10fa2373-a7b1-48a4-a8e8-9aeb09f2a137 · Vilniaus apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-503-929/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51657-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.1; 1.1.14; 2.4.6.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. lapkričio 26 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio, sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, dalyvaujant prokurorei Ritai Sabaitei, asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė L.

S., jo gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei, ekspertei A. S., nevieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal L. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria jis pripažintas, bÅ«damas nepakaltinamu, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. L. S., bÅ«damas nepakaltinamu, grasino nužudyti V. Z., o bÅ«tent: jis 2019 m. gruodžio 5 d., apie 18.15 val., adresu (duomenys neskelbtini), trečiojo aukÅ¡to koridoriuje, vartodamas necenzÅ«rinius žodžius kaimynės V. Z. atžvilgiu, užsimojo prieÅ¡ jÄ peiliu ir Å¡aukdamas grasino užmuÅ¡ti, tokiu bÅ«du sukėlė pakankamÄ pagrindÄ V. Z. manyti, kad grasinimai gali bÅ«ti įvykdyti.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad L. S. dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės Å¡izofrenijos, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų esmės, tai yra buvo nepakaltinamas (BK 17 straipsnio 1 dalis), todėl, vadovaudamasis BK 98 straipsniu, L. S. skyrė priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 3. Apeliaciniu skundu L. S. praÅ¡o:

1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, kuria jis pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikyta priverstinė medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje - VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje;

2) teismui pripažinus, kad Å¡is gydymas bÅ«tinas, pavesti jį atlikti vienoje iÅ¡ Vilniaus psichiatrijos ligonių. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). 3.1. Skunde apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad liudytojas M.

J. klaidingai nurodė, jog matė jį einantį su peiliu medine rankena ir su dantytomis ašmenimis, kadangi tokio peilio jis neturi. Apeliantas pažymi, kad iš jo policijos pareigūnai paėmė penkis peilius, tačiau nei vieno nebuvo su medine rankena. M. J. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes įvykio metu (gruodžio mėnesį, po 18.00 val.) buvo tamsu, o per durų akutę, koridoriaus prieblandoje įžiūrėti kokį peilį apeliantas nešėsi, buvo neįmanoma. Be to, jokio grasinimo nužudyti V.

Z. jis nereiÅ¡kė, buvo tik tuščias apsižodžiavimas pakeltu tonu. Jis su V. Z. konfliktuoja dažnai dėl bendro naudojimo patalpų, ji labai valdinga ir nori atimti iÅ¡ jo bet kokias galimybes naudotis minėta patalpa. 3.2. Apeliantas nurodo, kad praneÅ¡imas apie įtarimÄ jam nebuvo įteiktas. Nors jis pareiÅ¡kė, kad parodymus duos tik teisme, praneÅ¡imÄ apie įtarimÄ jam turėjo įteikti asmeniÅ¡kai, nepaisant, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekama psichiatrinė ekspertizė, tačiau su ekspertizės aktu nei tyrėja, nei prokuroras jo nesupažindino, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 211 straipsnio nuostatos. Tai, jog ekspertizės akte buvo pažymėta, kad jis nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas nepakaltinamu, neatleidžia nei tyrėjos, nei prokuroro nuo pareigos supažindinti įtariamÄ jį su ekspertizės aktu, ypač atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis dar nebuvo pripažintas nepakaltinimu, o nepakaltinamu asmenį pripažįsta tik teismas.

Apeliantas taip pat nurodo, kad buvo pažeistos ir BPK 218 straipsnio nuostatos, kadangi jam nebuvo praneÅ¡ta apie ikiteisminio tyrimo pabaigÄ ir jis neturėjo galimybės susipažinti su byla. 3.3. Skunde nurodoma, kad dėl visų minėtų BPK pažeidimų L. S. negalėjo tinkamai pasiruoÅ¡ti teisminiam bylos nagrinėjimui, nes jam apie atliekamus proceso veiksmus nebuvo žinoma. Jam paskirtas gynėjas atmestinai vykdė savo, kaip gynėjo, funkcijas. Apeliantas taip pat nurodo, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme jis nedalyvavo ir tuo buvo pažeistos BPK 276 straipsnio nuostatos.

Jis negalėjo atsikirsti į liudytojų M. J. ir V. Z. duotus parodymus, kurie yra melagingi. Vienintelis liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu davęs prieÅ¡ jį parodymus, teismo posėdyje nedalyvavo, o jo parodymai buvo tik pagarsinti, tuo pažeidžiant BPK 275 straipsnio nuostatas. Be to, teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, tuo pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Iki bylos iÅ¡nagrinėjimo jis nebuvo pripažintas nepakaltinamuoju ar ribotai pakaltinamu asmeniu, turėjo ir turi darbÄ , jokių skundų dėl jo darbo nebuvo ir nėra, todėl kliūčių kviesti jį į teismo posėdį ir apklausti nebuvo. 3.4.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jam negali bÅ«ti taikomas ambulatorinis gydymas. Aplinkybė, kad jis nesigydo, nustatyta neteisingai, nes jį gydanti gydytoja N. Z. dėl to nebuvo apklausta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Gydytojos iÅ¡raÅ¡omus vaistus jis vartoja, ambulatorinio gydymo procedÅ«rų nepažeidžia. Nėra jokios priežasties jam taikyti priverstinį gydymÄ ir patalpinti į stacionarinio stebėjimo specializuotÄ psichiatrijos ligoninę, o juo labiau – į VÅ Ä® RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninę.

Anot apelianto, yra visos galimybės patalpinti jį į tokio tipo ligoninę Vilniuje, kur jį galėtų lankyti giminaičiai ir draugai. I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės iÅ¡vados Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos 4. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese teismas privalo nustatyti, ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, ar baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama (BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 2 punktas).

Taigi sprendžiant, ar M. S. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, pirmiausia bÅ«tina nustatyti, ar jo veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamos nutarties motyvus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje iÅ¡tyrė įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis ir, juos įvertinęs pagal BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstai nustatė, kad L.

S. 2019 m. gruodžio 5 d. apie 18.15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), trečiojo aukÅ¡to koridoriuje, vartodamas necenzÅ«rinius žodžius, užsimojo prieÅ¡ kaimynę V. Z. peiliu ir Å¡aukdamas grasino jÄ nužudyti, dėl ko nukentėjusiajai buvo realus pagrindas manyti, kad iÅ¡sakyti grasinimai gali bÅ«ti įvykdyti, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje.

5. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatÄ , jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas. Å iame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkÅ«s neigiami padariniai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018).

Vertinant, ar grasinimai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, reikÅ¡mės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra bÅ«tina, kad grasinantysis iÅ¡ tikrųjų ketino grasinimÄ Ä¯vykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo iÅ¡raiÅ¡kÄ ir kitas aplinkybes turėjo pagrindÄ bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo bÅ«tent tokios nukentėjusiojo bÅ«senos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203-489/2018).

6. Nagrinėjamoje byloje grasinimo faktÄ patvirtina net tik nukentėjusiosios V. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisimajame posėdyje duoti parodymai, tačiau ir jos pareiÅ¡kimas (t. 1, b. l. 1), objektų apžiÅ«ros protokolas, kuriame fiksuotas T. B. skambutis į BendrÄ jį pagalbos centrÄ (b. l. 34), liudytojo M. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, BIRT ataskaitų žiÅ«ryklės duomenys (b. l. 2), daiktų apžiÅ«ros protokolas (t 1., b. l. 23-25), Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio tarnybinis praneÅ¡imas (t 1., b. l.

7) bei kiti byloje surinkti duomenys. Nukentėjusioji V. Z. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad ji 2019 m. gruodžio 5 d. nuėjo iki koridoriaus galo pasiimti iÅ¡džiÅ«vusių skalbinių, eidama iÅ¡girdo link jos artėjantį stipriai necenzÅ«riniais žodžiais besikeikiantį ir agresyviai nusiteikusį L. S. Jo labai iÅ¡sigando. Neturėdama, kur pasislėpti, užėjo už drabužių džiovyklos, atsisukusi pamatė, kad L. S. laiko virÅ¡ jos iÅ¡kėlęs peilį, matė geležtės sublizgėjimÄ . Peilis nuo jos kÅ«no buvo apie 40-50 cm atstumu. L. S. ant jos pastÅ«mė drabužių džiovyklÄ , tada ji pradėti Å¡auktis pagalbos, iÅ¡ kaimyninių butų išėjo M. J. ir kita kaimynė, kuri vėliau iÅ¡kvietė policijÄ . L. S., iÅ¡girdęs kaimynų balsus, nuleido rankÄ su peiliu ir grįžo į savo kambarį (b. l. 44, 155-156).

7. Å iuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdyje paskelbti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo M. J. parodymai. Å is liudytojas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 5 d., apie 18.15 val., bendrajame koridoriuje iÅ¡girdo konflikto triukÅ¡mÄ â€“ Å¡auksmus. PažiÅ«rėjęs pro savo buto durų akutę pamatė kaimynÄ L., kuris nuėjo į savo butÄ ir iÅ¡ jo išėjo laikydamas rankoje peilį. Per akutę gerai matė, kad L. tikrai laikė rankoje peilį su medine rankena ir geležte su dantukais.

Pamatęs, kad kaimynas eina su peiliu, išėjo iÅ¡ savo buto į bendrÄ jį koridorių. Jame buvo kaimynė iÅ¡ 316 buto (V. Z.), ji Å¡aukė, kad iÅ¡kviestų policijÄ . Tuo momentu L. nuėjo į savo butÄ . V. Z. papasakojo, kad L. grasino jÄ papjauti peiliu. Momento, kai L. grasino peiliu kaimynei, jis nematė, tačiau jiems stovint koridoriuje iÅ¡ buto išėjęs L. (be peilio) Å¡aukė minėtai kaimynei, kad jÄ iÅ¡veÅ¡ į KaunÄ ir užmuÅ¡, buvo labai agresyviai nusiteikęs kaimynės atžvilgiu (b. l. 37).

Tiek liudytojų M. J., tiek ankščiau nurodytus nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir byloje esantis skambučio į BPC įrašo apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad T. B. prisistačiusi pranešėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaimynas su peiliu grasina kitai kaimynei, jis nelabai sveikas ir agresyvus (b. l. 34).

8. Skunde apeliantas teigia, kad liudytojas M. J. klaidingai nurodė, jog matė jį einantį su peiliu medine rankena ir su dantytomis ašmenimis, kadangi tokio jis neturi. Be to, pasak apelianto, įvykio metu (gruodžio mėnesį, po 18.00 val.) buvo tamsu, todėl per durų akutę M. J. negalėjo įžiūrėti ir tiksliai apibūdinti peilio detalių požymių. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių skundo argumentų pažymi, kad paties fakto, jog konflikto metu su savimi turėjo peilį, apeliantas skunde neginčija, o tik nurodo, kad jis neturėjo būtent tokio peilio, kaip jį apibūdino liudytojas M.

J.. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje L. S. neigė grasinęs kaimynei V. Z., nurodė, kad tarp jų yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl naudojimosi bendro naudojimo patalpomis. Visgi vien tai, kad L. S. nukentėjusiajai grasino kitokiu peiliu, nei apibūdino liudytojas M. J., nepaneigia grasinimo peiliu fakto ir neįrodo, kad liudytojo M. J. parodymai yra klaidingi. Be to, aplinkybė, kad L. S. nukentėjusiajai grasino peiliu, nustatyta net tik liudytojo M. J. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Atmestini ir apeliacinio skundo argumentais, kad L. S. iÅ¡sakyti grasinimai buvo tik tuščias apsižodžiavimas. Byloje nustatyta, kad konflikto iniciatorius buvo L. S., jo metu jis rankose turėjo žmogų sužaloti galintį įrankį – peilį, kurį laikė nukreipęs į nukentėjusiÄ jÄ . V. Z. buvo iÅ¡sigandusi, bijojo L. S. agresyvaus elgesio, dėl to ji net Å¡aukėsi pagalbos, į koridorių išėjusių kaimynų prašė iÅ¡kviesti policijÄ . Tokia nukentėjusiosios reakcija neabejotinai patvirtina, kad ji bijojo, jog L.

S. savo grasinimus gali įgyvendinti. Apibendrinant konstatuotina, kad L. S. nukentėjusiajai V. Z. iÅ¡sakyti grasinimai užmuÅ¡ti, pasireiÅ¡kę aktyviais veiksmais (prieÅ¡ jÄ ranka užsimojant peiliu), dėl ko nukentėjusiajai buvo realus pagrindas manyti, kad grasinimai gali bÅ«ti realiai įvykdyti, atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviuosius požymius. Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

9. Skunde apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti BPK nuostatų pažeidimai, kadangi jam nebuvo įteiktas praneÅ¡imas apie įtarimÄ , jis nebuvo supažindintas su atliktos ekspertizės aktu, be to, jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir užduoti klausimus liudytojams. Teisėjų kolegija, įvertinusi Å¡iuos skundo argumentus, pažymi, kad iÅ¡ baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog 2019 d. gruodžio 6 d.

L. S., prieÅ¡ pirmÄ jÄ apklausÄ , dalyvaujant jo gynėjui advokatui A. G., buvo pasiraÅ¡ytinai supažindintas su pareikÅ¡tu įtarimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (b. l. 78). BPK 396 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padariusio asmens psichikos bÅ«klės negalima atlikti proceso veiksmų, kuriuose jis dalyvautų, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas dėl to suraÅ¡o protokolÄ . Patikrinus bylos medžiagÄ nustatyta, kad 2020 m. birželio 6 d. tyrėja, atsižvelgdama į gauto Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (-) iÅ¡vadas, kuriose konstatuota, kad L.

S. negali dalyvauti procese, surašė protokolÄ jame pažymėdama, kad nuo jo suraÅ¡ymo momento visa informacija apie atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir priimtus proceso sprendimus BPK nustatyta tvarka bus teikiam įtariamojo L. S. gynėjui ir įstatyminiam atstovui (b. l. 120). Remiantis tuo, tiek su galutiniu praneÅ¡imu apie pareikÅ¡tÄ Ä¯tarimÄ (b. l. 121), tiek su ekspertizės aktu (b. l. 122) buvo supažindintas bei apie baudžiamosios bylos užbaigimÄ informuotas (b. l. 133) ne pats apeliantas, o jo gynėjas A.

G.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. S. paskirtas gynėjas netinkamai atliko savo kaip gynėjo funkcijas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų tokius apeliacinio skundo teiginius (konkrečių aplinkybių nenurodo ir pats apeliantas), todėl darytina iÅ¡vada, kad teisė į gynybÄ L. S. buvo užtikrinta tinkamai.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo procesÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo reglamentuoja ne BPK V dalies nuostatos, kurių pažeidimÄ skunde deklaruoja apeliantas, bet specialios BPK XXIX skyriuje įtvirtintos nuostatos. BPK 399 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamÄ jį posėdį bÅ«tų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto iÅ¡vadÄ tam nekliudo jo ligos pobÅ«dis. IÅ¡ Å¡io teisinio reglamentavimo seka, kad asmuo, kurio byla nagrinėjama į teismo posėdį kviečiamas tik tuo atveju, jeigu tam nekliudo jo ligos pobÅ«dis.

IÅ¡ byloje esančiame ekspertizės akte Nr. (-) padarytų iÅ¡vadų matyti, jog L. S. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, t. y. 2019 m. gruodžio 5 d. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine Å¡izofrenija, dėl kurio jis negali suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės, todėl nerekomenduojama jo apklausti ir Å¡aukti į teismÄ (b. l. 107-119). Bylos nagrinėjimo teisme metu apklausta ekspertė A. S. patvirtino savo iÅ¡vadÄ ir nurodė, kad dėl esamos psichikos bÅ«klės L.

S. yra pavojingas tiek sau, tiek visuomenei (b. l. 155). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas galimybę, tačiau ne pareigÄ kviesti į teismo posėdį asmenį, kurio byla nagrinėjama (BPK 399 straipsnio 2 dalis), pagrįstai atsižvelgė L. S. sveikatos bÅ«klę, ir, nekviesdamas jo į teismo posėdį, BPK nuostatų nepažeidė. L. S. buvo apklaustas ir davė paaiÅ¡kinimus apeliacinės instancijos teisme. Dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo.

11. L. S. skunde nesutinka su jam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rÅ«Å¡imi, nurodo, kad nėra pagrindo jam taikyti stacionarinį gydymÄ RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje, jis galėtų gydytis ambulatoriÅ¡kai arbÄ stacionare Vilniuje, kur jį galėtų lankyti giminaičiai ir draugai. Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys.

Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padariusio asmens. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. S., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl buvo nepakaltinamas (BK 17 straipsnio 1 dalis). Dėl to, vadovaujantis BK 98 straipsniu, L. S. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

12. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi bÅ«ti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingÄ veikÄ padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugÄ , bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamÄ sias medicinos priemones, yra Å¡ie:

1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas;

2) padarytos pavojingos veikos pobūdis;

3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti sau ar kitiems asmenims. Nustatant psichikos sutrikimo pobūdį, reikalaujantį tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, būtina turėti specialių žinių, todėl visais atvejais šis klausimas pateikiamas ekspertams. Byloje esančiame ekspertizės akte Nr. (-) nustatyta, kad L. S. tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir ekspertizės atlikimo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, todėl negali adekvačiai suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad L. S. rekomenduojamos priverčiamojo medicinos pobÅ«džio priemonės bendro režimo stebėjimo sÄ lygomis RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje (b. l. 107-119). Remdamasis Å¡iomis ekspertizės akto iÅ¡vadomis, pirmosios instancijos teismas darė iÅ¡vadÄ , kad L. S. dėl jam konstatuoto psichikos sveikatos sutrikimo, nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, darymo metu, negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jam yra reikalingas stacionarus priverstinis gydymas bendro stebėjimo sÄ lygomis.

13. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė A. S. nurodė, kad L. S. yra nekritiÅ¡kas savo ligai, jos nesuvokia, rekomendacijų nesilaiko. Jis psichiatrijos stacionaruose buvo gydytas tris kartus, tačiau pagerėjimo nepavyksta pasiekti, todėl iÅ¡lieka kliedesiai, kurie yra nukreipti į kaimynus, galintys pavojingumÄ . Ekspertė pažymėjo, kad L. S. nustatyta liga yra sunkiai gydoma, nepasiduoda medikamentams, jos gydymui skiriamas rezervinis vaistas, kuris yra vienintelis Å¡iems sutrikimams gydyti, taip pat griežtas monitoringas, kraujo tyrimai, užtikrinant kasdienį vartojimÄ (b. l. 154-155).

IÅ¡ esmės analogiÅ¡kas aplinkybes specialistė nurodė ir apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, t. y. kad L. S. ambulatorinio gydymo rekomendacijų nesilaiko, atsisako vaistų. Buvo nustatytas paranoidinės Å¡izofrenijos atsparumas gydymui, kai turi bÅ«ti skiriamas rezervinis vaistas. Å is vaistas L. S. ir buvo skirtas, tačiau jis jo vartojimÄ dažnai nutraukia. Stacionarinis stebėjimas L. S. buvo rekomenduotas, kadangi pasiekti pilnavertę psichikos sutrikimo remisijÄ nepavyksta, dažni psichikos sutrikimo paÅ«mėjimai, jų metu kartojasi socialiai pavojingas L.

S. elgesys. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tenkinus apelianto praÅ¡ymÄ , buvo apklausta ir jį ambulatoriÅ¡kai gydanti Naujininkų psichikos sveikatos centro gydytoja N. Z., kuri taip pat patvirtino, kad ambulatoriÅ¡kai gydyti L. S. yra sudėtinga, nes jis prieÅ¡iÅ¡kas gydymui. Pasak Å¡ios liudytojos, dažniausiai L. S. nurodo, kad paskirti vaistai jam sukelia Å¡alutinį poveikį ir dėl to jis nenori jų vartoti, todėl galimi dažni paÅ«mėjimai. Jo liga labai pažengusi, tinkamai gydant galima pasiekti ilgalaikę remisijÄ , bet tik pastoviai vartojant paskirtus vaistus, nes kai nutraukiamas gydymas, aktyvi psichopatologija vėl atsiranda.

Gydantis ambulatoriškai nėra galimybės užtikrinti, kad L. S. vartotų jam paskirtus vaistus, jis nekritiškas savo ligai.

14. Ä®vertinusi L. S. ligos istorijÄ , teismo medicinos ekspertės bei apeliantÄ gydančios gydytojos paaiÅ¡kinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad paskyrus ambulatorinį gydymÄ , kaip to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, L. S. dėl kritikos stokos savo bÅ«senai ir toliau nesilaikys paskirto gydymo bei nevartos paskirtų vaistų, todėl panaÅ¡ios veikos gali kartotis. L. S. dėl tokios psichinės bÅ«klės yra pavojingas tiek sau, tiek visuomenei, todėl jam reikalingas nuolatinis gydymas bei priežiÅ«ra stacionare.

Svarbu pažymėti tai, kad BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimÄ teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriÅ¡kai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos bÅ«klė pagerėja. Å iuo konkrečiu atveju, atsižvelgiama į specialistų (teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų) pateiktÄ L. S. psichinės bÅ«klės vertinimÄ , į jų iÅ¡vadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jam reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas.

Taikant stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis, užtikrinant nuolatinę priežiÅ«rÄ ir gydymÄ , tikėtinas ir sveikatos pagerėjimas.

15. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos bÅ«klė bei iÅ¡nyksta jo pavojingumas. Todėl, pagerėjus L. S. psichikos sveikatos bÅ«klei, jam gali bÅ«ti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sÄ lygos iÅ¡ stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis, arba Å¡ios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Ä®vertinus byloje esančias teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto iÅ¡vadas, ekspertės paaiÅ¡kinimus, laikytina, jog apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka L. S. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumÄ ir nustatytÄ jo socialinį pavojingumÄ .

L. S. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad norėtų bÅ«ti gydomas ne RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje, bet tokio tipo gydymo įstaigoje Vilniuje, kur jį galėtų lankyti artimieji ir draugai. Toks praÅ¡ymas negali bÅ«ti tenkinamas, nes kaip teismo posėdyje paaiÅ¡kino ekspertė, priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis gydymas yra galimas tik vienoje specializuotoje gydymo įstaigoje Lietuvoje, bÅ«tent RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje. Ä®statymai nenumato galimybės taikyti priverčiamÄ sias medicinos priemones psichiatrijos ligoninėje Vilniuje, kaip to pageidauja apeliantas.

16. Remdamasi iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad L. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimÄ , pritaikė tinkamai. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų bÅ«ti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta, todėl L. S. apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : L. S., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutarties atmesti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos Teisėjai Julita Dabulskytė-Raizgienė Rasa Paužaitė Ugnius Trumpulis