2017-04-05 Nr. AB-7853-3-61-3-02804-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1199-502/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02804-2015-5 Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 5 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio

(kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. vasario 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerose tualetas buvo be durų. Dėl kamerų perpildymo pareiškėjui trūko oro, svaigo galva, vienoje kameroje laikomi asmenys turėjo vaikščioti pasikeisdami, tarp suimtųjų nuolat kildavo konfliktai. Dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų pareiškėjas tapo irzlus ir nervingas, neteko daug svorio, negalėjo išsimiegoti. Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. vasario 24 d., o jam tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio

20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Kitą skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. gruodžio 3 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. sausio 23 d. Šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kada būtent buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą, teismas rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. vasario 23 d. buvo laikomas kamerose Nr. 118, 399, 116, 386, 398, 107, 111, 106, 258, 271, kur vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013 m. gruodžio 3 d., nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2014 m. birželio 22 d., 2015 m. sausio 18 d., nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2015 m. vasario 23 d.

Teismas pabrėžė, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Teismas atkreipė dėmesį, jog bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo kamerų sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele.

Tačiau atsižvelgęs į tai, kad duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nebuvimą, konstatavo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Teismas akcentavo, jog ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma).

Pagal Higienos normos 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K netaikytinas reikalavimas kamerose įrengti atskiras vėdinimo sistemas, o atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos per langus bei pateikė tai patvirtinančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas nustatė, kad pareiškėjo nusiskundimas dėl oro trūkumo yra gana bendro pobūdžio ir subjektyvūs. Todėl pripažino, jog vien tai, kad pareiškėjas jautė oro trūkumą dar nepatvirtintina neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ar neveikimo. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – privatumo ir minimalios gyvenamosios vietos reikalavimų pažeidimų, pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai buvo sąlyginai minimalūs ir nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K kamerų minimalaus ploto reikalavimų pažeidimai nebuvo nuolatiniai, ilgiausiai tęsėsi 4 dienas, iš viso –7 dienas, nebuvo nustatyta kitų veiksnių, bloginusių pareiškėjo suėmimo sąlygas. Be to, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, todėl pripažino, jog šiuo atveju pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

III.

Pareiškėjas V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nes pažeidimo pripažinimas yra nepakankama satisfakcija už patirtus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas atstovo argumentus dėl to, kad nepatogumus lėmė jo elgesys, nulėmęs patekimą į Lukiškių TI-K, ir noras pasipelnyti iš valstybės, laiko nepagrįstais. Pareiškėjas nesupranta kodėl analogiškose bylose yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o jo atveju tik konstatuotas pažeidimo fakto pripažinimas. Pareiškėjo vertinimu, tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą lygybės prieš įstatymą principą. Pareiškėjas atsakovo teiginius apie galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija laiko melagingais, kadangi tokios galimybės kaliniams Lukiškių TI-K nėra suteikiamos. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos teismai nepagrįstai priteisia mažesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas nei EŽTT, motyvuodami tuo, jog Lietuvoje yra maža minimali mėnesinė alga.

Pareiškėjo teigimu, jo kalinimas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikytinas kankinimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plano patvirtinimo“ minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m, neskaitant kameros inventoriaus.

Todėl atsakovo pateiktus duomenis apie buvimą Lukiškių TI-K pareiškėjas vertina kaip netikslius ir neatitinkančius realybės. Pažymi, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai be durų, tokiu būdu Lukiškių TI-K neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Tokį neteisėtą atsakovo elgesį, remdamasis EŽTT praktika, pareiškėjas vertina kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesilaikė Higienos normos 24 punkte numatytų vėdinimo reikalavimų. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose buvo uždarytas pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu. Asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų plotą asmeniui atitinkamą dieną. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K kalinčių asmenų skaičius nuolat viršija maksimalų leistiną skaičių, todėl sunku užtikrinti minimalų teisės aktuose nustatytą plotą vienam asmeniui.

Tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras. Atsakovas pažymi, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti.

Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. vasario

24 d., atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 8 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų suėmimo sąlygų, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto reikalavimo, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose neužtikrintas vėdinimas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nenustatė pažeidimo dėl kamerų vėdinimo, tačiau pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais netenkino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pažeidimo pripažinimas yra nepakankama satisfakcija už patirtus dvasinius išgyvenimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K ir nustatė minimalios vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimą, taip pat privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, motyvuotai atsakė į kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų vėdinimo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palanku pareiškėjui, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo argumentų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu 7 dienas nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, likusį laiką kameros ploto normos nebuvo pažeistos. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.

Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Pabrėžtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad

pareiškėjo nusiskundimai dėl vėdinimo kamerose yra nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų

įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjui, kaip patvirtina bylos medžiaga ir sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamu laikotarpiu tik 7 paras nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, šis plotas buvo apskaičiuotas, be kita ko, neįvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį, išskyrus kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio

2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 8 000 Eur suma. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto,

intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į

teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos

neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo

kriterijais, sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K padarytus pažeidimus, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė