2019-09-18 Nr. AB-17829-3-61-3-03868-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1780-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03868-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas Vilniaus pataisos namai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. U. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) 2 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. spalio 12 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose per nurodytą laikotarpį 110 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas (3,6 kv. m), kuris turi būti skaičiuojamas atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Kamerose trūko tiek natūralaus, tiek dirbtinio apšvietimo, dėl to negalėjo normaliai skaityti ir rašyti. Kamerose buvo didelė drėgmė, todėl nebuvo galimybių išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti, pareiškėjas buvo priverstas vaikščioti nešvariais drabužiais. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas yra netinkamas, kadangi naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo stebėti kiti kameroje kalintys asmenys, taip pat per stebėjimo akutę nuolat asmenis stebintys pareigūnai. Tokiu būdu atsakovas neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nebuvo atskiros nuo kameros tualeto ventiliacijos, todėl kamerose tvyrojo nemalonus kvapas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus su prašymu perkelti jį į tokią kamerą, kurioje jam būtų užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos, tačiau pareigūnai į jo prašymus nereagavo. Gyvenimo sąlygos kamerose dėl jų perpildymo buvo nehigieniškos, trūko privatumo. Dėl to kamerose didėjo įtampa, pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Dėl šių priežasčių kreipėsi į psichiatrą, kuris skyrė medikamentų. Nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Eur ir prašė priteisti ją iš atsakovo.

4. Pareiškėjas taip pat nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytais argumentais, teismui pateikė paaiškinimus, kurie analogiški skunde išdėstytoms aplinkybėms.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2017 m. lapkričio 10 d., todėl remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti.

7. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. birželio 3 d. ir nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. spalio 12 d., o 2016 metais jo Lukiškių TI-K nebuvo, taip pat laikotarpius, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kameras ir jų plotus bei asmenų kamerose skaičių. Paaiškino, kad ne visą laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Nurodė, kad kartais kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

8. Lukiškių TI-K dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kamerų įrengimu, nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, iš kameros ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti. Kameros įrengtos atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele, atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose pakabintos užuolaidos, o 2017 m. Lukiškių TI-K buvo pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo stebėjimo langelio duryse.

9. Pažymėjo, kad apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Dėl drabužių skalbimo nurodė, kad drabužiai skalbiami centralizuotai, asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Išskalbti drabužiai ir patalynė iš skalbyklos nuteistiesiems grąžinami sausi. Be to, asmenys gali pasinaudoti teikiama mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, jeigu asmeninėje sąskaitoje turi pinigų. Jeigu asmeninių lėšų neturi, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau nei 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ir paltus – 1 kartą per sezoną.

10. Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti neturtinę žalą nėra.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė A. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, atsakovo Lukiškių TI-K prašymą, teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. įskaitytinai taikė trejų metų senaties terminą, ir nurodė, kad vertintinas ir ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. 114 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m kameros plotas (atėmus sanitarinio mazgo užimamą 0,56 kv. m plotą). Pareiškėjui kalint kamerose Nr. 149, 140, 189, 108, 139, 150, 144, 105, ginčo laikotarpiu 88 dienas jam, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, teko mažiau nei 3 kv. m ploto (nuo 1,7 kv. m iki 2,46 kv. m), todėl šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, kadangi pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės gyvenamojoje kameroje. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo perkelti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. (išskyrus dienas, kuriomis teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui tenkančio ploto nebuvo pažeistos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis juo neužtikrinimo, nurodė, kad atsakovo atstovas paaiškino, jog tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėjo, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pasisakęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę, net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo keliamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

16. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl ventiliacijos ir apšvietimo kamerose, teismas nurodė, kad kaip atsiliepime teigia atsakovas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimą, kuriame nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m), o gyvenamosiose kamerose dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl ventiliacijos ir apšvietos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau, įvertinus tai, kad jo kalinimo laikotarpiu nustatytas privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, ir kalinimo minimalaus ploto, tenkančio kameroje vienam asmeniui, pažeidimai, sprendė, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d., tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete ir plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas, vertindamas žalos dydį, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, bei kalinimo plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d.

III. 18. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Nors ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimų ir kitokį žiaurų, nežmoniškų ar žeminantį elgesį ir baudimų pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek anksčiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek šiuo metu galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti.

20. Pažymi, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0.16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmenų privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252, 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386-395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406-417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418-426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumų iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nurodo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

21. Lukiškių TI-K nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su paties pareiškėjo elgesiu, tai lėmė patekimą j laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

22. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, teisės aktai nustatė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus, tai sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala.

24. Teigia, kad tualetai kamerose buvo atviri, neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos, naudojantis jais, pareiškėjas buvo stebimas kitų kameroje esančių asmenų. Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Nors atsakovas teigia, kad šiuo metu tualetai yra atskirti plėvele nuo kameros ploto, tačiau jo laikymo laikotarpiu Lukiškių TI-K tualetai nuo kameros ploto nebuvo atskirti.

25. Atkreipia dėmesį, kad teismai, priimdami sprendimus administracinėse bylose dėl netinkamų laikymo sąlygų, pasisakė dėl tualeto įrengimo ir vienareikšmiškai nustatė, kad pareiškėjui aktualiu ginčo laikotarpiu, tualetai nuo likusios kameros dalies nebuvo atskirti jokia plėvele, kaip teigia atsakovas. Pagal nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas, įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

26. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Teigia, kad patyrė neturtinę žalą dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimų, privatumo, higienos ir sanitarinių normų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendime nustatęs, kad Lukiškių TI-K iš viso 114 dienų neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto reikalavimo, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 1 300 Eur ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

29. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu nustatė pažeidimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, todėl nepagrįstai pareiškėjui iš atsakovo priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti jam iš atsakovo neturtinę žalą, kurią jis teigė patyręs laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. spalio 12 d., kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, kamerose buvo didelė drėgmė.

32. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lukiškių TI-K prašymą, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus vertino laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d.

33. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 114 dienų pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, t. y. Lukiškių TI-K 114 dienų neužtikrino (pagal nacionalinę teisę 26 dienas, pagal Konvencijos 3 straipsnį – 88 dienas) pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pareiškėjo keliamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas priėjo prie išvados, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu.

34. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur suma yra per didelė, todėl mažintina, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė pareiškėjui 1 300 Eur neturtinės žalos, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., kuomet nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., kuomet nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. spalio 12 d. Šiuo laikotarpiu, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 350 dienų, 2016 m. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas (I tomas, b. l. 7-10, 15-25).

36. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad byloje vertintinas laikotarpis yra nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. Kaip minėta, teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatė, kad Lukiškių TI-K iš viso 114 dienų neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau pareiškėjui priteisė neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., kuomet nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., kuomet nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė ir nenurodė jokių argumentų, kodėl nustatęs, jog laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taip pat 114 dienų nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas, neturtinę žalą pareiškėjui priteisė laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. dėl privatumo neužtikrinimo, taip pat laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimo, nors 2016 m. pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K (I tomas, b. l. 15-25), o neturtinę žalą prašė priteisti ne iki 2017 m. lapkričio 14 d., bet iki 2017 m. spalio 12 d.

37. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą).

39. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

40. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokių argumentų, kodėl spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, išėjo už ginčo ribų ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui laikotarpiu iki 2017 m. lapkričio 14 d., taip pat 2016 m. laikotarpiu, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

41. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012)

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė