A-438-484-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-484/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02123-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui M. P.,

atsakovo atstovui Aleksandrui Ivanovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. G. B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. G. B. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. G. B. S. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą bei įpareigoti atsakovą pateikti atsakymą į pareiškėjo 2011 m. liepos 21 d. paklausimą jam suprantama – anglų – kalba.

Patikslintame skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nepagrįstai ir neteisėtai nepateikia atsakymo į pareiškėjo paklausimą ta kalba, kuria jis buvo surašytas. Tvirtino, kad atsakovo argumentas, jog tokias atsakymų pateikimo taisykles nustato poįstatyminiai teisės aktai, yra visiškai nepagrįstas bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje aiškiai nustatyta, jog asmens teisė gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tokie ribojimai yra būtini tik tuo atveju, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitų žmonių sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Pareiškėjo nuomone, ši konstitucinė teisė jam ribojama nepagrįstai. B. G. B. S. yra Danijos pilietis, jis puikiai kalba bei supranta tarptautinę anglų kalbą, šia kalba ir buvo pateiktas užklausimas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Pareiškėjo nuomone, ši viena iš tarptautinių bei plačiausiai vartojamų užsienio kalbų yra ir turi būti žinoma visiems Lietuvos Respublikos teisingumo bei kitų ministerijų pareigūnams, atliekantiems jiems valstybės deleguotas funkcijas, todėl negali būti kliūčių pateikti atsakymą anglų kalba. Pareiškėjas, būdamas Danijos piliečiu ir atsižvelgdamas į protingumo standartus, paklausimą pateikė būtent anglų kalba ir tikėjosi, jog sunkumų pareigūnams rengiant atsakymą šia kalba nekils. Paklausimas nebuvo pateiktas danų ar kita taip plačiai vartojama užsienio kalba, kadangi pareiškėjas aiškiai supranta, jog tokiu atveju pateikti atsakymą pareigūnams reiktų didesnių laiko, žmogiškųjų bei finansinių išteklių.

Skunde pareiškėjas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakymą pateikė lietuvių kalba, kurios pareiškėjas nemoka ir nesupranta. Pažymėjo, kad tokia situacija inter alia apsunkina ir pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, kadangi gavęs atsakymą, B. G. B. S. nesuprato jo turinio ir negalėjo laiku bei tinkamai įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą ir skųsti pareigūnų veiksmus, kurie, pareiškėjo manymu, pažeidžia jo teises. Dėl šios priežasties B. G. B. S. buvo priverstas ieškoti asmens, kuris jam galėtų aiškiai bei tiksliai išversti skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo tekstą. Tvirtino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neteisėtai bei nepagrįstai nepateikė atsakymo ta kalba, kuria buvo pateiktas paklausimas. Tokie veiksmai pažeidžia ne tik asmens teisę gauti informaciją, tačiau ir diskriminuoja pareiškėją kalbos pagrindu. Kiekvienam asmeniui privalo būti laisvai prieinama informacija, susijusi su juo pačiu ar jo teisiniu statusu, asmuo turi teisę žinoti apie jo atžvilgiu priimtus kompetentingų valstybės institucijų sprendimus, turėti realią galimybę su jais susipažinti bei skųsti, tačiau šiuo atveju to padaryti neįmanoma, nes atsakymas buvo pateiktas kalba, kurios pareiškėjas nesupranta. Nurodė, jog demokratinėje bei žmogaus teises gerbiančioje valstybėje privalo būti sudaroma galimybė asmenims gauti informaciją ne tik valstybine, bet ir viena iš oficialiai tarptautine pripažintų kalbų, kurią pareiškėjas mokėtų. Tokios galimybės neužtikrinimas prasilenkia su konstituciniais principais bei deklaruojamomis teisėmis bei laisvėmis. Pareiškėjo nuomone, praktika, kai valstybinės institucijos į paklausimus atsako tik valstybine kalba, juolab, kad nuo 2004 metų Lietuva yra Europos Sąjungos narė, yra kvestionuotina ir negali būti toleruojama. Tokiais veiksmais yra pažeidžiamos ne tik pareiškėjo, bet ir kitų Lietuvoje gyvenančių užsieniečių teisės, todėl sprendimai, surašyti asmenims nesuprantama kalba, privalo būti panaikinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais bei 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu, konstatavo, jog dėl valstybinės lietuvių kalbos statuso, dėl kurio lietuvių kalba privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, o raštvedyba privalo būti tvarkoma lietuvių kalba, nėra teisinio pagrindo abejoti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 28 d. atsakymas Nr. (1.23.) 7R-7101 turėjo būti pateiktas kita nei valstybine kalba. Atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Lietuvos valstybė jokiu teisės aktu, ar tarptautine sutartimi nėra įsipareigojusi fiziniams asmenims, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, atsakyti į jų paklausimus kitokia nei lietuvių kalba. Tokio teisės akto nenurodo ir pareiškėjas. ALietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas laikosi valstybinės kalbos privalomumo principo valstybės santykyje su piliečiais Lietuvos valstybės tarptautinių įsipareigojimų perspektyvoje. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostata, jog laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, įpareigoja įstatymų, poįstatyminių aktų leidėją reglamentuoti informacijos sklaidos tvarką teisės aktais. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimas Nr. 851 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ yra teisėti, neprieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Atsakovas inter alia pažymėjo, kad valstybės institucijų diskrecijos laipsnis yra nustatomas įstatymu. Valstybės institucijos negali veikti kitaip, kaip joms nenumato įstatymas. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nesuteikiant teisės Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantiems fiziniams asmenims atsakyti kitokia nei valstybine kalba, atsakovas 2011 m. rugpjūčio 28 d. atsakyme Nr. (1.23.) 7R-7101 pagrįstai ir teisėtai vartojo valstybinę kalbą ir neturėjo teisinio pagrindo vartoti anglų ar bet kokią kitą užsienio kalbą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo B. G. B. S. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą

Teismas konstatavo, jog ginčas šioje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-7101, kuriuo į pareiškėjo paklausimą anglų kalba buvo atsakyta valstybine kalba, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pabrėžė, jog remiantis byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad B. G. B. S. 2011 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikė paklausimą anglų kalba. Išnagrinėjusi šį paklausimą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2011 m. rugpjūčio 25 d. priėmė sprendimą Nr. (1.23.)7R-7101 ir pareiškėjui jį pateikė valstybine lietuvių kalba. Pareiškėjo nuomone, tokiais veiksmais atsakovas pažeidžia asmens teisę gauti informaciją bei diskriminuoja pareiškėją kalbos pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pagrįstai į pareiškėjo pateiktą paklausimą atsakė lietuvių kalba. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios institucijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde ir jo atstovo teisminio nagrinėjimo metu išsakytais argumentais. Teismo vertinimu, B. G. B. S. subjektyvus manymas, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nesudaro juridinio pagrindo jį panaikinti. Teismas konstatavo, jog pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atsakymą pareiškėjui pateikti anglų kalba. B. G. B. S. skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismui su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs, jog lietuvių kalba turi būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, taip pat į tai, kad pareiškėjas prašyme nenurodė, kokios konkrečios minėtų teisės aktų nuostatos, jo manymu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniui, o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekyla, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis B. G. B. S. prašymas taip pat atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas B. G. B. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde akcentuoja, jog Teisingumo ministerija į pareiškėjo 2011 m. liepos 21 d. paklausimą atsakydama lietuvių kalba pažeidė asmens teisę gauti informaciją bei taip diskriminavo apeliantą kalbos pagrindu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teises normas, taigi šis sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pareiškė dėl jų nuomonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. atsakymo pateikto lietuvių kalba pareiškėjui į jo paklausimą dėl atitinkamų teisės normų išaiškinimo. Pareiškėjas savo nesutikimą su minėtu atsakovo atsakymu iš esmės grindžia tuo, kad šis atsakymas jam turėjo būti pateiktas jam suprantama anglų ar danų, o ne lietuvių, kalba.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011m. liepos 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti atitinkamą informaciją, šį prašymą surašydamas anglų kalba bei prašydamas informaciją suteikti jam suprantama, ne lietuvių, kalba (b. l. 21). Atsakovas atsakymą pareiškėjui į jo paklausimą pateikė lietuvių kalba bei atsisakė tenkinti jo prašymą dėl informacijos pateikimo ne lietuvių kalba (b. l. 22-23).

Teisiniai santykiai dėl asmens teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu bei jį įgyvendinančiais kitais teisės aktais.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo priede nurodyta, kad šiuo teisės aktu yra įgyvendinama 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo.

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Viešojo sektoriaus institucijos leidžia naudotis savo dokumentais bet kuria parengtine forma ar kalba elektroninėmis priemonėmis, jei tik įmanoma ir tikslinga. Tai nereiškia, kad viešojo sektoriaus institucijos privalo kurti ar pritaikyti dokumentus taip, kad jie atitiktų prašymą, ir tai nereiškia, kad jos privalo teikti išrašus iš dokumentų tais atvejais, kai dėl to reikia neproporcingai didelių pastangų, neapsiribojančiu paprasta operacija.“

Iš šios teisės normos matyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijos yra įpareigojamos informaciją teikti ta forma ir kalba, kuria ši informacija yra parengta institucijoje bei kad jos neprivalo kurti ar pritaikyti turimos informacijos tokiai formai ar kalbai, kurios pageidauja pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad „Informacija teikiama lietuvių kalba. Išimtiniais atvejais, jeigu pareiškėjas sutinka, informacija gali būti teikiama nevalstybine kalba.“

Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė pagal kurią valstybės ir savivaldybių institucijos informaciją asmenims teikia valstybine - lietuvių kalba, o nevalstybine kalba informacija gali būti teikiama tik išimtiniais atvejais.

Kokie tai yra išimtiniai atvejai įstatyme nenurodyta, tačiau vienas iš tikslų, kurio siekiama minėtu teisiniu reguliavimu yra sudaryti „palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams.“ (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

Remiantis paminėtu darytina išvada, kad tokiais išimtiniais atvejais, kai asmeniui jo prašymu galėtų būti teikiama informacija nevalstybine kalba, turėtų būti tokios situacijos, kai asmuo negali realiai pasinaudoti gauta informacija valstybine kalba, dėl to, kad neturi galimybės įprasta tvarka išsiversti jam suteiktos informacijos valstybine (lietuvių) kalba į jam suprantamą kalbą, pavyzdžiui, kai yra apribota asmens laisvė, jis yra įkalintas ir pan., o įstaiga kurioje jis randasi neteikia tokios paslaugos.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo tokioje situacijoje, kuri patvirtintų, kad jis neturėjo realios galimybės įprasta tvarka išsiversti iš atsakovo gautos informacijos, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas. Todėl jo reikalavimas teikti informaciją nevalstybine kalba yra neatitinkantis paminėto teisinio reguliavimo, dėl ko tenkinti jo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Netenkintinas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, „jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai“.

Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime yra išaiškinęs, jog lietuvių kalba, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.

Tokia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina valstybinės kalbos naudojimo aspektu, neduoda pagrindo abejoti ir minėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kiek tai susiję su valstybinės kalbos naudojimu, nagrinėjamos bylos kontekste.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo B. G. B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas