2017-05-15 Nr. AB-10221-3-63-3-01042-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-515-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01042-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. S. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Palangos skyriaus 2015 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 16S-220 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui V. J. S." (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvui V. J. S. tenkančią buvusio savininko K. S. žemės dalį – 3,2045 ha, grąžinant žemę natūra.

Pareiškėja paaiškino, kad Tarnybos Palangos skyrius priėmė 2015 m. birželio 12 d. sprendimą atkurti nuosavybės teises į jos mirusiam tėvui V. J. S. tenkančią buvusio savininko K. S. nekilnojamojo turto dalį – 3,2045 ha žemės, atlyginant kitais būdais, t. y. pinigais 6 174,34 Eur. Sprendimo 3 punkte nurodyta, kad anksčiau nuosavybės teisės į išlikusią žemės valdos dalį – 1,1089 ha žemės, atkurtos atitinkamais institucijos sprendimais, todėl pareiškėjai neaišku, dėl kokių priežasčių atsakovas dėl likusios žemės valdos dalies nusprendė kompensuoti pinigais.

Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas 1991 m. gruodžio 23 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 12,9434 ha ploto žemės sklypą natūra ir niekada nekeitė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nuo 1991 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. birželio 12 d. (sprendimo priėmimo data) buvo žinoma, kad pretendentas yra išreiškęs valią nuosavybės teises į išlikusią žemę atkurti tik natūra. Pareiškėjos teigimu, Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) neturėjo teisės laisvas teritorijas planuoti kitiems tikslams nei nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimui.

Pareiškėjos manymu, Palangos miesto savivaldybė vilkino teritorijų planavimą, neformavo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimui. Atsakovas tik iš dalies įgyvendino nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. nuosavybės teises atkūrė suformuodamas keletą žemės sklypų. Pareiškėja darė išvadą, kad Administracija, rengdama miesto bendrąjį planą, nepaisė pretendento V. J. S. 1991 m. gruodžio 23 d. prašymo ir jo teisėtų interesų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 30 d. patvirtino bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas), trukdantį tinkamai įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą.

Pareiškėjos manymu, šis teritorijų planavimo dokumentas nėra Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto teisinio reguliavimo dalykas, nes Bendrasis planas buvo patvirtintas 2008 m. gruodžio 30 d., o Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punktas reglamentuoja atvejus, kai iki 1995 m. birželio 1 d. buvo suplanuotos atitinkamos teritorijos, kurios gali būti priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Pareiškėja pažymėjo, kad ginčo teritorija nėra užimta savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, todėl ši teritorija negali būti priskirtina valstybės išperkamos žemės teritorijai pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto reglamentavimą.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad valstybės įmonės Registrų centro Kadastro žemėlapio ištrauka patvirtina, jog minėta teritorija nėra užstatyta. Pareiškėjos teigimu, iš Atkūrimo įstatymo bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) įtvirtintų teisės normų yra akivaizdu, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą savo nuožiūra atsiranda tik tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Pareiškėja darė išvadą, kad atsakovo 2015 m. birželio 12 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nėra motyvuotas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Palangos skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog buvęs savininkas K. S. iki nacionalizacijos valdė 12,9400 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) dvare. Asmenys, turintys teisę į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisių atkūrimą, V. J. S., G. S. ir J. K. S. 1991 m. gruodžio 23 d. pateikė Palangos agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja yra V. J. S. teisių paveldėtoja. Pareiškėjos tėvui V. J. S. į jam tenkančią valdos dalį – 1,1089 ha žemės, buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 1152, 2008 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 2030, Tarnybos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 16S-90, 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 16S-104, 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 16S-108, 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 16S-109, 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 16S-114, 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 16S-119 ir 2015 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 16S-13.

Atsakovas nurodė, kad, remiantis Administracijos 2013 m. spalio 8 d. rašte Nr. (4.17.)-D3-4513 pateikta informacija, jog likusi neatkurtos buvusio savininko K. S. valdytos žemės dalis (posesija 231) pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T2-311 patvirtinto (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, Palangos miesto bendrajame plane pažymėtos kaip B10 kvartalas, detaliojo plano korektūros sprendinius, patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinių zonų teritorijas bei į suformuotus žemės sklypus, skirtus Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems statiniams eksploatuoti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, likusi neatkurta buvusio savininko K. S. dalis, taip pat ir V. J. S. tenkančios žemės valdos dalis 3,2045 ha patenka į teritoriją, kuri yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybos Palangos skyrius informavo asmenis, turinčius teisę į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies.

Atsakovas paaiškino, kad institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo pakeisti administracine tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad V. J. S. nuosavybės teisių paveldėtoja Z. S. šia teise nepasinaudojo. Kiti asmenys, turintys teisę į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, tokia teise pasinaudojo ir likusi neatkurta žemės valdos dalis buvo atkurta jų pasirinktu būdu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog Bendrojo plano Pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punkte numatyta, jog teritorijos, esančios Bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos, t. y. pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatą, šios teritorijos yra priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Administracija darė išvadą, kad pareiškėjai negali būti atkurta nuosavybės teisė natūra toje teritorijoje.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo (2010 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-919 redakcija) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos 106, 1061 punktais, pažymėjo, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Tarnybą ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Teismas darė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar Tarnyba pagrįstai ir teisėtai atsisakė atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį natūra, turi būti vertinama šios institucijos kompetencijos apimtis, t. y. kokie įgaliojimai yra suteikti ir kokie teisiniai įpareigojimai teisės aktuose jai yra nustatyti.

Teismas nustatė, kad atsakovas atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko žemės sklypo, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusio miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, dalį natūra, remdamasis Administracijos pateikta informacija, kad V. J. S. tenkančios žemės valdos dalis 3,2045 ha patenka į teritoriją, kuri yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, nurodė, kad Bendrojo plano Pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punkte numatyta, jog teritorijos, esančios Bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos, t. y. pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatą šios teritorijos yra priskiriamos valstybės išperkamai žemei.

Teismas nustatė, kad, vadovaujantis Bendruoju planu, nagrinėjama teritorija patenka į ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinių zonų teritoriją. Teismas pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T2-317 ir 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. T2-311 yra galiojantys, jie paskelbti viešai. Minėtų Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimų teisėtumas šioje byloje nėra tiriamas, todėl teismas šioje byloje netyrė, ar buvusio savininko K. S. žemės valdos dalis 3,2045 ha pagrįstai patenka į teritoriją, priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi (2010 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-919 redakcija), atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas patenka į teritorijas, esančias bendrajame plane nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose. Teismas nurodė, kad Palangos miesto bendrojo plano sprendinių 10 punkte (apibrėžiančiame nurodytų teritorijų statusą), be kita ko, nurodyta, kad šios teritorijos, laikantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatų, priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Jos patenka į teritorijas, vertinamas kaip svarbūs bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos. Teismas darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas Palangos miesto bendruoju planu priskirtas teritorijoms, kurioms egzistuoja visuomenės poreikis. Be to, ginčo teritorija turi požymių, būdingų rekreaciniams ištekliams, nes yra prie jūros ir miško. Visos nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytoje administracinių teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, sudaro vienareikšmišką pagrindą konstatuoti, kad nustatyti požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Tvarkos 1 priedu, pažymėjo, kad Tarnybos Palangos skyrius 2015 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 16S-220 priėmė pagal nustatytą Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo formą. Tarnybos Palangos skyrius 2015 m. birželio 15 d. rašte Nr. 16SD-906-(14.16.104.) nurodė, jog nuosavybės teisės atkurtos į likusią valstybės išperkamą buvusio savininko K. S. žemės dalį, todėl atlyginama pinigais. Teismas konstatavo, jog skundžiamas sprendimas yra aiškus, išsamus ir suprantamas, nurodytas jo priėmimo pagrindas ir apskundimo tvarka, todėl nepagrįstu laikė pareiškėjos teiginius, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Teismas darė išvadą, kad Tarnybos Palangos skyrius, priimdamas 2015 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 16S-220, rėmėsi aktualiais teisės aktais, savo pareigą atliko tinkamai ir neturėjo teisinio pagrindo nuosavybės teises atkurti į žemės sklypą natūra, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunduose nurodytais argumentais. Netenkinęs šio pareiškėjos reikalavimo, teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvui V. J. S. tenkančią buvusio savininko K. S. žemės dalį – 3,2045 ha, grąžinant žemę natūra.

III. Pareiškėja Z. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Visu pirma, pareiškėja reiškia abejones dėl nagrinėjusios bylą teisėjos L. J. nešališkumo. Pareiškėja pažymi, kad teismas netyrė valstybės išperkamos žemės teritorijos nustatymo pagrįstumo, todėl teismui nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nuosavybės teises atkurti į žemės sklypą natūra. Pareiškėja nurodo, kad teismas nenustatė informacijos, kuri buvusio savininko K. S. žemės sklypo dalis patenka į valstybės išperkamą žemės dalį. Pareiškėja nurodo, kad jos atstovas teismui pranešė, jog viešajame nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti fermų paskirties objektai, kurie yra buvusio savininko K.

S. žemės sklypo teritorijoje. Atsakovo atstovė šią faktinę aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir patvirtino, kad prie šių pastatų nėra suformuotas valstybinis žemės sklypas. Kadangi nėra žinomas teritorijos, kurioje yra paminėti pastatai, dydis, pareiškėjos manymu, negalima nustatyti, ar visa laisva valstybinė žemė yra reikalinga šių pastatų eksploatacijai, todėl yra reali galimybė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. S. žemę laisvos valstybinės žemės sąskaita. Pareiškėja pažymi, kad teismui netyrus Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 ir 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. T2-311 teisėtumo nebuvo nustatytos ir šių sprendimų apimtys, todėl byloje liko nenustatyta aplinkybė, ar visas buvusio savininko K.

S. žemės likutis patenka į valstybės išperkamos žemės teritoriją. Pareiškėjos teigimu, teismo išvada, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę natūra, yra tik deklaratyvi. Pareiškėja pažymi, kad teritorija, kuri Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 buvo priskirta kaip svarbi miesto bendruomenei, nėra užimta savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimų, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, todėl ši teritorija negali būti priskirtina valstybės išperkamos žemės teritorijai pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą.

Pareiškėja pažymi, kad teritorija nėra užimta jokiais savivaldybei priklausančiais objektais, kurių svarbą vietos bendruomenei būtų nustačiusi Palangos miesto savivaldybės taryba. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime nurodė Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T2-307, kuris nebuvo pateiktas bylos medžiagoje, todėl, pareiškėjos vertinimu, teismui nebuvo pagrindo vertinti šio sprendimo kaip kliūties atkurti nuosavybės teises natūra. Pareiškėja pabrėžia, kad nei jos tėvas, nei ji pati niekada nekeitė savo valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Pareiškėjos manymu, esant jos nesutikimui dėl atlyginimo būdo pinigais, atsakovas neturėjo teisės priimti skundžiamo sprendimo. Pareiškėjos manymu, atsakovas privalėjo tinkamai įgyvendinti Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies ir Tvarkos 3 punkto nuostatas, raštu pasiūlyti kitus įstatyme numatytus atlyginimo būdus, tačiau nuo 1991 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. birželio 12 d. atsakovas jokių kitų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdų nesiūlė. Pareiškėja nurodo, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. 2030 bei kiti sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę grąžinant ją neatlygintinai natūra, sudarė prielaidas jai pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu.

Pareiškėjos vertinimu, skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių, kadangi jame nenurodyta konkreti Atkūrimo įstatymo nuostata, kuria vadovaujantis priimtas ginčijamas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, nenurodyti argumentai, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nenurodyta atsakovo sprendimo apskundimo tvarka ir terminas. Pareiškėjos manymu, nuosavybės teisių atkūrimo procesą atsakovas vilkino nuo 1991 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. birželio 12 d., todėl atsirado prielaidos Palangos miesto savivaldybei nepagrįstai 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinti miesto bendrąjį planą, kuriuo laisvos teritorijos, kuriose buvo K.

S. žemė, pripažintos savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingais objektais.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, Tarnyba vadovavosi Administracijos 2013 m. spalio 8 d. rašte Nr. (4.17.)-D3-4513 pateikta informacija, jog likusi neatkurtos buvusio savininko K. S. valdytos žemės dalis (posesija 231) pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T2-311 patvirtinto (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, Palangos miesto bendrajame plane pažymėtos kaip B10 kvartalas, detaliojo plano korektūros sprendinius, patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinių zonų teritorijas bei į suformuotus žemės sklypus, skirtus Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems statiniams eksploatuoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Administracija akcentuoja, kad Bendruoju planu žemė, kurią pareiškėja siekia susigrąžinti natūra, yra nurodyta kaip svarbių miesto bendruomenei želdynų teritorija, kuri traktuojama kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos, t. y. pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą ši teritorija priskiriama valstybės išperkamai žemei. Administracija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1694/2012, Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje kilęs pagrindinis ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 16S-220 (b. l. 5-6), kuriuo pareiškėjos tėvui buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę Palangos mieste, išmokant piniginę kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjos teigimu, Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į jos tėvo išreikštą valią susigrąžinti žemę natūra, neįvertino, kad žemė, į kurią pretenduojama, yra neužstatyta ir neturėtų būti priskirta valstybės išperkamai žemei, atsakovas nesiūlė jai kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ir, priimdamas sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, pripažinęs, jog žemė, kurią susigrąžinti pretendavo pareiškėjos tėvas, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai parinko kitą teisės aktuose numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išsakytus argumentus, susijusius su pretendentų valios išraiška, valdytos žemės paskirtimi, kvestionuoja Palangos bendrojo plano sprendinius bei išsako nusiskundimus bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumu.

Vertindama apeliantės argumentus dėl teisėjos šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar toks nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Patikrinusi bylos medžiagą bei susipažinusi su pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašais teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl teisėjos L. J. šališkumo. Vien pareiškėjos atstovo subjektyvus asmeninis požiūris į nagrinėjančią bylą teisėją nėra objektyvus pagrindas konstatuoti teisėjos šališkumą. Kaip matyti iš byloje esančio 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškimo (b. l. 24-25), pareiškėjos atstovas advokatas V. G. galimą teisėjos nešališkumo stoką vertino kaip galinčią pakenkti pačios teisėjos profesinei karjerai, o ne šio advokato atstovaujamai pareiškėjai. Pareiškėjos atstovas minėtame pareiškime pažymi, kad teisėja dėl jų bendravimo nedarbo metu gali būti pernelyg palanki jo atstovaujamosios, t. y. pareiškėjos, atžvilgiu. Be to, kaip matyti iš teisėjos, kuriai nagrinėjant šią administracinę bylą pareiškėja bei jos atstovas kelis kartus reiškė nušalinimą, pareiškimų bei pasisakymų teismo posėdžių metu, teisėja pareikštus nušalinimus laikė nepagrįstais, tvirtino niekada artimai nedraugavusi ir nebendravusi su pareiškėjos atstovu. Pažymėtina, kad pareiškėjos atstovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jo tvirtinimus apie artimą asmeninį ryšį su teisėja. Tai, kad teisėja teismo posėdžio metu išsakė savo nuomonę dėl pareikšto nušalinimo, taip pat negali būti vertinama kaip aplinkybė, rodanti teisėjos šališkumą. Nesutikimas nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo pareiškėjai ir jos atstovui nuolat reiškiant prašymus nušalinti šią teisėją, taip pat nėra savaiminis pagrindas konstatuoti teisėjos šališkumą ir pareigą jai nusišalinti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašus ir įvertinusi kitus byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad teisėja, nagrinėdama bylą, sukėlė viešų ir privačių interesų konfliktą, kas sudarytų pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą. Byloje aplinkybių, kurios duotų pagrįstą pagrindą išvadai, jog bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja L. J. galėjo būti suinteresuota šios bylos baigtimi arba kad egzistavo aplinkybės, draudžiančios nagrinėti jai šią bylą, nėra surinkta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pati pareiškėja bei jos atstovas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos bei jos atstovo nurodomas teisėjos šališkumas nagrinėjant bylą grindžiamas iš esmės vien subjektyvaus pobūdžio argumentais, objektyvių teisėjos šališkumo įrodymų byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši byla buvo išnagrinėta nešališkai bei objektyviai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra vieno iš asmenų, turinčių teisę į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisių atkūrimą, V. J. S. teisių perėmėja. 1991 m. gruodžio 23 d. V. J. S. kartu su kitais asmenimis, turinčiais teisę į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisių atkūrimą, pateikė Palangos agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos tėvui V. J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią valdos dalį – 1,1089 ha žemės, tačiau liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,2045 ha žemės. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjos tėvas nekeitė savo valios dėl to, jog nuosavybės teisė į žemę būtų atkurta natūra.

Pareiškėja šioje administracinėje byloje gina savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, buvusioje savininko K. S. turėtoje žemės dalyje. Tarnyba pareiškėjos skundžiamu 2015 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 16S-220 (b. l. 5-6) atkūrė nuosavybės teises į V. J. S. tenkančią turto dalį atlyginant pinigais. Iš atsakovo pozicijos, išdėstytos atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir apeliacinį skundą, bei pasisakymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad, Tarnyba, atsižvelgusi į Palangos miesto savivaldybės administracijos pateiktą informaciją, jog V. J. S. tenkančios žemės valdos dalis patenka į teritoriją, priskiriamą valstybės išperkamai žemei, mano, kad nebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisę į šią žemę natūra.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Iš nurodytos Konstitucinio Teismo praktikos galima daryti išvadą, jog atkuriant nuosavybės teises į nusavintą turtą prioritetas turi būti teikiamas buvusių savininkų teisei atkurti nuosavybės teises natūra. Kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanomas.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis numato žemės iš piliečių išpirkimo jos negrąžinant atvejus. Toks grąžinimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo pateiktiems išaiškinimams. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte tiesiogiai yra numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Kiek tai susiję su nurodytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pastebi, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra iš esmės išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būti paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-640/2007).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Tarnybą ir jos teritorinius padalinius bei savivaldybės administracijos direktorių. Kaip matyti iš Tvarkos 106 punkto, Tarnyba sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje, priima gavusi iš savivaldybės administracijos direktoriaus atitinkamą kartografinę medžiagą. Iš Palangos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. spalio 8 d. rašto Nr. (4.17.)-D3-4513 (Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byla 41 (toliau – ir Atkūrimo byla), b. l. 102-103) matyti, kad juo Tarnybos Palangos skyriui buvo pateikta informacija, jog likusi neatkurtos buvusio savininko K. S. valdytos žemės dalis (posesija 231) pagal Bendrajame plane pažymėtos kaip B10 kvartalas, detaliojo plano korektūros sprendinius, patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinių zonų teritorijas bei į suformuotus žemės sklypus, skirtus Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems statiniams eksploatuoti. Kaip minėta, Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo vadovautis savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Iš byloje esančio Palangos miesto bendrojo plano ištraukos, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. T2-311 su detaliojo plano ištrauka, Palangos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. spalio 8 d. rašto Nr. (4.17.)-D3-4513, 2015 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. (4.17)-D3-4664 (b. l. 67-75, Atkūrimo b. l. 102-103) matyti, kad ginčo žemėje suplanuotos atskirųjų želdynų teritorijos, skirtos rekreacijos, poilsio tikslams, bei suformuoti žemės sklypai, skirti Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems statiniams eksploatuoti. Šios teritorijos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T2-307 pripažintos savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingais objektais Palangoje, svarbiais vietos bendruomenei. Palangos miesto bendrojo plano pagrindinio tekstinio reglamento 10 punkte nustatyta, kad teritorijos, esančios Bendrajame plane nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, tokios teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis (be kita ko, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 ir 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T2-311) priėjo pagrįstą išvadą, jog ginčo žemės valda patenka į valstybės išperkamai žemei priskiriamą teritoriją.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T2-307. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje minėdamas šį sprendimą, pateikia Palangos miesto savivaldybės administracijos poziciją, taip pat nurodo bylos lapo, kuriame ši pozicija išdėstyta, numerį. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija prie atsiliepimo į skundą pridėjo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. D3-4664 (b. l. 75). Šiame rašte, adresuotame Tarnybos Palangos skyriui, pateikta informacija dėl K. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės kartografinės medžiagos, be kita ko, nurodant, kad šios teritorijos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T2-307 pripažintos savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingais objektais Palangoje svarbiais vietos bendruomenei. Pažymėtina, kad pastarasis Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra viešai paskelbtas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje yra įtvirtinta, kad išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš nurodytų sprendimų, patenkinęs skundą – panaikina skundžiamą aktą, įpareigoja administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, įgyvendinti įstatymą, Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą, išsprendžia ginčą kitu įstatyme numatytu būdu, priteisia atlyginti žalą. ABTĮ 90 straipsnis įtvirtina, kad bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pagal to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalį, minėti subjektai taip pat turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

Pažymėtina, kad asmuo, kreipdamasis į teismą, pats apibrėžia skundo ribas. Pareiškėja nereiškė reikalavimų dėl Bendrojo plano ar detaliojo plano korektūros sprendinių teisėtumo tyrimo, neprašė sustabdyti administracinės bylos iki bus kitoje administracinėje byloje ištirtas Bendrojo plano teisėtumas. Esant galiojantiems minėtiems Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimams, kuriais buvo patvirtintas Bendrasis planas bei detaliojo plano korektūros, atmestini apeliantės argumentai, jog teismas netyrė valstybės išperkamos žemės teritorijos nustatymo pagrįstumo. Pabrėžtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje spręstas klausimas, ar Tarnyba teisėtai atkūrė nuosavybės teises į žemę, išmokant piniginę kompensaciją. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros trukmės klausimai, įvertinus pareiškėjos skunde suformuluotų reikalavimų pobūdį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tuo atveju, jei pareiškėja mano, kad valstybės institucijos vilkino nuosavybės teisių atkūrimą ir tuo jai padarė žalą, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pareiškėjos atstovas iš esmės pripažino, jog Bendrasis planas yra viena iš kliūčių atkurti nuosavybės teises natūra, taip pat sutiko, kad ginčo žemė patenka į valstybės išperkamą žemę. Pareiškėjos atstovo teiginiai, kad teritorijų planavimo dokumentai galėtų būti pakeisti, atveriant galimybes pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra, taip pat kad savivaldybės taryba nepagrįstai Bendruoju planu užkirto kelią atkurti nuosavybės teises natūra, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjos skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato atsakovo pareigos sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesivadovauti galiojančiais dokumentais ar inicijuoti jų keitimą siekiant patenkinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turinčio subjekto pageidavimą, kad nuosavybė būtų atkurta būtent jo norimu būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pripažino, jog šiuo atveju atsakovas esant galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams buvo priverstas priimti pareiškėjos skundžiamą sprendimą, t. y. atlyginti už žemę pinigais.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek Bendrojo plano, tiek detaliojo plano korektūros, patvirtintos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T2-311, sprendiniuose yra aiškiai išreikštas konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei, t. y. šios teritorijos yra svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai. Byloje nėra duomenų, kad tokį visuomenės poreikį būtų galima patenkinti, jeigu ginčo žemės sklypas būtų grąžintas natūra pareiškėjai. Minėti teritorinio planavimo dokumentai nebuvo nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl nesivadovauti jais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai sprendė, ar pareiškėjos kreipimosi į teismą metu buvo (yra) nustatytas visuomenės poreikis ginčo žemės sklypui, dėl ko ši žemė yra priskirta valstybės išperkamai.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Kaip matyti iš Atkūrimo bylos, Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 22 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-687 (Atkūrimo b. l. 93) informavo V. J. S. apie galimybę pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais. Tarnybos Palangos skyrius 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-1794 (Atkūrimo b. l. 145-146) pareiškėja buvo informuota apie Atkūrimo įstatyme numatytą papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą, t. y. nurodė pareiškėjai galimybę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko K. S. valstybės išperkamą žemę, valdytą Palangos mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Nustatęs aplinkybę, kad pareiškėjos pageidaujamu būdu atkurti nuosavybės teises į žemę nėra galimybių ir pareiškėjai nepasinaudojus galimybe pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atsakovas turėjo teisę priimti sprendimą nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais. Apeliantės argumentai dėl to, jog nei jos tėvas, nei ji pati nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, šiuo atveju nepaneigia prieitos išvados, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, veikė teisėtai.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, jog skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse keliamų reikalavimų, teisėjų kolegija vertina, kad Viešojo administravimo įstatymo požiūriu skundžiamas sprendimas yra teisėtas, kadangi yra įformintas nustatytos formos blanke (Atkūrimo tvarkos 1 priedas), pagrįstas objektyviais duomenimis, nurodytas šio akto priėmimo teisinis pagrindas. Kaip matyti iš Atkūrimo bylos, Tarnybos Palangos skyriaus 2015 m. birželio 15 d. raštu Nr. 16SD-906-(14.16.104.) pareiškėja buvo informuota apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodant ir tokio sprendimo apskundimo tvarką.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Arūnas Dirvonas Ramūnas Gadliauskas