia sprendimą ir/ar jų tinkamai nevertino, nenustatė, kad atsakovas pažeidė skunde nurodytas įstatymų nuostatas ir pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi, kuria remiasi pareiškėjas, konstatavo, kad analizuojamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai, kildinami iš konstitucinės asmens teisės gauti informaciją iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų – įgyvendinimo. Pareiškėjo skundas dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas klausimas dėl informacijos (duomenų) pateikimo pareiškėjui, panaikinimo patenka į administracinių teismų kompetencijos sritį (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pareiškėjas, manydamas, kad minėtas atsakovo atsisakymas (administracinės procedūros sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo kreipimąsi), pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, turi teisę prašyti teismą spręsti šį ginčą, be kita ko, įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurie įstatymų priskirti jo, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijai. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo atsisakymu nagrinėti jo pateiktus reikalavimus motyvuojant skundo kartotinumu, konstatavo, jog šiuo atveju priėmus skundą ir nagrinėjant bylą iš esmės turėtų būti įvertinama, ar pagrįstai atsakovas nurodytais motyvais atsisakė nagrinėti šioje dalyje pateiktus pareiškėjo skundo reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartyje nagrinėjamoje administracinėje byloje išdėstytus motyvus, nesutinka su pareiškėjo pozicija dėl pirmosios instancijos teismo nukrypimo nuo LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartyje padarytų išvadų ir pabrėžia, kad teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendime tinkamai vertino skundžiamo akto pobūdį, konstatuodamas, jog asmens kreipimasis į viešojo administravimo instituciją – Kauno AVPK Kauno rajono PK, prašant pateikti jam duomenis, laikytinas prašymu VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme, ir išnagrinėjo iš esmės byloje kilusį ginčą dėl atsakovo 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 teisėtumo, pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą (pateikti informaciją). Tai, kad ginčas buvo išspręstas ne pareiškėjo naudai, negalima teigti, jog pastarasis (apeliantas) nepasinaudojo teise į teisminę gynybą. Juk pareiškėjo skundas buvo priimtas, išnagrinėtas laikantis nustatytų reikalavimų, priimtas procesinis sprendimas, kuris tikrinamas apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualias faktines aplinkybes (pareiškėjo skundo pateikimo aplinkybes, skundžiamo rašto turinį) ir teisės aktų nuostatas (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 2 d., 2 str. 9 d., 3 str., 7 str., 16 str. 2 d. 1–5 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 p., Lietuvos Respublikos darbo kodekso 208 str. 1 d., Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d., 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., 25 str. 5 d.), priėjo išvadą, kad atsakovas iš esmės pagrįstai ir motyvuotai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir į jį tinkamai atsakė, priimtas raštas nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino tam tikrų aplinkybių ar nenagrinėjo skundo argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl motyvų pakankamumo byloje visų pirma sprendžiama vertinant, ar yra atsakyta į esminius pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiami jo skundo reikalavimai. Kai pareiškėjo skunde yra nurodomos perteklinės aplinkybės ir argumentai, kurie nesietini su administracinėje byloje nagrinėtinais reikalavimais, ir neturi įtakos priimant galutinį sprendimą, detalių motyvų dėl tokių argumentų nebuvimas teismo sprendime negali būti laikomas teismo sprendimo trūkumu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamame sprendime išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus esminius argumentus, o ginčui aktualias materialines teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, nenukrypdamas nuo administracinio teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. Teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86, 87 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad yra piktnaudžiaujama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika neatsakant į visus pareiškėjo argumentus. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstai ir vien formaliam bylinėjimuisi. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo akivaizdu, kad jame yra daug deklaratyvaus pobūdžio, nerišlių teiginių, perteklinių aplinkybių, nesusijusių su ginčo dalyku. Todėl aplinkybių, nesusijusių su konkrečioje byloje gintinomis asmens teisėmis, nagrinėjimas, prieštarautų proceso operatyvumo principui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnis), leistų proceso dalyviams piktnaudžiauti teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų šiame baigiamajame teismo akte nebekartoja.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu bei teisingu. Jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius