2016-05-13 Nr. BB-2042-1-24-1-00195-2014-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-192-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00195-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.8;

1.2.26.2.1;

2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

išteisintajam D. Č. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nukentėjusiajam R. P.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus dalį Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, D. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Nukentėjusiojo R. P. civilinio ieškinio dalys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, dėl turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti išieškojimo iš D. Č. atmestos. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad L. T., E. S., P. V. ir S. M. nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe su D. Č. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu D. Č. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir D. Č. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 87 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktais, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui D. Č. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas, įpareigojant jį mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse. Be to, nukentėjusiojo R. P. naudai priteista: solidariai iš kaltinamųjų E. S., P. V., L. T., S. M. ir D. Č. nusikalstamais veiksmais padarytai 1171,2 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos bendros 2671,2 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo; iš kaltinamųjų L. T., S. M., E. S., P. V. ir D. Č. po 116 Eur už turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą taip pat nuteisti E. S., P. V., L. T. ir S. M.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintojo D. Č. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. D. Č. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl kaltinimo tuo, kad, būdamas nepilnametis, 2014 m. vasario 15 d., apie 3 val., netoli naktinio klubo „Gargaras“, Kaune, Raudondvario pl. 101, veikdamas bendrininkų grupe su L. T., P. V., E. S. ir S. M., turėdami menkavertę dingstį (norėdami išsiaiškinti santykius su nukentėjusiojo R. P. vairuojamu taksi automobiliu vežamais keleiviais), bendrais tyčiniais veiksmais sudavė nukentėjusiajam R. P. ne mažiau kaip septynis smūgius kumščiais ir kojomis į galvą, kojas, rankas, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą – dešinės plaštakos I piršto I pirštakaulio panirimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą – poodines kraujosruvas nosyje, odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas kairiame kelyje, odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame žande, kairiame momenyje, dešinėje alkūnėje, taip nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

Be to, D. Č. išteisintas ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, būdamas nepilnametis, 2014 m. vasario 15 d., apie 3 val., viešoje vietoje – netoli naktinio klubo „Gargaras“, Kaune, Raudondvario pl. 101, veikdamas bendrininkų grupe su L. T., P. V., E. S. ir S. M., savo įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. norėdami išsiaiškinti santykius su keleiviais, sustabdė iš naktinio klubo teritorijos išvažiuojantį nukentėjusiojo R. P. vairuojamą taksi automobilį (duomenys neskelbtini). R. P. iš automobilio išlipus, automobilio keleivių akivaizdoje bendrais tyčiniais veiksmais dėl menkavertės dingsties nukentėjusįjį sumušė, padarė jam nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą ir, spardydami bei daužydami rankomis, apgadino nukentėjusiojo R. P. automobilį (duomenys neskelbtini), t. y. suskaldė priekinį stiklą, sudaužė galinį žibintą, nulaužė keleivio pusės šoninį veidrodėlį, sulankstė priekinį sparną, priekines duris, galines duris, bagažinės duris ir padarė 2701,10 Lt (782,29 Eur) turtinę žalą, taip pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Pasak kasatoriaus, netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas pasireiškė tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeidęs įrodymų vertinimo principus, padarė nepagrįstą išvadą, jog D. Č. kaltė, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytus nusikaltimus, neįrodyta, ir jį nepagrįstai išteisino BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kasatoriaus teigimu, byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad visų nuteistųjų agresija, kilusi dėl menkaverčių priežasčių, pasireiškusi jų bendrais, koordinuotais, agresyviais, vandališkais veiksmais, buvo nukreipta prieš du atskirus objektus, t. y. tiek asmeniškai prieš kasatorių, kaip jų įsivaizduojamą kliūtį, trukdžiusią pasiekti jo automobilyje buvusius keleivius (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas), tiek ir prieš taksi automobilio keleivius, kaip visuomenės atstovus, buvusius viešoje vietoje, siekiant juos paauklėti dėl neva įžeisto kažkurio iš jų orumo (BK 284 straipsnio 1 dalis). Anot kasatoriaus, abiem atvejais nuteistieji veikė iš esmės dėl chuliganiškų paskatų, siekdami įtvirtinti savo tariamą pranašumą tiek prieš asmenis, tiek prieš nustatytą viešąją tvarką. Kartu kasatorius pažymi, kad byloje neginčytinai įrodyta, jog visi kaltinamieji savo nusikaltimus baigė ir tai patvirtina kilusios pasekmės: kasatoriaus kūno sužalojimai, automobilio apgadinimas, taksi keleivių rimties sutrikdymas, jų numatytos kelionės nutraukimas ir patirti neigiami išgyvenimai. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai visų kaltinamųjų nusikalstamas veikas, pasireiškusias aktyviais veiksmais ir vieninga tiesiogine tyčia, kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

2.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neatliko išsamaus ir visapusiško baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentų dalimi dėl D. Č., privalėjo pateikti savo išsamius argumentus, kurie pagrįstų skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio išvadas. Tačiau, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, aprašydamas jo, nuteistojo D. Č. ir visų liudytojų parodymus, nepateikė išsamios jų, kaip svarbaus įrodymų šaltinio, analizės, taip pat jokios kitų baudžiamojoje byloje esančių objektyvių įrodymų analizės. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje net nepaminėjo kitų byloje surinktų svarbių įrodymų, t. y. teismo medicinos specialisto išvados, medicininių dokumentų, automobilio vertinimo ataskaitos, įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykį tyrusių pareigūnų parodymų. Kasatoriaus teigimu, išsami asmenų parodymų ir kitų bylos įrodymų visumos analizė būtų leidusi apeliacinės instancijos teismui padaryti priešingą išvadą dėl D. Č. kaltės.

2.4. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ir detaliai išdėstė bei argumentavo visų kaltinamųjų veikų kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo klausimus, vertindamas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, konstatavo nesant tarp jų jokių esminių prieštaravimų, nuosprendyje detaliai, logiškai ir nuosekliai atskleidė visą nusikalstamų veikų padarymo eigą ir argumentuotai pagrindė visų kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimtas nuosprendis visiškai atitiko BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

3. Nukentėjusiojo R. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

4.1. Šioje byloje nukentėjusiojo R. P. kasacinis skundas yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kuriais kasatorius neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi ir D. Č. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagrįstumo

5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau šis jo teiginys deklaratyvus, nenurodoma, kaip konkrečiai pasireiškė netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu išteisinti D. Č. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Iš principo kasatoriaus argumentai siejami su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, veikos įrodytumu.

6. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

6.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ir pateikti motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Šios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kartu pašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytus BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisme ir nuosprendžio surašymą, pažeidimus. Šios instancijos teismas turi teisę iš naujo įvertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ir pan. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinama įrodymų visuma; vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2010).

7. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai vertino bylos įrodymus, todėl padarė priešingas išvadas dėl D. Č. dalyvavimo padarant BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytus nusikaltimus ir priėmė skirtingus sprendimus.

7.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. Č. pripažino kaltu dėl tų pačių nusikaltimų, už kuriuos nuteisti ir E. S., P. V., L. T. bei S. M. Jis pripažintas nusikaltimų bendrininku, bendravykdytoju, t. y. konstatuota, kad D. Č. su E. S., P. V., L. T. ir S. M. bendrais veiksmais nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir viešoje vietoje bendrais, įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (BK 284 straipsnio 1 dalyje). Šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuomone, patvirtino nukentėjusiojo R. P., liudytojų D. K., A. U., E. B., B. A., L. L., E. B., S. Č., E. Č. ir A. S. parodymai, specialisto išvados, parodymų patikrinimo vietoje, apžiūrų protokolai, kiti byloje esantys dokumentai. Teismas pabrėžė, kad jokių esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nėra, kiekvienas iš jų parodė apie tai, ką matė ir ką prisimena, ir jų parodymai vieni kitus papildo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir, vertindamas bylos duomenis, išdėstė argumentus, kuriais kvestionavo pirmosios instancijos teismo išvadų patikimumą ir pagrįstumą dėl D. Č. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalį) ir D. Č. priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad išvadas dėl D. Č. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas grindė vertindamas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus bendrame kontekste, neišskirdamas ir nedetalizuodamas kaltinamojo D. Č. veiksmų, kuriais jis padarė nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindė D. Č. kaltę, teigdamas, kad baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas ir teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateiktų įrodymų analizė nepagrindžia nei subjektyviosios, nei nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės realumo.

7.2. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai ir visapusiškai įvertinti visi bylos faktiniai duomenys, įskaitant ir ištirtus apeliacinės instancijos teisme: teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, gretindamas juos, jungdamas visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir spręsdamas, ar byloje nustatytų faktinių duomenų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą dėl D. Č. kaltės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. Č. nuteisimo pagrįstumo analizei, taip pat, kaip jau minėta, atliko įrodymų tyrimą, kaip liudytoją apklausė E. B., dėjo visas pastangas, kad teisme būtų apklausti liudytojai A. S. ir E. Č., tyrė ir vertino duomenis, gautus apklausus kitus liudytojus, nuteistuosius bei nukentėjusįjį. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė išsamius motyvus dėl bylos įrodymų, kurių pagrindu priėmė išteisinamąjį nuosprendį D. Č., vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka jam keliamus BPK įtvirtintus reikalavimus.

8. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad vertinant įrodymus itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.).

8.1. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nurodė, kad kitų kaltinamųjų parodymuose nenustatyta jokių duomenų apie D. Č. konflikto metu atliktus veiksmus. Be to, teismas konstatavo, kad nė vienas liudytojas nenurodė D. Č. atliktų veiksmų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą dėl jo kaltės atlikus baudžiamajame įstatyme numatytus veiksmus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamieji S. M. ir P. V. patvirtino D.

Č. parodymus, jog įvykio metu jis buvo prie savo automobilio ir konflikte nedalyvavo. Likusių dviejų kaltinamųjų E. S. ir L. T. parodymuose duomenų apie D. Č. veiksmus konflikto metu nėra. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme buvo apklausti įvykį matę liudytojai E. B., B. A., A. U., L. L., E. B., A. S., E. Č., S. Č., tačiau byloje esantys jų parodymai dėl D. Č. nevienodi, juose yra prieštaravimų tiek dėl D. Č. dalyvavimo konflikte apskritai, jo atliktų veiksmų, tiek ir dėl tikslaus nukentėjusįjį mušusių ir taksi automobilį daužiusių asmenų skaičiaus.

Antai liudytojas L. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad taksi vairuotoją puolė keturiese, t. y. S. M., E. S., L. T. ir D. Č., o P. V. konflikto vietoje nebuvo, tačiau bylą nagrinėjant teisme jis teigė, kad nematė, jog D. Č. dalyvautų muštynėse, kad muštų taksistą. Tuo tarpu liudytoja S. Č., ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad aplink taksi automobilį sukinėjosi žemas tamsių plaukų vaikinas, o kartu su juo D. Č., P. V. ir L. T., tačiau ji vaikinų suskaičiuoti nespėjo, nes yra trumparegė ir įvykio metu buvo be kontaktinių lęšių bei akinių.

Iš paminėtų vaikinų ji žinojo tik L. T., o kitų duomenis policijai padiktavo L. L. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvykio liudytojai daugiau ar mažiau buvo vartoję alkoholio, su kaltinamaisiais draugiškų santykių nepalaikė ir tai sustiprino apeliacinės instancijos teismo abejones tiek dėl jų parodymų objektyvumo, tiek ir patikimumo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme kaip liudytojas apklaustas D. K., kuris įvykio dieną buvo atsakingas už patrulių veiklą Kauno mieste ir Kauno rajone, parodė, kad pirmasis atvyko į įvykio vietą ir bendravo tik su L.

L. bei S. Č., nes kai kurie kiti liudytojai buvo tiek išgėrę, kad negalėjo duoti parodymų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nukentėjusysis R. P. nuosekliai laikėsi savo parodymų, jog jis jį užpuolusių ir automobilį sugadinusių asmenų neatpažintų, nes buvo nakties metas ir vietovė buvo menkai apšviesta. Dėl to ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis atsisakė dalyvauti atpažįstant jį užpuolusius asmenis, o bylą nagrinėjant teisme, bandydamas apibūdinti vieną iš kaltinamųjų, nurodė, kad vienas iš vaikinų buvo „šviesesnis, liesesnis, gal jis“, ir parodė į D.

Č. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Be to, iš bylos matyti, kad nukentėjusysis ne tik negalėjo atpažinti jį užpuolusių asmenų, bet buvo nenuoseklus ir dėl jų skaičiaus. Antai protokole-pareiškime nurodęs, kad jam išvažiuojant iš klubo teritorijos prie vartų kelią pastojo penki nepažįstami asmenys, nukentėjusysis, vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad ant kelio stovėjo ir jo nepraleido du vaikinai. Analogiškai šiuo klausimu nukentėjusysis nebuvo nuoseklus ir apklausiamas bylą nagrinėjant teisme.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinęs nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus ir remdamasis įrodymų visumos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir nesant neabejotinų įrodymų, negalima daryti vienareikšmės ir objektyvios išvados, kuri leistų pagrįsti D. Č. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

8.3. Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nepaminėjo byloje surinktų, kasatoriaus manymu, svarbių įrodymų: teismo medicinos specialisto išvados, medicininių dokumentų, automobilio vertinimo ataskaitos, įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykį tyrusių pareigūnų parodymų ir neatliko išsamios jų ir kitų bylos įrodymų visumos analizės, kuri būtų leidusi apeliacinės instancijos teismui padaryti priešingą išvadą dėl D. Č. kaltės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, kasatoriaus išvardyti įrodymai patvirtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos iš tiesų buvo padarytos ir sukėlė kasatoriui neigiamų pasekmių, dėl jų padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti L. T., E. S., P. V. ir S. M., kurie su apkaltinamuoju nuosprendžiu sutiko ir jo apeliacine tvarka neskundė. Kita vertus, šie įrodymai niekaip nepatvirtina, kad D. Č. taip pat dalyvavo padarant minėtus nusikaltimus, t. y. sužalojo nukentėjusįjį ir apgadino jo automobilį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl D. Č. kaltės ir išteisinamajame nuosprendyje nesivadovaudamas minėtais įrodymais, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

9. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl D. Č. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, neatsižvelgęs į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos reikšmingos bylos aplinkybės, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, teismo išvados argumentuotos, pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo R. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Armanas Abramavičius

Aurelijus Gutauskas