2016-09-12 Nr. AB-17377-3-61-3-07314-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1135-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07314-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. – 5 987,13 Lt, taip pat neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Generalinės prokuratūros pateiktą pažymą.

Pareiškėja paaiškino, kad prokuroro darbą pradėjo 1999 m. balandžio 26 d. Pasvalio rajono apylinkės prokuratūroje. Laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2009 m. birželio 29 d., nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. balandžio 19 d. laikinai ėjo Pasvalio rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės pareigas, o nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. Pasvalio rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės pareigas. Nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki šiol eina Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas. Prokurorų pareiginės algos koeficientai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. buvo mažinami du kartus. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsnį prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, vertinant procentais. Pareiškėjos manymu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas (2009 m. balandžio 23 d. Nr. XI-224 redakcija, 2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-361 redakcija, 2011 m. gruodžio 21 d. Nr. XI-1834 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki šiol sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, t. y. neteisėtos, todėl negali būti taikomos nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos, tai sudaro pagrindą teigti, kad jais pareiginės algos koeficientas neteisėtai sumažintas ir jai.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą pareiškėjos pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 9,3. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjos pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 9,3 iki 8,88 (laikinai ėjo Pasvalio rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės pareigas).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2011 m. gruodžio 21 d. Nr. XI-1834 redakciją nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjos pareiginės algos koeficientas nustatytas 9,72, t. y. padidintas nuo 9,3 iki 9,72, o nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. – 9,54. Per visą laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nepriskaičiuotas darbo užmokesčio dalis sudaro 5 987,13 Lt. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, t. y.

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog Valstybės politikų ir valstybes pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d. Nr. XI-224 redakcija, 2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-361 redakcija) nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, ir nepripažino, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d.

Nr. XI-224 redakcija, 2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-361 redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingų apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remdamiesi Darbo kodekso 301 straipsniu, atsakovai nurodė, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Teismui nusprendus tenkinti skundą, atsakovai prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus. Atsakovų manymu, pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 17.2-19785 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“, priteisė pareiškėjai R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 1 734 Eur, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 dienos. Teismo sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2016 biudžetiniams metams. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1785 redakcija), Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1520 redakcija) 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies sumažėjimo, kuris susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio.

Teismas vadovavosi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo III skirsnio (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-789 redakcija, galiojusi iki 2009 m. gegužės 1 d.) 5.1, 5.3 punktais, Seimo 2009 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224, kuris įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361, 2010 m. liepos 2 d.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980, 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1726, 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1840, 2011 m. gruodžio 21 d.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834, 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-109 ir pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) pareiškėjos pareiginės algos koeficientas iki sumažinimo buvo 8,0, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. buvo sumažintas iki 7,76, nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. buvo sumažintas iki 8,88.

Teismas nustatė, kad generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. P-388 nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjai, kaip Pasvalio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei, pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 9,72, o perkėlus dirbti į Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. nustatytas algos koeficientas – 9,54 ir 15 proc. priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei priedas už turimą vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai darbo užmokestis buvo sumažintas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., šias aplinkybes aiškiai patvirtina Generalinės prokuratūros pateiktos darbo užmokesčio pažymos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis, ir darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas, todėl jai priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d., ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

Teismas nurodė, kad Generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 15 d. pažyma Nr. 17.9-3012 bei 2015 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. 17.9-1910 patvirtina, jog už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. dėl antikonstitucinių teisės normų taikymo pareiškėjai buvo neišmokėta 5 987,13 Lt (1 734 Eur) darbo užmokesčio dalis. Šios atsakovo pažymos pagrindžia nurodytą sumą, todėl teismas pareiškėjai priteisė 1 734 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 dienos. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl sumos teisingumo byloje nėra. Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. negali būti tenkinamas, nes darbo užmokestis jai nebuvo mažinamas.

Nors pareiškėjai darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, tačiau antikonstucinėmis pripažintas teisės aktų nuostatas priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl teismas pažymėjo, kad šiuo atveju kyla Lietuvos valstybės atsakomybė. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punktu ir konstatavo, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 17.2-19785 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“, teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu pareiškėjai pateikta informacija apie darbo užmokesčio mažinimą ir atsisakyta grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Teismas pažymėjo, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino Generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 17.2-19785.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 m. valstybės biudžete, todėl teismo sprendimo įvykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovai pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, todėl Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, Generalinės prokuratūros veiksmai perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti. Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsakovų manymu, praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai pažymi, kad nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsigaliojimo praėjo per mažai laiko, jog būtų galima teigti, kad nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai R. G. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisės turi būti apgintos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu, tačiau nusprendęs pareiškėjos teises ginti tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisdamas jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų argumentu, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Atitinkamai neteisėta bei nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Sprendimas, kuriuo Generalinė prokuratūra pagrįstai atsisakė pareiškėjai grąžinti darbo užmokesčio dalį motyvuodama tuo, kad sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmas šiuo metu nėra nustatytas.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi šioje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė, todėl nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkinta dalis pareiškėjos skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjos skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013-10-31 sprendimas Nr. 17.2-19785 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ ir pareiškėjai R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteista 1 734 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt keturių eurų) neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03.

Dėl šių pareiškėjos reikalavimų priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas