2013-05-28 Nr. AB-2151 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-3/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01371-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui L. J.,

atsakovo atstovui Ramūnui Kučiauskui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės atstovui Laurynui Mikelėnui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono atstovui Tomui Uzielai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos kariuomenei, Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – Krašto apsaugos ministras) 2009 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 12-01-1221 „Dėl Jūsų 2009 m. liepos 13 d. skundo „Dėl drausminės nuobaudos“ ir perduoti klausimą Krašto apsaugos ministrui dėl 2009 m. liepos 10 d. skundo „Dėl drausminės nuobaudos“ priėmimo ir padavimo termino pratęsimo nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, o skundo padavimo termino pratęsimo klausimas perduotas Krašto apsaugos ministrui nagrinėti iš naujo, kadangi jis skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių aplinkybių. Teigė, kad su Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-350 dėl paskirtos drausminės nuobaudos, kaip reikalauja Kariuomenės drausmės statuto (toliau – Statutas) 55 straipsnis, nebuvo supažindintas pasirašytinai, nebuvo įteikta šio įsakymo kopija.

Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono l. e. bataliono vado pareigas mjr. L. K. 2009 m. kovo 30 d. raštu Nr. S-294 „Dėl informacijos pateikimo“ pranešė, kad buvo paskirta drausminė nuobauda. Pareiškėjas nurodė, kad Statuto 56 straipsnio 6 dalis numato, jog jei paaiškėja, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant šį statutą, ji laikoma negaliojančia. Kadangi su paskirta drausmine nuobauda ne vėliau kaip per tris darbo dienas pasirašytinai nebuvo supažindintas, o tai yra įrodymas, kad drausminė nuobauda buvo paskirta pažeidžiant Statuto 55 straipsnio 1 dalį, todėl turi būti pripažinta negaliojančia.

Drausminės nuobaudos skyrimo ir supažindinimo procedūra yra neatsiejami vienas nuo kito veiksmai, jie turi būti taikomi kompleksiškai, ir jei buvo padarytas drausminės nuobaudos skyrimo ar supažindinimo su paskirta drausmine nuobauda pažeidimas, vadinasi, drausminė nuobauda buvo paskirta pažeidžiant Statutą. Lietuvos kariuomenės vadas drausminę nuobaudą paskyrė 2009 m. kovo 25 d., paskutinė supažindinimo su paskirta drausmine nuobauda diena buvo 2009 m. kovo 30 d., bet su įsakymu nebuvo supažindintas. Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono l. e. vado pareigas mjr.

L. K. pasirašytas 2009 m. kovo 30 d. raštas Nr. S-294 „Dėl informacijos pateikimo“ negali būti laikomas tinkamu supažindinimu su paskirta drausmine nuobauda, nes prie šio rašto nebuvo pridėtas Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. PK-350 dėl paskirtos drausminės nuobaudos, informacinis pranešimas nėra įsakymas dėl paskirtos drausminės nuobaudos, be to, šis raštas jam buvo įteiktas pavėluotai. Pažymėjo, jog Statutas numato, kad skundas paduodamas per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai karys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises (62 str. 1 d.).

Skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes skundas, vadovaujantis Statuto 57 straipsnio 3 dalimi bei suformuota teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-248/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-377/2009), buvo paduotas tiesiogiai administraciniam teismui, bet dėl visiškai nesuprantamų ir logiškai nepaaiškinamų priežasčių buvo atsisakyta priimti skundą ir tokioje pat byloje buvo priimtas visiškai kitoks sprendimas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo suformavęs teisminę praktiką panašiose bylose.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 15–17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 12-01-1221 „Dėl Jūsų 2009 m. liepos 13 d. skundo „Dėl drausminės nuobaudos“ pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės aktais, todėl yra teisėtas ir teisingas. Pareiškėjas, siekdamas apginti, jo nuomone, pažeistas teises, privalėjo išnaudoti neteismines ginčo sprendimo priemones ir tik jų pagalba neišsprendus ginčo − kreiptis į teismą. Tai, kad karo tarnybos ginčų nagrinėjimui yra privaloma išankstinė neteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, yra ne kartą konstatuota teismų praktikoje, ir atskirieji skundai dėl karo tarnybos ginčų, jei nebuvo pasinaudota paminėta tvarka, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo atmetami, pavyzdžiui: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-472/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-436/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-629/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-249/2004 ir kt. Teigė, kad apie Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-350 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ltn. L. J.“ paskirtą drausminę nuobaudą pareiškėjas sužinojo 2009 m. balandžio 2 d. ir per mėnesį Statuto nustatyta tvarka galėjo apskųsti šį įsakymą Krašto apsaugos ministrui. Tačiau pareiškėjas, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos neteisminės ginčo tvarkos, tiesiogiai padavė skundą dėl paminėto įsakymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Statuto 62 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas, kurioms esant gali būti pratęsiamas terminas skundui paduoti, tačiau teisės aktuose nustatytos privalomos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas ir tiesioginis kreipimasis į teismą (pažeidžiant įstatymus) nelaikytinas svarbia aplinkybe skundo padavimo terminui pratęsti. Pareiškėjas neįrodė, kad priimant Krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 12-01-1221 buvo nevykdomi ar netinkamai vykdomi galiojantys teisės aktai, todėl pažeidžiamos jo teisės ar teisėti interesai ir dėl to šis sprendimas turėtų būti panaikintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į skundą (b. l. 28–30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos kariuomenė nurodė, kad drausmines nuobaudas už drausmės pažeidimus atliekant tarnybą Lietuvos kariuomenėje, nuobaudų skyrimo tvarką, skundų padavimo ir nagrinėjimo tvarką krašto apsaugos sistemoje nustato Statutas. Vadovaujantis Statuto 58 straipsnio 3 dalimi, 62 straipsnio 2 dalimi, skundas pagal karių pavaldumą paduodamas ne vėliau kaip per mėnesį nuo tos dienos, kai karys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises. Šis terminas gali būti pratęsiamas, jeigu jis buvo praleistas dėl ligos, tarnybinio būtinumo ar kitų skundo nagrinėjimą užtikrinančio pareigūno svarbiomis pripažintų aplinkybių.

Pabrėžė, kad Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas 2009 m. kovo 30 d. raštu informavo pareiškėją, kad jam Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-350 buvo paskirta drausminė nuobauda, apie kurią jis sužinojo 2009 m. balandžio 2 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009). Šiame rašte buvo pateiktas Lietuvos kariuomenės vado įsakymo turinys. Pareiškėjas apie drausminės nuobaudos paskyrimą buvo informuotas tinkamai, kadangi administracinių teismų praktikoje pranešimui apie individualų skundžiamą aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į atitinkamą instituciją realizuoti, t. y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys.

Taigi pareiškėjas skundą Krašto apsaugos ministrui privalėjo pateikti iki 2009 m. gegužės 4 d. Pareiškėjas skundą Krašto apsaugos ministrui pateikė tik 2009 m. liepos 10 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad skundo Krašto apsaugos ministrui padavimo terminą praleido dėl ligos, tarnybinio būtinumo. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi skundas, vadovaujantis suformuota teismų praktika, pirmiausia buvo paduotas tiesiogiai teismui, kuris nepagrįstai, pagal pareiškėją, atsisakė jį priimti, ir tik po to – Krašto apsaugos ministrui.

Pažymėjo, kad svarbiomis aplinkybėmis pratęsti skundo padavimo terminą gali būti pripažintos tik tokios nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, kurios buvo objektyvi kliūtis pasinaudoti įstatymo suteikta teise. Aplinkybė, kad pareiškėjas, žinodamas priimto Lietuvos kariuomenės vado įsakymo esminius elementus ir nesutikdamas su tokiu įsakymu, nesilaikė įstatymo nustatytos gali būti pažeistų teisių gynimo tvarkos ir kreipėsi ne į Krašto apsaugos ministrą, o į teismą, pati savaime nėra priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas galėtų būti pratęstas arba atnaujintas.

Pareiškėjas žinojo įstatymo nustatytą skundų padavimo tvarką, savo valia pasirinko netinkamą gali būti pažeistų teisių gynimo būdą, todėl jo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos objektyviomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į Krašto apsaugos ministrą dėl pažeistų teisių gynimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu (b. l. 44–48) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčo esmė − ar Krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 12-01-122, kuriuo nuspręsta, jog nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą pareiškėjo skundui paduoti, yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar priežastys, dėl kurių pareiškėjas laiku nepateikė skundo, laikytinos svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo jo valios. Pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reguliuoja Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau − Įstatymas), Statutas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. liepos 13 d. skundu kreipėsi į Krašto apsaugos ministrą, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-50 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ltn. L. J.“ už Statuto 88 straipsnio 1 dalį paskirtą drausminę nuobaudą − vieno mėnesio tarnybinio atlyginimo sumažinimą 10 procentų, pratęsti skundo padavimo terminą. Krašto apsaugos ministras 2009 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 12-01-122 praleisto termino skundui paduoti neatnaujino, skundą paliko nenagrinėtą.

Nesutikdamas su tokiu Krašto apsaugos ministro sprendimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 2 d. nutarimu pripažino, jog krašto apsaugos sistemoje dėl jos specifiškumo įstatymais gali būti nustatyti ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka. Teismas atsižvelgė į Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies, Statuto 57 – 60, 62 straipsnių nuostatas ir padarė išvadą, jog Statuto normos išsamiai reglamentuoja skundų padavimo tvarką ir sąlygas, kurių karys privalo laikytis.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-211/2009. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 nustatė, jog Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas 2009 m. kovo 30 d. raštu informavo pareiškėją, kad jam Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d.

įsakymu Nr. PK-350 buvo paskirta drausminė nuobauda. Šiame rašte yra perkeltas įsakymo turinys. Šis raštas, siųstas registruotu paštu, buvo įteiktas pareiškėjui asmeniškai 2009 m. balandžio 2 d., ir būtent nuo šios datos skaičiuojamas vieno mėnesio terminas skundui paduoti. Taigi pareiškėjas skundą turėjo pateikti iki 2009 m. gegužės 4 d. (gegužės 2 – 3 d. nedarbo dienos). Pareiškėjas apie drausminės nuobaudos paskyrimą buvo informuotas tinkamai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą Krašto apsaugos ministrui pateikė tik 2009 m. liepos 13 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą.

Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad skundo Krašto apsaugos ministrui padavimo terminą praleido dėl ligos, tarnybinio būtinumo (Statuto 58 str. 3 d., 62 str. 2 d.). Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis aplinkybėmis pratęsti skundo padavimo terminą gali būti pripažintos tik tokios nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, kurios buvo objektyvi kliūtis pasinaudoti įstatymo suteikta teise. Aplinkybė, kad pareiškėjas, žinodamas priimto kariuomenės vado įsakymo esminius elementus ir nesutikdamas su tokiu įsakymu, nesilaikė įstatymo nustatytos gali būti pažeistų teisių gynimo tvarkos ir kreipėsi ne į Krašto apsaugos ministrą, o į teismą, pati savaime nėra priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas galėtų būti pratęstas arba atnaujintas.

Pareiškėjas žinojo įstatymo nustatytą skundų padavimo tvarką, savo valia pasirinko netinkamą gali būti pažeistų teisių gynimo būdą, todėl jo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos objektyviomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į Krašto apsaugos ministrą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas konstatavo, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 12-01-1221 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo panaikinti skunde išdėstytais argumentais. Pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo perduoti klausimą Krašto apsaugos ministrui dėl 2009 m. liepos 10 d. skundo „Dėl drausminės nuobaudos“ priėmimo ir padavimo termino pratęsimo nagrinėti iš naujo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 52–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas, pakartodamas skunde išdėstytas aplinkybes, nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi skundas Krašto apsaugos ministrui laiku nepaduotas dėl svarbių priežasčių, kurios, vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas pratęsti skundo padavimo terminą. Krašto apsaugos ministras priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, kuris turi būti panaikintas, o klausimas perduotas Krašto apsaugos ministrui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61–62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, apeliantas remiasi tais pačiais argumentais, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui; nepateikia jokių motyvų, pagrindžiančių, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo netinkamai taikomos procesinės ar materialinės teisės normos, t. y. neįrodo, jog egzistuoja ABTĮ 142, 143 straipsniuose nustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, dėl to apeliacinis skundas nepagrįstas ir netenkintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63–64) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos kariuomenė nurodo, kad apeliantas žinojo įstatymų nustatytą skundų padavimo tvarką, savo valia pasirinko netinkamą gali būti pažeistų teisių gynimo būdą, todėl jo nurodytos termino praleidimo priežastys nebuvo pripažintos objektyviomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į Krašto apsaugos ministrą dėl pažeistų teisių gynimo. Nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67–68) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas nurodo, kad apeliantas apie jam paskirtą drausminę nuobaudą buvo informuotas tinkamai. Aplinkybė, jog žinodamas kariuomenės vado įsakymo esminius elementus ir nesutikdamas su tokiu įsakymu apeliantas kreipėsi ne į Krašto apsaugos ministrą, o į teismą, pati savaime nėra priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas galėtų būti pratęstas arba atnaujintas. Apeliantas savo valia pasirinko netinkamą gali būti pažeistų teisių gynimo būdą, ir tai negalėjo būti pripažinta objektyviomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į Krašto apsaugos ministrą dėl pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo apelianto skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, siekdamas panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. PK-350 jam paskirtą drausminę nuobaudą, 2009 m. liepos 13 d. padavė atsakovui skundą dėl šios nuobaudos panaikinimo. Šioje administracinėje byloje skundžiamu atsakovo 2009 m. liepos 21 d. sprendimu paminėtas pareiškėjo 2009 m. liepos 13 d. skundas buvo paliktas nenagrinėtu, konstatavus, kad pareiškėjas praleido Statuto 62 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą ir kad nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas - pareiškėjo 2009 m. liepos 13 d. skundo priėmimo nagrinėti ikiteismine skundo nagrinėjimo tvarka klausimas, t. y. klausimas, ar byloje nagrinėjamoje situacijoje atsakovas teisingai ir pagrįstai pritaikė karių skundų priėmimo tvarką tuomet reglamentuojančias Statuto 62 straipsnio nuostatas. Pagal pareiškėjo 2009 m. liepos 13 d. skundo atsakovui padavimo metu galiojusio Statuto 62 straipsnio 1 dalį (2006-01-20 įstatymo Nr. X-508 redakcija), skundas (atsakovui) paduodamas ne vėliau kaip per mėnesį nuo tos dienos, kai karys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises. Šis terminas gali būti pratęsiamas, jeigu jis buvo praleistas dėl ligos, tarnybinio būtinumo ar kitų skundo nagrinėjimą užtikrinančio pareigūno svarbiomis pripažintų aplinkybių.

Pasisakydama dėl nurodytos teisės normos aiškinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad (kalbant apie skundo padavimo termino praleidimo priežasčių pripažinimą svarbiomis) joje nėra pateiktas baigtinis svarbių nurodyto termino praleidimo aplinkybių sąrašas. Tai leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad svarbiomis nurodyto termino praleidimo priežastimis (aplinkybėmis) gali būti pripažintos ir tokios aplinkybės, kurios protingumo ir teisingumo kriterijų taikymo požiūriu galėtų pateisinti terminą skundui paduoti praleidusio kario delsimą pasinaudoti savo teise apskųsti, jo manymu, neteisėtą sprendimą arba jo teises pažeidžiantį veiksmą. Tokiomis priežastimis (aplinkybėmis) gali būti pripažintos aplinkybės, galėjusios turėti esminę įtaką kario apsisprendimui laike pasinaudoti skundo padavimo teise, pavyzdžiui, kario suklaidinimas dėl nurodyto termino skaičiavimo eigos pradėjimo, neaiški ir prieštaringa teisės akto nustatyta skundo padavimo tvarka ir pan.

Kalbant apie byloje nagrinėjamą situaciją, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) pareiškėjas, paduodamas paminėtą 2009 m. liepos 13 d. skundą, siekė, jo manymu, neteisėto 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. PK-350 panaikinimo. Todėl Statuto 62 straipsnio 1 dalies nuostata apie kario sužinojimą arba turėjimą sužinoti apie savo teisių tariamą pažeidimą turi būti suprantama ir aiškinama Statuto nustatytos kario supažindinimo su jam paskirta drausmės nuobauda tvarkos taikymo kontekste. Tokia tvarka (bylai aktualiu laikotarpiu) buvo nustatyta Statuto 55 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad su paskirta drausmine nuobauda karys supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jos paskyrimo, o jeigu karys atsisako pasirašytinai susipažinti su paskirta drausmine nuobauda, apie tai surašoma pažyma, patvirtinanti atsisakymo pasirašyti faktą. Esant tokiam kario supažindinimo su jam paskirta drausmine nuobauda reglamentavimui, konstatuotina, kad nurodytas supažindinimas yra (buvo) leistinas tik dviem jame (reglamentavime) nurodytais būdais: arba pasirašytinu supažindinimu, arba jį atstojančiu atitinkamos pažymos surašymu. Todėl darytina išvada, kad Statuto 55 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu Statuto 62 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio skundo padavimo terminas turėjo būti skaičiuotinas nuo tos dienos, kai pareiškėjas buvo supažindintas su jam paskirta drausmine nuobauda vienu iš aukščiau aptartų būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas vienas iš šių su jam paskirta drausmine nuobauda supažindinimo būdų. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aptariamas skundo padavimo atsakovui terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. kovo 30 d., kai pareiškėjas šios dienos raštu buvo informuotas apie jam paskirtą paminėtą drausminę nuobaudą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 negali būti laikoma reikšminga nagrinėjamai bylai, nes, skirtingai nuo šios bylos, administracinėje byloje Nr. AS261-425/2009 buvo sprendžiamas ne Statuto 62 straipsnio, o ABTĮ 33 ir 37 straipsnių nuostatų taikymo klausimas.

Pasisakydama dėl bylai aktualiu laikotarpiu galiojančios karių skundų padavimo tvarkos, kolegija pažymi, kad tokia tvarka buvo nustatyta dviejų skirtingų teisės aktų (Statuto ir Įstatymo) normų: Statuto VIII skyriau normų ir Įstatymo 48 straipsnio 1 dalies (1998-05-05 įstatymo Nr. VIII-723 redakcija), kurioje, be kita ko, buvo nurodyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl karių drausminių nuobaudų. Taikant šias normas administracinių teismų praktika buvo prieštaringa (šie prieštaravimai buvo konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-04-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. P143-32/2010 ir buvo šalinami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-24/2013 (pažymėtina, kad pastaroji administracinė byla nėra reikšminga nagrinėjamai bylai, nes joje buvo sprendžiama situacija, kai pareiškėjas nebuvo pasinaudojęs paminėto Lietuvos kariuomenės vado 2009-03-25 įsakymo Nr. PK-350 ikiteismine apskundimo tvarka)). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymo lygmeniu būtent dėl šių prieštaravimų pašalinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo kreipęs į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti paminėtos Įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatos atitikimą Konstitucijai, ir Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimu pripažino ją prieštaraujančia Konstitucijai. Atsižvelgiant į nurodytus ginčo teisinius santykius reglamentavusių teisės normų prieštaravimus ir administracinių teismų skirtingą praktiką, nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas, konstatuotina, kad pareiškėjas (kuris dalyvavo bylose, kuriose nurodyti prieštaravimai buvo pasireiškę) galėjo būti suklaidintas dėl drausminių nuobaudų apskundimo tvarkos. Toks jo suklaidinimas (kuris pasireiškė tuo, kad jis 2009-05-11 skundu kreipėsi tiesiogiai į teismą, o ne į atsakovą), taikant aukščiau paminėtus protingumo ir teisingumo kriterijus, Statuto 62 straipsnio 1 taikymo prasme kolegijos pripažintinas svarbia termino kreiptis į atsakovą praleidimo aplinkybe. Todėl šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Taigi konstatuotina, kad, spręsdamas šį ginčą, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Statuto 62 straipsnio 1 dalį. Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas, panaikinant atsakovo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą ir įpareigojant atsakovą nagrinėti iš naujo pareiškėjo 2009 m. liepos 13 d. skundą (ABTĮ 143 str., 88 str.2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 12-01-1221 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą pareiškėjo L. J. 2009 m. liepos 13 d. skundą nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas