2019-10-29 Nr. AB-20796-3-65-3-00057-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2036-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00057-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovas) Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 18-IL-50-00093-e „Dėl šaunamųjų ginklų naudotojo leidimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui šaunamųjų ginklų naudotojo leidimą Nr. 0000452-N1, kadangi atlikus patikrinimus Licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje, buvo gauta informacija, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 20 d. Italijoje, Triesto miesto teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal straipsnį NOF-IT-000749, nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – (O-00-140100) nusikaltimai mokesčių tvarkai, todėl konstatuota, kad M. Z. neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų. Taip pat atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes kartu su tėvu nebegyvena ir yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK nepateikė jokių duomenų, jog 2015 m. gegužės 20 d. Italijos, Triesto miesto teismo sprendimas yra pripažintas Lietuvos Respublikoje ir kad toks sprendimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Pareiškėjas vertino, kad toks nuosprendis negali būti pagrįstu pagrindu riboti pilietines teises, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnis nenumato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo 5 metų laikotarpiui kaip ir galimybės atidėti 5 metų laikotarpiui baudos vykdymą. Pareiškėjas negali būti laikomas teistu už tokią veiką, kuri nėra numatyta kaip nusikaltimas Lietuvos Respublikoje. Pasikeitus šeiminėms aplinkybėms, jis ketina gyventi bei dirbti Lietuvoje, deklaravo gyvenamąją vietą ir gyvena kartu su savo tėvais, adresu (duomenys neskelbtini).

4. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje 2018 m. vasario 10 d. gauta informacija, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 20 d. Italijoje, Triesto miesto teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal straipsnį NOF-IT-000749, nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – (O-00-140100) nusikaltimai mokesčių tvarkai, ir jam paskirtos bausmės – laisvės atėmimas keturiems mėnesiams, bausmės vykdymas atidėtas 5 metams, 6000 eurų bauda, bausmės vykdymas atidėtas 5 metams, ir prekių konfiskavimas. Todėl Panevėžio AVPK priėmė Sprendimą dėl šaunamųjų ginklų naudotojo leidimo panaikinimo.

6. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nustatančiu, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte – kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Pareiškėjui leidimas panaikintas, nes atsakovas nelaikė jo nepriekaištingos reputacijos asmeniu dėl įsiteisėjusio Italijos Triesto miesto teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 1272/2014. Atkreipė dėmesį, kad M. Z. nuo 2017 m. lapkričio 24 d. buvo deklaravęs išvykimą iš Lietuvos, todėl neatitiko ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad fizinis asmuo jam priklausantį B ar C kategorijos ginklą gali perleisti nuolat naudoti tik kartu gyvenančiam šeimos nariui, turinčiam teisę laikyti ar nešiotis tos kategorijos ginklą, reikalavimų.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo M. Z. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 30 d. M. Z. buvo išduotas šaunamųjų ginklų naudotojo leidimas Nr. 0000452-N1, kuris suteikia teisę jam naudotis savo tėvo R. Z., gyv. (duomenys neskelbtini), ginklais. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 18-IL-50-00093-e panaikino M. Z. šaunamųjų ginklų naudotojo leidimą Nr. 0000452-N1, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Ginčijamas Sprendimas priimtas atsiradus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytai sąlygai, pagal kurią nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 20 d. Italijoje, Triesto miesto teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal straipsnį NOF-IT-000749, nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – (O-00-140100) nusikaltimai mokesčių tvarkai, ir jam paskirtos bausmės – laisvės atėmimas keturiems mėnesiams, bausmės vykdymas atidėtas 5 metams, 6000 eurų bauda, bausmės vykdymas atidėtas 5 metams, ir prekių konfiskavimas. Pareiškėjas šiuo atveju nesutinka su Panevėžio AVPK pozicija, kad jis laikytinas turinčiu teistumą, nes pareiškėjo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis nebuvo patikrintas Lietuvos Respublikos teismų.

9. Teismas, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašu apie pareiškėją, konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateiktų duomenų teisingumu. Įsiteisėjus kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui dėl pareiškėjo, pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas yra laikomas teistu ir turinčiu teistumą, ir jis pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

10. Teismas pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą, jei yra nustatomas kuris nors iš 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų. Todėl šiuo atveju Panevėžio AVPK, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esančiais duomenimis apie pareiškėjo Italijoje įvykdytą nusikalstamą veiką ir Triesto miesto teismo 2015 m. gegužės 20 d. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai pripažino pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimams Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

III. 11. Pareiškėjas M. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti panaikinant Sprendimą.

12. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo proceso bei materialiosios teisės normų taikymo. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos nelaikomas asmuo turintis teistumą. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog 2015 m. gegužės 20 d. Italijos, Triesto miesto teismo spendimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu dėl nusikaltimų mokesčių tvarkai, yra pripažintas Lietuvos Respublikoje ir, kad toks procesinis sprendimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę Lietuvos Respublikoje. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė pareiškėjo teisę gauti (išreikalauti per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją) nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas Italijoje nuorašą, kadangi abejotina, ar veika, dėl kurios jis pripažintas kaltu ir nuteistas, apskritai yra laikoma nusikaltimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Pareiškėjas paaiškina, kad jis buvo pripažintas kaltu dėl per valstybės sieną gabento 2–3 kanistrų dyzelinio kuro (nes nesusipylė jo į kuro baką), tačiau tokia veika niekaip nėra įtvirtinta BK. Be to, teisminis procesas Italijoje įvyko pareiškėjui nedalyvaujant. Įsiteisėjusį teismo nuosprendį gali išreikalauti Teisingumo ministerija.

13. Pareiškėjas vertina, kad atsakovas turėjo dėti pastangas minėtą nuosprendį išreikalauti ir galbūt imtis priemonių jį pripažinti, t. y. kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai įvertintų šį Italijos Respublikos nuosprendžio atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (kvalifikavimą, teisinį vertinimą), kas šioje byloje nebuvo padaryta. Todėl pilietinių teisių ribojimas tuo pagrindu laikytinas neteistu. Formalus Europos Sąjungos Tarybos pamatinis sprendimo, neįsigilinus į Italijos priimto nuosprendžio atitiktį, dėl kurio asmuo buvo pripažintas ir nuteistas Italijoje, o tuo pagrindu Lietuvoje ribojamos jo pilietinės teisės, akcentavimas, nedaro šio teismo sprendimo galiojančiu šioje byloje, teisėtu ir pagrįstu.

14. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad jis neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes kartu su savo tėvu nebegyvena ir yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos. Pažymi, kad buvo susidariusi laikina situacija dėl būtinumo pareiškėjui išvykti darbui iš Lietuvos Respublikos į Norvegijos karalystę, kur ketino gyventi ir dirbti. Tačiau šiuo metu yra pasikeitusios šeiminės, darbinės aplinkybės ir pareiškėjas ketina nuolatos gyventi bei dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą ir gyvena kartu su savo tėvais, adresu (duomenys neskelbtini).

15. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjas teigia, jog Italijos Triesto miesto teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo M. Z. sprendimu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką pagal straipsnį NOF-IT-000749 (nusikaltimai mokesčių tvarkai), turėjo būti patikrintas Lietuvos Respublikos teismų ir pripažintas Lietuvos Respublikoje, kad toks procesinis sprendimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, pareiškėjas nepagrindžia šio argumento ir nenurodo, koks teisės aktas reikalauja (nustato tokią tvarką) patikrinti nuosprendžius. Atsakovas nurodo, kad 2008 m. liepos 24 d. Europos Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose (toliau – ir Pamatinis sprendimas 2008/675/TVR) nustatė valstybėms narėms minimalią pareigą atsižvelgti į kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR įžanginės dalies 5 dalyje nurodyta, kad: „Reikėtų patvirtinti principą, kad valstybės narės kitose valstybėse narėse priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui turėtų priskirti teisines pasekmes, lygiavertes jos teismų pagal nacionalinę teisę priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių pasekmėms, neatsižvelgiant į tai, ar pagal nacionalinę teisę šios pasekmės laikomos su byla susijusiais faktais ar procesinės arba materialinės teisės klausimais.“ Pažymi, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nebegyveno kartu su tėvu ir buvo deklaravęs išvykimą iš Lietuvos, todėl pagrįstai taikyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Panevėžio AVPK 2018 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 18-IL-50-00093-e, kuriuo pareiškėjui panaikintas išduotas šaunamųjų ginklų naudotojo leidimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nesutikęs su pareiškėjo argumentais, jog kyla abejonių, ar veika, už kurią pareiškėjas yra nuteistas Italijos teismo sprendimu, užtraukia baudžiamąją atsakomybę Lietuvos Respublikoje, ir ar toks sprendimas gali būti pagrindu riboti pareiškėjo pilietines teises, 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjus kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, pareiškėjas pagal BK 97 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas yra laikomas teistu ir turinčiu teistumą, ir jis pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

20. Bylos duomenimis, pareiškėjui 2013 m. balandžio 30 d. buvo išduotas šaunamųjų ginklų naudotojo leidimas Nr. 0000452-N1, kuris suteikia teisę jam naudotis savo tėvo R. Z., gyvenančio (duomenys neskelbtini), ginklais. Panevėžio AVPK 2018 m. vasario 14 d. Sprendimu panaikino pareiškėjui minėtą šaunamųjų ginklų naudotojo leidimą Nr. 0000452-N1.

21. Šaunamųjų ginklų naudotojo leidimas Nr. 0000452-N1, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, panaikintas Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu: leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Tokio pagrindo buvimas konstatuotas gavus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, kad pareiškėjas Italijoje, Triesto miesto teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal straipsnį NOF-IT-000749, nusikalstamos veikos ECRIS kategorija – (O-00-140100) nusikaltimai mokesčių tvarkai, ir jam paskirtas bausmes: laisvės atėmimą keturiems mėnesiams, šios bausmės vykdymas atidedant 5 metams; 6 000 Eur baudą, šios bausmės vykdymą atidedant 5 metams; prekių konfiskavimą. Be to, Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka įstatymo 16 straipsnio 1 dalies („Fizinis asmuo jam priklausantį B ar C kategorijos ginklą gali perleisti nuolat naudoti tik kartu gyvenančiam šeimos nariui, turinčiam teisę laikyti ar nešiotis tos kategorijos ginklą. Laikyti ar nešiotis ginklą kartu gyvenantis šeimos narys gali tik nustatyta tvarka gavęs leidimą.“) reikalavimų, kadangi kartu su tėvu nebegyvena ir yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos.

22. Visų pirma, pažymėtina, pagal ginčijamo Spendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo bei jį įgyvendinančių Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus arba neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus naudotojui gali būti panaikinamas Įstatymo 40 straipsnyje nurodytais pagrindais (Įstatymo 40 str. 1 ir 7 d., Taisyklių 92–97, 117 p.), todėl Sprendime motyvas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra reikšmingas ginčo dėl jo (Sprendimo) teisėtumo ir pagrįstumo kontekste. Taigi, kaip ir iš esmės akcentuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, nagrinėjamam ginčui svarbiausia aplinkybė – ar atsakovas turimų duomenų pagrindu teisėtai ir pagrįstai konstatavo pareiškėją turint teistumą, dėl ko jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir dėl ko jam išduotas šaunamųjų ginklų naudotojo leidimas turi būti panaikintas 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.

23. Ginčui aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad Įstatymas, kurio tikslas reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, savaime neapibrėžia, kas yra asmuo, laikomas turinčiu teistumą, palikdamas tai nustatyti BK bendrajai daliai, tai pat kad BK 97 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai, Įstatymo taikymo požiūriu yra svarbi ta prasme, kad ji patvirtina būtinumą vadovautis BK, sprendžiant klausimą, ar asmuo yra priskirtinas prie turinčių teistumą asmenų kategorijos Įstatymo taikymo prasme (žr. 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-143/2015, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016).

24. BK 97 straipsnio 1 dalis (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teistumas suprantamas kaip tam tikras asmens nuteisimo už nusikalstamą veiką (tik nusikaltimą) teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu juridinis faktas, bausmės atlikimo padarinys, kaip baudžiamosios atsakomybės tąsa. Ši teisinė kategorija būdinga tik baudžiamajai teisei ir, priskiriant ją prie baudžiamosios atsakomybės turinio elementų, yra dar vienas skiriamasis požymis, atribojantis baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. BK 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teistais laikomi asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, o teistumas šia prasme yra tiesiog nuteisimo apkaltinamuoju nuosprendžiu faktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016, kurioje nagrinėtas ginčas dėl sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas įsigyti ir laikyti ginklus dėl asmens teistumo, be kita ko, konstatavo: palyginus BK 97 straipsnio 1 dalies formuluotę, galiojusią iki 2014 m. kovo 25 d., bei formuluotę, įsigaliojusią nuo 2014 m. kovo 25 d., kai buvo perkeltos 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose (toliau – ir Pamatinis sprendimas 2008/675/TVR) nuostatos, matyti, kad teistumo sąvoka, kaip ji buvo apibrėžta nacionalinėje teisėje, nepakito, t. y. turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, išskyrus tai, kad greta Lietuvos Respublikos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio buvo įrašytas ir Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kitoje valstybėje narėje priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams teikiama toki pati reikšmė kaip ir mūsų valstybės teismo priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams.

Be to, BK 97 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ir sąlygos, kada teismas gali neatsižvelgti į ankstesnį užsienio valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį; Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR įžanginės dalies 3 dalyje nurodyta, kad šio sprendimo tikslas – nustatyti valstybėms narėms minimalią pareigą atsižvelgti į kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Todėl šis pamatinis sprendimas neturėtų trukdyti valstybėms narėms atsižvelgti, remiantis jų teise ir joms turint informacijos, pavyzdžiui, į galutinius sprendimus, priimtus administracinių institucijų, kurių sprendimai gali būti apeliacine tvarka apskųsti baudžiamuosiuose teismuose, nustatančiuose asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos ar veikos, už kurią baudžiama pagal nacionalinę teisę, nes tokia veika laikoma teisės normų pažeidimu.

Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 2 straipsnyje nurodyta, kad šiame pamatiniame sprendime „apkaltinamasis nuosprendis“ – bet kuris galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, nustatantis asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos. Pamatinio sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio „Atsižvelgimas naujoje baudžiamojoje byloje į kitoje valstybėje narėje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį“ nuostatos grindžiamos apkaltinamųjų nuosprendžių prilyginimu – jame nustatomas principas, kad užsienio šalyse priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinės pasekmės turi būti lygiavertės nacionalinių teismų priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisinėms pasekmėms pagal nacionalinę teisę („lygiavertiškumo principas“).

Tai reiškia prievolę atsižvelgti į užsienio šalyse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius laikantis nacionalinės teisės (valstybės narės turi atsižvelgti į užsienyje priimtą nuosprendį tik tiek, kiek privalėtų atsižvelgti į nacionalinio teismo apkaltinamąjį nuosprendį).

26. BK 97 straipsnio 9 dalis (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustato, kad teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į įsiteisėjusį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) atsižvelgimas į įsiteisėjusį teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu; 3) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 4) nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šią informaciją persiuntusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia; 5) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų.

27. Taigi tam, kad, atsižvelgiant į aptartas teisinio reguliavimo nuostatas, jo aiškinimo ir taikymo praktiką bei bylos faktines aplinkybes, pareiškėjas būtų laikomas turinčiu teistumą Įstatymo prasme esant duomenims, patvirtinantiems, kad: 1) jis nuteistas už nusikaltimo parymą Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu; 2) nėra BK 97 straipsnio 9 dalyje nurodytų sąlygų, dėl kurių neatsižvelgiama į įsiteisėjusį kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, inter alia (be kita ko) – kad padaryta veika pagal BK nelaikoma nusikaltimu. Šiuo aspektu primintina, kad nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus (BK 10 str.), o turinčiais teistumą laikomi tik už nusikaltimo, o ne už baudžiamojo nusižengimo padarymą nuteisti asmenys (BK 97 str. 1 d.).

28. Iš 2018 m. vasario 14 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b. l. 14), kuriuo atsakovas vadovavosi priimdamas byloje ginčijamą Sprendimą, galima spręsti, kad: pareiškėjas Italijoje, Triesto teismo (Monocratic composition court of Trieste) 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2016 m. birželio 4 d., nuteistas už 2013 m. vasario 14 d. Trieste padarytą nusikalstamą veiką, kurios nusikalstamos veikos ID – O-01001 mokesčio už mineralines alyvas mokėjimo ar tokio apmokestinimo vengimas (removal from the assessment or payment of excise duty on mineral oils), ECRIS kategorija – (O-00-140100) nusikaltimai mokesčių tvarkai, ir už kurios padarymą jam paskirtos bausmės: laisvės atėmimas keturiems mėnesiams, šios bausmės vykdymas atidedant 5 metams; 6 000 Eur bauda, šios bausmės vykdymą atidedant 5 metams; prekių konfiskavimas. Dalis minėto išrašo duomenų, iš jų – apie nusikalstamos veikos straipsnį / straipsnius (NOF-IT-000749), nusikalstamos veikos aprašymas (Art. 40 comma 1 lett. b) D.L. vo 26/10/1995 n. 504) – nėra informatyvūs dėl naudojamų santrumpų.

29. Taigi, kaip iš esmės pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, iš šių duomenų nėra galima spręsti, ar veika, už kurios padarymą Italijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau – ar tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams (BK 11 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal 2009 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR „Dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio“ 2 straipsnio a punkto ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, apkaltinamąjį nuosprendį (kaip bet koks galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, kuriuo fizinis asmuo nuteisiamas už baudžiamąją veiką, jei šie sprendimai įtraukiami į apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės nuosprendžių registrą) priėmusios valstybės narės centrinė institucija turi kuo greičiau pranešti kitų valstybių narių centrinėms institucijoms apie jos teritorijoje tų kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įregistruotus nuosprendžių registre.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 20, 2010; 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).

31. Kadangi duomenų, patvirtinančių, kad veika, už kurios padarymą Italijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteistas pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje yra kriminalizuota, juo labiau – kad tokia nusikalstama veika priskirtina nusikaltimams, dėl ko nėra galima teigti, kad pareiškėjas yra laikomas teistu BK 97 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo prasme, o taip pat – esant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytam pagrindui panaikinti šaunamųjų ginklų naudotojo leidimą Nr. 0000452-N1, byloje ginčijamas Spendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

32. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

33. Atsižvelgdamas į aptartą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

34. Pažymėtina, kad gavus duomenis, kurie patvirtintų esant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą šaunamųjų ginklų naudotojo leidimą Nr. 0000452-N1, toks klausimas turi būti išspręstas Įstatymo nustatyta tvarka. 2009 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo Nr. 2009/315/TVR „Dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio“ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybė narė, pateikusi informaciją pagal 2 ir 3 dalis, atskirais atvejais asmens pilietybės valstybės narės centrinės institucijos prašymu pateikia jai apkaltinamųjų nuosprendžių ir tolesnių priemonių kopiją bei kitą su tuo susijusią informaciją, kad ji galėtų įvertinti, ar dėl tų nuosprendžių ir priemonių reikia imtis priemonių nacionaliniu lygiu.

35. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų nėra pareikštas, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas (ABTĮ 40 str. 1 d., 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. Z. skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 18-IL-50-00093-e „Dėl šaunamųjų ginklų naudotojo leidimo panaikinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan