1106c162-763b-47e4-8b2e-cdfd31b323f7 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr           Baudžiamoji byla Nr. 1A-22/2011           Proceso Nr. 1-86-1-00216-2009-6            Procesinio sprendimo kategorijos: (S)            1.1.4.2; 1.2.3.1; 1.2.4.8.1; 2.1.7.4                                         LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS   N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU     2011 m. birželio 3 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),teisėjų:

Valdimaro Bavėjano, Lino Å iukÅ¡tos,sekretoriaujant: Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,               dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjams: Genadijui Lukminui, Jonui Korsakui,  nuteistiesiems: N. B., A. S.,nukentėjusiajam A. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų N. B. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Å iaulių apygardos teismo 2010 m.   spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:N. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;A.

S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per visÄ bausmės laikÄ bÅ«ti namuose nuo 23 iki 6 valandos.IÅ¡ N. B. priteista: A. S. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 2 532 Lt už nukentėjusiojo A. S. gydymÄ .Civilinis ieÅ¡kinys dėl 40 000 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, civiliniam ieÅ¡kovui A. S. pripažinta teisė į ieÅ¡kinio patenkinimÄ , klausimas dėl ieÅ¡kinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,              n u s t a t ė :                                                    N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 29 d., laikotarpiu nuo 21 iki 24 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), V.

Å . (V. Å .) priklausančiame bute, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, ginčo dėl neva pavogto benzininio pjÅ«klo metu kartu su A. S. sudavė nukentėjusiajam A. S. rankomis ir kojomis nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, po to, tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , kartu su A. S. paėmę A. S. už parankės, iÅ¡sivedė į laukÄ ir liepė sėstis į E. B. įmonei priklausantį automobilį „Renault Traffic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo A. S. nuvežė į (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytÄ vietÄ , kur vėl kartu su A.

S. sudavė rankomis ir kojomis nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas. Po to N. B. apipylė nukentėjusįjį A. S. benzinu ir žiebtuvėliu uždegė benzinu aplaistytus jo drabužius, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. S. veido, rankų, kaklo, deÅ¡inės kojos trečio laipsnio nudegimus (apie 20 procentų kÅ«no pavirÅ¡iaus), t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , tokiu bÅ«du pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį A. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes A.

S. ėmus voliotis ant žemės ir A. S. padedant gesinti ugnis užgesinta.A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 29 d., laikotarpiu nuo 21 iki 24 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), V. Å . priklausančiame bute, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, ginčo dėl neva pavogto benzininio pjÅ«klo metu kartu su N. B. sudavė nukentėjusiajam A. S. rankomis ir kojomis nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, po to, tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , kartu su N. B. paėmę A.

S. už parankės, iÅ¡sivedė į laukÄ ir liepė sėstis į E. B. įmonei priklausantį automobilį „Renault Traffic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo A. S. nuvežė į (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytÄ vietÄ , kur vėl kartu su N. B. sudavė rankomis ir kojomis nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmÄ .Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių įvykio aplinkybių.

Nagrinėdamas bylÄ teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ir neteisingai įvertino įvykį, formaliai nuosprendį surašė pagal A. S. parodymus. Apelianto ir A. S. parodymai teisme iÅ¡ esmės skiriasi. Apeliantas pripažįsta, kad norėdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl dingusių pjÅ«klų su A. S. susistumdė ir ranka sudavė į petį, bet ne į galvÄ . Vėliau nuvažiavę prie tvenkinio ir prie laužo gerdami alų vėl konfliktavo su A. S. dėl dingusių pjÅ«klų. Susistumdymo metu Å¡iam įgriuvus į lauÅ¾Ä bei užsidegus sintetiniams drabužiams, apeliantas kartu su A.

S. juos užgesino. A. S. teigia priešingai: apeliantas apipylė jį benzinu ir padegė drabužius, o jiems užsidegus negesino, jokios laužavietės iš viso nebuvo. Esant tokiems prieštaringiems apelianto ir A. S. parodymams, teismui buvo būtina įvertinti liudytojų parodymus, remtis specialistų išvadomis ir jas įvertinti ne tendencingai, bet objektyviai. To nuosprendyje nepadaryta. A. S. teiginį apie apelianto ir A. S. tariamai suduotus daugybę smūgių rankomis bei kojomis paneigia specialisto išvada, kurioje neužfiksuota jokių kūno sužalojimų.

Jei apeliantas ar A. S. iÅ¡ tikrųjų bÅ«tų smÅ«giavę rankomis ir kojomis A. S. į galvÄ bei kitas kÅ«no vietas, pasekmės bÅ«tų akivaizdžios, tokių sužalojimų specialistas negalėtų nepastebėti. A. S. parodymai apie žiaurų jo muÅ¡imÄ prasimanyti siekiant pasipelnyti. Tai, kad A. S. pats įgriuvo į lauÅ¾Ä , iÅ¡ dalies patvirtina 2009-04-04 jo raÅ¡ytas pareiÅ¡kimas policijai, jog 2009-04-02 jis pats apsidegino ir niekam pretenzijų neturi. Tik vėliau jis ėmė teigti ne tik buvęs sumuÅ¡tas, bet ir padegtas, todėl iÅ¡ apelianto nori 7 000 Lt.

Dar vėliau jis norėjo jau 90 000 Lt.A. S. melagingus parodymus paneigia liudytojo D. G., nuteistojo A. S. parodymai. Pagal A. S. parodymus užsidegus drabužiams juos gesino tik A. S., tačiau Å¡is patvirtino tai darius ir apeliantÄ . A. S. neigia po apdegimo buvęs parvežtas į namus, bet tokiÄ aplinkybę patvirtino automobilį vairavęs liudytojas D. G.. Nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad A. S. parodymus buvus apipiltÄ benzinu patvirtina ant jo batų rasti benzino likučių pėdsakai. Teismas neatsižvelgė, jog įvykis buvo 2009-03-29, o batai iÅ¡ A.

S. paimti po pusės metų, t. y. 2009-09-29. A. S. dirbo su benzininiu pjÅ«klu ir, kaip pats tvirtino teisme, jo batai dirbant visada apsilaistydavo benzinu. Teismas nurodė batus buvus iÅ¡eiginius, o ne darbinius. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė, remdamasis A. S. parodymais, tačiau nebuvo patikrintas Å¡ių parodymų teisingumas. IÅ¡ teismo medicinos specialisto iÅ¡vados matosi, kad A. S. 2009-05-08 iÅ¡raÅ¡ytas iÅ¡ ligoninės ir ambulatoriÅ¡kai nesigydė. Ar jis kur nors dirbo su benzininiu pjÅ«klu, avėdamas 2009-09-29 iÅ¡ jo paimtus batus, netikrinta.

Jei apeliantas iÅ¡ tikrųjų bÅ«tų A. S. apipylęs benzinu ir benzino bÅ«tų patekę ant batų, jie neiÅ¡vengiamai užsidegtų, nes benzinas pagal specialisto iÅ¡vadÄ yra ypač degus skystis. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinami apelianto parodymai, jog A. S. apdegė jam įgriuvus į lauÅ¾Ä ir užsidegus sintetiniams drabužiams. Drabužiai tyrimo metu nepaimti, neatlikta jų ekspertizė.Nuosprendyje nurodoma, kad nenustatyta vieta, kur apdegė A. S., tačiau faktiÅ¡kai Å¡i vieta nustatyta.

Ä®vykio vieta ikiteisminio tyrimo tyrėjams buvo žinoma nuo pat tyrimo pradžios, tačiau neapžiÅ«rėta. Jeigu įvykį tyrę tyrėjai bÅ«tų apžiÅ«rėję įvykio vietÄ , bÅ«tų radę laužavietę. Galima daryti tik prielaidÄ tyrėjus supratus, jog įvykio vietos apžiÅ«ra, A. S. drabužių poėmis, savalaikis batų poėmis, pilnaverčių ekspertizių paskyrimas pakenktų jų tendencingam tyrimui ir paneigtų A. S. parodymus. Juo labiau kad apelianto parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu prie tvenkinio buvo pastebėta net kelios laužavietės. Nuosprendyje nurodoma, jog dėl menkavertės priežasties, neva pavogtų motorinių pjÅ«klų, apeliantas pasikėsino nužudyti A.

S., bet tokia vagystė TelÅ¡ių apskrities VPK neužregistruota. Apeliantas teigia, kad Å¡i vagystė užregistruota Å iaulių apskrities VPK Kelmės r. PK, tačiau teismas atsisakė užklausti Å iaulių apskrities VPK. Nepagrįsta teismo iÅ¡vada apeliantÄ nusikaltimo nebaigus dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. A. S. įgriuvus į lauÅ¾Ä , apeliantas gesino jo drabužius, vėliau parvežė į namus. Jei iÅ¡ tikrųjų bÅ«tų kėsinęsis nužudyti A. S., niekas jam nebÅ«tų sutrukdęs to padaryti, kadangi, be jo ir A.

S., kitų asmenų nebuvo. Taigi apkaltinamasis nuosprendis dėl jo nuteisimo priimtas, neatsižvelgus į faktines įvykio aplinkybes.Nuteistasis N. B. apeliaciniu skundu praÅ¡o nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį iÅ¡teisinti.Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje iÅ¡dėstytų teismo iÅ¡vadų neatitikimo bylos aplinkybių, esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės ir kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ , priimti teisingÄ nuosprendį.Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis sudavė smÅ«gius A.

S.. Teismas neturėjo pagrindo grįsti nuosprendžio A. S. parodymais, kadangi jis pripažino pateikęs melagingus duomenis ikiteisminiam tyrimui, jo parodymai dėl smÅ«gio sudavimo fakto yra prieÅ¡taringi. Teisme A. S. parodė apeliantÄ nestipriai sudavus ranka į veidÄ ir spyrus, bute sudavus delnu, o miÅ¡ke sudavus ranka ir spyrus. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. neigė smÅ«gių sudavimo faktÄ kambaryje, sakydamas buvęs tik pastumtas. PareiÅ¡kime policijai A. S. iÅ¡ viso neigė bet kokį smÅ«gių sudavimÄ nurodęs, jog jį mušė tik N. B., o kiti į konfliktÄ nesikiÅ¡o.

Taigi prieÅ¡taravimai dėl smÅ«gio sudavimo esminiai, A. S. negalėjo patvirtinti smÅ«gių sudavimo miÅ¡ke, jis nenurodė smÅ«gių skaičiaus. Teismas nemotyvavo, kodėl apelianto kaltę pagrindė prieÅ¡taringais A. S. parodymais. Be to, A. S. pripažinus melagingų duomenų pateikimo faktÄ , nėra pagrindo iÅ¡ viso tikėti jo parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. A. S. teisme nenurodė aplinkybės, kad dėl smÅ«gio jam buvo sukeltas fizinis skausmas, o teismas Å¡ios esminės aplinkybės netyrė ir nesiaiÅ¡kino.

Klausimas dėl sukelto fizinio skausmo A. S. nebuvo užduotas ir ikiteisminio tyrimo metu. Teismo iÅ¡vada, jog nukentėjusysis dėl prieÅ¡ jį pavartoto fizinio smurto – ne tik padegimo, bet ir sumuÅ¡imo – jautė skausmÄ , yra nepagrįsta, nesant teismo medicinos eksperto iÅ¡vados. Teismas konstatavo, kad bet koks smÅ«gio sudavimas sukelia fizinį skausmÄ BK 140 straipsnio 1 dalies prasme. Fizinio skausmo tapatinimas su smÅ«gių sudavimu akivaizdžiai reikalauja specialių žinių, tačiau byloje nėra specialisto iÅ¡vados, kurioje bÅ«tų duomenys apie fizinio skausmo preziumavimÄ .

Fizinio skausmo aplinkybės iÅ¡tyrimas ir tinkamas motyvavimas, taip pat iÅ¡vados apie smÅ«gių sudavimo faktÄ motyvavimas Å¡ioje byloje yra labai svarbÅ«s, kadangi skiriasi liudytojo R. P., nurodžiusio tik vienÄ bute suduotÄ smÅ«gį, ir nukentėjusiojo A. S. nurodytų suduotų smÅ«gių skaičius bei sudavimo aplinkybės. Teismas nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų, dėl to jie turi bÅ«ti aiÅ¡kinami apelianto naudai. Taigi teismas nuosprendyje nemotyvavo Å¡ių savo iÅ¡vadų, jas pagrindė nelogiÅ¡kais, negalinčiais tų iÅ¡vadų patvirtinti motyvais.

Dėl to teismas nesilaikė BPK 303-307 straipsnių reikalavimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Å ie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai.Teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nes veikÄ kvalifikavo pagal                 BK 140 straipsnio 1 dalį, nenustatęs nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio – nusikalstamos veikos pasekmių, t. y. fizinio skausmo sukėlimo. Kvalifikuojant veikÄ pagal minėtÄ straipsnį, nepakanka nustatyti vien smÅ«gio sudavimo, bet bÅ«tina nustatyti ir nusikalstamos veikos pasekmes.

Teismas nuosprendyje tokių motyvų nenurodė. IÅ¡ nuosprendžio argumentų galima spręsti teismÄ pripažinus, jog bet koks smÅ«gio sudavimas sukelia fizinį skausmÄ , t. y. faktiÅ¡kai preziumavus buvus fizinio skausmo faktinę aplinkybę tuo pagrindu, kad suduotas smÅ«gis. Tuo teismas pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog tik baudžiamuoju įstatymu gali bÅ«ti nustatoma baudžiamoji atsakomybė bei jos atsiradimo pagrindai.Be to, teismas pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, numatančias, kad baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradedamas, o pradėtas turi bÅ«ti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesÄ tais atvejais, kai procesas gali bÅ«ti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundÄ ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimÄ arba prokuroro reikalavimÄ .

Pagal BPK 407 straipsnį ir 409 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, prokuroras pradeda baudžiamÄ jį procesÄ tik tuo atveju, jei nusikalstama veika turi visuomeninę reikÅ¡mę ar Å¡ia veika padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, nepriklausomai nuo to, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimas. Nurodytas BPK pažeidimas yra esminis, dėl jo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir tai sukliudė teismui iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį.

Teismo posėdyje nebuvo pateikti ir tiriami dokumentai, kuriuose būtų išdėstytas nukentėjusiojo skundas ar prokuroro reikalavimas. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kiek jos susijusios su apeliantu, neturi visuomeninės reikšmės, taip pat nėra jokių svarbių priežasčių, dėl kurių nukentėjęs asmuo negalėtų ginti savo interesų. Teismas niekaip nemotyvavo esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus. Be to, nukentėjusysis parodė apeliantui atleidęs ir pretenzijų neturįs. Teismas, netaikydamas        BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 407 straipsnio ir 409 straipsnio 1 dalies normų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Å is esminis BPK normų pažeidimas suvaržė apelianto teises, nes jis negalėjo pasinaudoti sutaikinimo procedÅ«ra, teismas neatliko jokių veiksmų siekdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar nukentėjusysis palaiko kaltinimÄ . Taip pat teismas nemotyvavo, kodėl prokuroras turi teisę pareikÅ¡ti palaikÄ s valstybinį kaltinimÄ . Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu praÅ¡o nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį iÅ¡teisinti.Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai praÅ¡o nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis praÅ¡o skundus atmesti.          Nuteistųjų N. B. bei A.

S. apeliaciniai skundai atmetami. Teisėjų kolegijos nuomone, N. B. ir A. S. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs              BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, paskyrė tinkamas bausmes.

            Dėl esminių BPK pažeidimų Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėdamas bylÄ pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės ir kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ , priimti teisingÄ nuosprendį.Tokie skundo motyvai atmetami kaip nepagrįsti.IÅ¡ apeliacinio skundo turinio darytina iÅ¡vada, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantas pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu, nes akcentuoja byloje nesant jokių įrodymų dėl  A.

S. suduotų smÅ«gių.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Å iame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.Kita sÄ lyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis įstatymu.

Vertinant įrodymus Å¡iuo požiÅ«riu, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams iÅ¡dėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir       4 dalyse.Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje iÅ¡dėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo A. S. kaltę.Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siÅ«lyti savo vertinimÄ .

Tai, kad nuteistasis A. S. ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimÄ , jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyti.Nuteistasis A. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio iÅ¡vadomis nurodydamas, jog teismas nesilaikė BPK 303-307 straipsnių reikalavimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Å ios normos reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas – nuosprendis suraÅ¡ytas laikantis įstatymo nuostatų, jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir kitų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais, atitinkančiais           BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka ir BPK nuostatas, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , ir teismų praktikÄ .Nuteistasis A.

S. skunde nurodo teismÄ pažeidus BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, reglamentuojančias aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.Apeliantas neteisus skunde teigdamas, kad byloje nėra dokumentų, kuriuose bÅ«tų iÅ¡dėstytas nukentėjusiojo skundas ar prokuroro reikalavimas tirti A. S. veikÄ .Atkreipiamas dėmesys, jog Å¡ioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009-04-10 pagal   BK 138 straipsnio 1 dalį gavus A. S. pareiÅ¡kimÄ , kad 2009-03-30 jį sumušė N. B. su A.

S., o po to N. B. jį bandė padegti (t. 1, b. l. 11), ir praÅ¡ant nubausti jį sužalojusius asmenis (t. 1, b. l. 10). TÄ pačiÄ dienÄ A. S. apklaustas kaip liudytojas, pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 16-17, 22). Tiesa, 2009-04-04 A. S. buvo nurodęs, jog kÅ«nÄ apsidegino pats ir niekam pretenzijų neturi, ikiteisminio tyrimo prašė nepradėti (t. 1, b. l. 13), tačiau apeliacinės instancijos teisme jis paaiÅ¡kino, kodėl parašė tokį pareiÅ¡kimÄ : A. S. žadėjo atlyginti žalÄ , bet to nepadarė, ir nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos institucijÄ dėl jam padaryto sužalojimo.Nuteistasis A.

S. Å¡iÄ aplinkybę vertina kaip nukentėjusiojo norÄ pasipelnyti, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad įstatymas numato kaltininko pareigÄ atlyginti nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalÄ . Nesusitarus dėl žalos atlyginimo, nukentėjusysis kreipėsi į policijÄ , praÅ¡ydamas jo sužalojimo klausimÄ iÅ¡spręsti teisinėmis priemonėmis.Apeliantas teisus teigdamas, jog pagal BPK 407 straipsnio nuostatas baudžiamosios bylos procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimas, o prokuroras baudžiamÄ jį procesÄ privalo pradėti tik tada, kai tokia veika turi visuomeninę reikÅ¡mę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų (BPK 409 straipsnio 1 dalis).

Kita vertus, apeliantas neįvertino, kad procesas pradėtas ne dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, o dėl tokios veikos galimas tik valstybinis kaltinimas. 2009-07-20 tyrimas tęstas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (t. 1,          b. l. 118) ir tik 2010-05-05 atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimÄ prieÅ¡ A. S., nesant jo veiksmuose BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties (t. 1, b. l. 140).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas atliktas nepakankamai profesionaliai, vangiai, jis vilkintas, tačiau Å¡ios aplinkybės negali sukliudyti įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirties ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves atskleisti nusikalstamÄ veikÄ ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas                  (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Reikia pripažinti, jog individualizavus A. S. veiksmus prieÅ¡ nukentėjusįjį ir nustačius, kad jais A.

S. sukeltas tik fizinis skausmas, o veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. paaiÅ¡kėjus nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl Å¡ios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė bÅ«tinumo ir neiÅ¡reiÅ¡kė reikalavimo tęsti pradėtÄ baudžiamÄ jį procesÄ . 2010-05-06 A. S. įteiktas praneÅ¡imas apie įtarimÄ dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 143), N. B.

– praneÅ¡imas apie įtarimÄ dėl veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 138), įtariamieji apklausti ir byla perduota teismui. Taigi procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prieÅ¡Â Â Â Â Â Â Â Â A. S. buvo tęsiamas nesilaikant BPK nuostatų, tačiau tai nereiÅ¡kia, jog jis neteisėtas. Šį klausimÄ nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir priėmė nutartį dėl A. S. veikos bylos neiÅ¡skirti (t. 2, b. l. 120-121).Teismas teisingai pasirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio    16 d. nutarimu dėl BPK 407, 408, 412 ir kitų straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Å io nutarimo 11 punkte pasisakyta, kad reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiÅ¡kumo principo, reiÅ¡kiančio žmogaus prigimtinę teisę bÅ«ti traktuojamam vienodai su kitais ir įtvirtinančio formaliÄ visų asmenų lygybę. Tačiau Å¡is principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodÄ (diferencijuotÄ ) teisinį reguliavimÄ tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Pagal KonstitucijÄ teisinis reguliavimas turi bÅ«ti toks, jog baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tÄ patį procesinį teisinį statusÄ (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamÄ veikÄ , kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), bÅ«tų traktuojami vienodai.

Taigi tÄ patį procesinį statusÄ turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų bÅ«tų tokio pobÅ«džio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas bÅ«tų objektyviai pateisinamas.Kita vertus, nutarime analizuotos prokuroro teisės privataus kaltinimo bylų procese (nutarimas priimtas iki BPK 409 straipsnio 1 dalies pakeitimo, įtvirtinusio įstatymo numatytais atvejais ne prokuroro teisę, bet pareigÄ pradėti baudžiamÄ jį procesÄ dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų).

Minėto nutarimo 15.2 punkte nurodyta, jog BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė ,,nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikÅ¡mę“ yra talpi. Ji sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iÅ¡ jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikÅ¡mę, kiekvienu atveju bÅ«tina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl Å¡ios veikos ir dėl kitų analogiÅ¡kų veikų baudžiamasis procesas nebÅ«tų pradėtas.Nutarimo 20 punkte konstatuota, kad BPK 407 ir 409 straipsniuose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuo nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, nukentėjusiam asmeniui (jo atstovui) pažeistas teises ar teisėtus interesus ginti arba privataus kaltinimo bylų proceso tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į teismÄ ), arba bendra tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į prokurorÄ ).BÅ«tent tokia situacija susiklostė Å¡ioje byloje, kai nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos institucijÄ .Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, konstatuoja, jog A.

S. padaryta nusikalstama veika turi visuomeninę reikÅ¡mę ir prokuroras turėjo pareigÄ palaikyti valstybinį kaltinimÄ . TokiÄ iÅ¡vadÄ teisėjų kolegija grindžia tuo, kad individualios E. B. įmonės brigadininkas N. B. sukėlė konfliktÄ su jam pavaldžiu nukentėjusiuoju A. S., į kurį įsitraukė taip pat N. B. pavaldus A. S. (t. 1, b. l. 90), ir fiziniu smurtu sprendė su darbo santykiais susijusius klausimus, t. y. pasitelkęs pavaldinį, smurtaudamas vertė kartu dirbusį bei jam pavaldų nukentėjusįjį prisipažinti pavogus motorinį pjÅ«klÄ , nors tam neturėjo jokių įrodymų.

Net jei nukentėjusysis iÅ¡ tiesų bÅ«tų pavogęs darbo įrankį, toks brigadininko elgesys su darbininku, pasitelkiant kitÄ pavaldų darbuotojÄ , yra nusikalstamas ir įgauna visuomeninę reikÅ¡mę kaip netoleruotinas, visuotinai smerktinas bei vieÅ¡intinas vadovo elgesys su pavaldiniu. Å iuo atveju A. S. prisidėjimas smurto veiksmais vertinamas ne kaip savarankiÅ¡kas elgesys, bet kaip paklusimas virÅ¡ininko valiai padėti ,,iÅ¡muÅ¡ti“ tariamai apsivogusio bendradarbio prisipažinimÄ , o tai dėl iÅ¡dėstytų motyvų jau įgauna visuomeninę reikÅ¡mę.

Abiejų nuteistųjų veika neatsiejama, ji nukreipta prieÅ¡ tÄ patį asmenį, jÄ vienija bendras sumanymas, o vėlesnis N. B. elgesys padegant A. S. buvo dviejų asmenų smurto tęsinys, kuriam A. S. jau nepritarė. Taigi procesų dėl dviejų asmenų toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieÅ¡ tÄ patį nukentėjusįjį vykdymas kartu toje pačioje byloje visiÅ¡kai atitiko vieÅ¡Ä jį interesÄ , nors tai ir nebuvo tinkamai įforminta.Nepagrįstas nuteistojo A.

S. apeliacinio skundo argumentas, jog bylos iÅ¡nagrinėjimas ne privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, bet bendra tvarka suvaržė nuteistojo teises ir jis negalėjo pasinaudoti sutaikinimo procedÅ«ra.Dar bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir svarstant A. S. praÅ¡ymÄ bylÄ dėl jo veiksmų nutraukti arba perduoti prokurorui, nukentėjusysis A. S. pritarė prokuroro nuomonei tokį praÅ¡ymÄ atmesti (t. 2, b. l. 114). Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusysis teigė, kad prokuroras pasiÅ«lė teisingÄ bausmę.

Tai reiÅ¡kia nukentėjusiojo pozicijÄ dėl bÅ«tinumo vykdyti baudžiamÄ jį procesÄ . Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis sakė, jog A. S. su juo nesikalbėjo, žalos neatlygino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Å¡is nuteistasis nesuimtas, todėl turėjo galimybę atlyginti žalÄ nukentėjusiajam, bet to nepadarė ir su juo nesitarė. Reaguodamas į tokį nuteistojo    A. S. elgesį, nukentėjusysis A. S. apeliacinės instancijos teisme iÅ¡sakė savo nuomonę dėl abiejų kaltininkų, taigi ir A.

S., nubaudimo pareikÅ¡damas, jog jų apeliaciniai skundai nepagrįsti, ir prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teisėjų kolegija tai vertina kaip nukentėjusiojo atsisakymÄ taikytis.       Apibendrindama teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjant bylÄ teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio dalies dėl A. S. nuteisimo teisėtumui. Priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį teismas nenukrypo nuo nuteistojo A.

S. apeliaciniame skunde minimos teismų praktikos, nes kiekviena situacija turi bÅ«ti vertinama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.                                                          Dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėdamas bylÄ teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ir neteisingai įvertino įvykį, formaliai nuosprendį surašė pagal nukentėjusiojo A.

S. parodymus. Nuteistasis A. S. taip pat įžiÅ«ri teismo Å¡aliÅ¡kumÄ .  Su tokiais skundų motyvais negalima sutikti.Teismo Å¡aliÅ¡kumas susijęs su iÅ¡ankstinės nuomonės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2007 ir kt.). Byloje nėra duomenų, kad nagrinėdamas bylÄ pirmosios instancijos teismas turėjo iÅ¡ankstinę nuomonę dėl N. B. ir A. S. kaltės.Å aliÅ¡ku visada turi bÅ«ti pripažįstamas teismas, kai bylÄ nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje iÅ¡vardytų priežasčių.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog bylÄ nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl įstatyme nurodytų priežasčių. NuÅ¡alinimo pagrindai gali paaiÅ¡kėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje              Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nuÅ¡alinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylÄ teisme.

NeÅ¡aliÅ¡kumo principo turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylÄ teismas su abiem proceso Å¡alimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iÅ¡ jų palankumo, nebÅ«tų suinteresuotas priimti vienai iÅ¡ Å¡alių palankų sprendimÄ . Kilus abejonių dėl teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo, proceso dalyviai gali pareikÅ¡ti tokiam teisėjui ar visai teisėjų kolegijai nuÅ¡alinimÄ . IÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo turinio nematyti, jog teisėja rodė palankumÄ nukentėjusiajam ir ignoravo ar suvaržė nuteistųjų procesines teises.

Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikÅ¡ta nuÅ¡alinimo teisėjai, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji buvo Å¡aliÅ¡ka. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, nereiÅ¡kia teismo Å¡aliÅ¡kumo.Niekuo nepagrįstas nuteistojo N. B. apeliacinio skundo motyvas, jog nuosprendis suraÅ¡ytas pagal nukentėjusiojo parodymus. PrieÅ¡ingai, skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad jis pagrįstas ne vien nukentėjusiojo  A. S. parodymais, bet įrodymų visetu.

Jame išdėstyti ir įvertinti teisme duoti abiejų nuteistųjų parodymai, liudytojų V. Š., R. R., A. R., E. B., A. B., P. Č., S. K. (S. K.), D. G., S. D., R. P.,               V. A. parodymai, eksperto J. S. paaiškinimai, aptartos teismo medicinos ir teismo psichiatrijos ekspertų surašytos specialisto išvados, nurodyti procesinių veiksmų atlikimo protokolų duomenys, įvertinta nuteistuosius charakterizuojanti medžiaga ir kt.   Dėl N. B. kaltės Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė liudytojų parodymus, aptarė specialistų išvadas, todėl šie ir kiti nuosprendyje išdėstyti N. B. kaltę patvirtinantys įrodymai nebus detaliai kartojami.Nuteistasis N. B. teisus skunde teigdamas, jog jo ir nukentėjusiojo A.

S. parodymai skiriasi. Kita vertus, neaiÅ¡ku, kodėl teismas turėjo remtis bÅ«tent apelianto parodymais.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas padarė iÅ¡vadas dėl N. B. kaltės remdamasis ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet iÅ¡tyręs įrodymų visetÄ ir motyvavęs, kodėl netiki jam prieÅ¡taraujančiais nuteistųjų parodymais. Reikia pripažinti, jog nukentėjusiojo A. S. bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teismų posėdžiuose duotų parodymų detalės skiriasi, tačiau to negalima vertinti kaip parodymų nenuoseklumo.

Nekyla jokių abejonių, kad veiksmui vystantis iÅ¡gėrimo metu (V. Å . bute) ir tęsiantis mikroautobusu nuvažiavus į tiksliai nenustatytÄ vietÄ , nukentėjusiajam dėl prieÅ¡ jį pavartoto fizinio smurto bÅ«nant streso bÅ«senos, o liudytojams nevertinant konflikto dėl dingusių motorinių pjÅ«klų kaip iÅ¡skirtinio įvykio, jie neturėjo tikslo ir negalėjo įsidėmėti visų detalių, kiekvieno kaltininko tikslių veiksmų bei smurto masto. BÅ«tent tuo paaiÅ¡kinami kai kurie parodymų nesutapimai, juo labiau kad byla į teismÄ atiduota ir proceso dalyviai teisme apklausti, praėjus daugiau nei metams po įvykio, tačiau Å¡ie nesutapimai nėra tiek esminiai, jog leistų abejoti parodymų patikimumu ir jų nelaikyti tinkamu įrodymų Å¡altiniu.

Nukentėjusysis A. S. papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Čia įstatymo nustatyta tvarka ištirti anksčiau duoti jo parodymai, aiškintasi dėl kai kurių nesutapimų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymais galėjo būti pagrįstas skundžiamas nuosprendis. Nuteistasis N. B., neigdamas nukentėjusiojo parodymus dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto, remiasi specialisto išvada, kurioje nenurodyta jokių kūno sužalojimų.

Teisėjų kolegija pripažįsta – specialisto išvadose Nr. G 1068/09 (04) ir Nr. G 1495/09 (04) nėra duomenų apie mechaninius kūno sužalojimus (t. 1, b. l. 32, 35-36), tačiau atkreipia dėmesį, jog pirmoji specialisto išvada surašyta pagal medicininius dokumentus, o antroji – pagal dokumentus ir praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio apžiūrėjus A. S.. Teisme dalyvavęs ekspertas J. S. paaiškino, kad gydantis gydytojas pirmiausia kreipia dėmesį į reikšmingiausius sužalojimus, šiuo atveju kūno nudegimus, ir galėjo neaprašyti smulkesnių mechaninių sužalojimų, todėl vien iš ligos istorijos negalima spręsti, ar buvo padaryti išoriniai sužalojimai; nukentėjusįjį apžiūrėjus daug vėliau (antra specialisto išvada), jei buvo kokie sužalojimai, jie jau buvo išnykę.

Taigi gydytojo tikslas buvo suteikti nukentėjusiajam medicinos pagalbÄ po trečio laipsnio terminio nudegimo, apėmusio 20 procentų kÅ«no pavirÅ¡iaus, todėl, esant tokiai traumai, dėmesio neatkreipimas į mechaninius sužalojimus ir jų neužfiksavimas ligos istorijoje nepaneigia juos buvus, juo labiau kad liudytojai A. R., R. P. ir kt. parodė matę muÅ¡amÄ ar sumuÅ¡tÄ Â A. S.   Negalima neatkreipti dėmesio į nuteistųjų parodymų esminius skirtumus, leidžiančius teigti, kad N. B. parodymus dėl jo pavartoto smurto prieÅ¡ A.

S. apimties, kitų įvykio aplinkybių paneigė A. S., nors jis tai padarė tik perskaičius jo ankstesnius parodymus ir aiÅ¡kinantis, kodėl jie skiriasi. N. B. teigė bute bei prie užtvankos su A. S. tik susistumdęs ir sudavęs į petį, o A. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog N. B. mušė A. S. ne tik kumščiais į veidÄ , bet ir spardė į galvÄ , Å¡onus. Tai atitinka liudytojų R. P., R. R., A. R., S. K. parodymus, kad jie matė muÅ¡amÄ ar sumuÅ¡tÄ nukentėjusįjį.N. B. teigė su nukentėjusiuoju susistumdęs todėl, jog Å¡is sakė žinÄ s, kur yra pjÅ«klai, bet nesakysiÄ s. A.

S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (tiesa, teisme pradžioje palaikęs N. B. versijÄ ), kad A. S. gynėsi nieko nežinÄ s apie pavogtus pjÅ«klus, todėl N. B. jį mušė. N. B. teigė su A. S. ir A. S. vykę prie užtvankos pasivažinėti ir toliau gerti alaus. A. S. teisme pripažino teisingais ankstesnius savo parodymus (vėlgi pradžioje palaikęs N. B. versijÄ ), jog N. B. po suduotų smÅ«gių atsivedė A. S. už rankos ir pasodino į autobusiukÄ . Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios įvykių eigos niekaip nepavadinsi bendru sutarimu vykti į gamtÄ .

Tai, kad A. S. važiavo ne savo noru, patvirtino liudytojas R. P. (,,B. ir S. jėga S. paėmė už rankų, iÅ¡sitempė ir pasakė važiuojame, prisipažinsi, kad pavogei pjÅ«klus“ – t. 1, b. l. 100; ,,Per prievartÄ , tempte iÅ¡tempė A. S. į autobusiukÄ â€œ – t. 2, b. l. 145-146).PrieÅ¡taraudami nukentėjusiojo A. S. parodymams, jog jį prievarta iÅ¡vežtÄ iÅ¡ namų N. B. tyčia padegė aplaistęs benzinu, nuteistieji teigė nukentėjusįjį patį atbulÄ , Å¡onu įgriuvus į prieÅ¡ tai sukurtÄ lauÅ¾Ä .

TokiÄ nuteistųjų versijÄ paneigė teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas J. S., paaiÅ¡kinęs sužalojimo (nudegimo) mechanizmÄ . Be to, liudytojai A. S., S. K. neilgai trukus po įvykio, o liudytojai P. Č., S. D. ligoninėje tiesiogiai iÅ¡ A. S. sužinojo apie jo padegimÄ . Teisėjų kolegija nenustatė jokių motyvų, kodėl nukentėjusysis jam nepažįstamiems ligoniams, motinai ir bendradarbiui galėjo apkalbėti N. B. Apeliantas savo nekaltumÄ grindžia kito nuteistojo A. S., liudytojo D.

G. parodymais, tariamai paneigiančiais nukentėjusiojo parodymus. Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti, jis atmetamas kaip nepagrįstas. Ir A. S., ir D. G. yra N. B. bendradarbiai, o A. S. – dar ir jam pavaldus. Tuo paaiÅ¡kinamas jų noras padėti apeliantui. Be to, A. S. turi asmeninį interesÄ neigti nukentėjusiojo parodymus, kadangi pats buvo teisiamas ir nuteistas Å¡ioje byloje. Dėl to skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytais jų parodymais teismas pagrįstai patikėjo tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetÄ ir gali logiÅ¡kai paaiÅ¡kinti įvykio aplinkybes.   Tai, kad A.

S. buvo padegtas, o ne pats įgriuvo į lauÅ¾Ä , patvirtina objektyvÅ«s duomenys, užfiksuoti specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11-2719 (09). IÅ¡ jos matyti, jog ant tirti pateiktų A. S. batų yra benzino pėdsakų (t. 1, b. l. 49-50). Nukentėjusysis visÄ laikÄ nuosekliai teigė, kad iÅ¡ namų jį iÅ¡vežė avintį iÅ¡eiginiais batais, taigi benzinas ant jų negalėjo užtikÅ¡ti dirbant motoriniu pjÅ«klu miÅ¡ke. Reikia sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog batai tyrimui paimti tik po pusės metų, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kad avėdamas Å¡iÄ avalynę jis nedirbo.

Apeliantas skunde nurodo, jog tokia nukentėjusiojo versija netikrinta, tačiau nedetalizavo, kaip įsivaizduoja galimybę tai padaryti.Teisėjų kolegija remiasi jau minėta specialisto išvada Nr. 11-2719 (09), iš kurios tiriamosios dalies matyti, kad mikroekstrakto chromatogramoje užfiksuota angliavandenilių visuma ir bendras chromatogramos vaizdas būdingas pakitusios sudėties (išgaravę lakiausi komponentai) automobilių degalams – benzinui. Tai rodo, jog benzinas ant batų buvo užtiškęs seniai.

Be to, bendra batų iÅ¡vaizda, nežiÅ«rint į jų nepakankamÄ priežiÅ«rÄ , gilus padų reljefinis raÅ¡tas (t. 1, b. l.

48) rodo, kad tai ne darbiniai batai, kuriais kasdien avima pjaunant miÅ¡kÄ . Kita vertus, nors pareigÅ«nai avalynės poėmį padarė pavėluotai (t. 1, b. l. 44), atsižvelgus į tai, jog batai žieminiai, o nukentėjusysis po įvykio ilgiau nei mėnesį gulėjo ligoninėje (t. 1, b. l. 32), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad iki Å¡io procesinio veiksmo atlikimo, t. y. 2009 m. rugsėjo    29 d., nukentėjusysis aptariamos avalynės neavėjo, taigi pareigÅ«nų aplaidumas neturėjo įtakos specialaus tyrimo rezultatams.             Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde teigia, jog, jei apeliantas iÅ¡ tikrųjų bÅ«tų A.

S. apipylęs benzinu ir benzino bÅ«tų patekę ant batų, jie neiÅ¡vengiamai užsidegtų.Toks skundo argumentas nepaneigia apelianto kaltės, nes byloje nėra duomenų, koks benzino kiekis pateko ant batų ir kad ugnis siekė blauzdas, nuo kurių galėtų užsidegti avalynė. Negalima neįvertinti liudytojo R. P. parodymų teisme, jog parvežus A. S. namo nuo jo paties ir drabužių sklido benzino kvapas. To nebÅ«tų, jeigu, pagal nuteistųjų versijÄ , jie benzinÄ bÅ«tų panaudoję tik laužui uždegti, kadangi laužo liepsnoje jis bÅ«tų labai greitai sudegęs ir vėliau negalėtų įsigerti į drabužius bei žmogaus kÅ«nÄ .    Nuteistojo N. B. apeliacinio skundo argumentÄ , kad nukentėjusiojo parodymų melagingumÄ patvirtina jo paties raÅ¡ytas pareiÅ¡kimas policijai, jog niekam neturįs pretenzijų, nes apsidegino pats, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paneigė, aptardama kitÄ skundo argumentÄ dėl esminių BPK pažeidimų, todėl nekartoja. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo tyrėjus sÄ moningai tendencingai tyrus įvykį ir laiku nenustačius bei neapžiÅ«rėjus įvykio vietos su laužaviete, nepaėmus drabužių bei avalynės, kad nepaneigtų nukentėjusiojo parodymų.Toks skundo argumentas yra deklaratyvus ir, kaip nurodė pats apeliantas, tėra prielaida.

Jį paneigia skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstytas apelianto kaltę įrodantis įrodymų visetas. Teisėjų kolegija pripažįsta ikiteisminio tyrimo trūkumus ir tai konstatavo jau anksčiau, tačiau jie neturėjo esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu nuosprendžio netikslumu teismui konstatavus, jog neužregistruotas joks tyrimas dėl motorinių pjūklų vagystės. Teismas pasirėmė Telšių apskrities VPK informacija, tačiau nepagrįstai nepasidomėjo analogiška informacija iš Kelmės rajono PK, kur padarytas nagrinėjamas nusikaltimas.

KlaidÄ iÅ¡taisė Lietuvos apeliacinis teismas iÅ¡siaiÅ¡kinęs, kad nuo 2008-10-16 iki 2009-06-25 net tris kartus pavogta po keturis motorinius pjÅ«klus, priklausančius E. B. individualiai įmonei (t. 2, b. l. 204). Å i aplinkybė paaiÅ¡kina nuteistojo N. B. norÄ sužinoti, kas pavogė pjÅ«klus, už kuriuos jis atsakingas, tačiau nepateisina elgesio su jam pavaldžiu A. S. Teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo N. B. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimÄ nužudyti A.

S. Tai rodo apelianto elgesys – benzino užpylimas ant nukentėjusiojo drabužių, nepridengtų kūno vietų ir padegimas. Teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, jog N. B. nebandė jo gesinti, tai darė tik pats nukentėjusysis ir A. S. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad, jeigu iš tikrųjų jis būtų kėsinęsis nužudyti A. S., niekas nebūtų sutrukdęs to padaryti, kadangi įvykio vietoje jie buvo tik trise. Teismas neturi pagrindo abejoti nuteistojo A.

S. parodymais, kuriuos patvirtino nukentėjusysis, jog, Å¡iam užsidegus ir ėmus voliotis ant žemės, pribėgo A. S., užmetė savo striukę, taip padėdamas užgesinti liepsnÄ . Taigi aktyvÅ«s nukentėjusiojo ir kito nuteistojo veiksmai neleido kaltininkui pabaigti nusikaltimo, ir tai nepriklausė nuo N. B. valios.             Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai motyvavo bausmės N. B. skyrimÄ bei civilinių ieÅ¡kinių iÅ¡sprendimÄ . Nuteistasis Å¡iais klausimais apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to iÅ¡samiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta žymiai mažesnė, nei vidutinės trukmės bausmė (bausmės vidurkis yra laisvės atėmimas vienuolikai metų) atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta, o sprendimas dėl civilinių ieÅ¡kinių priteisimo yra teisingas.

                                                                                                        Dėl A. S. kaltės Nuteistasis A. S. neigia savo kaltę kartu su N. B. vartojęs fizinį smurtÄ prieÅ¡ A. S. ir taip sukėlęs jam fizinį skausmÄ . Apeliantas skunde kritikuoja nukentėjusiojo parodymus, juos įvardydamas kaip nenuoseklius.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais.

Dėl jo parodymų nesutapimų įsimenant įvykio detales apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, analizuodamas  N. B. veiksmus prieÅ¡ A. S., todėl savo argumentų nekartoja. NežiÅ«rint į kai kuriuos skirtumus duodant parodymus, nukentėjusysis nuosekliai ir kategoriÅ¡kai teigė, jog prieÅ¡ jį smurtÄ vartojo abu nuteistieji, ir skunde policijai prašė nubausti jį sužalojusius asmenis.  Tiesa, bÅ«tina atkreipti dėmesį, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis suÅ¡velnino savo parodymus teigdamas, jog A.

S. bute jam sudavė kelis smÅ«gius ranka (taigi nespardė), o vėliau prieÅ¡ jį smurtavo tik N. B.. Tokį sÄ moningÄ parodymų suÅ¡velninimÄ teisėjų kolegija vertina kaip akivaizdų siekį padėti nuteistajam A. S. ir laiko teisingais jo ankstesnius parodymus, kuriais pagrįstas nuosprendis, kadangi A. S. pavartoto smurto apimties mažinimas niekuo kitu nepaaiÅ¡kinamas. Nukentėjusiojo parodymus dėl prieÅ¡ jį pavartoto A. S. smurto patvirtino liudytoja A. S., iÅ¡ sÅ«naus iÅ¡girdusi, kas jam atsitiko ir kas dėl to kaltas.

Liudytojas R. P. taip pat teigė matęs, kaip V. Å . bute A. S. sudavė A. S. Ikiteisminio tyrimo metu jis neprisiminė smÅ«gių skaičiaus, teisme nurodė vienÄ . Ä®vertinusi aplinkybę, kad liudytojas neturėjo tikslo įsiminti konflikto detalių, teisėjų kolegija jo parodymus laiko svarbiais konstatuoti A. S. pavartoto smurto faktÄ , o dėl smurto apimties remiasi pirmosios instancijos teisme duotais nukentėjusiojo parodymais. Dėl to nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų ir jie turi bÅ«ti aiÅ¡kinami apelianto naudai.

Byloje nėra duomenų nukentėjusįjį ar liudytojus turėjus interesÄ apkalbėti A. S., todėl jų parodymai yra tinkamas įrodymų Å¡altinis. Apeliantas iÅ¡ dalies teisus skunde teigdamas, kad nebuvo tirta aplinkybė, ar nuteistojo veiksmai sukėlė bÅ«tinas pasekmes, t. y. fizinį skausmÄ , o teismas tai preziumavo. Å iÄ klaidÄ iÅ¡taisė apeliacinės instancijos teismas uždavęs konkretų klausimÄ , į kurį nukentėjusysis atsakė teigiamai. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentÄ , jog skausmo aplinkybei nustatyti reikia teismo medicinos eksperto iÅ¡vados.

Skausmas yra subjektyvus pojÅ«tis, ir į tai, ar suduoti smÅ«giai sukėlė skausmÄ , pajėgus atsakyti pats nukentėjusysis. Tai Å¡ioje byloje nustatyta.   Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo A. S. smurtinius veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nukentėjusiajam A. S. sukėlusius fizinį skausmÄ ir tai motyvavo.  Teismas iÅ¡samiai pasisakė dėl bausmės A. S. skyrimo. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių nesutikimo su bausme motyvų, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio   3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos iÅ¡samiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, įvertinus skundžiamame nuosprendyje nurodytus motyvus, atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies           1 punktu, n u t a r i a : Nuteistųjų N. B. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                   Violeta Ražinskaitė Teisėjai                                                                                 Valdimaras Bavėjanas                                                                                 Linas Šiukšta